Modernumas ir tradicija: ar suderinamos vertybės (3)

Pradžia Nr. 1.

Praėjusį gruodį Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas pažymėjo savo veiklos 15 metų sukaktį. Mokslo Lietuvai tai palanki proga pasigilinti į šio fakulteto veiklos subtilybes. Tą ir darome, bendraudami su dekanu prof. Domu Kaunu, prodekanu mokslo reikalams doc. dr. Arvydu Pacevičiumi ir prodekane studijų reikalams doc. dr. Zenona Atkočiūniene.

Išaugo iš prof. Levo Vladimirovo siekių

Domas Kaunas. Jau iš praeitų pokalbių pavyzdžių ir viso, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kad dirbame tradicinių ir modernių komunikacijos ir informacijos mokslų kryptyse, kur labai sparčiai vyksta pokyčiai. Tradiciniai mokslai gali remtis per daugelį metų išsikovotu autoritetu, turi sukrovę didelį mokslinį kapitalą, yra sukurtos atitinkamos tyrinėjimų mokyklos, tyrimo darbų metodikos, o doc. dr. Zenonos Atkočiūnienės vadovaujamos Informacijos ir komunikacijos katedros globojami informacijos ir komunikacijos mokslai kaip tik ir pasižymi didele pokyčių dinamika.

Arvydas Pacevičius. Vis dėlto turime užbaigti pradėtą senjorų įtakos fakultetui temą. Niekaip neįmanoma mūsų fakultete nepaminėti prof. Levo Vladimirovo pavardės. Fakultete tęsiami profesoriaus sukurtos mokslinės mokyklos darbai. Dar nebuvo naudojami komunikacijos ir informacijos mokslų terminai, įrankiai, o prof. L. Vladimirovas šioje srityje jau dirbo, galvojo apie modernią biblioteką, tiesa, vaisingai ir gana profesionaliai, humanitariniu požiūriu tyrinėdamas senąją knygos kultūrą ir bibliotekas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šie tyrimai, kai kurios įžvalgos ir naudoti šaltiniai ligi šiol nepaseno, yra labai vertinami ir cituojami daugelio mūsų krypties ir gretutinių šakų mokslininkų. Atsižvelgdami į tai, per pastaruosius metus esame parengę prof. L. Vladimirovo darbų straipsnių rinktinę Apie knygas ir bibliotekas (2002), 2005 m. išleidome Atsiminimus apie Levą Vladimirovą. Pastaroji knyga nėra grynasis mokslas, bet mums labai svarbi įtvirtinant L. Vladimirovo mokslinės mokyklos tradiciją ir pripažinimą.

M. L. Ar galime tvirtinti, kad Komunikacijos fakultetas išaugo iš Levo Vladimirovo formuotos tradicijos ir ją tęsia?

D. K. Turime pripažinti, kad tradicijos esama. Kita vertus, iš tradicijos marškinių visų laikų moksluose labai greitai išaugama. Kai kurie, ypač informacijos ir komunikacijos mokslai šiandien jau gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos plėtojo L. Vladimirovas. Jis juos daugiausia siejo su biblioteka, manė, kad ji yra pati svarbiausia informacijos kaupimo, saugojimo ir perdavimo institucija. Situacija sparčiai kinta. Dabar biblioteka jau turi stiprių ir net, pasakysiu, agresyvių varžovų. Kokių? Kad ir įvairiausių duomenų bankų. Jie pasaulį apraizgė tarytum aštuonkojo gniaužtais.