Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Tvirtinama, kad tai buvęs pirmas kartas, kai Volfas Mesingas akivaizdžiai pademonstravo savo psichines galias. Ne visai teisinga, nes tas galias jis demonstruodavo ir savo tėvams. Kartą pasakė, kad jų karvė nudvės, ir tikrai – po kelių dienų nusibaigė. Kitą kartą pareiškė, kad dabar tokiame tai kaime dega gyvenamasis namas. Tėvai nustebo: iš kur gali žinoti, kad namas dega, jeigu tas kaimas toli? Kitą dieną pasiekė žinia, kad namas išties sudegė.

Numirėlis prisikėlė

Taip Volfas „zuikiu“, tačiau nedemaskuotas pasiekė Berlyną. Dirbo atsitiktinius darbus, buvo pasiuntinukas, valė batus, plovė indus, bet užsidirbdavo tiek, kad galėdavo pavalgyti kartą per tris paras. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo – kartą apalpo nuo išsekimo tiesiog gatvėje. Buvo nuvežtas į ligoninę, bet kadangi nerodė gyvybės ženklų, iš ligoninės nugabentas į lavoninę. Lavonas neatpažintas ir nieko nedomino, tad turėjo atitekti į praktiką atėjusiems medicinos studentams – mokytis atlikti skrodimus. Laimei, vienas studentas buvo įsisavinęs tai, ką jam aiškino profesorius: prieš imdamas į rankas skalpelį įsitikink, kad tai tikrai numirėlis. Pulso nebuvo, bet prie Volfo lūpų pridėjęs veidrodėlį studentas pamatė, kad jis aprasojo – „lavonas“ kvėpuoja.

Taip Volfas atsidūrė garsaus Berlyno psichiatro ir psichologijos profesoriaus Abelio palatoje. Profesorius nustatė diagnozę – katatoniją, t. y. visiškas organizmo išsekimas ir sugebėjimas išjungti gyvybines funkcijas esant kritiškoms aplinkybėms. Bet ne tik šia diagnoze vėliau taip didžiavosi Berlyno medicinos įžymybė. Iš numirėlių tik ką prisikėlęs berniukas staiga sako: „Nereikia manęs atiduoti policijai ir vaikų prieglaudai“. Profesorius Abelis labai nustebo: „Ar aš šiuos žodžius pasakiau?“ – „Ne, bet jūs pagalvojote.“

Čia tai bent. Gal kitų ligų žinovas ir būtų pro ausis praleidęs, ką išgirdo, bet ne psichologijos ir psichiatrijos dalykų profesorius Abelis. Jis suprato, kad berniūkštis skaito mintis, pasižymi telepatiniais sugebėjimais, o tuo visiškai įsitikinti ilgai netruko. Berniukas buvo neįtikėtinas profesoriaus radinys, bene unikaliausias atvejis jo ilgametėje gydytojo karjeroje.

Abelis ryžosi tikslingai vystyti Volfo Mesingo gabumus, ugdyti neįtikėtinus jo gebėjimus. Pasitelkęs psichiatrą Šmitą mokė Volfą įtaigos meno, suprasti mintimis teikiamus nurodymus, išskirti iš daugybės žmonių minčių jam rūpimas mintis, išmokė valios pastangomis nuslopinti skausmą. Volfas skaitė profesoriaus mintis, vykdė mintimis perduodamas užduotis, ieškodavo paslėptų daiktų, nuspėdavo ateities įvykius. Vaikas treniruodavosi ir savarankiškai, vaikščiodamas po Berlyno turgavietes, kur skaitė valstiečių ir prekeivių mintis, stebindamas gebėjimu atspėti, kas žmonių galvojama, nors garsiai nesakoma. Atrodytų, šitokį fenomenalų berniuką Abelis turėjo pasilikti savo laboratorijoje ir labai jį branginti, bet įvyko kitaip.

Panoptikumo ir cirko garsenybė

Abelis suvedė Volfą su pirmuoju jo gyvenime impresarijumi Celmeisteriu, o šis rado jam vietą Berlyno panoptikume, kur Mesingas atsidūrė įdomioje kompanijoje: šalia barzdotos moters ir šonais suaugusių Siamo dvynukių, pikantiškomis užuominomis koketuojančių su publika. Berankio vyriškio, kuris kojų pirštais virtuoziškai dalydavo kortas. Ir vis dėlto programos kulminacija priklausė ne jiems, bet berniūkščiui Volfui. Jis atsiguldavo į stiklinį visiškai sandarų karstą ir jame praleisdavo kelias paras. Pasinerdavo į katatoninę būseną, savotiškai letargo miegą, nes mokėjo sustabdyti gyvybines organizmo funkcijas, kaip kad nustatė dar profesorius Abelis.

Beje, Volfo užsiėmimai pas profesorių Abelį tęsėsi ir toliau. Išmokęs įdomių dalykų berniukas jau galėjo stoti prieš reiklesnę publiką, kuri lankė Berlyno žiemos sodo varjetė. Kaip tikras fakyras Volfas leisdavo adatomis badyti savo krūtinę ir kaklą, stebindamas susirinkusius linksmai laiką praleisti buržua. Vakaro programos vinis būdavo „milijonieriaus“ žudymas ir jo tariamų brangenybių išdalijimas žiūrovams, kurie tas dovanas turėdavo išslapstyti. Tada pasirodydavo stebuklingasis seklys Volfas Mesingas, kuris prieidamas prie kiekvieno žiūrovo parodydavo, kur brangenybės paslėptos. Publika šėlo iš malonumo…

Ir tada profesorius penkiolikmetį paauglį pardavė Berlyno cirkui. Ne paprastam, o garsiam Bušo cirkui, bet vis dėlto cirkui. Tokio sprendimo niekaip negalima suprasti, nebent sugebėtume pasinerti į epochos atmosferą.

XX a. pradžios laukta kaip apokaliptinės pasaulio pabaigos, kaip, beje, ir kiekvienos amžių sandūros. Pranašavimai neišsipildė, o pranašai buvo sugėdinti, bet Europa neišvengiamai riedėjo kitos ir daug realesnės katastrofos link. Ore sklandė būsimo kataklizmo grėsmės nuojauta, o dekadansas mene puikiausiai tą apokaliptinę nuotaiką išreiškė. Nyčė palaidojo senąjį gerąjį Dievą, kuris ankstesnėms kartoms mokėjo būti ne tik mylintis, gailestingas, bet ir tėviškai rūstus. Jei Dievo nėra, vadinasi, viskas leidžiama. Į gyvenimo siautulį ir linksmybes pasinėrę buržua dešimt Dievo įsakymų labai lengvai iškeitė į Raskolnikovo lūpas dar F. Dostojevskio įdėtąją naujausių laikų gyvensenos formulę – „Viskas leidžiama“. Griuvo senoji vertybių sistema, nebeliko pastovių kriterijų, o Nilso Boro ir Alberto Einšteino naujausi atradimai bylojo, kad net fizikos dėsniai nėra absoliutūs. O jei taip, kas belieka paprastam biurgeriui ir buržua? Linksminkimos, kol gyvi esam... Cirkas ir varjetė tapo laikino gyvenimo laikina priebėga.

Ar ne tokios nuotaikos laikus, kartsykiais peraugančius į psichozę, išgyveno to meto Berlyno visuomenė, beje, kaip ir daugelio kitų Europos sostinių vadinamasis „elitas“. Kankanas pirmarūšiuose ir trečiarūšiuose kabaretuose veikiausiai tiksliausiai išreiškė to meto Europos sostinių bendrą nuotaiką, vedančią į niekur, o teisingiau – į senojo pasaulio pragaištį. Kabaretai, varjetė, cirkas, visuotinis šou išreiškė tvirtų kriterijų netekusios senosios Europos dvasinę būseną. Jeigu žodis „dvasia“ šiuo atveju apskritai dera. Psichiatrams ir psichologams išaušo aukso amžius. Realiame gyvenime jau sunku buvo skirti, kas yra norma, o kas nukrypimas, paranormalūs ir anomalūs reiškiniai tiek buvo apsėdę žmonių protus, kad net normalumą išstūmė į gyvenimo pašalius.

Ar toks ekskursas į XX a. pirmųjų dešimtmečių sandūrą bent kiek priartins mus prie supratimo, kodėl profesorius Abelis lengva ranka cirko naudai atsisakė Volfo Mesingo paslaugų? Vargu. Nebent padės geriau įsivaizduoti aplinką, kurioje gyveno ir savo gabumus toliau lavino paauglys Volfas.

Nustebinęs Froidą ir Einšteiną

Bušo cirke Volfas tęsė savo išmoktus triukus, bet jau buvo pajėgus atlikti ir psichologinius eksperimentus publikai. Iš žiūrovų buvo surenkami įvairiausi daiktai, netvarkingai suverčiami į krūvą, o tada pasirodydavo Volfas, kuris tuos daiktus atrinkdavo ir atiduodavo jų savininkams.

Europoje vyko karas, vėliau įgijęs Pirmojo pasaulinio karo pavadinimą. 1915 m. Mesingas atsisveikino su Bušo cirku ir su impresarijumi Celmeisteriu išvyko su psichologinių eksperimentų programa gastrolių į Vieną. Ištisus tris mėnesius Mesingas savo neįtikėtinais gebėjimais žavėjo publiką. Jau visai priartėjome prie A. Einšteino ūsų, kuriuos Volfui Mesingui bus lemta patampyti.

Visiškai atsitiktinai apie neįtikėtinų savybių turintį Volfą Mesingą ir jo psichologinius eksperimentus sužinojo psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas. Norėdamas įsitikinti vaikinuko gabumais Z. Froidas pakvietė Volfą į savo butą Bergasse 19, kur buvo įsirengęs savo garsiąją psichoanalizės laboratoriją. Pasikvietė Vienoje tuo metu buvojusį Albertą Einšteiną, Kaizerio Vilhelmo fizikos instituto Berlyne direktorių.

Visiems patogiai įsitaisius Z. Froidas mintimis įsakė V. Mesingui prieiti prie stalo, ant kurio gulėjo pincetas, paimti jį, paskui prieiti prie A. Einšteino ir iš jo ūsų pincetu išrauti tris plaukus. Tą Volfas padarė nepriekaištingai. Kita Froido mintimis perteikta užduotis: paimti į rankas Einšteino smuiką, perduoti į rankas savininkui ir paprašyti pagroti. Ir su šia užduotimi Mesingas susidorojo.

Eksperimento dalyviai buvo priblokšti, nors nė vienas nieko negalėjo paaiškinti. Šiuo atveju bejėgė buvo ir Froido psichoanalizė. Tačiau šešiolikmečio Mesingo telepatiniai gebėjimai abiems mokslo šviesuliams buvo akivaizdūs. Teko pripažinti, kad tai fenomenas, nepasiduodantis moksliniam paaiškinimui.

Stengdamiesi būti korektiški, atkreipsime dėmesį į vieną ne visai aiškią šios istorijos aplinkybę. Nors aprašyta paties Mesingo, tačiau amžininkai ir A. Einšteino biografai tvirtino, kad jiems nepavyko nustatyti ir dokumentiškai patvirtinti, kad aptariamu metu Einšteinas būtų buvojęs Vienoje. Ką gi, dar viena nelengva užduotis Z. Froido, A. Einšteino ir V. Mesingo biografijų tyrinėtojams.

Šis susitikimas Mesingui turėjo ir kitų padarinių. Jis tapo Vienos universiteto Psichologijos katedros studentu, nors ir toliau nesiliovė publikos stebinęs savo neįtikėtinais gebėjimais.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Ar tokias romantiškas Kuršių marias ties Klaipėda matė Volfas Mesingas, sunku pasakyti. Veikiau taip būna per jūros šventę

Po renginio Klaipėdoje Volfas Mesingas dalija autografus

Klaipėdos dramos teatro aktorė Marija Černiauskaitė, Klaipėdos filharmonijos direktorius Algirdas Kuraitis, Volfas Mesingas ir Klaipėdos dramos teatro aktorius
Rimas Poškus

Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas ir fizikas korifėjus Albertas Einšteinas taip ir neįstengė paaiškinti Volfo Mesingo gebėjimų paslapties