Kupiškėnės gyvenimo trajektorija: nuo Vilniaus ir Sankt Peterburgo iki Harvardo

2010 m. Kalbos premija paskirta Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docentei dr. Vandai Kazanskienei. Nuo 2004 m. ši premija skiriama už lietuvybės puoselėjimą ir kitus gerus darbus, taip pat ir lituanistikos tyrinėjimų srityje. Kalbos premija įsteigta siekiant pagerbti žymią lietuvybės puoselėtoją, lietuviško žodžio skleidėją, spaudos laisvės gynėją, visuomenininkę Feliciją Bortkevičienę (1873–1945), todėl ši nominacija dar vadinama Felicijos premija. F. Bortkevičienės veikla ir puoselėtosios vertybės, jos gyvenimo idealai sektini bet kurios santvarkos žmogui, jeigu jam brangi lietuvių kalba ir rūpi kuo platesnė jos sklaida. Pretendentas Kalbos premijai gauti už savo veiklą neturi gauti atlygio, ta veikla neturi įeiti į jo tiesiogines pareigas.

Visus šiuos kriterijus visiškai atitinka šių metų Kalbos premijos laureatė Vanda KAZANSKINĖ, su kuria kalbasi Mokslo Lietuvos atstovas.

　Laiko save kupiškėne

Mokslo Lietuva. Gerbiamoji ponia Vanda, leiskite Jus pasveikinti su garbingu apdovanojimu – Kalbos premija. Lietuvių kalbą daug metų dėstote studentams Sankt Peterburgo valstybiniame universitete, dirbate mokslinį lituanistinių tyrinėjimų darbą, esate pripažinta, gerbiama ir mylima visuomenininkė Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenėje. Kaip pati šiame didžios kultūros mieste jaučiatės – labiau šio miesto ar Lietuvos žmogus?

Vanda Kazanskienė. Vienu sakiniu būtų sunku atsakyti. Visur ir visada buvau ir lieku lietuvė. Man pasisekė, kad nei viename mieste, nei viename darbe, kurių teko keisti gana daug, pagaliau nei vienoje mokslo įstaigoje nebuvo gėda prisipažinti, kad esu lietuvė. Ir iš šalies dėl to nesu gavusi jokių priekaištų. Kalbu ne vien apie Sankt Peterburgą. Buvau pirmoji lietuvė Harvardo universiteto graikų tyrinėjimo centro stipendininkė. Ten taip ir įrašyta: „Vanda Manikaitė-Kazanskienė – Lietuva, Peterburgas“. Ir Sankt Peterburge, ir Harvardo universitete sakydavau: „Aš lietuvė“. Beje, Peterburge ligi šiol pastebi mano lietuvišką akcentą.

Kai klausiate: Lietuva ar Peterburgas, galiu atsakyti šitaip: Peterburgas – tai vieta, kur gyvena mano šeima, gimė, augo ir toliau auga mūsų vaikai. O Lietuva – tai šalis, kur esu gimusi, augusi, studijavusi ir į kurią gan dažnai sugrįžtu.

ML. Esate kupiškėnė?

V. Kazanskienė. Gimiau Kupiškio rajone Gudgalių kaime. Administraciškai priklausėme trims rajonams: iš pradžių Vabalninko rajonui, vėliau Panevėžio, Kupiškio rajonams. Todėl mano biografijoje esama tam tikros maišalynės: gimimo liudijime užrašyta, kad gimiau Gudgalių kaime Panevėžio rajone, o mūsų žemė ribojasi su Vabalninku, Kupiškio ir Panevėžio rajonais. Pati save laikau kupiškėne.ML. Esate geroje kompanijoje: iš Kupiškio krašto kilęs ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis, istorikas Vytautas Merkys, dailininkas Kazys Šimonis... Vardyti būtų galima gan ilgai.V. Kazanskienė. Kupiškėnai geri žmonės, tiesūs jų kelaliai... Fantastiškiausias mano gyvenimo susitikimas su kupiškėnu buvo toks. Su vyru Nikolajumi Kazanskiu bendromis jėgomis parašėme Kretos–Mikėnų graikų kalbos ideografinį žodyną. Ideografinis, kitaip tariant – sąvokų žodynas. Pasaulyje tai pirmasis toks žodynas. Kretos–Mikėnų kalba – tai II tūkstantmečio prieš Kristų kalba, seniausias senovės graikų kalbos variantas. Rašytinis variantas, kai rašyta dar ne abėcėliniu raštu, o skiemeniniu: vienas ženklas – vienas skiemuo. Kalbai 3,5 tūkst. metų.

ML. Su kokiais autoriais būtų galima sieti to periodo raštą?

V. Kazanskienė. Iš to periodo vardų nerasime, nes ir to meto karalių vardus nelabai žinome. Išliko to periodo ūkiniai, religiniai įrašai. Štai mikėnologų pasaulyje yra labai nedaug, vieni kitus pažįstame. Gal kokių penkiasdešimt. Tuo metu, kai tą žodyną sudarinėjome, jų buvo dar mažiau. Tik XX a. viduryje pavyko perskaityti pirmąjį Kretos–Mikėnų rašto pavyzdį, o tą padarė 1952 m. anglų architektas ir kriptologas M. Ventris (Michael George Francis Ventris), padedamas kalbininko Džono Čedviko (John Chadwick).　

Garsaus mikėnologo šaknys veda į Bičių kaimą

ML. Ar be Jūsų pasaulyje dar kas nors iš lietuvių mokslininkų gilinasi į mikėnologijos problematiką?

V. Kazanskienė. Kadangi bent jau iš pavardžių vieni kitus mikėnologai pažįsta, išleidę tą žodyną mudu su vyru išsiuntinėjome po egzempliorių pasaulio mikėnologams, šios srities žinovams ir besidomintiesiems. Tarp adresatų buvo ir Tomo Palaimos pavardė – ligi šiol tai vienas žymiausių pasaulio mikėnologų. Vyrui sakau: „Man atrodo, kad jis lietuvis“. Užrašiau Tomui Palaimai tą žodyną lietuviškai. Pagaliau net jeigu jis nėra lietuvis, bet skaito mikėnų raštą, turėtų perskaityti ir lietuviškai.

Išsiuntėme tą žodyną su lietuvišku įrašu, tačiau atsakymo negavome. Tuo ir baigėsi. Praėjo gal penketas ar šešetas metų, mudu su vyru ir mažais vaikais išvykome stažuotis į Harvardo universiteto graikų tyrinėjimų centrą. Ten nuostabios darbo sąlygos, apie kurias mokslininkai gali tik svajoti. Viena iš mums suteiktų galimybių – pasirinkti ir aplankyti pageidaujamą mokslo centrą. Žinoma, panorau aplankyti Techaso universitetą Ostine, Techaso valstijoje, kur dirba Tomas Palaima, nes ši tyrinėtojų grupė turi sukaupusi didžiulį mikėnologijos archyvą.

Išaiškėjo, kad Tomas Palaima savo kilme maža kad lietuvis, bet dar ir kilęs nuo Kupiškio, iš Bičių kaimo... Yra toks kaimas keturi kilometrai nuo Kupiškio. Pats T. Palaima lietuviškai nekalba, atsiuntė man gražią nuotrauką, kurioje jis su žmona, pusiau indėne. Abu nusifotografavę Kupiškyje.

T. Palaima ne tik lankėsi Kupiškyje, bet daug padėjo Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedrai knygomis. Bene 1994 m. Heidelberge vienoje konferencijoje sutikau T. Palaimą, kuris skelbė, kad Lietuva ką tik atgavo nepriklausomybę – ligi tol klasikinės filologijos knygų iš užsienio beveik negaudavo, bibliotekos – prieškarinio lygio, tad T. Palaima kvietė ir kitų šalių mokslininkus padėti Lietuvos klasikinės filologijos mokslui. Iš tiesų jam pavyko surinkti daug knygų. Vis kalbu apie kupiškėnus ir tokių žmonių yra daug.

ML. Labai įspūdinga istorija ir iš mūsų šio pašnekesio ji tikrai nebus išbraukta. Neatsižvelgsiu į Jūsų perspėjimą braukti iš teksto viską, kas atrodys nereikalinga.

V. Kazanksienė. Juokais prasidėjusi istorija turėjo, kaip matome, išties reikšmingą tęsinį. T. Palaimos seneliai į Ameriką atvažiavo, matyt, XX a. pradžioje. T. Palaimos tėvas dar lietuviškai kalbantis. Iš mūsų gautąjį žodyną su lietuvišku užrašu T. Palaima parodė tėvui, šis užrašą perskaitė. Beje, žodynas išleistas rusiškai, nes leistas Peterburge. Šia knyga T. Palaima naudotis gali, nes žodynas sudarytas pagal sąvokas. Pavyzdžiui, vienoje vietoje sutelkta viskas, ką žinome apie gyvulininkystę, avis, ožkas, arimo jaučius su jų vardais, vilnas, jų kiekius ir t. t. Žinomą medžiagą sugrupavome taip, kad ja galėtų naudotis ir žmogus, nebūtinai mokantis tą kalbą.　

Kaip senovės graikai suprato tautą

ML. Kretos, Mikėnų archeologiniuose kasinėjimuose yra dalyvavusi lietuvė archeologė Kalifornijos universiteto prof. Marija Gimbutienė.

V. Kazanskienė. Savęs su Marija Gimbutiene jokiu būdu nelyginčiau, nes tai nuostabi archeologė. Maža yra archeologijai ir apskritai mokslui svarbių regionų, apie kuriuos Marija Gimbutienė nebūtų pasakiusi reikšmingo žodžio. Bet koks svarbesnis archeologinis tyrinėjimas būtinai veda į nuorodas su M. Gimbutienės tyrinėjimais.

ML. Kiek klasikinei filologijai svarbi sandūra su kitais mokslais? Juk dabar daug reikšmingų atradimų daroma skirtingų mokslų paribiuose, sandūrose. Tikriausiai ir Jūs su vyru Nikolajumi Kazanskiu sudarydami „Kretos–Mikėnų graikų kalbos ideografinį žodyną“ rėmėtės ne vien filologine medžiaga? Gal klystu? Tad ką klasikinei filologijai reiškia mokslų sandaros reikalai?

V. Kazanskienė. Ko gero, klasikinė filologija yra pati plačiausia tyrinėjimų sritis, nes bent jau visų Europos mokslų užuomazgos yra Antikoje ir visų pirma Graikijoje. Filosofijos, istorijos, geografijos, medicinos, matematikos mokslai, literatūra su visais žanrais – epine poezija, lyrine poezija, istoriniu romanu ir t. t., pagaliau teatras ir visi politinės valdžios modeliai, visi politinės veiklos metodai kadaise buvo kuriami ir „išegzaminuoti“ senovės graikų. Ir demokratija, ir oligarchija, ir monarchija. Senovės Graikijoje buvo daugybė smulkių polių–valstybėlių. Tarp jų buvo įvairių politinių darinių, Sparta ir Atėnai buvo visiškai skirtingos valstybės. Skyrėsi žmonių papročiai, mentalitetas, požiūris į žmogų ir t. t.

Jau V a. prieš Kristų sofistai pirmą kartą suformulavo, kas yra tauta. Ir šiandien, gegužės 7-ąją, Lietuvos mokslų akademijos rūmuose, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, pabrėžta mintis, kaip mes suprantame tautą. Tai visuomenė, turinti savo teritoriją, savo kalbą ir savo papročius.

ML. Buvo prisiminti Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pratarmėje išsakyti žodžiai.

V. Kazanskienė. M. Daukša tai išsakė lenkiškai XVI a. pačioje pabaigoje, o senovės graikai šią tautos apibrėžtį pateikė V a. prieš Kristų.

ML. Tačiau ar senovės graikai tautą suprato taip, kaip kad suprantame šiandien mes? Juk kalbėdami apie gentinį susiskaldymą Lietuvoje, atsiduriame kiek keblokoje padėtyje. Kada galima kalbėti apie lietuvių tautą? Matyt, kai yra centralizuota atskiras gentis vienijanti jėga, taigi valstybė. Bet tuoj pat galime rasti ir kitų argumentų. Žodžiu, labai lengva įklimpti į diskusijų liūną, iš kurio kiekvienas diskusijos dalyvis taip ir išeis kaip atėjęs su savo nuomone. O kaip tautą suvokė senovės graikai, ar jiems nekildavo sumaišties?

V. Kazanskienė. Jeigu esant reikalui tos gentys gali susiorganizuoti gynybai ar žygiui, ir jeigu organizuojasi, jausdami giminingumą, jau galima kalbėti apie tautos formavimąsi. Pagaliau juk yra įvairių rūšių karinės sąjungos – epimachija, simachija. Ir tai jau nebūtinai gimines vienijanti sąjunga, nes epimachija yra vien gynybos tikslams kuriama sąjunga. Simachija (gr. symmachia < syn – drauge + machomai – kaunuosi) – tai polių sąjunga, skirta ir gynybai, ir puolimui. Jeigu atskiros bendruomenės, valstybėlės esant reikalui gali organizuotis bendroms užduotims įgyvendinti, vadinasi, jaučia bendrumą, pirmiausia – kalbos bendrumą, net jeigu skiriasi dialektai, raštija, papročiai.　

Kaip kas skaito Homerą

ML. Bet ar visa tai yra klasikinės filologijos tyrimų objektas?

 V. Kazanskienė. Taip pat ir klasikinės filologijos, nes naudojamės tais pačiais šaltiniais. Graikiškai skaityti Homerą galėtų mažiausiai 15 specialybių atstovai ir kiekvienas ras sau labai naudingų dalykų. Ciceronas skaitydamas Homerą rasdavo labai ryškių ir pamokomų oratorystės pavyzdžių, todėl Ciceronui Homeras – geriausias oratorius. Ciceronas nagrinėjo, kaip kalba Odisėjas, arba ir fiziškai, ir poelgiais labai negražus Tersitas.

Indoeuropeistas Homerą skaitys kaip sluoksniuotą pyragą, kuriame yra indoeuropiečių laikų liekanų, Mikėnų laikų II tūkstantmečio pr. Kr. poezijos liekanų: tikrai žinome, kad buvo dainuojamoji poezija.

Atsiras ir skaitytojų, kuriuos domina, kaip gyventa VIII amžiuje pr. Kr., kai gyveno ir kūrė Homeras. Vienaip skaitys kalbos istorikas, kitaip ekonomistas, kuriam rūpės, kokios tuo metu buvo žemės valdymo formos, ar buvo privilegijuotų žemės sklypų, kada jie buvo dovanojami. Ir į daugumą klausimų iš Homero kūrinių galima gauti atsakymų.

Kuo gera antika? Tuo, kad skaitydami tuos pačius šaltinius – Homerą, istorikus Tukididą (Thucydides, apie 460–395 m. pr. Kr.) ir Herodotą, tragikus ir kitus autorius – randame, ką ir siekiame rasti. Arba nerandame. Ką begalvotume apie pačią Homero asmenybę – buvo jis, o gal nebuvo, – bet šis autorius buvo perėmęs rapsodų tradiciją.　

Ir vienas realistas tarp sugadintų klasikų

ML. Jūsų vyras Rusijos mokslų akademijos akademikas Nikolajus Kazanskis taip pat yra klasikinės filologijos mokslo atstovas. Įdomu išgirsti apie jo tyrinėjimus, tai pat apie Jūsų sūnų ir dukrą.

V. Kazanskienė. Vyras taip pat yra baigęs klasikinę filologiją, jis indoeuropeistas, Lingvistinių tyrinėjimų instituto direktorius. Taigi su klasikine filologija kaip pagrindu yra susipažinęs neblogai.

Duktė Marija šiuo metu yra Sorbonos universiteto doktorantė klasikinės filologijos srityje. Taigi šeimoje esame sugadinti „klasikai“, o vienintelis tikras gyvenimo realistas – ekonomistas sūnus Petras.

ML. Ir būtent realistas Petras Kazanskis savo mamą atlydėjo iš Peterburgo į Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventę Vilniuje. Garbė realistams.

V. Kazanskienė. Mano „realistas“ taip pat šiek tiek ragavo klasikinės filologijos – mokėsi Peterburgo klasikinėje gimnazijoje. Rusijoje tai veikiausiai vienintelė klasikinė gimnazija, įkurta 1989 metais. Veikia pagal klasikinės vokiško tipo gimnazijos principus, kai lotynų kalbos mokoma nuo penktos klasės. Pradedama nuo keturių valandų per savaitę, vėliau pereinama prie šešių savaitinių pamokų. Senovės graikų kalbos gimnazijoje mokoma nuo 7 iki 11 klasės.

Vokiečiai tokių gimnazijų jau nebeturi. Klasikinių gimnazijų yra, bet jose pasirenkama arba senovės graikų, arba lotynų kalba. Ligi šiol Peterburgo klasikinė gimnazija yra puiki, mokiniai stoja pagal konkursą, mokslas nemokamas. „Blato“ nėra, vaikai įstoja net ne pagal pasirengimą į penktą klasę, o pagal kūrybinius sugebėjimus, kurie tikrinami labai specializuotai. Paprastai į klasę priimama, tarkime, 28 vaikai, o baigia maždaug 16. Jeigu mokinys neįstengia mokytis kaip iš jo reikalaujama, nukreipiamas į kitą mokyklą.

ML. Taip rengiamas būsimasis Rusijos mokslinis elitas?

V. Kazanskienė. Toje klasikinėje gimnazijoje gerai parengiama keturių dalykų – klasikinių kalbų, istorijos, rusų kalbos ir literatūros bei matematikos. Praėjusiais metais gimnazija paminėjo savo 20-metį. Šios gimnazijos abiturientus galima išvysti studijuojančius ar dirbančius geriausiuose Europos universitetuose, tyrinėjimų centruose, pavyzdžiui, Makso Planko institutuose Vokietijoje.

ML. Peterburgo klasikinė gimnazija faktiškai suteikia stiprius pagrindus jaunuoliams, kurie renkasi tolesnes daugiausia klasikinės filologijos studijas?

V. Kazanskienė. Turiu pasakyti, kad šios gimnazijos auklėtiniai mažai stoja į klasikinę filologiją. Daugiau renkasi tiksliuosius mokslus, matematiką, biologiją. Nuo mažens gautas klasikinis išsilavinimas jiems labai praverčia. Baigdami gimnaziją ir kasmet laikydami egzaminus, gimnazistai skaito Antikos autorius. Be to, beveik visų mokslų terminija buvo kuriama semiantis žodžių iš senovės graikų bei lotynų kalbų, todėl suprasdami terminus ir sąvokas, iš vidaus išmanantys šias kalbas, turi ryškių privalumų tolesniems mokslams, ką bestudijuotų: fiziką, chemiją ar biologiją. Dar būdami pirmakursiai kur kas lengviau gali skaityti bet kokią mokslinę literatūrą.

ML. Suprantu, kad esate rami ir dėl klasikinės filologijos ateities Rusijoje?

V. Kazanskienė. Ne visai. Problemų nemažai. Galėtų būti gerokai daugiau vidurinių mokyklų, kuriose būtų dėstoma bent jau lotynų kalba. Turėtų būti daugiau aukštųjų mokyklų, kuriose lotynų ir graikų kalbas dėstytų šių kalbų specialistai, o ne romanistai kokiame nors Barnaulo universitete. Lotynų kalbos paskaitų Rusijos aukštosiose mokyklose labai mažai, todėl lotynų kalbą ir dėsto koks nors dėstytojas romanistas, metelius papildomai pasimokęs lotynų kalbos. Per mažai klasikinės filologijos tyrinėjimų, realiai dirbančių, rašančių klasikinės filologijos darbus.

ML. Bet gal šios krypties tyrinėtojų ir negali būti labai daug, tarkime, kad ir mikėnologų.

V. Kazanskienė. Mikėnologija – labai speciali sritis. Norint tapti mikėnologu reikia mokėti ne tik Homero kalbą, bet ir išmanyti indoeuropeistiką, archeologiją ir tai, kad Viduržemio jūros baseine II tūkstantmetyje prieš Kristų buvo penkios ar šešios rašto kalbos. Kai kurios ligi šiol neperskaitytos. Bet būtų puiku, jei savo pokalbį pakreiptume lietuvių kalbos link.

ML. Labai gerai, bet tik kitoje pokalbio dalyje. Juk Antika yra Europos kultūros pamatas.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

2010 m. Kalbos premijos laureatė Sankt Peterburgo universiteto docentė dr. Vanda Kazanskienė

Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. prof. Valdemaras Razumas, 2010-ųjų ir 2008-ųjų metų Kalbos premijos laureatai dr. Vanda Kazanskienė ir Albinas Kentra bei Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. Eugenijus Butkus

Kalbos premijos laureatę Vandą Kazanskienę pasveikino Lietuvių kalbos instituto kalbininkės Albina Auksoriūtė, Grasilda Blažienė, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius Andrius Vaišnys, VU Komunikacijos fakulteto docentė dr. Aušra Navickienė, poetas akad. Justinas Marcinkevičius, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Stankevičius, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotojas Povilas Saudargas, kalbininkas prof. Vitas Labutis, priekyje – laureatės sūnus Petras Kazanskis

Daug bendrų interesų turi kalbininkė Vanda Kazanskienė ir Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas