Apie naują (arba pamirštą seną) veiklą bibliotekose

Dr. Birutė Railienė
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Bibliotekų ateitis svarstoma nuolat, o niūrios prognozės, vos atsiradus kompiuteriams, pasigirsta vis dažniau. Dabar bibliotekininkai laukia, kol visuomenė persirgs elektroninės knygos liga, tačiau nežinia, kokių naujovių dar sulauksime. 2010 m. Ontario specialiųjų bibliotekų draugijos (Kanada) konferencijoje buvo apibendrintos trečiajame tūkstantmetyje įvykusios konferencijos bibliotekų ateities tema. Paskaita buvo pavadinta pokalbiu apie mūsų ateities scenarijus. Pranešėjai atkreipė auditorijos dėmesį į svarbiausias ateities prielaidas:

– visos bibliotekos yra skirtingos;

– nėra vienos ateities, kiekvienai bibliotekai ji yra skirtinga;

– pirmiausia turime būti lojalūs savo skaitytojams/vartotojams;

– pagrindinis bibliotekų uždavinys – edukacinė veikla;

– bibliotekos visada turi ką pasiūlyti savo skaitytojams/vartotojams;

– kelio atgal nėra;

– niekas mumis nepasirūpins.

Į klausimą „Ar gali bibliotekos išnykti po 10–20 metų“ pranešėjai, deja, atsakė teigiamai. Toliau pateikti svarstymai ir rekomendacijos, kaip galėtume išsigelbėti:

– veržkitės į mokslinės komunikacijos priešakines linijas;

– tapkite skaitytojų/vartotojų bendruomenės nariais;

– dalyvaukite savo institucijų akademinėje veikloje;

– teikite virtualaus bendravimo erdves savo skaitytojams/vartotojams;

– apsvarstykite veiklos prioritetus;

– rinkitės pirmiausia turinį, o ne formą;

– nenustokite svajoti.

Nenuostabu, kad pirmoje vietoje – patarimas gręžtis į mokslinę veiklą. Tais pačiais žodžiais Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) pirmininkas Algis Zurlys kreipėsi į 10-osios LBD konferencijos dalyvius. Bibliotekininkai pagaliau turi imtis darbo, kurį puikiai gali atlikti, – informacijos analizės ir sintezės.

Pasaulinio garso bibliotekininkystės teoretiko Š. R. Ranganatano ketvirtasis bibliotekininkystės dėsnis teigia – „taupyti skaitytojo laiką“. Ilgainiui mintis įgauna vis didesnę svarbą. Nors pats autorius šį dėsnį aiškino kaip optimalų bibliotekų darbo laiko pasirinkimą ir patogų fondo išdėstymą, skaitmeninės informacijos amžiuje jis lemia visai naujas galimybes, turėtų būti ypač skatintinas tiek bibliotekos viduje, tiek bibliotekos globėjų, steigėjų.

Teoriniuose bibliotekininkystės veikaluose nusakydami pagrindines bibliotekos funkcijas vardijame:

– kumuliacinė (žinijos kaupimo);

– mnemotinė (atminties išsaugojimo);

– komunikacinė (žinijos, informacijos paskleidimo).

Tačiau vis dar varžomės kiekvienai bibliotekai skirti mokslinę funkciją. Dar 1960 m. anglų bibliotekininkas R. Maizelis iškėlė mintį, kad mokslinės (ir, net neabejoju, vešiosios – B. R.) bibliotekos savo funkciją atlieka tik tuomet, kai pačios dalyvauja mokslo tiriamajame procese, aprūpindamos mokslininkus ir specialistus informacija pagal jų poreikius. Bibliotekininkai jau seniai kuria naujas žinias, o juk kurti naujas žinias – mokslininko prerogatyva. Analizuodami ir sintetindami duomenų bazės sukauptą informaciją bibliotekininkai patys tampa mokslininkais. Tik dažniausiai nevertina nei savo mokslinio darbo rezultatų, nei savo kompetencijos. Be reikalo. Bibliotekininkai turi patirtį valdyti informacijos srautus – tai pagrindinė jų funkcija, harmoningai keičiantis pagal atsirandančius naujus reikalavimus.

Prisiminkime Š. R. Ranganataną – šį kartą penktąjį bibliotekininkystės dėsnį: „biblioteka yra augantis organizmas“. Bibliotekos nuolat kinta, siekdamos prisitaikyti prie kintančių informacinių poreikių. Šis lankstumas apima ne tik fondus ir kolekcijas, bet ir paslaugas. Taigi vieną iš bibliotekininko veiklos perspektyvų galima įvardyti vienu žodžiu: bibliometrija. Žodis nenaujas, terminą apibrėžtume šiais žodžiais: matematinis dokumentų srautų arba jų bibliografinių charakteristikų tyrimas.

Terminas istoriškai kilo iš termino „bibliografinė statistika“. Tokį terminą dėstydamas bibliografijos kursą Kembridžo universitete 1922 m. pasiūlė E. Hulme. Terminas vos kelis kartus pavartotas, kuriam laikui dingo iš mokslininkų ir bibliotekininkų akiračio. Neprigijo ir Š. R. Ranganatano 1948 m. siūlyta „librametrija“ (kiekybinių metodų kompleksas bibliotekinės veiklos procesams tirti). Pagaliau 1969 m. A. Pričardas vietoj termino „bibliografinė statistika“ pasiūlė terminą „Bibliometrija“, kuris bibliotekininkystės ir mokslotyros literatūroje vartojamas iki šiol. Lietuvoje apie bibliometriją skelbta nemažai prof. habil. dr. Onos Voverienės, doc. dr. Inos Dagytės straipsnių. Tyrinėjimų istorija ir metodika apibendrinta O. Voverienės monografijoje Bibliometrija (Vilnius, 1999).

Bibliometrija, apimanti matematinių metodų kompleksą dokumentų srautams arba jų bibliografinėms charakteristikoms tirti, naudojama bibliotekų tinklų analizei ir jų optimizavimui, autoriaus, institucijos, žurnalo, renginio, šalies ir t. t. indėliui, pripažinimui nustatyti, krypčių mokslinėje veikloje prognozavimui, duomenų palyginimui ir t. t.

Pirmieji bibliometriniai tyrinėjimai reikalavo didelio kruopštumo, fizinės ištvermės. Informacija buvo kaupiama, apdorojama rankiniu būdu. Tik šio amžiaus pradžioje prasidėjo bibliometrijos aukso amžius – pasaulyje gerai žinomos duomenų bibliografinių duomenų bazės ėmė rūpintis savo duomenų istoriniu gyliu. Pavyzdžiui, ISI Web of Science duomenų bazės kai kurių dalių gylis dabar siekia 1898 metus. Duomenys tapo lengvai prieinami (nekalbu apie kainą…). Kita vertus – tai bibliografiniai duomenys, kurie fiksuoja konkrečius publikavimo faktus ir yra neginčijami. Atkreiptinas ekspertų dėmesys – mokslinės etikos klausimų bibliometrija nesprendžia.

Bibliometrija, išsivadavusi iš susierzinimą keliančio ir jai primesto paslaptingumo, pasaulyje vis plačiau pripažįstama kaip universali mokslinės veiklos, asmeninio mokslinio indėlio vertinimo priemonė.

Jei atsigręžtume, pamatytume, kad šiuos tyrimus bibliotekos vykdė ne kartą. Tik vadindavo kukliai – „publikacijų apžvalga“, „spaudos veidrodyje“, „veikla tokiais ir tokiais metais“ ir t. t. Tokiems tyrimams svarbus mokslinis komentaras, palyginimas miesto, regiono, šalies mastu. Bibliometrinius konkrečių mokslinių institutų arba mokslininkų veiklos tyrimus jau kelerius metus atlieka Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, jų pageidauja valstybiniai bei Vilniaus universiteto moksliniai institutai. Bazė bibliometriniams tyrimams atlikti – ne tik keliose bibliotekose teprieinama ISI Web of Science bazė, bet ir mums visiems iki skausmo pažįstami elektroniniai katalogai, Bibliografijos žinios, spaudos statistikos leidiniai, pagaliau personalinės bibliografijos rodyklės, kuriose sukaupti kultūros ir mokslo paveldo fragmentai, kiti bibliografinės informacijos šaltiniai.

Bibliotekininkai Lietuvoje per ilgai delsia imtis šios svarbios ir atsakingos veiklos dėl įvairių, netgi apmaudžiai subjektyvių priežasčių.

Juk tokios informacijos reikia ne vien moksliniam vertinimui. Tai gali būti ir populiarios sveikatos apsaugos, mitybos, kultūros vertybių ar globalios temos vertinimas, pateiktas keliais parametrais:

– klausimo ištirtumas (chronologinis);

– reitingo nustatymas (populiarumas);

– palyginimas šalies, tarptautiniu mastu.

Bibliotekininko privalumai – žmogiškas dėmesingumas ir kompetencija visaapimančioje šaltoje skaitmeninėje aplinkoje. Jų nevalia nuvertinti ar prarasti. Bibliotekininkai yra būtent tie specialistai, kurie gali profesionaliai ir kartu neturėdami asmeninio suinteresuotumo atlikti informacijos tyrimus; turi patirties dirbdami su informacija, pažįsta mokslininkų bendruomenę; gali teikti bibliometrinius duomenis savo aukštosios mokyklos, instituto, savivaldybės, mokyklos, miesto, krašto indėliui ar populiarumui nusakyti; gali teikti aukščiausios kvalifikacijos informacijos valdymo paslaugas.

Biblioteka – ne informacijos muziejus ar informacijos baras-restoranas, o informacijos verslo įmonė, galinti veikti efektyviai, teikti svarų indėlį į mokslą ir mokymąsi. Kalbame ne apie informacijos pateikimą, bet apie naujos informacijos sukūrimą. Apie informacijos analizę ir sintezę.

Šią koncepciją teks svarstyti, kai ginant bibliotekos egzistavimą nebeužteks argumentų apie sėkmingą knygų, kitų dokumentų pirkimą, tvarkymą ir pateikimą. Kai reikės „dėti ant stalo“ bibliotekos veiklos produkciją.

Pranešimas perskaitytas 10-ojoje Lietuvos bibliotekininkų draugijos konferencijoje Kaune, 2010 m. balandžio 30 d.