MOKSLASplius.lt

Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Mesingas ir PilsudskisŠi Klaipėdoje padaryta dramatiška fotografija, ko gero, atspindi dramatišką Volfo Mesingo likimą

1917 metai. Rusijoje siautė revoliucijų gaivalas, o Mesingas išsirengė į pasaulinę turnė. Japonija, Brazilija, Argentina ir kitos šalys – kelionė užtruko ketverius metus. Į Europą sugrįžo 1921 m., kai Senojo žemyno žemėlapis buvo įgijęs daug naujų spalvų. Mesingas po daugelio metų grįžo į valstybingumą atkūrusią Lenkiją, įsikūrė gimtajame miestelyje. Tačiau jam neteko ilgai ilsėtis po pasaulinio vojažo – 23 metų jaunuolis pašauktas į Lenkijos kariuomenę, kaip ir dera šios valstybės piliečiui. Sunku įsivaizduoti Volfą Mesingą buvus gerą kareivį. To niekas iš jo ir nesitikėjo, todėl eilinis Mesingas tiesiu taikymu buvo nukreiptas į virtuvę. Po kelių mėnesių Volfą pasikvietė dalinio viršininkas ir pranešė, kad jį pageidauja matyti pats Lenkijos valstybės viršininkas Juzefas Pilsudskis. Taip tiesiai iš kareiviškos virtuvės eilinis Mesingas atsidūrė pas maršalą.

Susitikimas rūmuose buvo įspūdingas. Dalyvavo aukšti karininkai, puošnios damos, o pats J. Pilsudskis atrodė kukliausiai, pusiau civiliais drabužiais, be pasižymėjimo ženklų. Pirmiausia Mesingui pasiūlyta parodyti savo nepaprastus gebėjimus, apie kuriuos rašo pasaulio spauda ir netyla diskusijos įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Su pateiktomis užduotimis Volfas susidorojo be jokio vargo, nes jos ne kažin kiek skyrėsi nuo daugybės tų, kurias šimtus ir tūkstančius kartų jam buvo tekę atlikti. Pavyzdžiui, atrasti už portreto iš anksto paslėptą portsigarą ar kitą daiktą. Žmonės ne tokie jau ir išmoningi, kaip kad būtų galima spręsti iš krečiamų eibių, kurių ir tada kasdien buvo pilni visi laikraščiai.

Pažintis su J. Pilsudskiu turėjo tęsinį. Valstybės viršininkas pageidaudavo išsikviesti eilinį Mesingą, norėdamas pasitarti įvairiais klausimais. Kokiais, tikriausiai niekada nepavyks sužinoti, nes Mesingas mokėjo saugoti konfidencialias paslaptis, ypač jei jos buvo susijusios su kitais asmenimis. Mokėjo būti korektiškas, konfidencialumą suprato kaip būtiną bendravimo sąlygą. J. Pilsudskio pageidavimai buvo privataus pobūdžio, Mesingas juos išpildė, bet didžiam smalsuolių nusivylimui nieko apie tai nėra nei pasakojęs, nei rašęs. Aišku, sensacijų mėgėjai darė įvairias prielaidas. Ne paslaptis, kad valstybės viršininkas J. Pilsudskis buvo prietaringas, net lankydavo spiritinius seansus. Pikti liežuviai tvirtino, kad J. Pilsudskis Mesingo prašęs nuspėti jo romano baigtį su gražuole Eugenija Levicka, kurios ištikimybe jis gerokai abejojo, gal ir ne be pagrindo. Mesingas įspėjo apie moteriai gresiantį pavojų.

Baigęs karinę tarnybą, kuri jam tikriausiai neapkarto, Mesingas su nauju impresarijumi ponu Kobaku leidosi į didžiulį turnė po Europos sostines – aplankė Paryžių, Londoną, Romą, Berlyną, Stokholmą, Rygą. Be įprastųjų psichologinių eksperimentų ėmėsi ir visiškai naujų triukų. Antai Rygos gatvėse Mesingas užrištomis akimis vairavo automobilį, skaitydamas tikro vairuotojo mintis ir atkartodamas jo mintimis duodamas komandas. Įdomiausia, kad ligi tol Volfas išvis niekada nėra vairavęs automobilio, kaip niekada to nedarė ir po šio įspūdingo pasivažinėjimo, kurį stebėjo tūkstančiai kvapą užgniaužusių žiūrovų.

 

Mesingas tampa dailininku


Šlovė apie Lenkijos įžymybę plito kaip ir kaskart vis nauji jos laimėjimai: atrastos pavogtos brangenybės, išsaugotos šeimos ir pan. Ypatingą vietą jo „kūrybinėje“ biografijoje užima istorija su grafo Čartoriskio briliantine sege. Ji buvo verta 800 tūkstančių zlotų, bet vieną dieną iš rūmų dingo kaip į vandenį. Tarnai buvo visiškai patikimi, juos mažiausiai buvo galima įtarti. Svetimiems asmenims į rūmus patekti buvo išvis neįmanoma. Iškviesti detektyvai nieko nesugebėjo išaiškinti. Tada grafas savo lėktuvu atskrido į Krokuvą, kur gastroliavo Mesingas, ir išdėstė jį ištikusią bėdą. Pasiūlė imtis bylos tyrimo. Čartoriskio lėktuvu kartu nuskrido į Varšuvą, iš ten nesunkiai pasiekė grafo pilį.

Mesingas pilyje buvo pristatytas kaip padirbėti atvykęs dailininkas. Į dailininką buvo išties panašus: ilgi juodi plaukai, pablyškęs veidas, skrybėlė plačiabrylė – ko ne menininkas. Tai štai dailininku kuriam laikui tapęs Mesingas ėmėsi darbo. Pirmiausia paprašė leisti jo kuriamiems paveikslams pasirinkti „modelį“. Pro Mesingą turėjo praeiti visi pilies tarnai ir tarnautojai. Nė vienas iš jų nesukėlė jam įtarimo. Tik apie vieną nieko konkretaus negalėjo pasakyti – seniai dirbančio tarno nevisprotį vienuolikametį sūnų. Tarsi kokia siena ar neregimas ekranas skyrė Mesingą nuo šio berniuko: neįmanoma buvo skaityti jo minčių, sunku buvo nusakyti net jo nuotaikos pokyčius. Tas vaikiščias galėjo laisvai vaikščioti po rūmus, įeiti į bet kurį kambarį. Niekas į jį nekreipė dėmesio, bet Mesingui tapo pirmuoju įtariamuoju. Nutarė savo spėjimus patikrinti.

Pasilikęs su berniuku kambaryje piešė savo bloknote, paskui išsitraukęs iš kišenės auksinį laikrodį pažaidė ir padėjęs matomoje vietoje išėjo iš kambario. Stebėjo, ką darys berniukas. Šis paėmė laikrodį į rankas, pavartė, pasūpavo už grandinėlės, o toliau nutiko svarbiausia. Staiga berniukas pribėgo prie didžiulio lokio iškamšos, vikriai užsiropštė ant žvėries galvos ir įmetė laikrodį į pražiodytus nasrus. Paslaptis išaiškėjo, kai iš prapjautos lokio iškamšos buvo ištraukta krūva blizgančių daiktų – stiklo šukių, arbatinių šaukštelių, papuošalų, tarp kurių buvo ir Čartoriskių šeimos pasididžiavimas – briliantinė segė.

Štai ir istorijos pabaiga, jeigu ne vienas niuansas. Grafas buvo prižadėjęs brilianto radėjui sumokėti honorarą – ketvirtį brangenybės sumos. V. Mesingas užmokesčio atsisakė, bet už paslaugas paprašė grafo tarpininkauti Lenkijos seime, kad būtų atšauktas žydų teises varžantis Lenkijos vyriausybės nutarimas. Grafas sutiko ir po kelių savaičių žydus diskriminuojantis nutarimas buvo atšauktas. Šiuo laimėjimu Mesingas labai didžiavosi, gal labiau net už kai kurių savo triukų sėkmę.

 

Laiškas nemelavo


Dar labiau Mesingo tarptautinis autoritetas išaugo po įspūdingos kelionės į tris žemynus – Aziją, Australiją ir Pietų Ameriką. Indijoje Mesingas susitiko su indų dvasiniu lyderiu Mahatma Gandžiu, rodė jam savo sugebėjimus. Beje, ir pats nemažai Indijoje išmoko iš tos šalies jogų. Pastebėsime, kad niekad nepraleisdavo progos perimti naują patirtį.

Tiesa, kartą viename Lenkijos miestelyje gastrolių atvykusį Mesingą pasitiko minia niūriai nusiteikusių vietos gyventojų. Pasigirdo šūksniai, magui nieko gero nežadantys: „Apgavikas, mulkintojas!“ O nutiko štai kas. Prieš kurį laiką tame miestelyje apsilankiusiam Mesingui viena moteris parodė iš sūnaus seniai gautą laišką ir paprašė atsakyti, kas su juo atsitiko Amerikoje, kad jokių žinių nebegaunanti. Mesingas paėmė į rankas laišką, perskaitė ir apgailestaudamas pasakė, kad šį laišką parašęs žmogus miręs. Baisią žinią išgirdusi motina krito be sąmonės, reikėjo nemažų pastangų ją atgaivinti. Tačiau prabėgo kiek laiko ir sūnus kaip niekur nieko sugrįžo iš Amerikos, o kai kam gal ir iš ano pasaulio, nes miestelio gyventojai mintyse jį jau buvo palaidoję. Mesingo kaip ateities spėjiko reputacija smarkiai pašlijo, bent jau tarp to miestelio žmonių. Nieko gero jam nežadėjo naujos gastrolės: vietoj sveikinimo ovacijų vos negavo lupti.

Atsidūręs akis į akį su labai nedraugiškai nusiteikusiais to miestelio gyventojais, taip pat ir tariamu negyvėliu, Mesingas akimirkai susimąstė, paskui kreipėsi į vaikiną: „Ar pats rašei tą paskutinį motinai siųstą laišką?“ Pasirodo, kad ne pats rašė – paprašė parašyti geriau plunksną valdantį draugą, o jis tik diktavęs. „O kas nutiko tam tavo draugui?“ Pasirodo, žuvo prispaustas rąsto. Ar reikia sakyti, kaip po šios istorijos tame miestelyje nepralenkiamas aiškiaregys buvo dievinamas.

Kaip kad pasitaiko gyvenime, pakako ir su piktais kėslais mėginusių įsibrauti į Mesingo asmeninį gyvenimą. Kartą vienas piktavalis asmuo jam prisuko gražuolę, kuri bandė įžymybę suvilioti ir šantažuoti. Mesingas tas užmačias laiku perkandęs, slapta sugebėjo iškviesti policininkus, kurie laukė laiptinėje. Kai gražuolė klykdama, kad ją prievartauja, išlėkė į laiptinę, ten jos jau laukė tvarkos sergėtojai su antrankiais.

 

Kai velnias nieko dėtas


Savaip įdomią mįslę XX a. trečiajame dešimtmetyje Mesingui teko spręsti Paryžiuje, kur jis pasireiškė ne kaip ateities spėjikas, bet veikiau kaip Šerlokas Holmsas. Iš laikraščių sužinojo, kad pagyvenusio bankininko Denadjė namuose dedasi keisti dalykai. Juos tyrė policija, bet nieko nepešė, o bankininkas jau ant pamišimo ribos. Mesingas susidomėjo ir pasiūlė savo paslaugas.

Pirmiausia išsiaiškino šeimos narių santykius. Mirus bankininko žmonai, šis vedė jauną moterį, kuriai didžiausią įspūdį tikriausiai padarė ne paties jaunikio privalumai, bet jo žemiški turtai. Jis turėjo dukterį, su kuria naujoji žmona netruko susidraugauti, gal todėl, kad abi jautėsi nuskriaustos, nes šykštus bankininkas nė nemanė dėl abiejų išlaidauti. Naktį, kai tarnai ilsėdavosi savo namuose, o bankininko duktė ir jaunoji pamotė būdavo išėjusios į teatrą ar kitą pramogą, Denadjė viloje kildavo tikra velniava. Vieną vakarą bankininkas pastebėjo, kaip ant sienos kabojęs jo pirmosios žmonos portretas pasviro, o paskui kryptelėjo į kitą pusę. Persigandęs Denadjė visa tai priėmė kaip blogą ženklą. Panašūs dalykai tęsėsi ir toliau. Keisti stuksenimai į sieną ir judantis portretas, sakytumei, jame įkalinta moteris stengtųsi išsivaduoti iš rėmų, prietaringam ir ligotam bankininkui kėlė siaubą. Nedaug trūko, kad jis išsikraustytų iš proto. Tačiau nuimti portreto Denadjė nė už ką neleido, nes be galo mylėjo savo pirmąją žmoną ir gerbė jos atminimą.

Įdomiausia, kad paveikslas atgydavo tik tada, kai nieko, išskyrus poną Denadjė, namuose nebūdavo. Iškviesta policija nieko nesugebėjo išsiaiškinti. Kai pono Denadjė kambaryje budėjęs detektyvas išgirdo stuksenimus sienoje, o paveikslas ėmė siūbuoti, detektyvas puolė prie paveikslo, bet užkliuvęs už kažkokio daikto pargriuvo ir išsinarino koją. Tai dar labiau sustiprino prietaringo bankininko įsitikinimą, kad tai šėtono pinklės. Artistiškasis Volfas Mesingas taip ir išliko didžioji XX amžiaus paslaptis

Tyrimo ėmėsi Mesingas. Bankininko žmonai ir dukrai išvažiavus į teatrą, Mesingas su Denadjė kambaryje išjungė šviesą ir pradėjo laukti. Netrukus pasigirdo stuksenimas į sieną, paveikslas pradėjo siūbuoti. Mesingas tyliai išslinko į koridorių ir pasibeldė į gretimas duris. Beldimas į sieną liovėsi. Tada Mesingas truktelėjo už rankenos taip, kad nutrūko duris laikanti grandinėlė, ir jis galėjo įžengti į kambarį. Išvydo ant lovos gulinčią pono Denadjė žmoną, kuri turėjo būti teatre. Visos šios istorijos aplinkybės tapo aiškios.

Suvienijusios pastangas moterys ryžosi pasiglemžti Denadjė milijonus, o tam reikėjo atsikratyti senu ir ligotu žmogumi. Visas tas spektaklis su judančiu paveikslu skirtas tam, kad poną Denadjė būtų galima paskelbti nevispročiu ir uždaryti į atitinkamą gydymo įstaigą. Nusikalstamas sumanymas nepavyko.

 

Išpranašavo fiurerio galą


Toli gražu ne visada Mesingui taip sekėsi gyvenime, kaip turėjo lemti jo ypatingi gabumai ir sugebėjimai. Kartą Varšuvos teatre koncerto metu jis iš publikos išgirdo klausimą, atsakymas į kurį lėmė tolesnį jo gyvenimą. Mesingas išpranašavo liūdną baigtį Hitleriui, jeigu jis patrauktų į Rytus, pradėtų karą prieš Lenkiją. Mėgstama teigti, kad taip Mesingas tapęs asmeniniu Hitlerio priešu, už kurio pagavimą fiurerio pažadėta 200 tūkstančių reichsmarkių. Sunku pasakyti, ar tikrai fiureris taip švaistėsi reichsmarkėmis. Galimas dalykas, Mesingui atsidūrus Sovietų Sąjungoje tokios fantazijos buvo skatinamos ir paties Mesingo palaikomos, pasitarnavo kaip tam tikra indulgencija naujo režimo sąlygomis. Juk ir Maskvos radijo griausmasvaidį Jurijų Levitaną, karo metais skaičiusį sovietų Informbiuro ir Stalino pranešimus, Hitleris dėl išskirtinio balso neva buvo paskelbęs savo asmeniniu priešu. Tad kuo blogesnis Mesingas. Bet pernelyg toli nubėgome į priekį.

Mesingui atsirūgo Hitleriui išpranašauta lemtis ir labai greitai. 1939 m. rugsėjo 1-ąją nacistinės Vokietijos tankai jau žlegsėjo Lenkijos žeme, prasidėjo žiauriausios represijos prieš žydus, kuriuos pradėta persekioti, varyti į getus. Toks pat likimas Gura Kalvarijoje ištiko Volfo Mesingo tėvą ir brolius – vieni žuvo Maidaneko dujų kamerose, kiti nukankinti Varšuvos gete. Tas pats likimas laukė ir pranašo Volfo Mesingo. Visi jo talentai ir nuopelnai žmonijai naciams nieko nereiškė, Mesingas jiems buvo tik žydų magas, statistinis vienetas ir tai tik laikinas šioje žemėje. Laimei, jo talento gerbėjai spėjo savo numylėtinį paslėpti Varšuvoje vienos mėsos krautuvėlės rūsyje.

Mesingas bijojo uždaros erdvės ir ilgai rūsyje tūnoti neįstengė. Žinojo, kad naciai jo ieško, bet ryžosi išeiti į gatvę. Geriau jau būtų susikaupęs ir pabandęs nuspėti savo bent artimiausių kelių dienų likimą. To nepadarė, o vos pasirodęs gatvėje buvo sustabdytas vokiečių patrulių. Mesingas bandė apsimesti dailininku, nes išvaizda tiko, o Čartoriskių pilyje jau buvo apsipratęs su šia profesija. Bet vokiečių patrulį įtikinti buvo sunkiau negu grafų Čartoriskių pilies šeimynykščius. Mesingas nespėjo savo artistinių gebėjimų parodyti, kai gavo smūgį į veidą su buože ir atitoko kameroje, kur jį pasveikino prižiūrėtojas: girdi, Berlyne tavęs jau laukia...

Tokia perspektyva mažiausiai jam buvo maloni, jei apskritai tokioje padėtyje dar galima užsiminti apie malonumus. Keli išmušti dantys nuo smūgio į žandą gatvėje nuo patrulio tik patvirtino niūriausias prognozes. Galimas dalykas, jį išveš į Berlyną, privers kurį laiką tarnauti naciams kaip Hanuseną, o paskui kaip ir jį pasiųs pas Abraomą...

 

Užimti Hanuseno vietos nepanoro


Priminsime, kad Erikas Janas Hanusenas (tikroji pavardė Heršas Šteinšneideris) buvo Vienos cirko artistas, garsus tarpukario telepatas. Jis buvo čekų žydas, kaip kad lenkų žydas buvo Mesingas, talento požiūriu jiedu gal nedaug skyrėsi, tačiau tuo judviejų panašumas ir baigėsi. Hanusenas sutiko tarnauti naciams, nuo 1931 m. buvo tapęs Hitlerio favoritu, darė jam didelę įtaką. Vienas universitetas Hanusenui suteikė okultinių mokslų profesoriaus vardą, jis įgijo galimybę statyti „okultizmo rūmus“. Bet aistringas teatrališkumas, kartais perdėtas artistiškumas jį ir pražudė. Tikroji jo liūdnos lemties priežastis vis dėlto, matyt, buvo jo pranašystės fiureriui, kurios neturėjo būti perdėm optimistiškos, jeigu magas profesiniu požiūriu buvo ko nors vertas. Artimiausioje fiurerio aplinkoje taip pat pakako pavyduolių, nuo kurių Hanuseno neįstengė apsaugoti net aukščiausio rango globėjai. 1935 m. rudenį jis slapta buvo nužudytas.

Žinoma, gera vieta tuščia ilgai nebūna. Vokietijoje buvo apstu mistinių draugijų ir ordinų: Vrilio draugija, Tulės (Fulės) grupė, Protėvių palikimas (Anenerbė), Juodasis ordinas (SS), Vokietijos ordinas ir pan. Aukščiausieji nacių bonzos buvo uolūs įvairių panašaus pobūdžio draugijų nariai. Slapta Anenerbės draugija priklausė SS ir studijavo Tibeto magiją, valdė pusšimtį (!) „mokslinių institutų“. 1940 m. Vokietijoje buvo 50 tūkstančių „profesionalių“ magų, žiniuonių, astrologų, alchemikų ir paprasčiausių šundaktarių. Gydančiųjų gamtos jėgomis sąjunga jungė 12 400 ekstrasensų ir žiniuonių. Visuotinis protų pakrikimas negalėjo baigtis nieku kitu kuo ir baigėsi. Bet tos baigties dar reikėjo sulaukti.

Visai galimas dalykas, kad Mesingui, nors ir netekusiam dalies dantų, buvo lemta užimti Berlyne Hanuseno vietą. Jei taip, vietoj rudo geriau jau raudonas diktatorius... Nesiimsime spėlioti, ar Mesingas tuo metu numatė savo tolesnio likimo vingius, bet vieną didžiausių savo fokusų sugebėjo atlikti. Ir ekstremaliomis sąlygomis, kai nesėkmės kaina buvo nuosava galva. Sutelkęs visas valios pastangas Mesingas į savo kamerą mintimis privertė susirinkti nuovadoje budėjusius policininkus, sargybinį, kuris turėjo budėti lauke prie durų, ir net patį nuovados viršininką. Kai mago valios vedini visi susirinko jo kameroje, ligi tol gyvybės ženklų nerodęs Mesingas pakilo, užšovė geležinių durų sklastį ir iškeliavo savo keliu.Klaipėdiškiai Volfą Mesingą pažino daugiau kaip artistą, iliuzionistą – tai atsispindi ir šiose Bernardo Aleknavičiaus nuotraukose

Esama žinių, kad kone metus laiko slapstėsi pas tėvą, kuris tuo metu dar nebuvo atsidūręs gete, o 1940 m. vieną žiemos vakarą persikėlęs per Bugą kirto Sovietų Sąjungos sieną. Prasidėjo naujas Volfo Mesingo gyvenimo laikotarpis, kuris tęsėsi 34 metus. Visa tai, kas siejosi su teatrų ir koncertų salių jupiterių šviesomis, vojažais į skirtingas šalis ir žemynus nugrimzdo į Letą. Kas apie tai buvo rašoma kitų autorių? Žinome, kad prieš karą Mesingas moterimis nesibodėjo, patyrė daug romanų, buvo vedęs artistę, su kuria turėjo sugyvenęs vaikų. Bugo vandenys buvo skiriamoji riba, nusinešusi Mesingo prisiminimus apie žmoną ir vaikus, veikiausiai jis pats ne kažin ką žinojo apie savo šeimos tolesnį likimą.

Šiapus Bugo


Kaip Mesingui sekėsi Sovietų Baltarusijos teritorijoje? Rusų kalbos beveik nemokėjo, niekas čia jo nelaukė, pažįstamų ir gerbėjų, į kuriuos būtų galima atsiremti, neturėjo. Sovietai ir Vokietijos naciai buvo sąjungininkai ir ginklo draugai, bendromis jėgomis parklupdę Lenkiją 1939 m. rugsėjį pradėtojo Antrojo pasaulinio karo metu, o Breste vyko nugalėtojų kariuomenių bendras paradas. Buvo keliami tostai už pergalę ir būsimuosius žygius. Tokiomis sąlygomis Mesingas labai greitai galėjo būti grąžintas į Vokietijos okupuotos Lenkijos teritoriją.

Pasišlaistęs ir supratęs, kad kitaip neišgyvens, privalo užsiimti kokia nors veikla, kreipėsi į meno reikalais užsiimančiu skyrių, kurio darbuotojams Mesingo fokusai padarė įspūdį. Jis buvo nukreiptas į artistų brigadą, važinėjo po Bresto rajoną.1940 m. gegužę pasiųstas į Minską, jo gastrolių maršrutai išplito po Baltarusijos teritoriją.

Gomelyje įprastas gastrolių ritmas buvo sutrikdytas: prie Mesingo pasirodymo metu priėjo du uniformuoti vyrai, nutraukė jo numerį, atsiprašė publikos ir Mesingą išsivedė. Nuskraidino tiesiai į Maskvą, greit paaiškėjo, kad pas svarbiausiąjį šalies ūsočių, kurį Mesingas pažino iš daugybės matytų plakatų ir portretų, – neprireikė jokių ypatingų gebėjimų. Stalinas pasisveikino, užsimezgė pokalbis. Tautų „vadą“ domino Mesingo susitikimai su Pilsudskiu ir kitais Lenkijos vadovais. Matyt, Stalinui patiko Mesingo pasakymas, kad jis nešiojo Staliną ant rankų. Kaip tai? Ogi per Gegužės 1-osios demostraciją. Pokalbis tęsėsi toliau, o išsiskiriant Stalinas Mesingą pavadino gudruoliu. Šis mandagiai paprieštaravo, tikru gudruoliu pavadindamas Staliną.

Pasak Mesingo, tai buvęs ne paskutinis susitikimas su Stalinu. Kartą Mesingui liepta įrodyti, kad jis galėtų iš banko paimti šimtą tūkstančių rublių be jokio dokumento. Mesingui panašius „fokusus“ yra tekę ir anksčiau daryti, tiesa, ne su bankais. Ką gi, jei viso pasaulio proletariato „vadas“ įsako, galima pamėginti.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas


 

Nuotraukose:

Ši Klaipėdoje padaryta dramatiška fotografija, ko gero, atspindi dramatišką Volfo Mesingo likimą

Artistiškasis Volfas Mesingas taip ir išliko didžioji XX amžiaus paslaptis

Klaipėdiškiai Volfą Mesingą pažino daugiau kaip artistą, iliuzionistą – tai atsispindi ir šiose Bernardo Aleknavičiaus nuotraukose