Skirta Vytautui Statulevičiui - žymiam matematikui, charizmatiškai asmenybei

Skirta Vytautui Statulevičiui - žymiam matematikui, charizmatiškai asmenybei

Birželio 25-30 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto centriniuose rūmuose Saulėtekio g. vyko 9-oji tarptautinė Vilniaus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencija, skirta šių konferencijų pradininko ir organizatoriaus akad. Vytauto Statulevičiaus (1929-2003 m.) atminimui. Konferencijos organizatoriai - Matematikos ir informatikos institutas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Lietuvos matematikos ir Lietuvos statistikų draugijos.

V. Statulevičiaus pakeisti neįmanomaGerbiamasis Profesoriau, leiskite Jus, o per laikraštį ir kitus rengėjus, pasveikinti su puikia Vilniaus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencija, jau 9-ąja. Ko gero, daugumoje iš jų, jei ne visose, ir dalyvavote? Tad kas keičiasi šiose konferencijose?

Ačiū už pasveikinimą. Kad konferencija puiki, sakyti ankstoka, nes dar įvyko tik atidarymas ir atidarymo paskaita, kurią perskaitė prof. Olafas Kalenbergas (Olav Kallenberg) iš JAV.

Iš tiesų dalyvavau visose, pradedant 1-ąją Vilniaus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencija, įvykusia 1973 metais. Visose buvau ir vienas iš organizatorių. Prieš šią konferenciją dviejose ar trijose man teko būti programinio komiteto pirmininko prof. Peterio Jagerso (Peter Jagers, Geteborgas, Švedija) pavaduotoju, o štai šiemet pirmą kartą tapau prof. Vytauto Statulevičiaus įpėdiniu - organizacinio komiteto pirmininku.

Ko gero, labai didelė atsakomybė.

Iš tikrųjų, tai labai didelė atsakomybė, nes neįmanoma pakeisti V. Statulevičiaus. Jis buvo mano mokytojas, todėl noriu ir linkiu kad 9-oji Vilniaus konferencija vyktų sėkmingai. Po V. Statulevičiaus mirties, prieš kelerius metus, kai svarstėme, ar tęsime Vilniaus konferencijų tradiciją, būta nemažai skeptiškumo: konferencijas organizuoti vis sunkiau, o naujų jėgų į šią veiklą įsilieja ne tiek jau daug. Visi matėme, kiek jėgų akademikas įdėdavo į Vilniaus konferencijų organizavimą.

Vis dėlto sutarėme, kad mūsų visų garbės reikalas organizuoti bent vieną konferenciją, kuri būtų skirta V. Statulevičiui atminti. Kaip bus toliau, dar nesame apsisprendę. Vis dėlto šiandien po atidarymo iškilmių man atrodo, kad dar organizuosime ir 10-ąją konferenciją. Įteiktume medalius visiems dešimties Vilniaus konferencijų dalyviams.

Ar tokių atsirastų?Nebent dėl paties profesoriaus V. Paulausko abejonių nekyla.

Dauguma vyresniosios kartos Lietuvos matematikų dalyvavo visose konferencijose, bet mums rūpėtų labiausiai pagerbti užsienio matematikus, kurie Vilniaus konferencijose dalyvavo nuo pat pirmosios. Ar daug tokių asmenų, dabar sunku pasakyti. Aleksandras Nagajevas yra dalyvavęs iki šiol vykusiose aštuoniose Vilniaus konferencijose, bet jis jau miręs. Vis dėlto tokių asmenų, manau, pavyktų rasti. Būtų išties gražus rekordas - jeigu dešimtyje Vilniaus konferencijų nuo 1973 m. būtų dalyvavę bent keli užsienio matematikai.

Rėmėjai buvo geranoriškiUžsiminėte apie konferencijų rengimo sunkumus. Tai finansinio pobūdžio sunkumai? Sunku rasti rėmėjų?

Prieš porą metų, kai sprendėme Vilniaus konferencijų likimą, pirmiausia galvoje turėjome organizacinius ir finansinius sunkumus. Iki šiol visos tos konferencijos buvo organizuojamos Lietuvos jėgomis. Tačiau buvome jaunesni, energingesni, pagaliau buvo daugiau jaunimo, kuris labai padėdavo organizaciniame darbe. Dabar tų jaunųjų nėra tiek daug, kad galėtume lengvai pasitelkti. Dauguma doktorantų dirba, juos sunku įtraukti į organizacinius rūpesčius.

Išgelbėjo tai, kad priėmėme tokį sprendimą: pasamdėme bendrovę Conbaltas, kuri imasi visų organizacinių ir techninių rūpesčių: registracijos, svečių apgyvendinimo, maitinimo, ekskursinio aptarnavimo, sutikimo vakaro, pietų Trakuose ir t. t. Visi dirbame savo tiesioginius darbus, tad nėra paprasta skirti laiko dar ir papildomiems rūpesčiams.

Aišku, keičiasi pats Vilniaus konferencijų organizacinių rūpesčių pobūdis. Sovietmečiu, pradėjus rengti šias konferencijas, tai buvo visos didžiulės valstybės prestižo reikalas, nes reikėjo parodyti tarybinio mokslo ir socialistinės sistemos ‘pranašumus’.

Taip, nes Vilniaus konferencijų organizavimas buvo visos Tarybų Sąjungos reikalas. Dalį pinigų skirdavo Maskva, buvo gauta lėšų net iš Gruzijos mokslų akademijos. Tų organizacinių sunkumų man neteko patirti, nes daugiau buvau susijęs su programiniais dalykais. Finansinių ir organizacinių rūpesčių našta tekdavo V. Statulevičiui.

Dabar finansiniais reikalais tenka rūpintis mums patiems. Nepriklausomybės laikais Lietuvos vyriausybė šioms konferencijoms visada skirdavo dalį lėšų. Premjeras Algirdas Brazauskas niekada neatsisakydavo paremti Vilniaus konferencijų. Šiais metais mums taip pat pavyko sutarti, kad per Švietimo ir mokslo ministeriją didžiąją dalį lėšų konferencijai skirtų Lietuvos Vyriausybė.

Maždaug ketvirtį reikalingų lėšų surinkome iš rėmėjų - tai mane labai džiugina. Man teko lankytis pas keturių didžiausių Lietuvos draudimo korporacijų generalinius direktorius, pas ponus Kęstutį Šerpytį (Lietuvos draudimas), Darių Kremensą (ERGO Lietuva), Zenoną Olbrysą (Zenon Olbrys, PZU Lietuva) ir Darių Kamuntavičių (If…), Sintagmos generalinį direktorių Evaldą Drąsutį. Konferenciją paremti sutiko ir Dr. Juozo P. Kazicko labdaros ir paramos fondas.

Tik vienas ‘Intas’
pasakė ‘ne’Koks yra daktaro Juozo Petro Kazicko ryšys su matematika ir Vilniaus konferencijomis?

J. P. Kazicką su V. Statulevičiumi siejo asmeninė draugystė. Pažįstamas su dr. J. P. Kazicku ir aš. Pamenu, organizuodami bene 6-ąją ar 7-ąją Vilniaus konferenciją, su V. Statulevičiumi parašėme raštą dr. J. P. Kazickui, ir jis parėmė mūsų renginį. Dabar, kai pasakiau, kad ši 9-oji konferencija skirta V. Statulevičiui atminti, J. P. Kazickas be jokių abejonių skyrė gana didelę sumą.

Gražus precedentas. Gal jis paskatins ir kitų fondų turėtojus remti mokslo renginius.

Tikėkimės. Kai informacinių technologijų bendrovė Sintagma sutiko paremti mūsų konferenciją, daugiau rėmėjų ir nesistengiau ieškoti, nors iš pradžių buvau numatęs kreiptis į dar vieną bendrovę.

Nejau taip niekas ir nepasakė ‘ne’?

Nepavyko gauti lėšų tik iš Briuselyje veikiančio fondo Intas. Tai tarptautinis Europos Sąjungos fondas, skirtas buvusių Sovietų Sąjungos, dabar - nepriklausomų valstybių - Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kt. mokslui remti. Užpildėme paraišką 10 tūkst. eurų paramai gauti, nusiuntėme į Briuselį. Atrodė, kad pavyks gauti. Pirmasis paraiškos įvertinimas buvo labai geras, gavome 49 balus iš 50 galimų. Bet fondo komitete, pasirodo, daug fizikų, kurių interesas - paremti fizikų, o ne matematikų konferencijas. Tad Vilniaus konferencija lėšų negavo.

Gal fondas ‘Intas’ Lietuvos nelaiko posovietinės erdvės dalimi?

Paraiškoje rašėme, kad tos lėšos būtų skirtos ne Lietuvos mokslui, bet į Vilniaus konferenciją atvyksiantiems Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos mokslininkams paremti. Jiems būtų nereikėję mokėti registracijos mokesčio, gal būtų apmokėtos gyvenimo viešbučiuose išlaidos. Šiuo metu iš Rusijos ar Ukrainos į Vilnių atvykstantiems mokslininkams ši konferencija gana brangi.

V. Statulevičiui skirta paskaitaKonferencijoje skaitysite valandos trukmės plenarinį pranešimą ‘Vytautas Statulevičius: mokytojas, mokslininkas ir organizatorius - didžio talento žmogus’. Ką pasakysite per tą valandą?

Man tai buvo didžiulio pasirengimo reikalaujantis darbas. Šiai paskaitai rengiausi apie trejetą mėnesių.

O!

Reikėjo išsamiai susipažinti su prof. Vytauto Statulevičiaus darbais. Gal ir keistai skamba, kai tai sako mokinys, bet vis dėlto mano matematinių darbų tematika skyrėsi nuo akademiko darbų. Neturiu nė vieno bendro straipsnio su savo buvusiu mokslinio darbo vadovu. Todėl reikėjo studijuoti visus savo mokytojo veikalus. Man tas darbas patiko. Radau daug gražių idėjų V. Statulevičiaus matematiniuose darbuose. Atkelta iš 6 p.

Didžioji dalis mano paskaitos apie V. Statulevičių skirta jo moksliniam palikimui. Kita dalis - jo kaip Matematikos ir informatikos (dabartinis pavadinimas) instituto kūrėjo ir vadovo, įvairių konferencijų organizatoriaus veikla. Nebus pamiršta ir V. Statulevičiaus visuomeninė veikla. Jo gyvenimas buvo labai spalvingas, o asmenybė - charizmatiška. Taigi apie Statulevičių būtų galima pasakoti ne vieną valandą.

Ar ne laikas būtų pradėti rengti ir monografiją?

Būtų gerai, jei kas nors profesionaliai parašytų apie V. Statulevičių. Apie prof. Joną Kubilių matematikas Vilius Stakėnas parašė gražią knygą, bet tam reikia turėti ir lituanisto gabumų. V. Stakėnas yra tokia graži išimtis, bet anaiptol ne kiekvienas matematikas pajėgus parašyti tokią knygą. Yra išleisti chemiko Juozo Matulio raštai, jo mokslo populiarinimo straipsniai, prisiminimai apie akademiką, dabar parengsime ir išleisime V. Statulevičiaus matematinius raštus, bet tai ne visai tai, ko reikėtų: labai svarbu turėti gerai parašytą V. Statulevičiaus literatūrinę biografiją.

Kas pateks į V. Statulevičiaus rengiamus matematinius ‘Raštus’?

Tai bus atrinkti profesoriaus darbai. Šį darbą jau atlikome, knyga buvo dalijama konferencijos dalyviams.

Mokslas sparčiai plėtojasi, tad kiek tie darbai turi išliekamą mokslinę vertę, o gal jau jie vertingi tik mokslo istorijai?

Nelengvas klausimas. Sakoma, kad iš visų matematiko parašytų darbų po 100 metų išlieka aktualūs nebent 5 proc. darbų. Visa kita - mokslo istorijos objektas. Bet iš to išauga kitos matematikos mokslo šakos. Vis dėlto kai kurios V. Statulevičiaus matematinės idėjos dar ilgai bus aktualios. Pirmiausia taip pasakyčiau apie kumuliantų metodą, didžiųjų nuokrypių bendras lemas, asimptotinius skleidinius. Šie darbai cituojami dabar, jie bus reikalingi ir ateityje.

Svarbiausia, kad V. Statulevičius paliko daug mokinių, sukūrė ribinių teoremų tikimybininkų mokyklą, o tai svarbiau, negu įrodyti teoremą. Išugdęs 3-4 mokslo daktarus jau gali sakyti, kad dirbai ne veltui, o jis jų išugdė labai didelį būrį. Žinoma, savo paskaitoje papasakosiu ir apie V. Statulevičiaus matematikos mokyklą.

Ar V. Statulevičiaus sukurtoji matematikos mokykla pripažinta tarptautiniu mastu?

Dabar jau ir Amerikos matematikos draugijos internetiniame projekte The Mathematics Genealogy Project, skirtame matematikų genealogijai (http://genealogy.math.ndsu.nodak.edu ) galime rasti duomenų apie žymius matematikus. Ten yra matematiko Jurijaus Liniko (1919-1972 m.) mokslinės mokyklos atstovai, tarp jų yra Lietuvos matematikai Jonas Kubilius ir Vytautas Statulevičius. Pasidomėję J. Kubiliumi ir V. Statulevičiumi, galime išvysti jų suformuotų mokslinių mokyklų atstovus. Taigi kompiuterių laikais galima sužinoti apie visų žymesniųjų matematikų mokinius.

Lietuvos matematikų draugijos puslapyje taip pat yra visos Lietuvos matematinės mokyklos ir svarbiausios matematikų mokslinės grupės. Didžiulį darbą atliko Matematikos ir informatikos instituto vyresnioji metodininkė Vita Verikaitė - ji surinko informaciją ir sudarė didelį tarybiniais metais ir jau nepriklausomoje Lietuvoje apgintų disertacijų sąvadą.

Asmenybės žavesys Kaip manote, kas V. Statulevičiaus asmenybėje buvo ypač esminga ir svarbu, kuo jis taip sugebėdavo traukti skirtingus žmones?

V. Statulevičius turėjo labai gerą bruožą: jis mokėjo bendrauti su visais - aukščiausiais vyriausybės nariais ir paprastais žmonėmis. Jis buvo labai energinga asmenybė ir didelis entuziastas. Akademikui rūpėjo daug kas: politika, gamtosauga, kultūra, pagaliau net ir literatūra - jis pats rašė eilėraščius. Buvo labai spalvinga ir patraukli asmenybė, visiems buvo malonu su juo bendrauti. Jis mokėjo visus pastebėti ir pagerbti, o jei reikėdavo, tai ir išklausyti. Jie abu - ir J. Kubilius, ir V. Statulevičius - buvo mano mokytojai. Pastarasis buvo mano mokslinis vadovas nuo antro kurso, o J. Kubilius - Vilniaus universiteto Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedroje. Galiu palyginti abu savo vadovus. Jie buvo labai skirtingi.

Jeigu reikėdavo susitikti ir aptarti kokią problemą su V. Statulevičiumi, tai jis sakydavo, girdi, ateik bet kada. Tačiau atėjęs galėdavai pamatyti jį labai užsiėmusį ar kur nors labai skubantį. Žodžiu, ateik bet kada kitą kartą... Atėjus, jei tik V. Statulevičius būdavo laisvas, skirdavo ir valandą, ir daugiau - savo laiko jis neskaičiuodavo.

J. Kubilius - visai kitoks. Jei prašydavai aptarti kokį nors reikalą, profesorius tuojau pat pasiimdavo užrašų knygelę ir rasdavo laisvą langą - ateik po 2-3 savaičių. Užsirašydavo, o atėjęs galėjai būti tikras, kad akademikas tau ir paskirs tą numatytą laiką.

Savo moksliniu autoritetu daro garbę VilniuiKą galite pasakyti apie 9-osios Vilniaus konferencijos dalyvius?

Nemažai dalyvių mūsų konferencijai daro garbę. Dabar daugiau jaunesnių dalyvių, iš kurių būtų galima išskirti G. Samorodnickį, J. Rosinskį, kurie yra mano amžiaus ar net jaunesni, bet jau pasaulinio garso mokslininkai. Konferencijoje dalyvauja tokie įžymūs pasaulio matematikai kaip R. Dudley ir O. Kallenberg iš JAV, D. Elworthy iš Anglijos, A. S. Sznitman iš Šveicarijos, H. Foellmer iš Vokietijos ir kiti. Jų atvykimas mums labai reikšmingas.

Ko galima tikėtis iš šios konferencijos?

Kaip ir visose konferencijose vienas svarbiausių dalykų - pasikeitimas naujausia informacija. Informacijos pateikimas greitėja, bet straipsniai kai kuriuose žurnaluose pasirodo po metų ar dvejų nuo parašymo, o konferencijoje galima pasikeisti net ir nespausdintomis idėjomis. Štai mano buvęs aspirantas Djula Papas (Gyula Pap) iš Vengrijos dirba labai panašioje srityje kaip ir aš - su autoregresiniais modeliais plokštumoje. Tai ekonometrijos sritis. Konferencijoje yra finansų matematikos, ekonometrijos sekcijos, kurios į konferencijas buvo įtrauktos vos prieš kelerius metus.

Ar šiandien įmanoma geram matematikui gerai orientuotis bent vienoje iš sričių, kad ir tikimybių teorijoje ar matematinėje statistikoje? Gal pokyčiai matematikos srityje tiek pagreitėjo, kad spėti su naujovėmis tiesiog neįmanoma?

Šiuo metu nėra žmogaus, kuris orientuotųsi visoje matematikoje, net ir tokioje srityje kaip tikimybių teorija. Neįmanoma. Jei Deividas Hilbertas (David Hilbert, 1862-1943 m.) XX a. pradžioje išmanė visą to meto matematiką (nors aš tuo nelabai tikiu), tai dabar niekas negalėtų išskirti tokio matematiko, kuris aprėptų bent vieną matematikos šaką, jau nekalbant apie visą šį mokslą.

Štai Olafas Kalenbergas skaitė pirmą įvadinį pranešimą. Uodas galėjo skristi didžiojoje amfiteatrinėje auditorijoje - būtume girdėję jo zyzimą. Auditorija labai įdėmiai klausėsi, tačiau nejau visi galėjo suprasti pranešėją?

Kažin, ar visi, tačiau paskaita nebuvo tradiciškai perkrauta smulkmenomis, kalbėta apie bendrus dalykus - Palmo matus, Gibso branduolius, aktualius daugeliui matematikų. O. Kalenbergas šiandieniniame matematikos pasaulyje yra vienas iš autoritetų, tam tikra prasme net diktuoja ‘madas’. Jis yra švedas, bet daug metų gyvena JAV.

Konferencijos programoje neparašyta, iš kurios šalies tas ar kitas mokslininkas.

Tai gal ir nėra labai gerai, bet knygelė ir taip 40 puslapių. Taupydami vietą, stengėmės kuo trumpiau pristatyti dalyvius. Matematikai vieni kitus neblogai pažįsta. Švedas O. Kalenbergas ir rusas G. Samorodnickis gyvena JAV. Matematika yra tarptautinis mokslas, tad priklausomybė šaliai dabar nėra ką nors lemiantis veiksnys. Anksčiau buvo kitaip. Prof. J. Kubilius minėjo, kad 1973 m. buvo leista į Vilniaus konferenciją pakviesti tik 8 Vakarų matematikus. Toks buvo limitas. Kiti turėjo būti iš vadinamųjų socialistinių šalių ir Sovietų Sąjungos respublikų.

V. Statulevičius minėdavo garsiąsias Berklio konferencijas: girdi, Vilnius perėmė tų konferencijų organizavimą.

Tikriausiai taip ir buvo. Berklyje buvo surengtos 6 tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijos. Jas organizavo Ježis Neimanas (Jerzy Neimann). Kai sulaukė garbaus amžiaus, kreipėsi į Sovietų Sąjungos matematikus - Andrejų Kolmogorovą, Jurijų Prochorovą ir siūlė perimti tų konferencijų organizavimą. Bent taip teigiama. Ko gero, taip ir buvo, o rengti konferenciją buvo pasiūlyta Vilniuje. Man sunku papasakoti, nes tuo metu buvau tik baigęs Vilniaus universitetą. Aišku viena, kad tuo metu Vilniuje jau buvo stipri tikimybininkų mokykla. V. Statulevičius tarp 1960 ir 1970 m. vadovavo ar ne 17 disertantų. Neperdedant galima pavadinti šios matematinės tyrimų srities proveržiu.

Keliems disertantams, kurie apgynė disertacijas, Jums teko vadovauti?

Dar nedaug, bene 13. Užtat 4 yra habilituoti daktarai: Alfredas Račkauskas, Rimas Norvaiša, Mindaugas Bloznelis ir D. Papas.

Ačiū, Profesoriau. Leiskite palinkėti, kad Jūsų mokytojo Vytauto Statulevičiaus pradėtosios konferencijos neužgestų. Tad noriu Jums palinkėti ne tik mokslinės sėkmės, bet ir organizacinės ugnies.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas