Laikas apvainikuoja tai, kas sklinda iš širdies…

Didelis dainininkės išbandymas, kurį ji išlaikė, – Morganos arija iš G. F. Händelio operos Alcina. Tai – ištvermės ir profesionalumo reikalaujantis kūrinys. Virtuoziški pasažai, aukštosios natos, tiršta faktūra greitu tempu nėra lengvas uždavinys, bet jos balso paslankumas įveikė visus barjerus. Artikuliacijos tikslumą dar yra kur patobulinti, tačiau balso lengvumas, jo emocinė gyvastis paperka klausytoją ir paslepia visus nelygumus. Sklandumo kūriniui suteikė ir stilingas fortepijono partijos atlikimas – patyrusi pianistė, išlaikydama lygų faktūros judėjimą, užtikrintai suvedė kūrinį į vientisą išbaigtą formą.

F. Schuberto Tu esi mano ramybė (ž. F. Rückerto) – viena gražiausių genialaus kūrėjo posminių dainų (Lied). Solistė jausmų augimo amplitudę plėtojo taupiai – pasirinkusi vienos spalvos spektrą, švelniai, tyliu balsu, tarsi šlamėjimu perteikė šviesią sakralią sielos būseną. Ją sustiprinanti lygiavertė fortepijono partija įpareigoja abi atlikėjas klausytis viena kitos atliekamų net menkiausių muzikinių niuansų. Melodiją – jausmo nešėją – dainininkė tarsi išsupo kartu su fortepijono pritarimu.

Savo programą Nerita užbaigė Džildos scena ir arija (G. Verdi Rigoletas), kuri atitiko dainininkės ir vokalinę, ir artistiškąją prigimtį. Šilta daininga Džildos melodija, besiliejanti saldžiomis svaiginančiomis svajonėmis, išreiškianti naivios mergaitės tyrą meilę, solistės buvo padainuota skaidriu, švariu, paslankiu balsu. Dainininkės reikiamą profesinį pasirengimą rodo gražiai nuskambėjusios švelnios koloratūros, arijos aukštosios natos.

Visa konkursinė programa pirmosios vietos laimėtojos buvo atlikta gana išbaigtai, geru meniniu lygiu.

Antrosios premijos laureatė Viktorija Miškūnaitė mokosi lektorės Astos Krikščiūnaitės dainavimo klasėje. Kalbėdama apie gražų plačių galimybių mokinės sopraną, ryški kamerinio dainavimo atlikėja žavėjosi Viktorijos begaliniu troškimu siekti tobulumo: „Jai nebaisūs jokie sunkumai tiek renkantis repertuarą, tiek ieškant įvairių raiškos būdų – viską daro su dideliu užsidegimu. Neabejoju jos profesine ateitimi, nes Viktorija turi ne tik nesumeluotą muzikalumą, bet ir artistišką sielą. Manau, kad sėkmė pelnytai aplanko tada, kai, be tvirtos valios, žmogus įdeda ir daug darbo.“

Muzikos mokslus Viktorija pradėjo dar vaikystėje – Šiaulių I vaikų muzikos mokykloje baigė chorinio dainavimo specialybę. Pirmuosius dainavimo įgūdžius gavo iš mokytojo Rimanto Narkaus. Po vidurinės mokyklos atvyko į Vilnių studijuoti dainavimo Muzikos ir teatro akademijoje. Specialybę pas lektorę A. Krikščiūnaitę ji mokosi nuo pirmojo kurso. Šiemet Viktorija baigia bakalauro studijas. Šiame konkurse laimėtas laureatės vardas nėra vienintelis, tačiau reikšmingiausias. Prieš tai Viktorija pelnė antrąją premiją ir laureatės vardą respublikiniame Zenono Paulausko jaunųjų dainininkų konkurse (2007) ir trečiąją II tarptautiniame jaunųjų dainininkų konkurse Daina miestui (2007, Kaunas). Pirmąjį solinį rečitalį ji surengė 2008 m. gimtajame Šiaulių mieste. Tais pačiais metais Nacionalinėje filharmonijoje atliko Pepės ir Madikės vaidmenis Giedriaus Kuprevičiaus muzikinėje fantazijoje vaikams Astrid Lindgren paslaptis (dirigentas M. Pitrėnas). Taip pat atliko soprano partiją A. Lloyd Webberio mišiose Requiem (LMTA, dirigentė Vaiva Šatkutė). Pernai rudenį sėkmingai pasirodė IV tarptautiniame operos solistų konkurse Sankt Peterburgas (Rusija), po kurio buvo pakviesta į meistriškumo kursus, vedamus Carmen Balthrop (JAV) ir Mauro Trombetta (Italija).

Pastaruoju metu daug koncertuoja Lietuvoje, dainavo Latvijoje J. Vitolo muzikos akademijoje.

Savo pasirodymą konkurse Viktorija pradėjo lietuvių liaudies daina a cappella „Vai, nekukuok“. Dainininkė atliko dainą minkštu skambaus balso tembru, gražiai vingiuodama dzūkišką melodiją be jokio dirbtinumo, palikdama erdvės ir improvizacijai. Liaudies dainose, kaip niekur kitur, galime išgirsti autentišką dainininko balso prigimtį.

Kitas numeris buvo ryškaus vėlyvojo prancūzų baroko kompozitoriaus J. P. Rameau Ipfisės arija iš operos Dardanus. Girdėjome skausmingą Ipfisės raudą – meldimą prakeiksmo pražūtingai savo meilės aistrai. Viktorija stiprius herojės išgyvenimus perteikė intensyviu, kiek teatrališku, baroko muzikai priderančiu non vibrato garsu. Stilingai šią ariją padėjo atlikti jaunoji pianistė Monika Laukaitytė. Jos gebėjimas jautriai išreikšti kūrinio prasmę, žinojimas, kur veda muzikinė dramaturgija, kūriniui suteikia gyvybinės jėgos ir veržlumo.

Trečiasis Viktorijos numeris – efektingas Elenos bolero iš G. Verdi operos Sicilijos mišparai. Operos dramaturgijoje šis numeris turi tikslą savo ryškia bravūra nukreipti dėmesį nuo tikrųjų įvykių, matyt, todėl G. Verdi ir panaudojo senovinio ispanų liaudies šokio charakterį tam tikslui pasiekti. Išlavinta balso technika Viktorijai leido greitu tempu atlikti visus koloratūrinius pasažus su reikiamu balso blizgesiu ir emocine žaisme. Viktorijos balsas čia buvo skambus, lygus visoje tesitūroje ir emocingas. Didesnė garso ekspresija čia būtų dar labiau pakursčiusi šokio ugnį. Pianistė Monika Laukaitytė, tiksliai imituodama orkestro kastanječių ir tambūrinų artikuliaciją, naudodama ryškius ritminius akcentus bei dinaminius kontrastus, sukūrė reikiamą ispanišką koloritą ir puikų ansamblį su soliste. Jaunosios menininkės pademonstravo tikrai gerą atlikimo techniką ir sceninį įvaizdį.

Lyriškos, melancholiškos nuotaikos K. V. Banaičio miniatiūra Obelų žiedai (ž. Kazio Binkio) Viktorijos buvo sudainuota tarsi vienu atsikvėpimu, išryškinant lyrinį pradą. Ateityje būtų galima naudoti daugiau impresionistinės manieros: ryškesnių dinaminių kontrastų, netikėtų jausmų proveržių, tembro spalvų.

P. Čaikovskio romansas Ar diena švinta... (ž. A. Apuchtino) atliktas su didele menine įtaiga. Klausytoją užvaldė iš sielos gelmių sklindanti meilės jėga, kuri balsu buvo išreikšta glaudžiai sukibusiomis kantileninėmis frazėmis, tolygiai išaugančiomis į audringą kulminaciją – „viskas dėl tavęs!“ Ši iškili frazė pianistės kadencijoje nuskambėjo efektingai, patetiškai, tarsi meilės pašlovinimas. Romansas Lietuvoje retai dainuojamas, todėl buvo džiugu jį girdėti profesionaliai atliekamą. Pianistės Monikos Laukaitytės akompanavimas konkurse – puikus kūrybinės partnerystės pavyzdys. Smagu, kai jaunosios menininkės turi bendrų siekių.

Keliais sakiniais pristatysime Monikos profesinę biografiją. Ji baigė Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją (mokytojos ekspertės Rasos Krėpštienės fortepijono klasę), tapo penkių įvairių tarptautinių konkursų laureate (Čekijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Lietuvoje). Dabar Monika – LMTA trečiojo kurso studentė, jos dėstytojai – prof. Zbignevas Ibelhauptas (fortepijono klasė), doc. Audronė Kisieliūtė (koncertmeisterio klasė), doc. Julius Andrejevas (kamerinio ansamblio klasė). Būdama aktyvi Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyvė, ji taip pat koncertavo Maskvoje, Suvalkuose, Sankt Peterburge.

Trečiosios premijos laureatė Milda Tubelytė dainavimo mokosi prof. Sigutės Stonytės klasėje. Žymi operos žvaigždė, pristatydama mokinę, kalba tikėdama jos profesine ateitimi: „Milda studijuoja mano dainavimo klasėje ketveri metai. Pradžia, kaip ir daugelio – nelengva. Porą metų buvo ieškojimų ir suvokimų metai, dabar jos gražus balso tembras pradeda skleistis, ryškėja balso jėga. Tai skambus būsimas dramatinis sopranas arba aukštas mecosopranas. Ateityje jos intensyvi balso prigimtis, manau, turi labai daug galimybių. Milda puikiai išauklėta, komunikabili ir darbšti. Apie ją galima sakyti, kad gražiame žmoguje ir siela, ir dainavimas gražus. Po bakalauro studijų ji ketina studijuoti užsienyje. Žinoma, ten daugiau galimybių... Bet tikiu, kad ji ne kartą sugrįš į Lietuvą dainuoti. Noriu, kad jos kūrybinis kelias būtų sėkmingas, nes talentingas ir darbštus žmogus to vertas.“

Milda kilusi iš Panevėžio. Konservatorijoje gavo gerą muzikinį pasirengimą (mokėsi griežti smuiku), o tradiciniame Dainų dainelės konkurse buvo įvertintas jos talentas (1999, 2002, 2004 m. ji tapo diplomante). Įdomu, kad Juozo Miltinio vidurinės mokyklos teatrinėje klasėje ji lavino ir aktorinius gabumus. Kaip talentinga jaunoji menininkė 2005 m. Milda gavo Panevėžio miesto stipendiją.

Aukštąsias dainavimo studijas Milda pasirinko Vilniuje, LMTA. Šiemet ji – bakalauro studijų absolventė. Jaunoji dainininkė jau turėjo galimybę Operos ir baleto teatre padainuoti Grizetės partiją F. Leharo operetėje Linksmoji našlė. Trumpametražių operų festivalyje (NOA) atliko Varnos vaidmenį Sigito Navicko operoje vaikams Mamulė Mū. Nemaža patyrimo įgyta dalyvaujant reikšminguose tarptautiniuose chorinės muzikos festivaliuose: alto solo W. A. Mozarto Requiem (dirigentas Rolfas Beckas, 2009 m. Japonija, Singapūras), alto solo G. F. Händelio oratorijoje Aleksandro šventė (dirigentas Rolfas Beckas, 2008, Japonija), J. S. Bacho Jono pasijos (sceninis pastatymas, režisierius Robertas Willsonas, dirigentas Rolfas Beckas, 2009, Vokietija). Taip pat teko įgyvendinti kūrybinius projektus diriguojant Mikhailui Pletniovui, Robinui Grittenui, Thomui Hengelbrockui ir Herbertui Bomstedtui.

Kaip ypač gabi jaunoji dainininkė šiais metais ji pelnė Walter und Charlotte Hamel fondo (Vokietija) stipendiją.

Programą Milda pradėjo ryškiam jos balsui ypač tinkama soprano arija iš G. F. Händelio oratorijos Aleksandro šventė. Dainininkės prigimtyje slypintys dramatiškumo pradai su veržlia dvasios jėga tarsi klausia mūsų: ar pasaulis vertas užkariavimo? Įtaigą sustiprina gili vidinė rimtis, išreikšta sutelktu balsu, kruopščiai artikuliuota melodinė ornamentika. Nors arijos tema plėtojama intensyviais daugkartiniais pakartojimais išlaikant griežtą akcentuotą ritmą, tačiau garso gyvybė kartojant ne slopsta, o įgyja vis daugiau jėgos. Antroje arijos dalyje, kaip ir dera barokinei tradicijai, balsas įgavo reikiamo dainingumo – operiškų bruožų. Fortepijono partiją atlikęs pianistas prof. Jurgis Karnavičius baroko retoriką perteikė aiškiai ir įtaigiai, neprarasdamas dinaminio jautrumo.

Atlikta ir princesės Marie de Gonzaque arija iš Ch. Gounod operos Cinq-Mars. Ši prancūziška romantinė arija visiškai kontrastinga pirmajai. Mildos balse atsiranda minkštas švelnus aksominis tembras, kuriuo ji tarsi spalvina vienišos herojės ilgesingus meilės išgyvenimus. Šiltus moteriškus jausmus dainininkė perteikia plačiomis kantileninėmis frazėmis, kurioms ekspresyvaus romantinio polėkio suteikia fortepijono partijos atlikimas.

G. Mahlerio Serenada (ž. Tirso de Molina iš Don Žuano) parašyta jautria muzikine kalba, kupina intymių jausmų. Dainininkė ją atliko vientisu lygiu gražiu balsu, nors subtilesnio jaudulingumo, išreiškiančio aistringas viliones, nebūtų buvę per daug.

Jos konkursinėje programoje ypač didelį estetinį pasigėrėjimą sukėlė K. V. Banaičio dainos Atsiminimas (ž. Kleopo Jurgelionio) atlikimas. Tai impresionistinių jausenų kūrinys, kuriame solistė harmoninių lūžių fone sodriu balsu plėtoja jautriausius širdies išgyvenimus, kulminacijoje juos pakylėdama iki fortissimo. Kaip visada aiškiai autoriaus sumanymą įgyvendinti padėjo pianistas Jurgis Karnavičius – vesdamas dramaturginę kūrinio liniją į aukščiausiąjį tašką, meistriškai pasiekė spontanišką jėgą, nušlavusią visas baimingas jausenas.

Programos pabaigoje interpretacinį Mildos nusiteikimą padiktavo mažorinė liaudies daina a cappella „Ein bernelis per laukelį“. Daina atlikta nuoširdžiai ir paprastai.

Tradicinį diplomą už geriausiai atliktą lietuvių liaudies dainą a cappella gavo Julija Karaliūnaitė (prof. Irenos Milkevičūtės dainavimo klasė). Trečiojo kurso jaunoji atlikėja Vilniuje jau žinoma kai kuriems šiuolaikinės muzikos gerbėjams. Julija konkurse atliko mūsų dainininkų mėgstamą dzūkų vestuvinę dainą Vai, nekukuok, kurioje perteikiamas nerimastingas būsimo vargo laukimas. Pajausta melodijos ir žodžio vienovė jos dainavimą atribojo nuo išorinių veiksnių ir padėjo atskleisti giluminę dainos prasmę.

Palyginti su ankstesnių konkursų dainų repertuaru, šįmet, sakyčiau, pristigo retesnių archajiškų liaudies dainų pasirinkimo. Senosios dainos išties turi savąją magiją, kurią dabartinės kartos atlikėjams perprasti nėra lengva. Šiuolaikinio muzikavimo patirtis dažnai neleidžia atsikratyti melodinio jausmingumo ar žodžio iliustravimo, tačiau Julijai pavyko to išvengti. Dainininkas, kartą pajutęs dainos gelmę, jau nenustos tobulinti savo balso, kad atvertų begalinę skambesio erdvę.

***

V. Jonuškaitei-Zaunienei liaudies daina visų pirma reiškė atvirą pokalbį su savo tauta. Tai – meilės ryšys, jungiąs žmogų su žmogumi. Dainininkas iš tikrųjų yra įdomus tiek, kiek jis atsiveria. Daina nepraras savo žavesio ir tiesos, jei ją atliksime meilės apglėbti.

V. Jonuškaitės-Zaunienės balsas priklausė Lietuvai ir jos menui. Pasiaukojanti tarnystė iš tikrųjų buvo viso jos gyvenimo rūpestis. Ypač džiugu, kad šis konkursas gyvas ir jos puoselėtomis vertybėmis. Apie jas V. Jonuškaitė-Zaunienė yra pasakiusi: „Mūsų dainos kaip speciali atžyma, kaip dvasinis pasas, liudijantis tautos sielos ir tautos būdo įsikūnijimą. Vertinu operą, jos didžiąją muziką, arijas, bet dar daugiau – pirmiausia iš mamytės išmoktas dainas...“

Mielosios laureatės, esate vertos visa ko geriausio savo profesiniame gyvenime, garsinkite Lietuvos meną stipriai ir atvirai – iš širdies į širdį...

Pianistas prof. Jurgis Karnavičius, koncertmeisterė doc. Nijolė Ralytė, koncertmeisterė Monika Laukaitytė, konkurso diplomantė Julija Karaliūnaitė, Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso laureatės Milda Tubelytė (III vieta), Viktorija Miškūnaitė (II vieta) ir Nerita Pokvytytė (I vieta)

Koncertmeisterė Nijolė Ralytė, Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso laureatė Nerita Pokvytytė ir jos mokytojas prof. Vladimiras Prudnikovas

Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso pirmosios vietos laimėtoja Nerita Pokvytytė

Koncertmeisterė Monika Laukaitytė, antrosios premijos laimėtoja Viktorija Miškūnaitė ir jos mokytoja lektorė Asta Krikščiūnaitė

Milda Tubelytė su savo mokytoja prof. Sigute Stonyte