MOKSLASplius.lt

Prieštaravimų palikimas Klaipėdos gyvenime po 1923 metų

Tolesnė valstybės raida parodė, kad šio vieningumo nepakanka. Junginio nestabilumą ir vis gilėjantį skaidimąsi lėmė skirtingos kultūrinės-religinės ištakos. Jų galima išvardyti net keturias. Dalis Jugoslavijos tautų (pirmiausia dauguma serbų) buvo stačiatikiai ir rėmėsi Bizantijos kultūros palikimu. Tačiau serbų etninė grupė bosniai buvo musulmonai, tad jie puoselėjo musulmoniškos kultūros tradiciją, kuriai priklausė taip pat neslaviška albanų tautybė Kosove. Chorvatai išpažino katalikybę, bet orientavosi į italų kultūrą. Tuo jie skyrėsi nuo katalikų slovėnų, kurie, ilgus amžius priklausydami Austrijos imperijai, buvo pasidavę vokiečių kultūros įtakai. Visos šios istoriškai artimos tautos bendroje valstybėje ėmė taip tolti, kad Antrojo pasaulinio karo metais chorvatai masiškai žudė serbus, o šie keršydami – chorvatus. Po šio karo, valdomos komunistų, jos kurį laiką gyveno užkasusios kruviną karo kirvį, bet, žlugus šiam režimui, vėl ėmė negailestingai žudytis, kol Jugoslavijos valstybė visiškai iširo.

Bene pats naujausias ir labai pamokomas pavyzdys, kaip susidaro padalytos tautõs skirtingų dalių mentalitetas, kuris vėliau, toms dalims vėl susijungus, kelia tarp jų trintį, yra Vokietijos istorija po Antrojo pasaulinio karo. Tarybų Sąjunga, atsakydama į Vakarų valstybių įkurtą Vokietijos Federacinę Respubliką, savo zonoje tuoj pat, spalio 7 d., paskelbė Vokietijos Demokratinę Respubliką. Ši gyvavo tik keturiasdešimt vienus metus be keturių dienų, iki 1990 m. spalio 3 d., kada susijungė su VFR. Abiejų dalių gyventojai labai troško šio susijungimo. Juos siejo ne tik bendra kalba, bet ir visa ilgaamžė istorija bei išplėtota kultūra. Klestinčios ekonomikos VFR metė milijardus, kad kuo greičiau taip pat ne visai žemo lygio Rytų Vokietijos gyventojai pasiektų vakariečių lygį. Vis dėlto netrukus tarp abiejų dalių gyventojų prasidėjo trintis, kuri dar nė šiandien, praėjus penkiolikai metų, nėra praradusi aštrumo. O jos priežastis – per tuos 41 atskiro gyvenimo metus spėjo susiformuoti netapačios orientacijos.

Čia dar reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nei Jugoslavijoje, nei Vokietijoje tų prieštaravimų nekurstė išorinės jėgos – savanaudiški kaimynai.

Turėdami galvoje šiuos du atvejus, pažiūrėkime, kokius santykius ir orientacijas po 1923 m. sausio paveldėjo Didžioji Lietuva ir Klaipėdos kraštas. Abi šios dalys buvo oficialiai atsiskyrusios viena nuo antros 500 metų – po 1422 m. pasirašytos Melno sutarties. Taigi penkis šimtmečius jos priklausė visai skirtingoms valstybėms. Per tą laiką Mažosios Lietuvos lietuviai tapo „vokiečiais“, „prūsais“, o Didžiosios Lietuvos lietuviai – „lenkais“, „paliokais“ ar net „rusais“. Tą valstybinį skirtumą dar sustiprino ir pagilino XVI a. pradžioje Prūsijos kunigaikščio įvesta ir vėliau vakariniams lietuviams įdiegta liuteronybė – „vokiečių tikėjimas“.