Karališki medaliai profesoriams
Sausio 16 d. Vilniaus rotušėje už išskirtinius nuopelnus Vilniaus miestui Barboros Radvilaitės medalis įteiktas pedagogei, teatrologei prof. Irenai Veisaitei, o Žygimanto Augusto medalis – ilgamečiam Ąžuoliuko choro vadovui prof. Vytautui Miškiniui. Tai Vilniaus miesto apdovanojimai, skirti asmenybėms, kurios savo veikla turtina mūsų sostinę, suteikia jai išskirtinių spalvų.
Lemties ženklo paslaptis
Kai iš Londono atskridusi prof. Irena Veisaitė naktį sužinojo, kad 2006 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu, ją apėmė du prieštaringi jausmai. Pirmiausia labai nustebo ir apsidžiaugė. Karalienės Barboros įvaizdis – ne istorinis, bet legendinis – profesorę lydi jau seniai. Galima net tiksliai pasakyti nuo kada. 1972 m. Kauno valstybiniame dramos teatre režisierius Jonas Jurašas pastatė Juozo Grušo dramą Barbora Radvilaitė. Tada bene savo geriausią vaidmenį – Barboros – ir suvaidino aktorė Rūta Staliliūnaitė. Per meilės ir grožio apoteozę spektaklio kūrėjai parodė, kaip melo ir veidmainystės pasaulyje („pasaulyje, kuriame nėra Dievo dvasios“, pasak J. Grušo) sužlugdomi visi aukščiausi žmogiškieji jausmai ir siekiai. Galima tik stebėtis, kaip giliai kūrėjai sugebėjo pasakyti, ką jautė ir realiame gyvenime matė kiekvienas mąstantis žmogus.
Vilniaus pedagoginio universiteto garbės profesorė I. Veisaitė kaip šiandien prisimena tą dvasinį katarsį, kurį patyrė spektaklio metu. Jau pasibaigus scenos vyksmui ilgai negalėjo išeiti iš salės, sėdėjo, o ašaros ritosi veidu, nes buvo visiškai susitapatinusi su Barbora – Rūta Staliliūnaite, moters karalienės ir Lietuvos tragedija. O tuo pačiu metu vyko posėdis, kuriame Kultūros ministerijos atstovas pareiškė savo griežtą verdiktą: toks spektaklis, kokį pastatė Jurašas, negali būti rodomas... Cenzūros dalgis ėmėsi darbo, ir geriausias Jono Jurašo spektaklis buvo uždraustas.
Didelį įspūdį I. Veisaitei padarė, kaip skulptorius Vladas Vildžiūnas kūrė skulptūrą Barbora – ji pastatyta Vokiečių gatvėje Vilniuje. Jeruzalėje, kur gyvena Vildžiūnai, ta skulptūra džiaugėsi Rūta Staliliūnaitė, Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė ir Jonas Jurašas, Vildžiūnus lankydavę dailininkai – I. Veisaitei tie kūrybinės inteligentijos susitikimai paliko neišdildomą įspūdį. Tai vis dvasiniai ryšiai su Barbora Radvilaite, kuri kūrybinei inteligentijai buvo tapusi tarytumei telkimosi ir bendrų siekių simboliu.
Dabar, kai Irenai Veisaitei įteiktas Barboros Radvilaitės medalis, profesorė tvirtina pajutusi tarsi tiesioginį susilietimą su ta legendine Lietuvos moterimi. Tvirtina, šiame vyksme matanti kažką lemtingo, tik nemokanti įminti šios Lemties ženklo paslapties.
Šiek tiek sutrikusi ceremonijos metu jautėsi dėl to, kad aplinkui matė labai daug tokio apdovanojimo vertų Vilniaus moterų. Profesorė, kuriai likimas Antrojo pasaulinio karo metais lėmė patirti Vilniaus geto baisumus, teigė jaučianti gilų ryšį su savo bendramoksliais, kolegomis, mokytojais, studentais, teatro žmonėmis ir Atviros Lietuvos fondo, kuriam ne vienus metus vadovavo, veikėjais. Aišku, ir su savo šeima, kurios nariai tą vakarą atėjo pasveikinti profesorės.
I. Veisaitė daugiau kaip keturis gyvenimo dešimtmečius atidavė kultūrinei ir pedagoginei veiklai. Per pagerbimo iškilmes tvirtino visada svajojusi savo kraštui padaryti ką nors gero, įsimintino ir yra dėkinga likimui, kad galėjo būti naudinga ir bent iš dalies įgyvendinti savo svajonę. Buvo suprasta ir įvertinta – argi tai nėra išskirtinė dalia?
