MOKSLASplius.lt

Ignoto Domeikos takais Čilėje

2002 m. minint I. Domeikos 200-ąsias gimimo metines tarptautinės konferencijos dalyviai prie atidengtos Ignoto Domeikos atminimo lentos, esančios Vilniaus Bazilijonų vienuolyno vartuose

Prieš išvykdamas į mėnesį truksiančią kelionę Čilėn mokslo istorikas prof. Romualdas Šviedrys sausio 2 d. Mokslo Lietuvą supažindino su savo kelionės tikslais, kurie neabejotinai turėtų sudominti ir mūsų skaitytojus.

Gerbiamasis Profesoriau, šį pašnekesį pradėkime nuo kelionės į Čilę dalyvių ir tikslų.

Kelionės organizatorius garsus Lietuvos alpinistas ir keliautojas Vladas Vitkauskas, su juo atvyks ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė, Vilniaus universiteto bibliotekai kelionėje atstovaus Aliucija Orentaitė. Dalyvausime savotiškoje ekspedicijoje garsaus iš mūsų krašto kilusio, Vilniaus universiteto auklėtinio geologo, mineralogo, švietėjo ir keliautojo Ignoto Domeikos keliais bei takais po Araukaniją. Tokioje ekspedicijoje I. Domeika dalyvavo 1845 m. kaip tik sausio mėnesį. Jis pradėjo savo žygį sausio 3-iąją, mes taip pat išskrendame sausio 3-iąją į Paryžių, o iš ten – į Čilę. Taigi mėginsime pakeliauti savo žymiojo kraštiečio keliais.


Kodėl tai svarbu? Kur šios kelionės prasmė? Tai pramoga?


Ne pramoga. Norime iš I. Domeikos ekspedicijos vietų atsivežti nuotraukų, kurios bus panaudotos leidžiant I. Domeikos knygos Mano kelionės. Tremtinio prisiminimai II dalį. Joje aprašoma kelionė į Araukaniją. Vilniuje 1860 m. išleista ta knyga buvo iliustruota I. Domeikos piešiniais. Norime knygą iliustruoti ir nuotraukomis.

Yra ir kitas sumanymas, galbūt dar svarbesnis. Prieš atskrendant į Santjagą A. Dirmaitei ir V. Vitkauskui su grupele žmonių, noriu susitikti su Čilėje gyvenančiais I. Domeikos palikuonimis.


Aišku, ne šiaip susitikti. Turite ir kitų sumanymų?


I. Domeikos palikuonims man rūpi paaiškinti vieną svarbų dalyką. Kad ir kaip gerai jie saugotų I. Domeikos archyvą, biblioteką ir kitą paveldą, jis nėra ir negali būti visiškai saugus, kaip ir bet kuris archyvas. Niekas negali užtikrinti, kad vieną dieną Santjage neįvyks didelis žemės drebėjimas ar kita stichinė nelaimė. Net jeigu ir nebūtų mintimi aprėpiamoje ateityje žemės drebėjimo, tai kas užtikrins, kad šioje miesto dalyje ar tame name niekada nebus gaisro, kitos nelaimės.


Pasitelkiant UNESCO paramą

Būti nelaimę spėjančiu juoduoju pranašu ne pats dėkingiausias užsiėmimas. Tačiau ryžtatės?


Pavyko gauti UNESCO grantą, tad galėtume paskirti šiek tiek lėšų kaupti naujus duomenis apie žymius praeities mokslininkus iš Lietuvos. Tarp jų – Kazimierą Semenavičių, Ignotą Domeiką, Konstantiną Arį ar kai kuriuos kitus iš Lietuvos kilusius orientalistus.


Kas konkrečiai Jus domina iš I. Domeikos palikimo?


Pirmiausia mums rūpi padaryti I. Domeikos gautų iš Europos mokslininkų laiškų kopijas ir jas perkelti į Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomą Ignoto Domeikos fondą. Galimas dalykas, kai kuriuos tų laiškų galėtume paskelbti.


Kelionę į Čilę dabar apmoka UNESCO?


Į kelionę vykstu savo asmeninėmis lėšomis, o fotografuoti ir skaitmeninti galėčiau iš UNESCO skirto granto. Arba bent jau dalį tų lėšų galėtume panaudoti.

Žodžiu, turime pasiūlymą sudaryti grupės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės XVII–XVIII a. mokslininkų, taip pat keleto žymių XIX a. mokslininkų biografijas. Dažniausiai tie asmenys buvo labiau žinomi ir gerbiami svetimuose kraštuose, kur nors Norvegijoje, Kinijoje ar Čilėje, kaip I. Domeikos atveju, tačiau kai kurie mažai ar beveik nežinomi savo tėvynėje.


Kiek tokių asmenų būtų galima surinkti? Jūs paminėjote tris.


Mažiausiai 20 mokslininkų, iš jų kone trečdalis – jėzuitai. Iš žymesniųjų – Mykolas Petras Boymas (Michał Piotr Boym, 1612 ar 1614–1659) ir jo mokslinė veikla Kinijoje, kur parašė savo žymiausią veikalą Kinijos flora (Flora Sinensis), Mozambike ir kituose kraštuose. Kinijoje pasižymėjo Andrius Rudamina. Šiaurės Amerikoje vienas pirmųjų mokslininkų buvo Aleksandras Karolis Kuršius (Alexander Carolus Curtius), vienas pirmųjų Naujojo Amsterdamo (taip tada vadinosi Niujorkas) gydytojų ir lotynų kalbos mokytojų, 1659 m. tapęs pirmosios tame mieste aukštesniosios mokyklos rektoriumi. Jam minint Niujorko 300 metų jubiliejų atidengta atminimo lenta. Į tą sąrašą pateks ir Antanas Bukota (1806 ar 1808–1876), kuris po 1831 m. sukilimo atsidūrė Prancūzijoje ir ten maždaug 1841 m. kunigaikščiui Adomui Čartoryskiui pateikė pasiūlymą, kuriame išdėstė tanko sukūrimo idėją. 1867 m. memorialą su šiuo pasiūlymu A. Bukota pasiuntė Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III. Gaila, ši idėja nebuvo įgyvendinta.

UNESCO skiria lėšų tokiems kaip mūsų projektams, bet pinigai skiriami naujoms žinioms kaupti, o ne kelionės išlaidoms apmokėti. Tokia UNESCO palaikomų projektų ypatybė.