Mylėjęs Lietuvą ir iš arti, ir iš toli

Dr. Vaclovas Bagdonavičius

Tolimoje Šveicarijoje Alpių priekalnėse prie Thuno ežero prigludusiame Thuno mieste yra įkalnėn kopiantis Hiunibacho priemiestis. Vienas iš aukščiausiai ton įkalnėn pasilypėjusių – Wertbodeno gatvės 37-uoju numeriu pažymėtas namas. Pro jo langus atsiveria nuostabus ežero ir už jo stūksančių Alpių vaizdas. Prie to namo dažnai pakeliamos Šveicarijos ir Lietuvos vėliavos. Jos turėjo plazdenti ir 2010 m. Trijų karalių dieną, kuri to namo gyventojams ypatinga ne tik tuo, kad trimis ant durų kreida užrašytomis raidėmis kas nors primins seną Biblijos legendą. Tasai, kuris prieš kokius penkis dešimtmečius pasistatydino šį namą, tą dieną turėjo nespėti atsakinėti į telefonų skambučius, atplėšinėti gausybės laiškų, priiminėti svečių. Jam būtų suėję devyniasdešimt. Ta proga jis būtų išgirdęs daug nuoširdžių palinkėjimų, nuopelnų priminimų, gilios pagarbos žodžių, kurių didžiausioji dalis būtų tariami lietuviškai. Deja, būtų... Žinoma, tą dieną abi vėliavos buvo iškeltos, ir vienas kitas svečias užsuko, ir telefonas dažnokai skambėjo, bet nebesigirdėjo dusloko šeimininko balso, nebepasitiko svečio giedru palankumu spindinti jo šypsena ir jis tvirtai nebeapkabino atėjusiojo. Iki tos dienos jam pritrūko pustrečio mėnesio. 2009-ųjų spalio 22-oji buvo paskutinė jo diena. Jo siela jau apsiprato Aukštybėse, o kūno pelenai šią vasarą atguls gimtojoje Lietuvoje šalia motinos amžinojo poilsio vietos vienose iš Šiaulių miesto kapinių, už keliolikos kilometrų nuo Voveriškių kaimo, kuriame prieš 90 metų atėjo į pasaulį. Artimieji nusilenks jam sakydami: „Tegul gimtinės medžių šlamesys Tau oš, nors pelenu, tačiau esi namuos...“

Na, o sausio 6-ąją ne tik Šveicarijoje, Lietuvoje, bet ir daug kur kitur pasaulyje, kur esama lietuviškumo židinių, prisiminta graži garbingo Lietuvos ir Šveicarijos piliečio Vaclovo Dargužo–Andreas Hoferio sukaktis, kurios jis pats, sunkios ligos įveiktas, nebesulaukė. Tie Aukščiausiojo atseikėti devyni dešimtmečiai buvo nelengvi, tačiau didžiai prasmingi, palikę gilius gražaus veikimo pėdsakus, kurie gyvenimo saulėlydyje daktarui Vaclovui Dargužui leido pasijusti laimingu. Bene sunkiausia, o kartu ir įdomiausia jo gyvenimo dalis – jaunystės ir brandos pradžios metai, per kuriuos ypatingai sudėtingomis sąlygomis tvirtai atsistota ant kojų ir pradėta savarankiška veterinarijos gydytojo, mokslininko ir visuomenininko veikla. Tuo etapu įveikti sunkiausi barjerai – besibaigiančio karo gaisrams siaučiant pėsčiomis, dviračiu ir vežimais sukarta tūkstančiai kilometrų nuo gimtųjų Voveriškių iki Šveicarijos, baigtos dar Lietuvoje pradėtos veterinarijos studijos, labai sunkiai gaunama Šveicarijos pilietybė, pradedamas savarankiškas darbas, apginama daktaro disertacija, sukuriama šeima, užtikrinamas jos visavertis išlaikymas. Imama gyventi taip, kaip gyvena šveicarai senbuviai: sunkiai ir atsakingai dirbama, taupoma, užsitikrinama gerovė, prasigyvenama. O pradėta ne taip kaip tipiškų šveicarų – nuo Voveriškėse greitomis krepšin įsimestų kumpio gabalo, duonos kepalo, kurių tik labai nedidelei kelionės daliai teužteko. Pradėta, kaip žmonės pasakytų, nuo to, kaip stovi. Tačiau sunkiausia buvo tai, kad to vingiuoto kelio į normalų gyvenimą pradžioje teko „visu svoriu pajusti žmogaus be Tėvynės dalią, skausmingai išgyventi nereikalingo užsieniečio padėties nepatogumus“. Tai sunkiai pradžiai nemenko kapitalo vis dėlto turėta. Jį sudarė jaunatviška energija, tvirta valia, atkaklus tikslo siekimas, ūkininko vaikui būdingas darbštumas, sunkioje kelionėje įgytas užsigrūdinimas. Buvo to kapitalo skrynioje dar vienas brangakmenis, kurio švytėjimas neišblėso iki paskutinio atodūsio, kuris visai žemiškai to tvirto žmogaus būčiai teikė giliąją prasmę. Tas prie širdies visad laikytas brangakmenis – gimtasis kraštas, Lietuva, ir skaudus jos likimas, nė akimirkai neapleidę jo sąmonės sunkiausių išbandymų ir didžiausių sėkmių valandomis. Tas brangakmenis švietė ne palaimos, o skausmo – priverstinio Tėvynės netekimo širdgėlos ir sopulio dėl jai tekusių kančių – spinduliais.

Kol būsimasis daktaras atkakliu darbu klojo pamatus savo gerovei, kol įleidinėjo šaknis į kalnuotosios Šveicarijos žemę, Tėvynėje likusieji artimieji kentė Stalino saulės nušviestus pragarus – neatlaikydami patyčių be laiko gulė kapuosna, atbuvo Sibirus (kai kas jo žemėje amžiams pasiliko), grįžę Tėvynėn lyg kokie benamiai prieglaudos ieškojo, gimtosios sodybos Voveriškėse neberadę. Ilgai neturėta apie tai žinių ir dėl tos nežinios kankintasi. O ir teisybę sužinojus kuo nors pagelbėti didžiajai daliai artimųjų jau per vėlu buvo. Ir kokia galėjo būti toji pagalba pavergtos Lietuvos žmogui iš sovietų prakeikto emigranto, su kuriuo giminystės ir kitokius ryšius tiesiog slėpti reikėjo, nes neslepiant dar blogiau būti galėjo. Kad sovietiniams organams sužinojus apie Šveicarijoje sėkmingai įsikūrusį Voveriškių kaimo ūkininko sūnų, partizanų rėmėjos brolį represijos jo artimųjų atžvilgiu neatsinaujintų, Vaclovas Dargužas pasikeičia pavardę ir pasivadina Andreas Hoferiu. Tad ar galėjo priverstinio bėglio iš mylimos Tėvynės dalią patyręs ir apie artimųjų kančias sužinojęs Vaclovas Dargužas, Šveicarijos piliečiu tapęs, vien tik tokiu likti ir iš tarnystės tik jai neblogu pragyvenimu besitenkinančiu? Nė akimirkai savo viduje jis nenustojo buvęs pirmosios Tėvynės – Lietuvos – piliečiu, nors tik gyvenimo saulėlydyje toji pilietybė formaliai tebuvo grąžinta. Sieloje tokią pilietybę greičiausiai išlaiko kiekvienas ją priverstinai palikęs tautietis. Tik ne visi besugeba tą pilietybę savo veikimu, darbais paliudyti. Vaclovo Dargužo visas gyvenimas – akivaizdus to paliudijimas. Jis ne tik deklaruoja esąs lietuvis, ne tik pasirašinėja po protestais dėl Tėvynės pavergimo – jis tiesiog dirba jai. Lietuvos jam niekas neišbraukė iš pasaulio žemėlapio, per visą okupaciją ji jam tebebuvo kaip buvusi. Buvo tvirtai įsitikinęs, kad į ją laisvą vėliau ar anksčiau sugrįš. Pasiryžta sugrįžti ne tuščiomis rankomis, o su svariais įrodymais, kad gyventa su ja ir jai.

Sugrįš jis netrukus, kaip sakyta, pelenu, o tai, ką jis Lietuvai užgyveno, ką savo rankomis jai uždirbo ir sukaupė, jau sugrįžo. Vilniaus universiteto biblioteką dar 1983 m. pasiekė jo dovanotas vertingas XVI–XX a. istorinių dokumentų ir žemėlapių, kuriuose buvo minimas Lietuvos vardas, 384 vienetų rinkinys. Padovanotoje kolekcijoje surinkti Lietuvos kartografijos raidą iliustruojantys Lietuvos–Lenkijos, taip pat šalių kaimynių – Ukrainos, Kuršo, Livonijos, Prūsijos, Rusijos, Silezijos ir kt. žemėlapiai. Tai garsių Amsterdamo, Ausburgo, Niurnbergo kartografų J. Jassonijaus, J. Dankertso, F. de Witto, T. K. Lotterio, M. Seutterio ir kitų darbai, spausdinti geriausiose to meto Vokietijos, Nyderlandų ir kitų šalių spaustuvėse. Rinkinyje yra miestų planų ir miestovaizdžių. Rinkinio pagrindą sudaro Lietuvos diplomato Jurgio Šaulio (1879–1948) surinkta žemėlapių kolekcija, kurią įsigydamas V. Dargužas išgelbėjo Lietuvai – buvo numatyta ją parduoti akcione, ir nežinia, kas ją būtų nupirkęs. Jo pastangų dėka ton pačion bibliotekon iš Šveicarijos atkeliavo Lietuvos diplomato Romoje dr. Alberto Geručio archyvas ir biblioteka, Signatarų namams Vilniuje perduoti dr. A. Geručio išsaugoti Lietuvos pasiuntinybei Berne priklausę senoviški Liudviko XVI a. stiliaus baldai. Lietuvai tapus laisva, Vilniaus universiteto bibliotekai dr. V. Dargužas patiki savo asmeninį archyvą, sukauptus vertingus leidinius, istorinius Lietuvos valstybės dokumentus. Rūpinosi, kad Lietuvai būtų perduodamas Lietuvių išeivijos kultūros paveldas. Visa tai, kas V. Dargužo dėka pasiekė Lietuvą – didžiulis neįkainojamas turtas, reikšmingas istorinės atminties šaltinis, ne tik pasitarnaująs patriotinės sąmonės ugdymui, bet ir padedantis pasaulyje garsinti laisvę atkovojusios Lietuvos vardą. Vien tuo jis tapo vienu iš garbingiausių tautos žmonių. Tai buvo konstatuota jam iškilmingai suteikiant Vilniaus universiteto globėjo (1990 m. birželio 20 d.) ir to paties universiteto Garbės daktaro (1991 m., beje, pirmajam jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje atšventintoje Šv. Jonų bažnyčioje) vardus. Ypač tai pabrėžta už nuopelnus Lietuvai apdovanojant jį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu (1998).

Tąjį perduotą Lietuvai turtą kaupdamas, Vaclovas Dargužas negalvojo apie jokius atlygius ir apdovanojimus, juo labiau, kad nebuvo tikras sulauksiąs laisvos Lietuvos, kuri galėtų tuos apdovanojimus teikti. Jam labiausiai rūpėjo vienon vieton sutelktais istoriniais dokumentais, ypač žemėlapiais, iškalbingai rodyti pasauliui, kad Lietuva ne tik buvo, bet ir tebėra gyva, kad jos vardas negali būti išbrauktas iš politinių dabarties žemėlapių, kad laisvos tautos neturi būti abejingos jos ir kitų panašios ištikties tautų likimui. „Dažnai mane paaitrindavo nepakantumas Lietuvos okupantams ir žadindavo naujiems siekiams. Taip gimė mintis rinkti svarbius Lietuvos valstybei senus dokumentus ir žemėlapius“, – atsiminimų knygoje rašo pats V. Dargužas. Kad tautos likimas pasisuktų laisvės link, V. Dargužas ne tik meldė Dievą, ne tik pasyviai tikėjosi jo malonės, bet ir aktyviai veikė. Sukauptos kolekcijos, laisvo pasaulio visuomenės supažindinimas su jomis buvo tarsi savaime veikiantis laisvėjimo vyksmo katalizatorius. Tuo nuo 1983 m. jos tampa ir pačioje Lietuvoje. Žinoma, garsiai apie tai kalbėti nebuvo galima. Pavergtą Tėvynę pasiekiantys lobiai turėjo tyliai veikti jos žmonių sąmonę, neleisti joje išblėsti patriotiškumo kaitrai, laisvės lūkesčiams, viltingam tikėjimui šviesa tunelio gale. Iš esmės taip ir buvo, nors tą sąmonę veikė ne tik tie lobiai, bet ir jie patys.