Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Kai materializmas bejėgis

Vargu ar kas bent jau iš vyresnio amžiaus žmonių nėra girdėjęs Volfgango Mesingo (1899–1974) pavardės. Nugalėjusio materializmo šalyje jo vardas buvo tariamas sutrumpintai – Volfas, bet vis tiek skambu ir prasminga. Lietuvoje nepamiršti Volfo Mesingo rengtieji minčių skaitymo seansai, kuriuos jis pats vadino „psichologiniais eksperimentais“ ir į kuriuos visiems norintiesiems patekti būdavo ne taip jau paprasta. Materializmu įtikėjusioje šalyje, kurioje bent jau oficialiai netikėta stebuklais, burtais, pranašautojais, aiškiaregiais, kerėtojais ir kitokiais antgamtiškais reiškiniais, visi norėdavo pamatyti ir savo akimis įsitikinti sveiku protu nesuvokiamais ir mokslo nepaaiškinamais Volfo Mesingo telepatiniais ir kitokiais gebėjimais. Žodžio „ekstrasensas“ tada niekas nenaudojo, gal tokio net nebuvo girdėję.

Su įžymiuoju minčių skaitytoju ir ateities pramatytoju Bernardui ir Antaninai Aleknavičiams yra tekę ne kartą susitikti, net ir bendrauti. Du kartus Klaipėdoje, kur Mesingas rengė savo minčių skaitymo seansus, taip pat Palangos viešbutyje, kur garsenybė buvo apsistojusi. Bernardo sūnus Gintaras buvo tapęs savotišku Mesingo „adjutantu“ – padėdavo įžymybei jo psichologinių eksperimentų metu. Bernardas yra daug fotografavęs Mesingą, būtų keli šimtai nuotraukų. Gal dauguma kadrų ligi šiol taip ir liko negatyvuose, nes spaudos pareikalavimo nebuvo, Mesingo tarybinė spauda negarsino, dažniau net nutylėdavo. Materialistinę pasaulėžiūrą diegiančioje šalyje nepaaiškinami fenomenai dažniausiai tebuvo tik „fokusai“, rankų miklumu ar pirštų ypatingu jautrumu aiškinami. Juk stebuklų nebūna, nes būti negali, o jei akademikai skėsčioja rankomis esą mokslo nepaaiškinami dalykai, tai tik laiko klausimas: jei šiandien nepaaiškinami, rytoj bus išaiškinti ir visi būsime ramūs – stebuklų nėra. „Manęs niekas taip gerai nėra nufotografavęs, kaip pats nufotografai“, – yra sakęs Bernardui Mesingas ir nėra pagrindo „mesiru Volfu“ netikėti, nors visai galimas dalykas, kad tą patį jis sakydavo ir kitiems fotografams.

Maždaug tiek informacijos Bernardas pabėrė vienu atsikvėpimu, žiūrėdamas į savo padarytąją Mesingo nuotrauką. Supratau, kad laukia įdomus užsiėmimas – išgliaudyti bent dalį to, ką per pusę minutės išpoškino Bernardas. Žinoma, pasakojimą teks sustiprinti ir papildoma informacija, nes buitinė kalba ir straipsnis – skirtingi dalykai. Šį apsisprendimą sustiprino ir kai kurie komentarai internete: kai 2009 m. per Rusijos televizijos kanalą RTR Planeta buvo parodytas serialas apie Volfą Mesingą, nemažai jaunų lietuviukų Delfyje prisipažino ligi tol išvis nieko apie jį nebuvo girdėję... Tai jau nedovanotina žengiant į žinių visuomenę.

Volfo Mesingo asmenybė labai įdomi, jei nepasakytume daugiau, visais atžvilgiais. Pakankamai komplikuota, mistifikuota, apaugusi būtomis ir nebūtomis istorijomis, pagardintomis išmoningais pramanais, kurių dažniausiai niekas jokiais dokumentuotais šaltiniais nepatvirtino, bet ir nepaneigė. Visa tai tik dar daugiau kaitino žmonių vaizduotę, kartais ir aistras. Matyt, kuo daugiau materializmo gyvenime, tuo lengviau žmonės pasiduoda paslapties ir nepaaiškinamų reiškinių traukai. Kas ten žino, gal tokiu būdu gyvenime atsiranda būtina pusiausvyra tarp kraštutinumų.

Volfas Mesingas Klaipėdoje

Žmogus, skaitęs Zigmundo Froido (Sigmund Freud) mintis, tampęs už ūsų Albertą Einšteiną, fokusus su gyvate rodęs pačiam Mahatmai Gandžiui, o Lenkijoje teikęs paslaugas didikui Čartoryskiui ir valstybės viršininkui (oficialus titulas) Juzefui Pilsudskiui, išpranašavęs krachą Hitleriui ir tapęs neoficialiu Stalino „astrologu“... Labai ilgai būtų galima vardyti garsiausias XX amžiaus asmenybes, su kuriomis Volfą Mesingą buvo suvedęs gyvenimas, ir jo stebėtinus nutikimus, įmanomus nebent vaizduotės žaisme. Bet pirma paklausykime, kokį Mesingą prisimena Bernardas ir ponia Antanina.

Į Klaipėdą su savo seansais ar psichologiniais eksperimentais, kaip kad vadino pats atlikėjas, Mesingas buvo atvažiavęs bene du kartus. Pirmą kartą Bernardas buvo abiejuose seansuose, taip pat jam atvykus antrą kartą, o viename Mesingo seanse teko dalyvauti ir Palangoje.

Klaipėdoje Mesingo psichologiniai eksperimentai sukėlė visiškai suprantamą ažiotažą. Salė, kurioje turėjo vykti seansas, buvo žmonių apgulta, visi nori patekti, kiša pinigus, bet visi bilietai parduoti iš anksto – laisvų vietų nėra. Bernardas ir Antanina Aleknavičiai turi kvietimus, tad jaučiasi ramūs. Mato – prie durų spraudžiasi, bet negali patekti medicinos mokykloje kartu su ponia Antanina dirbantis gydytojas Jonas Rekutis. Bernardas ir sako: „Eik su mano žmona, o aš kaip Eltos fotokorespondentas kaip nors pateksiu“. Išties trijulė laimingai pateko į salę, ponia Antanina su Rekučiu susėdo, laukia, o Bernardas su fotoaparatu šmižinėja po salę.

Ant pristatomos kėdės šalia Antaninos ir Rekučio atsisėda kažkoks žmogus. Žūrovams paaiškinama, kad Mesingas parodys nepaprastus savo sugebėjimus, o užduotis jam galės pateikti patys žiūrovai. Antanina su Rekučiu hipnotizuotojui nutarė pateikti savo užduotį. Gal induktoriumi sutiktų būti šalia ant pristatomos kėdės sėdintis nepažįstamasis? Šis mielai sutinka. Jo užduotis – įtemptai galvoti apie tai, kas numatyta raštelyje pateiktoje užduotyje, o Mesingas turės įspėti ir įvykdyti. Raštelyje buvo parašyta: „Gerbiamasis Mesingai, salėje vaikštantį fotografą atveskite prie aštuntos eilės tokios tai vietos ir tegu mus nufotografuoja“.

Induktorius atsistoja prieš Mesingą, o šis bando įspėti, kokios mintys kirba jo galvoje. Laikas tiksi ir Antaninai Aleknavičienei jau neramu, kad Klaipėdoje sugrius Mesingo autoritetas. Staiga hipnotizuotojas pradeda blaškytis, kelis žingsnius padaro lyg ir Bernardo su fotoaparatu link, vėl grįžta, jau lyg norėtų eiti prie aštuntos eilės, bet susimėto... Staiga strėlės taikymu šauna prie aštuntos eilės, pagriebia už Antaninos rankos ir uždeda jos ranką ant savosios. O jam rankose ne venos, o tarsi būtų išsipūtusios pulsuojančios virvės. Tuo metu Antanina sakosi praradusi nuovoką, o atitoko tada, kai pasijuto stovinti scenoje, apšviesta iš visų pusių. Pasižiūrėjo į savo kojas, ar dar su bateliais stovi – gal bėgdama pametė. Šalia pamatė daktarą Joną Rekutį. Labai neįprasta, lyg ir sarmata stovėti taip visų akivaizdoje. O Mesingas salėje jau gaudo Bernardą ir tempia už rankos į sceną. Mesingas atsistoja tarp Antaninos ir Jono ir liepia Bernardui juos nufotografuoti...

Salė sprogsta nuo plojimų. Grįžusios į vietą salėje ponios Antaninos drebulys neapleidžia. Labai susijaudinusi, gal nervai? Pasižiūri į šalia sėdintį gydytoją J. Rekutį – tas irgi kalena dantimis, tarsi šaldytuve sėdėtų. O juk patyręs gydytojas ginekologas, dalyvavęs sudėtingiausių gimdymų atvejais – ir tas tarsi srovės purtomas. Abu patyrė didelį nervinį šoką.

Rabinu taip ir netapo

Kas išties žinoma apie Volfą Mesingą (Wolf Messing)? Gimė 1899 m. netoli Varšuvos Gūra Kalvarijos miestelyje fanatiškai religingų žydų šeimoje. Volfas turėjo tris brolius, vaikystėje sirgo lunatizmu, nuo kurio tėvai jį išgydė prie berniuko lovos pastatę šalto vandens dubenį. Pabudęs naktį mažasis lunatikas kojomis pajusdavo šaltą vandenį ir bemat pabusdavo. Pradinėje mokykloje prie sinagogos rabinas jį vertė mintinai kalti Talmudo maldas. Gabų, gerai įsimenantį tekstus berniuką nutarta siųsti į ješibotą – žydų dvasinę seminariją. Bet mažasis Volfas nejautė noro būti rabinu, todėl tėvų valiai priešinosi visomis jo amžiaus berniukui įmanomomis išgalėmis. Tėvas ryžosi mažytei inscenizacijai, kuri visiškai atitiko žydų teatro tradiciją.

Prikalbino vieną pažįstamą senolį, o gal prašalaitį apsisiausti balta marška ir sutemus specialiai Volfui suvaidinti mizansceną. Girdi, pats angelas iš dangaus praneša tau, Volfai, svarbią žinią: tavoji lemtis – mokytis ješibote ir tapti rabinu… Nepaprastai dangaus pasiuntinio vaizdo ir jo žodžių sujaudintas berniukas neteko sąmonės. Kai atitoko, pamatė palinkusius išsigandusius tėvų veidus: sutiko mokytis seminarijoje – juk Dievo šauktasis, pats angelas pasakė. Tą akimirką būtų bet kokiems tėvų prašymams pritaręs.

Mokslai sekėsi, prabėgo dveji metai, ir kas žino, gal Volfas būtų išėjęs į rabinus, kaip kad tėvai troško, jei ne vienas įvykis. Kartą ješibote jis išgirsta jam puikiai girdėtą ir visam gyvenimui įsimintą balsą – tuo balsu į jį buvo kreipęsis angelas, perdavęs Dangaus paliepimą stoti į ješibotą. Dabar tas „angelas“ kaip niekur nieko stovėjo priešais kaip paprasčiausias žydas, ėmė Volfą klausinėti, kaip jam sekasi mokslai, priminė ir tą vaidinimą, kurį jo buvo prašę suvaidinti Volfo tėvai, norėdami paveikti sūnų. Volfui tai buvo neišpasakytas smūgis. Angelas pasirodė besąs paprastas žmogus ir dar apgavikas, į jį bylojęs Dievo vardu. Toks pat apgavikas, jei ne didesnis, yra ir jo tėvas – šito savo tėvui vienuolikmetis Volfas negalėjo atleisti, neatleis visą gyvenimą. Gerokai buvo išklibinti ir jo tikėjimo pamatai į Dievą. Nuo tada Volfo Mesingo santykis su Dievu įgijo savotišką pobūdį, ko gero, jis niekada taip ir netapo nuoširdžiu tikinčiuoju.

Volfas nutarė bėgti iš ješiboto kur kojos neša. Įšoko į pirmą pasitaikiusį traukinį, važiavo be bilieto, nes turėjo tik kelias smulkias monetas ir tas pačias kelionei nugvelbęs ješibote iš aukų dėžutės. Į tą dėžutę žydai atnašavo aukas, skirtas svajojamai atkurti Palestinos žemėje žydų valstybei. Traukinyje berniukas susirangė po suolu, kad niekas nepamatytų. Baisiausia įvyko! Užėjęs konduktorius pamatė pasislėpusį berniuką ir liepė parodyti bilietą. Volfas jautė, kad širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės. Beveik nesąmoningai ėmė grabalioti pirštais grindis, užčiuopė kažkokį numestą popieriūkštį ir atkišo konduktoriui. Volfas sutelkė visas savo dvasios jėgas į tą popierėlį, visa esybe trokšdamas, kad jo apgaulė nebūtų pastebėta. Konduktorius pavartė rankose popierėlį, čiaukštelėjo komposteriu ir atidavė iš baimės pastirusiam berniukui. Dar pasiteiravo, kodėl jis lindi po suolu, jei važiuoja su bilietu ir vagone yra vietų.