Prieštaravimų palikimas Klaipėdos gyvenime po 1923 metų

Prasidėjo tautinio tapatumo neatpažinimas. Didžiosios Lietuvos lietuviai katalikai priėmė nuostatą, kad kas ne katalikas, tas ir nelietuvis – visi „vokiečių tikėjimo“ žmonės esą vokiečiai. Kaip giliai įsišaknijo šis Mažosios Lietuvos lietuvių (kartu ir Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų) pravardžiavimas vokiečiais, tegul rodo keli pavyzdžiai. Vieną iš jų yra pateikusi Ieva Simonaitytė Nebaigtos knygos skyrelyje Epizodėlis. Vokiečių okupacijos metais Kaune, Aukštaičių ir Aušros gatvių kryžgatvyje, ji sutikusi Loretos autorių Stasį (kadangi autorė pavardės nenurodė, nors visiems, kurie pažįsta lietuvių literatūrą, ji aiški, neminėkime jos nė mes). Šis rašytojas, katalikų kunigas paklausęs I. Simonaitytės, kuo galįs baigtis karas. Rašytoja karštai pareiškė, kad Vokietijai baigsis blogai, nes Šventajame Rašte pasakyta: „Kas kardą traukia…“ Į tai plunksnos kolega, neslėpdamas savo nuostabos, atsiliepė: „Jūs šitaip kalbate, pati būdama vokietė?“ Įskaudinta klaipėdietė knygoje rašė: „Nuo pat Telšių (kai po 1939 m. kovo 22 d., negalėdama grįžti į Klaipėdą, apsigyveno Telšiuose. – A. P.), gal net nuo 1923 m., labai dažnai turiu klausytis šito šlykštaus įžeidinėjimo“. Gali kas ne kas Loretos autorių teisinti – galėjęs pajuokauti. Tik ar toks pajuokavimas vietoje? Kita vertus, rašytoja kalba apie ne vieną tokį įžeidimą – jos atstūmimą nuo savo tautos.

Šitą Mažosios Lietuvos lietuvių pravardžiavimas vokiečiais, kitaip sakant beatodairišką jų atidavimą vokiečiams, rodo toks mano patirtas atsitikimas (norint rastųsi jų ir daugiau). Gal prieš dvidešimt metų Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje dvi vokietaitės mokėsi lietuvių kalbos. Vienos paprašytas, jas nuvežiau į I. Simonaitytės gimtinę Vanagus. Viename kieme moteriškė (pasirodo, jos būta į pensiją išėjusios pradinės mokyklos mokytojos) ėmė aiškinti, kuris rašytojos gimtasis namas, o kuriame gyvenę Dūdjoniai ir teta Šauklienė. Ėmėm kalbėti apie Vanagus, bažnyčią, kapines. Jose, išdrožė kiek ne kiek susipažinusi su I. Simonaitytės kūriniais ir gimtinės žmonėmis, turinti tam tikrą išsilavinimą pensininkė, esą palaidoti „vokyte“, t. y. vokiečiai. Kiek jų būta vokiečių, liudija rašytojos žodžiai Aukštųjų Šimonių likime apie Aukštųjų kaimą, kuris suvokiamas kaip jos gimtieji Vanagai: „Aukštujuose, ir su žiburiu ieškodamas, nerasi žmogaus, kuris kalbėtų vokiškai. Toli ir plačiai negyvena nė vienas vokietis. Tik Pėžaičiuose keli kontrolieriai, rendentas ir žandaras. O kur Pėžaičiai?“ (1966, p. 184).

Antra vertus, religiniu pagrindu tempti prie savo tautos buvo suinteresuoti ir lenkai, ir vokiečiai, ir caro laikais rusai. Didžiosios ekspansyvios tautos mielai gausindavo tokiu būdu savo gretas. Antai Martynas Martinkaitis straipsnyje Ir vėl Dievas nebesupranta lietuviškai (Lietuvos aidas, 1935.VII.19, Nr. 382, p. 3) cituoja iš Lietuvoje leisto laikraščio Deutsche Nachrichten fuer Litauen, kuris buvo šovinistinės krypties, tokį teiginį: „Kas jaučiasi evangelikas ir evangeliškai galvoja, tas turi būti vokietis ir antraip: kas išsižada vokiečių kalbos ir vokiškumo, tas žus ir mūsų bažnyčiai…“ Panašių pareiškimų tikriausiai pririnktume šūsnis iš vokiečių nacionalistų spaudos. Tačiau vokiečiai, skirtingai nuo mūsų lietuvių katalikų, savo neliuteronų niekada nemanė atiduoti kitoms tautoms, išpažįstančioms religijas! To nedarė nė liuteronai estai: jiems nekėlė įtarimo, ar jų prezidentas Konstantinas Petsas (Päts), priklausantis stačiatikių bažnyčiai, tikras estas.

Bus daugiau

Nuotraukoje: Mažosios ir Didžiosios Lietuvos spaudos leidėjai Tilžėje, 1898 m. Ketvirtas – Jurgis Lapinas (?), šeštas – J. Ašmutaitis (?), septintas – Antanas Milukas (?), aštuntas – Bendikas (?), dešimtas – Martynas Jankus, vienuoliktas – Mikelis Kiošis, tryliktas – Petras Mikolainis-Noveskis (?). Kiti nenustatyti.