Iš lentynų ir dėžučių – naujam gyvenimui
Prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila
Mano seneliai gulėjo dėžutėse
arba stovėjo lentynose, –
rašo Vytautas Landsbergis, prisimindamas mamos tėvus, o savo senelius Joną ir Konstanciją Jablonskius (eil. Bobutė, p. 67)*. Intelektualo atsiminimai pateikti ypač nelauktai – eilėraščiais. Ir nekasdieniškai apie laiko į mėlynus tolius nešamą kasdienybę.
Tenka pripažinti – bent vieno šimtmečio (XX a.) Lietuvos žmonių gyvenimai suguldyti į dėžutes. Daugumai lietuvių nuotraukos – brangiausia ir vienintelė giminės ir šeimos relikvija. Už ją brangesnė galėtų būti prisiminimų fenomenologija – nuostabus sąmonės vaizdas, kaip Jablonskių anūko Vytulio (taip sakė bobutė) eilėraštyje Rygiškių pasaka.Viskas jame telpa: simboliai (ratukai, kuriais į universitetą važinėjęs senelis, žila jo barzda, nušviesta ypatingos šviesos), prisiminimai (buvo senelis griežtas, vientisas, reiklus, mylėjo jis mūsų kalbą ir niekam neleido jos gražaus daržo mindžioti, prišiukšlinti ir nušaldyti).
Dabartis – keistai graudus periodas. Tiesiog pasiraitoję rankoves inteligentai (ir ne tik jie) pluša dirba nacijos kultūros reikšmingame bare: vieną po kitos rašo ir leidžia (jei tik pinigų patys turi ar susipratę žmonės jų duoda) valsčių, parapijų (žinoma, ir kaimų, kurie jau seniai nuo žemės paviršiaus nušluoti), giminės ir šeimos istorijas. Išjudino kūrybinę potenciją ne tik Lietuvos 1000-mečio paminėjimas ir vis propaguojamas TV laidose žurnalisto Juro Jankevičiaus Klausimėlis (o dievulėliau tu mano, kaip „gražiai“ tautiečiai svaičiojo apie įžymųjį lietuvių kalbininką Joną Jablonskį, lyg netiesiogiai būtų norėję priminti Gėtės mintį: nieko nėra baisesnio už baisią fantaziją). Metraščių rašymo priežastis dar ir kita. Nykstam gęstam kaip ta likimo skersvėjuose deganti žvakė.
Ir 2010 metai buvo pradėti šiurpo gaidele – per vienerius metus apmažo Lietuva 21 tūkst. gyventojų. Arba tiek, kiek Šilutėje gyvena (iš TV laidų)... 
Tvarkingos ir darbščios, bet iš pasaulio skubriu žingsniu išeinančios tautos rūpestis – viską, ką gražiausia turime, iš tų dėžučių ir lentynų sudėti į puikias knygas – tvirtesnį už granitą paminklą. Vis ta viltis. O gal kas nors ims ir perskaitys? O jei ne, tai bent turės! Dabarty tai daug kas ir daug knygų turi.
Graži ir prasminga į skaitytojo rankas imama knyga Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, sudaryta provaikaitės Eglės Lukėnaitės-Griciuvienės ir jos pagrindinio talkininko – Lietuvos nacionalinio muziejaus. Sudarytoja – reto kuklumo autorė: tepasirašo tik antroje titulinio lapo pusėje (tik vienąkart!) greta dailininkės Vidos Kuraitės ir redaktorės Nijolės Deveikienės.
Skaitydamas šį tomą, supranti: pratarmė ir įvadas, pagrindinė studija Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima (p. 15–42), surinkti atsiminimai ir laiškai, spaudos liudijimai ir priedai, nuotraukų aiškinimai ir asmenvardžių rodyklė – viskas pirmiausia šios darbščios moters sudaryta. Ją rėmė archyvų puoselėtojai, visos tos gerosios tetos ir dėdės, Kazimiera Galaunienė, davusi idėjos pradžią, prof. Arnoldas Piročkinas, jau fundamentalios studijos apie Joną Jablonskį autorius, ir daugybė kitų. Kai darbas įprasmintas, galima rašyti dedikaciją: „Skiriu dukroms Liepai ir Saulei ir visiems, kuriems artimi knygos herojai ar jų palikti darbai Tėvynei“ (p. 7). Mes, skaitytojai ir vertintojai, priimame šią intenciją kaip į mūsų savastį pasėtus grūdus. Iki šiol daug prirašyta istorinių ir teorinių šeimos tyrimų, bet palyginti mažai tokių, iškilių Lietuvos žmonių šeimoms skirtų knygų. Šioji knyga – ne tik privati (tik Jablonskių giminės) šeimos studija, bet ir kalbininko Jono Jablonskio, vadinto vienu iš didžiausių tautos vyrų, nuopelnų lietuvių kalbai priminimas. Tatai liudija Jono Jablonskio mintys apie kalbą, Lietuvos spaudoje skelbti nekrologai, nuopelnų aprašymai ir apdovanojimų faksimilės.
Kodėl tokia knygos struktūra, nesunku atspėti – vis siekta, kad Jablonskių proproanūkiai tenkintų savo episteminį smalsumą: pažintų, kaip rašęs Vydūnas, lietuvių kalbos sąžinę – Joną Jablonskį ir jųdviejų su Konstancija šeimą. Nuo šiol Jablonskių giminė turės puikią relikviją. Bent retsykiais pravers išmintingų žmonių, visų draugėn sudėtų (proprosenelių, prosenelių, senelių, vadintų dar ir kitais, švelnybiniais žodžiais – motulė, mamutė, tutė, dėdė), patarimai. Tegul būna prisiminti Onytė, Vytutis, Justukas, Julytė, Jonytis... Taip rašant, savaip reanimuojamas susvetimėjimo apimtas lietuvių sąmonės ir bendravimo klodas. Per papročius, tautiškąjį mentalitetą ataidi gyvenimo išmintis. Ji, regis, su užmoju, kuo plačiausiai ir giliausiai išsakyta laiškuose ir reflektuota Jablonskių amžininkų pastebėjimuose.
Knygos skaitymas – vienas džiaugsmas. Visi tie gimimo, krikšto, santuokos ir mirimo aktai be galo įdomūs. Kad ir Jono Jablonskio Gimimo aktas. Viskas, kas įvyko, kuo tiksliausiai aprašyta: 1860 m. gruodžio aštuonioliktąją dieną pirmą valandą po pietų žemdirbys iš Kubilėlių kaimo Juozas Jablonskis (33 metų) kartu su Juozu Marcinkevičiumi (33 metų) ir Petru Mekšriūnu (51 metų) parodo vyriškos lyties kūdikį, gimusį Kubilėlių kaime šiandien pirmą valandą nakties iš teisėtos jo žmonos Agnieškos (čia kiek perfrazuotas puikus A. Piročkino vertimas – autoriaus pastaba). Kaip ir kitas, dabarties skaitytojui nuostabą keliantis Konstancijos Onos Sketerytės gimimo įrašas: 1868 m. rugsėjo 29 dieną gimė evangelikų reformatų valstiečių iš Nereikonių kaimo Adomo Sketerio, Dovydo s. ir Marijos Jodinskaitės-Sketerienės duktė. Įrašų pilnumas ir tikslumas – pagarbos į pasaulį atėjusiam liudijimas. Išsamus ir didžiai pagarbus Konstancijos ir Jono Jablonskių Santuokos įrašas (p. 237). Viską, kas svarbiausia, sužinai: į sužadėtuves atvykusių jaunikio ir jaunosios luomą, rangą ir amatą, vardus ir tėvavardžius, jų tėvų gimimo datą ir vietą. Žinai jų religinius įsitikinimus, tarsi matai viengungio ir panelės gautus leidimus tuoktis, užsakų paskelbimą, santuokos laiką ir vietą – Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje 1890 m. liepos 24 dieną. Matai net 10 liudininkų parašus. Tai bent, kaip šiandien daug kas pasakytų, santuokos įforminimo tikslumas, etika ir estetika, tuometinio čia ir dabar prasmė... Ir iš archyvų dokumentų yra ko pasimokyti. Kaip ir iš nubraižytų Jablonskių ir Sketerių šeimų genealoginių medžių (p. 230–231), kuriuose nebent gali pasigesti ir „antrosios pusės“ žmonių – Jablonskių žentų ir marčių, Sofijos Landsbergytės, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Tado Petkevičiaus gimimo ir mirties datų.
Vertingas ir labiausiai individualus bei savitas knygos klodas – laiškai, rašyti Konstancijos ir Jono Jablonskių (vyro – žmonai, žmonos – vyrui, tėvo – sūnui Konstantinui, motinos – sūnui Konstantinui ir jo šeimai, dukteriai Julijai, sūnui Jonui, dukteriai Onai, sūnų Konstantino ir Jono, dukterų Onos ir Julijos, Konstancijos brolio Adomo Sketerio, dukterėčių Marytės ir Julijos, mošos Marijos, sūnėno Vytauto Čepo, draugų ir šeimos bičiulių – Bronės Gustaitienės, Marijos Mašiotienės, Sofijos Čiurlionienės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Ripsimės Glinskienės ir Marie Thielemann). Tai atmintis, kuri puikiai perteikia Jablonskių (tėvų!) bendravimo, santykių su vaikais, giminėmis ir bičiuliais draugiškumą ir nuoširdumą. Iš laiškų paimant bent po kruopelytę to, kas vertingiausia, galima sukomponuoti puikią Jablonskių šeimos mozaiką. Tokių kūrybiškų šios šeimos interpretacijų galėtų būti keliolika. Vienas tikrai perspektyvus bandymas jau pateiktas. Tai knygos sudarytojos E. Griciuvienės studija Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima. Galima būtų polemizuoti: ar įmanoma iš Jono Jablonskio laiškų spręsti apie kalbininko požiūrį į šeimą. Manau, galima – tokie prasmingi laiškų kreipiniai, įrodinėjimai ir užuominos. Kreipdamasis į Konstantiną „Vaikeli!“ (rečiau – „Mylimasis“), tėvas – pagarbus ir gero jam linkintis, o kartu raginantis ir priedermes vykdyti, nesutežti (kiek daug reiškia tėvo raginimas sūnui „atsimink!“). Ir vis laiškuose dalykiškas kalbėjimas apie reikalus (verčiamas knygas, rašomus kalbos darbus, leidžiamus raštus), rūpestis, kad gimtoji kalba skambėte skambėtų, būtų lengva, graži ir suprantama.
Neapkenčia laiškuose Konstantinui pasirašantis „Tėvas“ (kitur – Tavo tėvas arba Jūsų tėvas) bereikalingo vargo, kuris sunaikina žmogų, iščiulpia iš jo per daug reikalingos gyvenimui energijos (p. 116).Tikroji gyvenimo prasmė – būti pareigos žmogumi, dirbti lietuvybei, leisti gražiai parašytas knygas, kad žmonės turėtų ką gera pasiskaityti. Jablonskiui gyventi senuoju arba įprastiniu gyvenimu – tai taisyti ir gerinti rašybos dalykus. Užtat Jablonskių namuose, kur visada daug žmonių, visi vaikšto tarsi ant kojų pirštų galų ir kalba pašnibždomis: tėvas tai darbo kambary, prie stalo, apkrauto knygomis ir rankraščiais. Tėvas dirba (kitiems – alina sveikatą!). Tik taip gyvenant galima realizuoti principą: vaikus geriausiai auklėja pačių tėvų darna ir vienybė, jų meilė, pagarba, atsakomybė ir pasiaukojimas. Tėvo laiškai liudija, kaip šeimoje svarbu visus aprūpinti prasmingu darbu, derinti griežtumą ir švelnumą, pavyzdį ir įtikinėjimą. Ir niekados geri tėvai tiesmukai neįvardija (nesididžiuoja išoriškai) savo nuopelnų šeimai. Mat tie nuopelnai redukuojami į vaikų daromą pažangą, stovėjimą gerame gyvenimo kely. Jie apsergėti nuo visų dorovinių paklydimų ir todėl iš tvirto kelio negali išklysti.
Darnoje gyvenantys tėvai įveikia šeimoje kilusius auklėjimo sunkumus. Tėvo veiklos sritis – šeimos pragyvenimas, būstas, vasarojimas, vaikų išleidimas mokytis, draugystė su kitais.
Tėvas jaučiasi įsipareigojęs šeimai, prisiėmęs didelę atsakomybės naštą. Kas aišku (už vyro moteris turi jaustis kaip už mūro!), netenka kitiems deklaruoti, juolab įrodinėti. Knygoje tik vienąkart užfiksuota: „Rūpėjo man ji su vaikais. Man žuvus, visi paliktų be duonos ir mokslo“ (iš Petro Šniukštos atsiminimų, p. 45). Jonas Jablonskis tokius žodžius ištarė patekęs į ekstremalią situaciją, kada, pasiplaukiojant laivu jūroje, kilo didelis vėjas ir katastrofos grėsmė.
Atsiminimuose apie Joną ir Konstanciją Jablonskius minima (itin reti pastebėjimai), kokia gi buvo jųdviejų šeima. Tiesiogiai apie tai užsimena tik F. Norkuvienė: „Jablonskių šeimoje tėvų ir vaikų santykiai buvo labai gražūs. Šeima nesivaikė poniškumo, nekentė tuščios diduomenės, nemėgo pobūvių su alkoholiniais gėrimais“ (p. 49).
Knygos sudarytojai tenka ir kitaip parašyti: motina su vaikais ir tėvas (p. 70). Iš tiesų tėvas ilgai būna gimnazijoje, o grįžęs namo dirba prie stalo kitame kambaryje, ilgesnį ar trumpesnį laiką gyvena atskirai nuo šeimos (toks buvo tremtinio gyvenimas). Vaikų auginimas ir auklėjimas – didžiausias Jablonskio žmonos (mamos!) Konstancijos rūpestis.
Net ir tokios nuotraukos, kurioje abu tėvai būtų nusifotografavę su savo penkiais vaikais, neišliko (gal jos ir nebuvo?). Išliko vienintelė Konstancijos Jablonskienės su vaikais Panevėžyje 1909 m. daryta nuotrauka: mažiausias Jonukas ant mamos kelių, šalia – Onytė, žemiau mamos sėdi Vytutis, aukščiau prie jos stovi Kastukas, Julytė (mama kaip magnetas traukia vaikus). Toks priminimas lyg savotiškas raginimas – atidžiai perverskime savo šeimų nuotraukų albumus, raskime, kuriose esame visi – tėvai ir vaikai (dar daugiau – tėvai, vaikai ir anūkai).
Visąlaik su savo vaikais buvo Konstancija Jablonskienė. Ir tada, kai juos augino, ir tada, kai išleido mokytis į didžiuosius miestus. Geriausi liudytojai – laiškai: mamos – vaikams (mielam Kastyčiui, Juliučiukei, Jonučiukui, Onučiukei). Kažkodėl knygoje neįdėta mamos laiškų (gal jų nebuvo rašyta?) Vytučiui. Tie laiškai, pradėti rašyti 1902 m. rudenį, tikrai iškalbingi. Kad ir laiškas mielam vaikučiui Konstantinui (kituose – Kastyčiui, Kastuliukui, Kastuliui, Kastulyčiui). Jie liudija mamos nuolatinį (ir didįjį) rūpestį, kad jos sūnus būtų sveikas, pavalgęs ir linksmas. Laiškus mama dažniausiai rašo naktį, kai visi sumigę ir juos baigia esant situacijai kaip ir tąkart: „Jonia prabudo, verkia, šaukia mane.“ (p. 79). Tuose laiškuose gausu įvairių šeimos gyvenimo detalių: kaip Jonytis, paslydęs virtuvėje, griuvo aukštielninkas į katilą, nusiplikė visą užpakalį, o dabar visą laiką guli kniūbsčias, ant rankelių pasirėmęs, kaip tėtė nuo darbų pasijuto pervargęs ir negali užmigti, kaip į Brestą iš Lietuvos prisiuntė per daug obuolių ir bereikalingų pašto išlaidų jų šeimai pridarė, kaip Julytę ir Onikę moko prancūzaitė... Parašiusi ilgą laišką, mama (dažniausiai pasirašanti Tavo mama) stabteli: „Užteks tuo tarpu. Akis tiek skauda, vaikai sako esą labai raudonos“ (p. 82). Taip bėga mamos dienos...
Jos rūpesčiai priklauso nuo atliekamų vaidmenų: pirma – motinos, po to – bobutės. Tenka pastebėti, kad knygoje, o ypač atsiminimuose, pirmumas tenka bobutei. Mat labiausiai bobutę prisimena anūkai: įtaigūs Rimutės Jablonskytės-Rimantienės atsiminimai apie giliai tikinčią evangelikę, dovanojančią anūkėms brangiausias relikvijas (sužadėtuvių žiedelį su įrašu Jonas 1980), atvežančią lauktuvių ir visus apdalijančią prikeptais pyragais, šypsena ir gražiu žodžiu. Tarp visų kitų atsiminimų išskirtiniai Jablonskių tarnaitės (Revelio periodas) M. Posfergelytės-Vanagienės (rašyti 1921 m. gruodžio 9 d.). Jų namuose (Posfergelių – aut.past.) „buvo labai vargingas gyvenimas“. Ponia Konstancija tai patėmijo ir ją priglaudė lietuvių šeimynoje. Pasak tarnaitės, ponia tokia maloni, kad tarnaitė iš laimės apsvaigsta. Iš tiesų Jablonskienė buvo turėjusi dvasinę galią visus, kurie ją supa, daryti laimingus. Vis dėl jos tolerancijos, draugiškumo ir švelnumo, gražios lietuvių kalbos svetimame krašte.
Atskiro akcento tikrai vertas Konstancijos Jablonskienės domėjimasis lietuvių kalbos reikalu. Viską, ką jos vyras rengė, žinojo, ir gebėjo laiškuose sūnums ir dukterims painformuoti. Būta tikros lietuvių rašomosios kalbos puoselėtojo pagalbininkės.
Kadangi knygoje motinos ir bobutės atliekami vaidmenys plačiai ir su polėkiu aprašyti, nejučia dingteli mintis, o gal galėjo lygiai taip pat būti charakterizuoti ir dar ankstesni – sužadėtinės ir būsimos žmonos (ir visąlaik – žmonos!) vaidmenys. Tie keli laiškai – Jono Jablonskio – žmonai ir Konstancijos – vyrui – iš tiesų nedaug ką pasako. Net nesužinai, kaip vyras kreipdavęsis į žmoną. Laiškai labiau perteikia vyro ir žmonos santūrumą: „Pinigus gavau – ačiū. Tik tuo tarpu. Konstancija.“ Tik iš potekstės tenka spėti.
Būta kur kas subtilesnių jausmų. Gal tai primena Jono Jablonskio antrame laiške kriptonimas „Skr-nė-ilgakasė“, skirtas tik žmonai?
Kai užverti knygą Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima (bent kuriam laikui), ilgai nepaliauji medituoti. Tokia įtaigi jos idėja! Pagaliau turime puikią knygą apie lietuvių inteligento, tautos šulo, šeimą. Tai savotiška vitališkumo ir dvasinės atgaivos oazė šiais visuotinio susvetimėjimo laikais. Šios knygos kur kas didesnė vertė ir prasmė negu jos tik švietėjiška paskirtis – supažindinti su lietuvių kalbos sąžinės Jono Jablonskio ir sutikusios visą gyvenimą drauge su juo dalintis vargais ir džiaugsmais Konstancijos Sketerytės-Jablonskienės šeima. Tekste ir potekstėje vis raginantis įsakmumas: dėk žmonių likimą prie likimo, sugretink kitų ir savo nusiteikimus. Jei taip gali, tai jau žinai, kas buvo ir lieka teisus.
* - Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima. Sudarė. E. Lukėnaitė- Griciuvienė.
– Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, UAB „Petro Ofsetas“, 2009. P. 246.
