Vilniaus žemaičių (ir kitų) stiprybės šaknys

Kaip ir visa Lietuva, Vilniaus žemaičiai atkuto su Atgimimu. 1989 m. įkūrė Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyrių, nors gyvenime įsitvirtino Vilniaus žemaičių draugijos vardas. Kartais girdime sakant, kad žemaičius sunku išjudinti. Visai galimas dalykas, bet jeigu žemaitis išsijudina, jį jau sunku sustabdyti. Tą patį galime pasakyti ir apie Vilniaus žemaičių draugiją, labai gyvybingą, kupiną gerų sumanymų, o svarbiausia – juos įgyvendinančią.

Savo veiklą Vilniaus žemaičiai pradėjo lyg ir nuo formalių dalykų įteisinimo: 1992 m. jau turėjo „Žemaičio pasą“ – draugijos nario pažymėjimą, 1996 m. – Vilniaus žemaičių draugijos vėliavą. Dabar jau antroje vėliavoje drūtai užrašyta Vėlniaus žemaitė. (Dėl tų „ė“ kyla tam tikrų abejonių, bet negi aukštaitis pradės mokyti žemaičius, kaip reikia jų kalba rašyti – žemaičiai patys išsiaiškins.) Virš užrašo – skydas su tradicine žemaičių meška ir karūna. Išeitų, kad žemaičiai – taikūs žmonės, kardais nemojuoja, niekam negrasina ir į svetima nesigviešia, bet už visa, kas jiems teisėtai priklauso, pasiryžę grumtis iš paskutiniųjų, meška – nepajudinamos jų tvirtybės simbolis.

Nesu tikras, kad draugijos narė dailininkė keramikė Genovaitė Jacėnaitė būtent tokią mintį buvo užkodavusi draugijos vėliavos pirmajame eskize, o dailininkas tekstilininkas Anicetas Jonutis – pasiūtoje naujoje vėliavoje, su kuria Vilniaus žemaičiai paprastai ir pasirodo viešumoje. Pagaliau juk kiekvienas vertintojas turi teisę ir į savitą interpretaciją – svarbu nenukrypti nuo istorinės tiesos ir nepaminti žemaičiams būdingų būdo bruožų.

Nepailstanti Vilniaus žemaičių draugijos pirmininkė Dalia Juodkaitė-Dirgėlienė per 14 vadovavimo draugijai metų narių skaičių sugebėjo padidinti dešimteriopai – iki dviejų šimtų. Vadinasi, turi magnetuką, kuris traukia, o ne atstumia žmones. Šiuo atveju apgalvotai pavartojau žodį žmones. Mat Vilniaus žemaite nėra įsisukę vien į savo kiautą, nekliedi autonomizmo ar kokia kita populistine susireikšminimo liga, jų siekis ne skaidyti, bet burti – stiprinti Lietuvą. Tuo reiškiasi Vilniaus žemaičių pilietinė branda, gilus draugijos gyvavimo prasmės suvokimas. Sektinas pavyzdys ir daugeliui kitų kraštiečių draugijų. Vilniaus žemaičių kultūros draugijos veikla vieša, jie neužsidaro vien savo klubinėje erdvėje, o į renginius mielai kviečiasi aukštaičius, dzūkus, sūduvius, lietuvininkus, žodžiu, – visus lietuvius. Dėl tokio atvirumo tik laimi. Įdomus dalykas: kuo labiau Vilniaus žemaičiai atsiveria pasauliui, tuo daugiau jėgų įgyja savo pačių tradicijoms puoselėti, istorinei ir kultūrinei atminčiai gaivinti.

Apie tai gegužės 18-ąją buvo kalbama Vilniaus mokytojų namuose, kur iškilmingai paminėtas Vilniaus žemaičių draugijos 20-metis. Aktyviausius sostinės žemaičius apdovanojo LR Kultūros ministerijos atstovai, labiausiai pasižymėjusiems žemaičiams Vilniaus miesto mero pavaduotojas Gintautas Babravičius įteikė padėkos raštus, o Savivaldybės Kultūros, sporto ir turizmo departamento direktoriaus pavaduotojas Edmundas Žalpys žemaičiams įteikė angelą kaip jų prasmingos veiklos globėją. Dailininkei Genovaitei Jacėnaitei suteiktas Vilniaus žemaičių kultūros draugijos garbės nario vardas. Tarp garbės narių ir alpinistas Vladas Vitkauskas, lakūnas Jurgis Kairys, etnologas ir fizikas Libertas Klimka (ne žemaitis), kompozitorius ir muzikantas Jurgis Gaižauskas (jau iškeliavęs į Amžinybę), draugijos tarybos narė Genovaitė Lasauskienė.

Ne tik save, bet ir kitus populiarina

Šių eilučių autoriui yra tekę dalyvauti daugelyje Vilniaus žemaičių renginių ir išvykų. Kviečiamas negali atsispirti, nes net jei ir nesi žemaitis, tarp jų visada pasijunti dar labiau lietuvis, o tai labai gerai šiame ne visai tvariame pasaulyje. Nė iš vieno žemaičio nesu girdėjęs, kad gimtoji kalba nesvarbi, kad pasaulyje jos niekas nesupranta, tad greičiau persiimkime didžiųjų tautų kalbomis. Net internetinėje erdvėje, kur gali pasirašinėti slapyvardžiais, neteko patirti, kad koks nors žemaitėlis būtų nusivylęs savo gimtąja kalba ar tarme, savo tautinį tapatumą norėtų iškeisti į kitokį, globalių vėjų atpūstą. Tad gal teisus Kretingoje gyvenęs žymusis kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, kuris pačią sąvoką Žemaitija buvo linkęs kildinti iš žodžio žemė, o ne žemas. Vadinasi, ir žemaičiai neatplėšiami nuo žemės, štai kodėl iš žemaičių mokomės stiprybės ir ištikimybės savo šaknims.

Dabartinio žmogaus nenustebinsi tolimomis kelionėmis – net Tailandas nesunkiai pasiekiamas, o kai kas ten visą mėnesį sugeba pramogauti net ir darbo metu. Žemaičiai tokių pramogų sau neleidžia, nes ir gimtoje šalyje randa peno protui ir širdžiai. Būtų galima išvardyti daugybę puikių renginių, kuriuos surengė sostinės žemaičiai Vilniaus mokytojų namuose ar už jų ribų, bet toks rašinys išsilietų į plačios apimties studiją. Kaip čia neprisiminti kad ir praėjusių metų vasaros kelionės pas Liepojos lietuvius, aplankant 1260 m. vykusio Durbės mūšio lauką (šiemet minime ne tik Žalgirio mūšio 600-ąsias ir Durbės mūšio 750-ąsias metines), senąją Durbės pilį, neaplenkiant ir Bauskės pilies netoli Lietuvos pasienio. O pakeliui Palangoje buvo aplankyti šiame kurortiniame mieste plušantys, Žemaitiją ir Lietuvą savo darbais garsinantys tautodailininkai Zita Baniulaitytė, Teresė Žulkienė ir Albertas Žulkus.

Atgimsta senieji raštai

Apie Palangą dažniausiai prisimename vasarą, kai ateina metas kaitintis kopose, o įkaitusį kūną mirkyti Baltijos jūros sūryme. O kad Palangoje gyvena daug labai kūrybiškų žemaičių kartais nė nesusimąstome, nes per žmonių antplūdį dažniausiai net ir vietinių žmonių nematome. Vilniaus žemaičiai į tokią išvyką pakvietė, kur ne Palangos paplūdimys, kopos ir jūra, bet trys šiame kurorte gyvenantys kūrėjai turėjo būti svarbiausias apsilankymo siekis. Galima spėti, kad tai muziejininkės Danutės Mukienės idėja. Šiuo metu Danutė gyvena Vilniuje, leidžia puikų, labai turiningą žurnalą Žemaičių žemė, parengė jau ne vieną knygą, ir apskritai daro daug kitų naudingų darbų. Ne vienus metus yra dirbusi Palangos kultūros skyriuje, tad jai puikiai pažįstamas šis kraštas.

Danutė Mukienė Palangoje pirmiausia mus nuvežė į Smilčių gatvę, kur įsikūręs Palangos krašto etnoklubas Mėguva. Jam vadovauja Zita Baniulaitytė, kuri yra ne tik etnoklubo Mėguva, bet ir to paties pavadinimo folkloro ansamblio vadovė. Šiemet šis kolektyvas Belgijoje sename universitetiniame Leuveno mieste dalyvavo velykiniame folkloro ansamblyje. Belgijoje Mėguva parodė dvi programas: inscenizavo vieną vestuvių dalį – pintuves – ir Velykų plaktuves. O Vilniaus žemaičiams Zita Baniulaitytė pademonstravo, kokių dalykų galima išmokti tradicinės tekstilės Palangos mokymo centre. Jis įsikūręs buvusioje rusų mokykloje, kurioje prieš tai buvo lietuviška gimnazija. Dabar čia mokoma austi tradicinius žemaitiškus audinius, galima išmokti siūdintis tautinius kostiumus. Tam pasitarnauja geriausi pavyzdžiai iš močiučių skrynių, kurių vis dar surandama.

Zita Baniulaitytė moko austi tautines juostas, megsti megztukus, vilnones kojines, pirštines, riešines. Riešinės – tai megztas arba nertas vilnonis puošnus rankogalių užmovas. Ponia Zita tikras autoritetas ne vien savo mokytinėms, įvairiose Lietuvos vietose rengiamų seminarų ir konferencijų dalyviams, bet ir tikriems lietuvių tautinio kostiumo žinovams. Tautinio kostiumo kolekcijos kūrimo daugiamečio projekto mokslinė vadovė, įspūdingo albumo Lietuvių tautinis kostiumas (2006 m.) autorė menotyrininkė Teresė Jurkuvienė viename straipsnyje prisipažino, kad jai tautinio kostiumo autoritetas – Zita Baniulaitytė.

Etnoklube Mėguva vien audiniais neapsiribojama – mokoma ir tradicinių žemaičių valgių gaminimo, pavyzdžiui, sukti kastinį ir kitų kulinarinių įmantrybių.

Etnoklube rūpinamasi senuoju Palangos krašto paveldu, kultūra, istorija. Ir ne vien tam, kad tą vyresniųjų žmonių darbuose ir savimonėje išlikusį paveldą primintų, bet ir aktualizuotų, dabartintų, o tai ne visada paprasta. Reikia išmanymo, didelės pajautos, bet tai ir yra kultūros žmonių dalia – ne vien priedermė, bet ir džiaugsmas, savo veiklos prasmingumo suvokimas.

Jurginės, Jorė, Pergrubis

Kas yra skaitęs dabartinio Klaipėdos universiteto rektoriaus archeologo Vlado Žulkaus ir etnologo Liberto Klimkos publikacijas apie Birutės kalno Palangoje senovėje atliekamus paleoastronominius matavimus ir senąsias pajūrio krašto šventes – Jurgines ir Šv. Roko atlaidus, – turi supratimą, kokia tai reikšminga senosios Palangos, apskritai baltiškojo pajūrio praeities dalis. Tačiau Šv. Roko šventė užsiliko, o Jurginės pamirštos. O juk per Jurgines galima išeiti į Jorės ir dar senesnių laikų Pergubrio šventę. Tiesa, A. J. Greimas ir V. Toporovas šį baltiškojo panteono dievą vadina Pergrubiu.

Pasak V. Toporovo, prūsų religijos viršutiniame sluoksnyje esą trys dievai – Perkūnas, Trimpas (Patrimpas) ir Patolas (Patolis). Antrame sluoksnyje – keturi dievai: Pergrubis, Pilvytis, Puškaitis ir Aušautas. Iš viso esą septyni sluoksniai, žemiausias apgyvendintas kaukais, aitvarais ir panašiomis būtybėmis. Tačiau virš visų septynių sluoksnių dievybių esąs vienas Dievas. Latviai jį vadino Deivs, prūsai – Okopirms, kurį siūloma versti kaip Seniausiasis, Dievas kūrėjas, Aukščiausiasis Dievas ir pan. „Visų Pirmas“, vadinasi, baltai senovėje buvę monoteistai, turėjo vienapatį aukščiausiąjį Dievą. Jam, kaip visa ko kūrėjui, teko pasyvus vaidmuo. Daug vėliau jis buvo baltiškajame dievų panteone pakeistas savo padėjėju, pavaduotoju Perkūnu, veiksmingesniu, nuolat pasireiškiančiu ir, aišku, persekiojančiu savo antipodą žemėje – velnią. Lietuviai, žemaičiai ir kiti baltai taip gerbė Perkūną, kad ne visada ištardavo jo vardą, todėl lietuvių kalba išsaugojo net 38 įvairius Perkūno vardo pakaitalus – Burzgulis, Grumužis, Trinkulis, Poškulis, Dundulis, Dievaitis ir t. t.

M. Strijkovskis yra aprašęs Pergrubio šventę, kurios metu buvo meldžiamasi Pergrubiui ir Perkūnui. A. J. Greimas knygoje Tautos atminties beieškant (1990 m.) įžvelgia tam tikrų funkcijų pasidalijimo tarp Perkūno ir Pergrubio. Abu šie dievai glaudžiai susiję su pavasariu, vaisingumu, atmosferos reiškinių valdymu, skatinimu augalus žaliuoti. Tuo šie baltų panteono dievai panašūs į krikščionių Šv. Jurgį, tokį populiarų žemaičiuose. Gal todėl ir buvo artimas, mėgiamas, nes perėmė daug senojo panteono dievo Pergrubio savybių. Šv. Jurgis taip pat sujudina žemę žaliuoti.

Iš archajiškiausių baltų dievų panteono ir jo dievų gan painių santykių etnoklubo Mėguva nariai ryžosi atgaivinti kai kuriuos senojo paveldo dalykus, gerokai primirštus (o kai kurie juk buvo sutapatinti su prietarais), nusprendė atgaivinti kad ir primirštųjų Jurginių (Jorės, Pergrubio ar Pergubrio) šventę.

Šiemet balandžio 24 d. Jurginės prasidėjo Jurgių, Jurių, Jurijų, Ježių, Džordžų, Jurgitų paieškomis ir sveikinimais. Paskui spalvingos eitynės Vytauto gatve nusidriekė į Botanikos parką iki Birutės kalno. Kadais šiuo keliu eidavo procesijos, prie Birutės kalno vykdavo pamaldos. Neatsitiktinai ant Birutės kalno ir šiandien stovi Šv. Jurgio koplyčia. Dar senesniuose tikėjimo ir kultūros kloduose Jurginės buvo siejamos su gyvulių išvarymu į ganyklas. Prie Birutės kalno buvo atvaromi žirgai ir varomi aplink kalną. Tikėta, kad žirgai bus sveiki ir stiprūs, piktavaliai jų nepavogs.

Kadais garsėjusios kaip žemdirbių šventės Jurginės dabar pritaikomos prie miesto žmonių poreikių. Gal nėra paprasta sugrąžinti gilias tradicijas turėjusių švenčių dvasingumą ir senąjį tikėjimą – buvusio sakralumo jau nesugrąžinsi, užtat galima pasidžiaugti atgimstančia gamta, gražiausiu Lietuvos botanikos parku ir Birutės kalnu, pasiklausyti muzikantų iš visos Lietuvos – sutartinių, skudučių, lumzdelių, dūdmaišių ir dainų. Taip gaivinama senosios Palangos dvasia, kuri toli gražu ne visada reiškiasi trankaus kurorto šurmuliuose. Šiuos sugrįžimus į senosios Palangos ir pajūrio istorinę praeitį, net priešistorės laikus Zita Baniulaitytė ir kiti etnoklubo Mėguva entuziastai kviečia Palangoje lankyti per gaivinamas Jurgines.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Štai šitaip nuotaikingai Vilniaus žemaičių kultūros draugijos 20-metį mini Tarybos nariai, aktyvas ir svečiai