MOKSLASplius.lt

Prieštaravimų palikimas Klaipėdos gyvenime po 1923 metų

Prof. Arnoldas Piročkinas

Palikę nuošalyje tuščią ginčą, kiek teisėtas buvo 1923 m. sausyje įvykdytas Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos Respublikos, be užuolankų ir išlygų norime pasakyti, kad šis aktas – tai didelė, istorinė jaunos valstybės pergalė kovoje dėl savo etnografinių sričių sujungimo. Ekonomiškai nepajėgi, kultūriškai atsilikusi Lietuvėlė, už savo nugaros turinti klastingą Lenkiją, jau aneksavusią trečdalį jos etnografinių–istorinių žemių ir neslepiančią kėslų šiaip ar taip pavergti ją visą, vis dėlto varžybose dėl Klaipėdos krašto, sumaniai naudodamasi susiklosčiusia Europoje politine padėtimi, privertė didžiąsias valstybes pripažinti Lietuvos teises į dešinįjį Nemuno krantą ir Klaipėdos miesto apylinkes.

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos spaudos leidėjai Tilžėje, 1898 m. Ketvirtas – Jurgis Lapinas (?), šeštas – J. Ašmutaitis (?), septintas – Antanas Milukas (?), aštuntas – Bendikas (?), dešimtas – Martynas Jankus, vienuoliktas – Mikelis Kiošis, tryliktas – Petras Mikolainis-Noveskis (?). Kiti nenustatyti.Deja, ši unikali pergalė negarantavo lietuvių tautai, jog Klaipėdos krašto problema jau galutinai išspręsta. Kad ir kaip paradoksalu, tik dabar, po prijungimo, prasidėjo pati įnirtingiausia kova dėl viešpatavimo jame, taigi ir dėl jo ateities. Šiandien būtų labai sunku ar net neįmanoma nuspręsti, ar nugalėjusios Lietuvos politikai suvokė, kokios nelygios grumtynės laukia dėl atgauto lopinėlio. Ko gero, jie to nenujautė: svaiginantis laimėjimo jausmas ir istorinės patirties stoka galėjo slopinti realios padėties vertinimą. Net mūsų dienų istorikai, galintys remtis kitų šalių pavyzdžiais, dar suprastintai ir vienašališkai apibūdina tą įtampą, kuri kilo atsidūrus Klaipėdos kraštui jaunos valstybės sudėtyje.

Iš tikrųjų, kaip rodo praktika kitų šalių, išgyvenančių ilgą laiką skirtingoms sferoms priklausiusių teritorijų jungimąsi, bendras gyvenimas sukelia daugybę vidinių konfliktų. Kaip pavyzdį imkime vadinamosios Jugoslavijos susikūrimą, nepajėgusį panaikinti senų ir naujų prieštaravimų, kurie tapo neįveikiama kliūtimi valstybės dalių integracijai. Kaip žinome, ši valstybė, paskelbta 1918 m. gruodžio 1 d., turėjo sujungti visas pietų slavų tautas tarp Dunojaus ir Adrijos jūros: serbus, chorvatus (kroatus), slovėnus, makedonus ir juodkalniečius. Pagrindinė jų jungtis buvo bendra kilmė ir labai artimos kalbos. Jeigu imsime vien dvi didžiausias tautas (nuo jų sutarimo priklausė šios valstybės darna) serbus ir chorvatus, tai jų kalbos tokios artimos, jog joms tiko kalbininko Vuko Karadžičiaus gramatika, o jo pastangomis 1850 m. susitarta dėl vieningos bendrinės kalbos bei rašybos principų. Tos dvi atmainos skyrėsi vien tuo, kad serbai kartu su juodkalniečiais vartoja modifikuotą kirilicą, o chorvatai – lotyniškus rašmenis.