Žalio vario dureles veriant

Gana dažnai atidarant parodas, skirtas iškiliems mokslo, kultūros žmonėms, svarbiausiems istorijos įvykiams paminėti galima išgirsti ir sodrų dainininko Danieliaus Sadausko baritoną. Solisto atliekami kūriniai praturtina ir meniškai įprasmina įvykio svarbą, nukelia klausytojus į Antano Baranausko, Liudviko Rėzos, Kristijono Donelaičio ar net Martyno Mažvydo laikus.

Keliavimas muzikiniame laike Danieliui Sadauskui – įprastas dalykas. Jo repertuare – apie 1,5 tūkstančio kūrinių, pradedant J. S. Bacho, G. F. Telemanno, J. Haydno ir L. van Beethoveno, baigiant R. Schumanno, F. Schuberto, J. Brahmso, S. Mahlerio, S. Barberio, B. Britteno kūriniais. Ypatinga vieta D. Sadausko repertuare tenka lietuvių kompozitorių kūriniams. Vargu ar daug mūsų dainininkų galėtų varžytis su Danieliumi pagal atliekamus lietuvių kompozitorių kūrinius – jie vyrauja dainininko repertuare. Pasakysime ir daugiau. D. Sadauskas labai dėmesingas lietuvių poetų tekstams, dažnai kompozitoriams užsako, skatina parašyti muziką turiningiems tekstams. Jo skatinami ir drąsinami kompozitoriai Vytautas Klova, V. Bagdonas, V. Juozapaitis ir kiti parašė vertingų muzikinių kūrinių įvairių poetų tekstams. Pajutęs, kad poetinis tekstas gali skambėti, Danielius padaro viską, kad jis suskambėtų.

Birželio 15 dieną Danieliui Sadauskui sukako 70 metų. Skambus jubiliejus, bet tai ne vienintelis pretekstas pakalbinti dainininką ir kūrėją. Beveik jubiliejaus išvakarėse pasirodė jau trečiasis D. Sadausko sudvejintų kompaktinių plokštelių Esi gyva pilis. Lietuvos istorija muzikoje komplektas. Jeigu pridėtume ir pavienes plokšteles, susidarytų 11. Jei skaičiuotume 13 kompaktinių plokštelių, įrašytų su kitais dainininkais, pridėtume septynias vinilines (dvi iš jų solo) plokšteles, gautume įspūdingus skaičius.

Galimas dalykas, raktą pašnekesiui su Danieliumi Sadausku pateikia Leonardo Gutausko eilėraščio posmas, įrašytas naujausioje kompaktinėje plokštelėje:

Čia durelės žalio vario
niekada neatsidaro.
žalvariniai vyriai.
žalio vario kirviai.
žalvarinis kardas miega
ir žirgelis neišbėga.

Kalbindami dainininką, pamėginkime praverti žalio vario dureles. Gal prasivers?Kas vengia istorinės tematikos

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Danieliau, esate mūsų istorinės atminties gaivintojas – per giesmę, baladę, dainą. Ar lengvai sekasi?

Danielius Sadauskas. Pirmiausia darau tą, ko kiti nepadarė. Matau spragų mūsų muzikinėje literatūroje ir kultūroje, bandau jas užpildyti. Lietuvos muzikų tarsi bijoma kurti istorinės tematikos kūrinius. Antra vertus, muzikoje ne tiek svarbu, kokia tema kurti, svarbu, kad būtų gera muzika. Ne kartą teko susidurti su tokia nuostata: jeigu tai istorinė tematika – nelieskime. Pavyzdys: 1997 m. su kompozitoriumi Vytautu Klova buvome pasiryžę kurti muzikinį kūrinį, skirtą 1991 m. sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusiai Loretai Asanavičiūtei. 1998 m. taip pat su V. Klova ėmėmės muzikinio kūrinio Mindaugo dvasia. Mums stovint Lietuvos muzikos akademijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) koridoriuje prieina muzikologė ir su pašaipėle klausia: „Ar tik jau nesiruošiate kolaboruoti?“

ML. Kaip tą kolaboravimą šiuo atveju suprasti?D. Sadauskas. Jeigu imiesi kūrinio istorine tema, tai susiję su politika, vadinasi, ir politikais. Matyt, šitai turėta omenyje. Daugiapartinėje demokratinėje Lietuvoje tą kolaboravimą gal ir nelengva suprasti. Tačiau muzikologės klausimo potekstę suprantu kaip savotišką perspėjimą, kad nekurtume užsakomųjų ar politiškai angažuotų kūrinių.ML. Politinis angažuotumas suprantamas kaip blogo tono ženklas?

D. Sadauskas. Nei V. Klovai, nei man neteko kaitalioti savo pažiūrų, niekada nekolaboravome, dažniausiai net buvome tam tikroje priešpriešoje su valdančiaisiais, todėl sovietmečiu nebuvau išleidžiamas į užsienį. Manau, mano prisimintasis pavyzdys rodo, kad kai kurie žmonės vengia patriotinės ir istorinės tematikos kūrybos. Rašyk apie meilę, jausmus – būsi suprastas ir pagirtas.

　Menininkas ir laikas

ML. Lyg ir perėjome prie temos „Menininkas ir laikas“. Išties gal nėra toks paprastas dalykas. Manau, kiekvienas menininkas siekia atitikti laiko dvasią. Ar visiems pavyksta – kitas klausimas. Gal ir muzikologė, kuri šiek tiek ironizavo ar švelniai judu su kompozitoriumi V. Klova pašiepė, o gal net šiek tiek perspėjo nuo pasidavimo konjunktūrai, turėjo mintyje tai, kad gyvename kito laiko sąlygomis. Turime valstybę, demokratinę santvarką, tad kūrėjams reikėtų ne tiek pasiduoti politinėms „aktualijoms“, bet žvelgti į priekį, netapti tam tikrų jėgų manipuliavimo įnagiu.

D. Sadauskas. Kiekvienas laikotarpis atsispindi meninėje ir muzikinėje kūryboje. Jeigu mintyje turėsime muzikinę kalbą, ji turi būti šiuolaikiška, naudoti naujas išraiškos priemones ir pan. Tačiau ir vadinamajame modernume dažniausiai slypi mūsų muzikinis palikimas, atrastos muzikinės dermės ir muzikos tvėrybos subtilumai. Tik atsirėmęs, atsispyręs į pirmtakų pasiekimus ir atradimus menininkas gali žengti naują žingsnį į priekį. Menininkas turi būti orientuotas į ateitį, bet privalo puikiai žinoti ir tai, kas ligi jo pasiekta. Žodžiu, muzikinė kalba turi būti šiuolaikiška. Neretai būna, kad kūrėjas ar atlikėjas bando prisitaikyti prie aplinkos, savo klausytojų, kurie tos modernios muzikinės kalbos, novatoriškų išraiškos priemonių nežino.

Norėčiau grįžti prie mane jaudinančios istorinės tematikos reikalų. Galiu pritarti, kad turime valstybę, tad laikas žengti kitą žingsnį į priekį. Štai ką rašo Seinų krašto poetas Sigitas Birgelis vokaliniame cikle Prisikėlė Tėvynė (1993 m.):

Nežudykit tylos šnibždėjimais apie meilę,
Prisikėlimo nėra, paliko gyvenimą Kristus,
Rytas išaušo ankstyvas, prisikėlė Tėvynė.

Kristus paliko mus vienus – verkti, gyventi, kurti. Poetas kviečia nežudyti tylos, kuri išjausta, subrandinta iki Atgimimo. Prasmingi žodžiai. Turime branginti subrandintą tylą ir joje kurti, nes žmogus tik tyloje bręsta kaip dvasinga asmenybė. Triukšmas trukdo jo dvasingumui ir asmenybei skleistis. Susikaupimas būtinas bet kokiai kūrybai.

ML. Akivaizdi konfrontacija su mūsų kasdienybe ir realybe. Tai ne tylos ir kūrybos kasdienybė, bet vis didesnio triukšmo, dažnai beprasmio, alinančio ne tik klausą, bet ir širdį. Negatyvus triukšmas, kuris ant klausytojų ir žiūrovų pilamas iš daugelio ekranų ir žiniasklaidos priemonių, intrigų, skandalų ir melagysčių purvas – didžiulis išbandymas dvasingumui, tikrosioms vertybėms, kurios kartais labai išmoningai sumaišomos su purvo ir triukšmo skiediniu. Tikslingai formuojamas nemąstantis, vertybines orientacijas praradęs bedvasis vartotojas. Sumaištis protui, besielis penas širdžiai.

D. Sadauskas. Bet juk taip visados buvo ir bus, tikriausiai kitu atveju pasaulis būtų neįdomus ir neskatintų kūrybos.

ML. Belyčių angelų pasaulis tikrai mažiau skatintų kūrybai, negu kad tarp angelų šmėžuojantis vienas kitas nuodėmių skleidėjas kipšas.

D. Sadauskas. Nesu už vienpusį pasaulį. Įveikti žmogaus gyvenimo kelyje kylančius sunkumus padeda vertybės, kurias nuo mažens formuoja šeima, mokykla, Bažnyčia, turi formuoti visas kultūros ir meno pasaulis. Žmogus parengiamas pasitikti jam tenkančius išbandymus, kopti dvasingumo laiptais. Greta masinių, pramoninių daiktų ir kūrinių, kurie taip pat būtini žmonijai, ypač tam tikrame brandumo lygmenyje, nereikėtų pamiršti ir tikrųjų, išliekamąją vertę turinčių kūrinių, kitų dalykų.