MOKSLASplius.lt

Mums ir ateinantiems...

Povilas SaudargasM. Giedraičio ekslibrisas su dedikacija Vrublevskių bibliotekai

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje šių metų balandžio 26–gegužės 13 d. veikė paroda Bibliotekos geradariai. Prisiminkime ilgametę bibliotekos fondų plėtros istoriją. Galima pagrįstai teigti, kad bibliotekos fondai buvo įkurti ir pildomi geradarių: bibliofilų, fundatorių, įvairių institucijų gera valia ir pastangomis. Bibliotekos kūrimosi ištakas galima skaičiuoti nuo 1557 m., kai buvo įkurta Vilniaus evangelikų reformatų sinodo biblioteka. Unikalūs jos fondai 1941 m. gera valia, saugant nuo sovietų sunaikinimo, buvo perduoti besikuriančiai Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai. Jos pagrindą ir neįkainojamą vertę iki šiol lemia didžiojo Vilniaus piliečio, garsaus advokato, visuomenės veikėjo ir bibliofilo, tautinės tolerancijos puoselėtojo Tado Vrublevskio sukurta biblioteka. Į ją pavydžiai žiūrėjo ir norėjo „priglausti“ Vilniaus universiteto vadovybė, tačiau T. Vrublevskis savo testamente skelbė, kad Biblioteka yra nedaloma, priklauso Vilniaus miesto visuomenei ir čia turi būti amžinai. Jo geros valios nedrįso ignoruoti Lenkijos valdžia. Biblioteka tapo kultūros ir informacijos centru, geriausiai tvarkoma ir visiems prieinama biblioteka Vilniaus krašte. Į Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos spaudinių, rankraščių ir kitų dokumentų fondus įsiliejo Vilniaus mokslo bičiulių, Lietuvos kariuomenės ir kitos smulkesnės bibliotekos. Po Antrojo pasaulinio karo atsirado begalės „beglobių“ knygų. Ir iki šiol trūksta supratimo, kad reikia prisiminti ir deramai paiminėti tuos, kurie po Mokslų akademijos bibliotekos stogu telkė knygas ir rūpinosi jomis. Sugrįžusi į lenkų okupuotą Vilnių, Lietuvos valdžia rūpinosi kultūros paminklų ir bibliotekų apsauga. Buvo sudaryta speciali komisija, kuri nepaliko likimo valiai be savininkų likusių stambių knygų rinkinių. Ypač nukentėjo dvarų bibliotekos, dalis jų išgrobstyta ar sunaikinta. Komisijos nariai aplankė daugiau nei 500 dvarų, rado 7 vertingas bibliotekas. Dalis jų atgabenta į Valstybinę Vrublevskių biblioteką. Jos darbuotojai pasitelkė bedarbius inteligentus, kad šios vertybės kuo greičiau pasiektų skaitytojus. Vilniaus lietuvių dienraštis Vilniaus balsas 1940 m. sausio 14 d. (Nr. 14) rašė, kad Valstybinė Vrublevskių biblioteka pertvarkoma „naujais lietuviškais pagrindais“. Šių dienų tamsybių apaštalai, skelbdami bibliotekų optimizavimo ir modernizavimo naują erą, priekaištauja Lietuvos MA bibliotekai, kad ji prisigrobė svetimą turtą, kurį turėtų grąžinti tikriesiems savininkams. Kur galima būtų rasti visiems matomos informacijos apie prof. Povilo Pakarklio, akad. Juozo Jurginio organizuotą ekspediciją į Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštą. Dar smilkstant karo laužams, tiesiogine prasme jie traukė vertingiausias knygas, rinko iš apleistų rūmų griuvėsių, dvarų ir sodybų. Nepaisė Rusijos atsiųstų emisarų, norėjusių pasisavinti karo trofėjus. Vokietijos institucijos, archyvai, bibliotekos vertina šios ekspedicijos pastangas, rėmė bibliotekos pastangas restauruoti ir skelbti išsaugotą kultūros paveldą. Kiek Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos pastangomis jau paskelbta Lietuvos istorijos, etnografijos, leksikografijos ir kitų lituanistinių šaltinių? Apie tai žino tik keli specialistai. Žymiausia Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo istorijos klodų tyrėja, habil. dr. Ingė Lukšaitė pripažino, kad pažinimo džiaugsmo, smalsumo godulystę ir orientaciją į pačią aukščiausią žvaigždę rado Pretorijaus ir Volano raštuose. Jos parengtas M. Pretorijaus trijų tomų fundamentalus veikalas Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regyklos yra minėtos ekspedicijos pastangų atskleidimas mums ir pasauliui, atsvara istoriniam ir kultūriniam naikinimui. Tokių veikalų sąrašas būtų labai ilgas – jis žinomas išprususiam Mokslo Lietuvos skaitytojui. Kodėl nauji funkcionieriai bando naikinti pagrindus, ant kurių stovi mūsų kultūra ir ilgus amžius kauptos vertybės? Pats laikas remti ir skatinti naujos bibliotekos vadovybės pastangas įkurti Knygos muziejų, kuriame visuomenei būtų parodyti unikalūs turtai, pagerbti tie, kurie juos kaupė, puoselėjo ir dovanojo mums, mūsų vaikams ir visiems ateinantiems... 

Turime ir tvirtą būsimo statinio pamatą. 2009 m. pasirodė Elenos Stasiukaitienės (deja, buvusios darbuotojos) bibliografijos rodyklė Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Paveldas ir raida, 1557–2007. Ji atspindi visas paveldėtas ir įgytas bibliotekas, spaudinių rinkinius ir kolekcijas. Rodyklė fiksuoja Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos raidą nuo jos įkūrimo 1941 m., veiklos ir fondų turinį, ikonografijos medžiagą.Mykolo Giedraičio dovanotos knygos parodoje LMAB 2009 m.

Šis trumpas ekskursas sudaro prielaidas grįžti prie minėtos parodos intencijos ir idėjos. Geradarių buvo ir, tikimės, visada bus. Parodoje eksponuoti 2005–2009 metais dovanotų knygų vertingiausi, įdomiausi ir unikaliausi egzemplioriai. Parodos organizatoriai pasirinko 7 dovanotų kolekcijų knygas. Atrinkta iš Lietuvos mokslų akademijos narių Vytauto Gudelio, Juozo Bulavo dovanotų bibliotekų knygos, taip pat mokslų akademijos narės Reginos Kulikauskienės ir doc. Prano Kulikausko šeimos dovanotos kolekcijos. Ypatingos dovanos gautos iš Marijonų vienuolijos bibliotekos Romoje (2007 m. gauta per 1000 egz. knygų ir 55 pavadinimų 500 komplektai periodinių leidinių) ir LDK kunigaikščių palikuonių Mykolo Giedraičio ir jo šeimos dovanota kolekcija (2009 m. gauta per 1100 egz. knygų ir kitų spaudinių), ypatingą vertę turi dovanoti rankraščiai, nuolat gaunamos siuntos iš Kembridžo). Parodą praturtino ir papildė netikėta dovana – iš Oksfordo atkeliavo Mykolo Giedraičio prisiminimų knyga anglų kalba Ant kraterio krašto. Šeimos kelionės epas per karo meto Rusiją (Michał Giedroyć „Crater‘s edage“, London, 199 p.). Memuaruose aprašyta šeimos istorija, tragiški įvykiai, 1939 m. Raudonajai armijai įsiveržus į Lenkijos teritoriją Vakarų Baltarusijoje, šeimos tremtis į Sibirą. Laimingų atsitiktinumų virtinė – balansuojant ant ugnikalnio krašto – atvedė į kuriamą antifašistinę lenkų generolo Vladislovo Anderso armiją, kuri iš Sovietų Sąjungos persikėlė į Iraną. Klajonių kelias per Artimuosius rytus vedė į Didžiąją Britaniją, kuri tapo antrąja tėvyne. M. Giedraitis tikisi, kad Vrublevskių biblioteka talkininkaus verčiant knygą į lietuvių kalbą ir ras tinkamą leidėją. Reikia tikėtis geranorių paramos atliekant tokią garbingą misiją. Su šiomis kolekcijomis skaitytojai galėjo susipažinti parodose atvirose lentynose, kai buvo eksponuoti visi gauti leidiniai. Dabartinėje parodoje demonstruoti tik „perliukai“, vertingiausios ir puikiausiai išleistos istorinės, heraldikos, lituanistinio paveldo ir kitų mokslų knygos.

Nedidelius rinkinius dovanojo Lietuvos archeologas Vytautas Daugudis ir egzodo rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė-Arbienė). Rašytojos Alės Rūtos dovanos (gauta tik 20 egz.) pažymėtos lietuvių autorių autografais. Poetas, akademikas Justinas Marcinkevičius dovanodamas poezijos rinkinį Lopšinė gimtinei ir motinai užrašė „Didžiai gerbiamai Poniai Alei Rūtai – džiaugdamasis mūsų susitikimu, už Jūsų dėmesį, jautrumą ir gerumą, dėkodamas – nuoširdžiai“. Justinas Marcinkevičius. 1992 m. gruodžio 9 d.“Knygos „Ant kraterio krašto“ viršelis

Džiaugdamiesi ir didžiuodamiesi tais žmonėmis, kurie praturtino jau siekiančius keturis milijonus bibliotekos fondus, priversti įpinti minorinių gaidų. Gana gausus sąrašas, rodantis prarastus turtus ir vertybes, kurios pateko į privačias rankas ar visai dingo nežinomybės upėje Letoje. Amžina bibliotekų finansinė negalia ir valdžios antikultūrinė politika nuskurdino mus ir tuos, kurie ateis po mūsų. Bibliotekai reikėjo rinktis: lopyti kiaurą stogą ir keisti vėjo perpučiamus langus ar įsigyti vertingas kolekcijas. Apie specialų finansavimą, kultūros ir mokslo paveldo komplektavimui per valdžios malonę ir geradarystę neteko girdėti. Paminėsiu tik kažkur nukeliavusią unikalią teisės istoriko Vytauto Raudeliūno biblioteką. Žmogus visą gyvenimą skriaudė save ir šeimą, sukaupė neįkainojamą Lietuvos kultūros, istorijos ir teisės literatūros biblioteką, norėjo, kad ji būtų visiems naudinga. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka neturėjo galimybių jos įsigyti. Netgi Mokslų akademijos nario korespondento J. Bulavo asmeninė biblioteka pateko žinomam antikvaro savininkui Kaune, o Mokslų akademijos biblioteka gavo tik 100 egz., matyt, didesnės paklausos neturinčių mokslinių knygų. Reikėtų platesnės diskusijos apie niekam „nereikalingų“ šeimos bibliotekų likimą. Vaikams ir anūkams lyg ir užtektų interneto, virtualių informacinių vertybių. Tačiau kultūriniai ir informaciniai poreikiai, interesai yra nenuspėjami, ir niekas negali pasakyti, kokie bus pagrindiniai skaitymo motyvai ir kokios vertybinės orientacijos juos nulems. Šiandien tik smagų juoką sukelia vieno garbaus profesoriaus prognozė, kad spausdintos knygos – Gutenbergo epocha – pasibaigs XX a. devintajame dešimtmetyje. Kultūriniai nuosmukiai ir krizės prasideda ir pasibaigia, apie jų prasmes verta rimtai mąstyti, nes praradimų neįmanoma kompensuoti. Skaudžiausia, kad kultūriniai praradimai negrįžtami. Sugriautas namas atstatomas, stichijos nusiaubtas miestas po kurio laiko atsigauna ir įgyja tobulesnes formas. Sunaikintos Aleksandrijos bibliotekos vertybės prarastos ir niekas jų negrąžins. Naujas Aleksandrijos bibliotekos pastatas – tik skaudus beprasmiškai prarastų vertybių priminimas. Gal tamsuolių barbarų laikai pasibaigė? Lietuvoje atsirado „šviesuolių“, kurie lygiai prieš metus pasiūlė Saulėlydžio komisijai (gal nauji, „modernūs“ tamsuoliai eina) sunaikinti keletą valstybinės reikšmės mokslinių bibliotekų, tarp jų ir Lietuvos mokslų akademijos biblioteką. Tūkstančiai pasipiktinusių šviesuolių parašų, buvusio bibliotekos direktoriaus dr. Juozo Marcinkevičiaus pastangos, tiesiog žaibiška Prezidentės Dalios Grybauskaitės reakcija išgelbėjo bibliotekas nuo naujųjų likvidatorių. Stebėtinas šiuolaikinių tamsybininkų įžūlumas ir elementarios kompetencijos stoka. Ar kas atsiprašė už šimtų darbuotojų ir tūkstančių skaitytojų patirtą stresą, prarastą pasitikėjimą valdžios institucijomis dėl jų „modernios“ veiklos?

Geros valios žmonių dovanos bibliotekoms skatina grįžti prie (anti)kultūrinės politikos ištakų ir padarinių. Vokietijos ar Skandinavijos bibliotekos ir valdžios dėmesys joms – mums tik žydra svajonė. Pasidairykime po Minsko bibliotekas. Šiuolaikinė, prabangi, erdvi ir didinga Baltarusijos nacionalinė biblioteka. Moderni, atsinaujinusi, renovuota ir pavyzdinė Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos centrinė mokslinė Jakubo Kolaso biblioteka. Gal reikėtų kai kam nuvykti pas artimus kaimynus, nusilenkti spaudos pradininkui Vilniuje Pranciškui Skorinai, kurio didingas paminklas pasitinka prie Baltarusijos nacionalinės bibliotekos? O kiek atstatytų LDK pilių, restauruotų bažnyčių ir vienuolynų, Radvilų paveldo gaivintojų ir tyrinėtojų, jų skelbtų studijų ir monografijų, organizuotų konferencijų? Apsikuopkime savas šiukšles ir pasidžiaukime, kad jos nebado akių nuvykus pas kaimynus. 

Pabaiga optimistinė. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai grąžintas garbingas Vrublevskių vardas. Nors ir traumuoti, darbuotojai siekia užtikrinti prigimtinę kiekvieno žmogaus teisę laisvai naudotis mokslo ir kultūros vertybėmis. Geradariai, kurių nestinga, padėjo ir padeda atlikti šią kilnią misiją.

Parodą rengė Vrublevskių bibliotekos komplektavimo skyriaus vedėja Daiva Liudavičienė, Retų spaudinių skyriaus vedėja dr. Daiva Narbutienė, eksponavo Informacijos skyriaus darbuotojos Rūta Kazlauskienė ir Audronė Stasiukaitytė.

 



Nuotraukose:

 

M. Giedraičio ekslibrisas su dedikacija Vrublevskių bibliotekai

Mykolo Giedraičio dovanotos knygos parodoje LMAB 2009 m.

Knygos „Ant kraterio krašto“ viršelis