MOKSLASplius.lt

Magistratūros studijų sisteminimas

Dokumento autoriai pabrėžia, kad čia atliktas „universitetų (Lietuvos universitetų, – J. A.) vertinimas, norint nustatyti, kiek prestižinė yra tam tikra institucija [...] šalyje“; ir toliau: „Šių tyrimų nauda įvairi; pirmiausia tai yra vadovas būsimiems bet kurio lygio ar pakopos studentams, besirenkantiems kur studijuoti“, taip pat – ir kur nestudijuoti? (197 p.). Taigi surikiavus universitetus į tris kokybės lygas – geriausi, vidutiniai ir silpni šalies universitetai, tuo aiškiai nurodoma abiturientui (ir studentui): štai neprestižiniai universitetai, štai tuose nepatariame studijuoti. O jei tos krypties universitetas yra vienintelis šalyje, kas belieka, – kaip sako kai kurie studentai: „chebra, maunam studijuoti į užsienį“; (aukštojo mokslo vadovybei, šalies Vyriausybei tyliai pašnibždama: štai šituos universitetus gal derėtų uždaryti, ar bent įtraukti į kurį nors iš „prestižinių“ universitetų, bent jau sumažinti jų finansavimą (suprantama, prestižinių universitetų labui). Šias nuostatas menkai pakoreguoja pačių autorių tekste parašyti viso dokumento kontekste paradoksalūs teiginiai: „Institucijų reitingavimas Lietuvoje dar nepatikimas“; arba: „Su tokiais duomenimis jokių išvadų daryti negalima [...]. Galima tik guostis, kad bent jau šioje publikacijoje sudarytas institucijų reitingas nesukėlė sumaišties...“ (217 p.). O vis dėlto jau sukėlė, juk žiniasklaida jau kitą dieną po Studijos publikavimo „trynė rankas“ ir džiaugėsi nauja sensacija – proga sumušti akademinę visuomenę kaktomis – ir iš Studijos pozityvo nugriebė tik jos negatyviąsias (klaidingąsias) putas. Mums lieka tik guostis, kad Studijos autoriai vėlgi klysta, manydami, kad „[...] sudarytas institucijų reitingas [...] neblogai sutampa su visuomenėje susiformavusia nuomone“, ir kad taip toli gražu nemano jaunuoliai, pasirinkę studijas „silpnuose“ universitetuose – Lietuvos karo akademijoje, Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Lietuvos žemės ūkio universitete, Lietuvos kūno kultūros akademijoje...

Suprantama, neteisinga būtų ignoruoti universitetų reitingavimo idėją apskritai ar deklaruoti, kad jie visi yra vienodai stiprūs. Tačiau šis atsakingas veiksmas turi būti atliekamas naudojantis išdiskutuota, objektyvia ir bet kurio universiteto specifiką atliepiančia, neprievartaujančia metodika. Deja, aptariamosios studijos instrumentarijus tam stebėtinai nepritaikytas. Visą vertinimo procesą persmelkia perdėm scientistinės nuostatos. Tai patvirtinti gali daugelis teksto teiginių, kaip antai: „Akivaizdu, kad, vertinant dėstymo kokybę, mokslinių tyrimų ir straipsnių sėkmė ir reputacija laikytina pakankamu (išskirta mano, – J. A.) kriterijumi“. Toli gražu, ir ne tik Muzikos ir teatro akademijos ar Dailės akademijos atžvilgiu, kur ne mokslinės, bet meninės veiklos sėkmė yra svarbiausias dėstymo kokybės rodiklis. Bet ir universalieji universitetai be edukologinės bazės, be modernių didaktinių metodų ir dėstytojų kontingento pedagoginių bei oratorinių sugebėjimų, be vadovėlių išleidimo, galų gale be padoraus, gerai dirbti skatinančio dėstytojų atlyginimo netaps prestižiniais universitetais.

Visi Studijoje reitinguojami šalies universitetai guldomi į tą pačią Prokrusto lovą – nesvarbu, ar tai humanitarinis, ar technologinis, ar karo reikalų, ar meno universitetas. Remdamiesi tarptautine patirtimi, studijos autoriai siūlo, atrodytų, pakankamą 44 vertinimo rodiklių, sugrupuotų į 8 grupes, spektrą. Kas iš to, jei ekspertai po ranka turėjo ir reitingavimui panaudojo tik 13 (!) rodiklių (viso labo 30 proc.) nusistatytųjų! Tad apie kokį reitingavimo objektyvumą ir pagrįstumą galima kalbėti? Štai rodiklių grupėje Mokslinės veiklos potencialas ir aktyvumas iš planuotų 6 rodiklių panaudotas tik vienas – Profesorių ir visų dėstytojų etatų santykinė dalis... Argi vienas šis aspektas atspindi rodiklių grupėje iškeltą klausimą? Rodiklių grupė Studijų ir mokslinio tyrimo ištekliai, kurioje numatyta 10 rodiklių, reprezentuojama taip pat tik vienu – Institucijos užtikrintos prieigos prie interneto studentams santykinė dalis. Be to, visi universitetai gavo po lygiai – 0,0100 balo. Tai koks čia reitingavimas? Po lygiai – matyt, taip pat nesurinkus duomenų ar iš principo nežinant jokių diferenciacijos kriterijų, universitetams duota ir už Institucijos valdymą ir planavimą. Dar dviejuose iš 8 rodiklių grupių universitetams „iš kepurės“ duoti dvejopi balai: 0,0080 arba 0,0060 (už Mokymo ir kitas paslaugas visuomenei, viešuosius ryšius); 0,0320 arba 0,0240 (už Institucijos prestižą…!!!). Štai kokie „tikslūs metodai“ naudoti paskelbiant visai Lietuvai apie puikius ir blogus universitetus... Tai kas vis dėlto lėmė universitetų surikiavimą į eilę „pagal ūgį“? Žinoma, mokslas. Dvi jo vertinimo rodiklių grupės „sveria“ net 52 proc. viso universiteto galimo įvertinimo. Jei dar atimtume 4 grupes, kuriose universitetai gavo „po lygiai“ arba „beveik po lygiai“, mokslo aspekto svoris išauga iki 68 proc.(!)... Nesunku suprasti, kam tokie vertinimo kriterijai naudingi, o kam nepalankūs a’priori.

Grįžtu prie universitetų specifikos. Kuris gi normaliai mąstantis žmogus galėtų į minėtų vertinimo kriterijų girnas kartu su technologijos universitetų produkcija „suberti“ dailės ar muzikos institucijose užaugintus grūdus? Sumušti kaktomis ISI žurnaluose besispausdinančius biochemikus ir publikacijų prasme „uždarus“ Karo akademijos dėstytojus? Teisingai arti dirvą mokinančius LŽŪU dėstytojus ir paveikslus tapančius Dailės akademijos pedagogus? Tai gryna nesąmonė ir absurdo teatras! Ir tai gimsta ekspertų – universitetų šviesuolių galvose! Neįtikėtina...

Kadangi man geriausiai pažįstama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) specifika, leidžiu sau remtis papildomais tos mokslo ir studijų institucijos pavyzdžiais. Tarkime visi 44 ekspertų nusistatyti vertinimo rodikliai užpildyti iš universitetų gautais objektyviais duomenimis. Padaryti tokią maišalynę – tai tas pats, kas futbolininkus versti kautis su krepšininkais, bulvių vertę lyginti su meduolių verte ar matuoti atstumą ir laiką tuo pačiu matu – metrais. Štai kriterijų grupė Priimtųjų studijuoti kokybė ir jos rodiklis pagal valstybinių egzaminų pažymius... Rodiklis iš principo teisingas, tačiau netinkamas, pavyzdžiui, LMTA atveju: šis universitetas greta privalomųjų, kompiuteryje užfiksuotų valstybinių egzaminų (matematika ir kt.) vykdo (turi tam patvirtintą teisę) du muzikinius priėmimo egzaminus – fortepijono, smuiko, dainavimo, muzikos teorijos ar kitus. Ir būtent šių egzaminų, o ne matematikos rezultatai lemia mūsų priimtųjų studijų kokybės startą. (Tai gal pasiūlykime abiturientams, stojantiems į KTU išlaikyti fortepijono egzaminą, tada būtų bent jau lygios reitingavimo sąlygos...) LMTA pagal įstojusiųjų kokybę, reitingo „ekspertų“ nuomone, užima paskutinę XV vietą, tuo tarpu tarp įstojusiųjų nuolat būna tarptautinių (ir suaugusiųjų) atlikimo konkursų laureatų, jau viešai koncertavusių ne vienoje užsienio scenoje... Toks pat absurdas yra LMTA, VDA gal ir LKA atžvilgiu taikyti rodiklį Magistrantų, įgijusių bakalauro laipsnį kitame universitete, dalis. Juk turėtų kiekvienas suprasti, kad LMTA, pavyzdžiui, į smuiko magistrantūrą negalės priimti kad ir paties geriausio prestižinio universiteto bakalauro. Studijos autoriai to, deja, nesuprato. Toliau geografinės aprėpties... rodiklis, – LMTA į daugelį studijų programų gali priimti tik baigusius specialias muzikos studijas konservatorijose ir menų gimnazijose, kurios yra tik nedaugelyje šalies regionų. Taigi visa ši I rodiklių grupė meno institucijoms yra netaikytina, joms čia galiotų protingai apmąstyti kiti kriterijai.

Akivaizdžia dalies universitetų diskriminacija dvelkia III ir IV rodiklių grupės (kurios, kaip parodyta anksčiau, užima iki 68 proc. vertinimo svorio). Dauguma šių rodiklių yra neatitinkantys meno universitetų (ir Karo akademijos) paskirties bei specifikos. Tarp meno universitetų dėstytojų tik apie 15 proc. eina mokslininko keliu, kitiems privalu „gaminti“ ne mokslo, bet pirmiausia meno produkciją. Tai jie sėkmingai ir daro, už tai įgyja pripažinimą Europoje ir pasaulyje, docento ar profesoriaus vardus... O tokie mokslo rodikliai, kaip antai Mokslo monografijų skaičius, Institucijose dirbančių darbuotojų apdovanojimų [...] skaičius, Vadovėlių kiekis dėstytojo etatui per metus, kuriais meno institucijos galėtų pasigirti, liko Studijos ekspertų visai nesuskaičiuoti... Tad aišku, kad pagal išimtinai mokslo, o tiksliau ISI straipsnių kurpalį lyginti, pavyzdžiui, VU ir LMTA dėstytojus – nesąžininga. Būtų teisinga, jei iš technologijos ir kitų universitetų dėstytojų paprašytume duomenų, greta straipsnių ir apie atliktus koncertus ir spektaklius, susuktus kino filmus, nutapytus paveikslus, laimėjimus šaudymo varžybose poligonuose, laimėtas plaukimo rungtis, išvestas augalų veisles ir panašiai. Taigi neverskime ir gervę, ir lokį maitintis siaurakakliame ąsotyje supiltais riešutais. Beje, atkreipkime dėmesį, kad Studijos autorių išgirtoje Jungtinės Karalystės reitingavimo sistemoje ir lentelėje (212 p.) tarp tradicinių universitetų visiškai nefigūruoja aukščiausio lygio Londono meno institucijos – ten suprantama, kad tai nelyginami dalykai. Jeigu jau reikia nustatyti, pavyzdžiui, LMTA reitingą, reitinguokime ją geriausių Vakarų Europos meno institucijų bendrijoje. Tai bus teisinga, ir mes to nebijome.

Šia tema nesąmoningų pavyzdžių Studijoje – daugybė. Bet gaila mano ir šio rašinio skaitytojų laiko. Tad dar paminėsiu tik bendresnius, su visais universitetais susijusius abejotinos prasmės rodiklius. Pavyzdžiui, rodikliai Antrosios (tik magistrantūros) ir pirmosios pakopos absolventų santykis, Įstojusių į doktorantūrą ir magistrantūros absolventų santykis, Doktorantų ir dėstytojų santykis yra nulemti pirmiausia ne universiteto valia, bet iš Ministerijos „nuleistų“ kontingentų.

Dar lieka daugelis nepaminėtų įtartinų universitetų „sureitingavimo“ kriterijų bei rodiklių. Daug „apie diskriminaciją“ galėtų pridurti humanitariniai universitetų fakultetai. Tačiau kol kas užteks, kad suprastume, jog buvo padaryta didelė klaida, galima teigti – apšmeižti kai kurie universitetai, jaunimas orientuotas vengti kai kurių studijų tėviškėje. Ar tai atsitiktinumas, ar suplanuotas manevras, už kurio slypi interesai ir planai, visai nesusieti su noru objektyviai įvertinti šalies aukštųjų universitetinių mokyklų padėtį? Pamąstyti skatina ir tas faktas, kad Studijos autoriai – keturių universitetų, kaip tik užsirašiusių į pirmąją „stiprių universitetų“ lygą, atstovai. Bent vienas meno universitetų, ar karo reikalų ekspertas, žinoma, galėjo sugriauti iš anksto sąmoningai (ar iš žioplumo) sumanytą „koncepciją“...