Mokslo Lietuva

„Mokslo Lietuva“ 2010

Pureno matematikos dirvonus Lietuvoje

Gerardas Žilinskas Mančesterio universitete buvo žymaus matematiko L. Ž. Mordelio mokinys Gegužės mėnesį, kai aplink tiek žalumos ir paukščių čiulbesio, senosios Alma mater akademinė bendruomenė susirinko paminėti dviejų iškilių senosios kartos matematikų – Gerardo Žilinsko (1910 02 23–1968 09 30) ir Vytauto Paulausko (1910 06 07–1991 05 07) šimtųjų gimimo metinių. Vieta pati iškilmingiausia, kokia yra Vilniaus universitete – Šv. Jonų bažnyčioje. Paprastai čia inauguruojami universiteto garbės daktarai – pasaulyje garsūs mokslininkai, įteikiami diplomai naujiems mokslo daktarams, habilituoto daktaro laipsnį ar profesoriaus pedagoginį laipsnį pelniusiems asmenims, universiteto absolventams įteikiami Alma mater baigimo diplomai. Tai ir vieta, kur atsisveikinama su Amžinybėn išeinančiais žymiausiais universiteto mokslininkais. Žodžiu, Šv. Jonų bažnyčia – aukščiausio pagerbimo vieta senajame universitete.

Prisiminti profesorius G. Žilinską ir V. Paulauską gegužės 25-ąją – tai šviesi šventė akademinės bendruomenė nariams, gaivinanti atmintį, žadinanti jausmus ir tikėjimą, kad žmonėse vis dėlto išlieka tai, kas geriausia, šviesiausia. Tai pakylėtumas virš kasdienybės, ir jis labai prasmingas, nes įtvirtina Europos universitetų kultūroje nuo seno diegtą požiūrį: laikas praeina, darbai išlieka. Lotyniškai ši sentencija skamba dar iškilmingiau, o jos gilią prasmę kaskart tarsi iš naujo suvokiame štai tokiomis iškilmingomis akimirkomis.

Mūsų pirmieji

Nieko stebėtino, kad ir minint dviejų matematikų šimtmetį pirmajam žodis suteiktas buvusiam ilgamečiui Vilniaus universiteto rektoriui prof. Jonui Kubiliui, Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui.
J. Kubilius su šiais matematikais, būsimaisiais kolegomis susipažino 1940 m., kai įstojo studijuoti matematikos į Vilniaus universitetą. Tais pačiais metais G. Žilinskas ir V. Paulauskas kaip tik ir buvo pakviesti į universitetą dėstyti. Lietuvių tautos pakilimą nesunku suprasti: Vilnius pagaliau sugrįžo kam ir turėjo priklausyti – Lietuvos Respublikai, senajame Vilniaus universitete vėl suskambo lietuviškas žodis, bet J. Kubilius priminė ir didelį nerimą keliančių ženklų, kurių negalėjo nematyti mąstantys ir istorijos pamokas išmokę žmonės. Šmaikščialiežuviai bemat sugalvojo aforizmą, kuris labai tiksliai išreiškė Lietuvos žmonių būseną: Vilnius mūsų, o Lietuva – rusų. Matematikas prof. Vytautas Paulauskas (dešinėje) su fiziku prof. Henriku Horodničiumi

Vis dėlto net ir tomis sąlygomis imtasi mėginimų atgaivinti senąjį Vilniaus universitetą kaip lietuvišką instituciją. Dviejų universitetų Lietuvai tuo metu buvo gal ir per daug, nes žmonių su aukštuoju išsilavinimu poreikis dar nebuvo didelis, tad apsispręsta Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetus profiliuoti, kai kuriuos fakultetus ar specialybes perkeliant iš Kauno į Vilnių. 1940 m. pradžioje į Vilnių perkeltas Humanitarinių mokslų fakultetas ir Teisės fakultetas su ekonomikos skyriumi. Ilgai diskutuota ir apsispręsta, kad iš Kauno į Vilnių reikia atkelti Matematikos-gamtos mokslų fakultetą. 1940 m. rugsėjo pradžioje Vilniaus universiteto sudėtyje pradėtas ir šio fakulteto darbas.
Tada kaip reta net ir vėlesniais laikais į Vilniaus universiteto fizikos ir matematikos specialybę stojo net 130 studentų. Ligi tol, pasak J. Kubiliaus, stodavo gal po dešimt ar kiek daugiau. Suprantama, iškilo dėstytojų poreikis. Iš kur imti?
J. Kubilius priminė, kad kiek panašiai 1920–1922 m. kūrėsi Lietuvos universitetas Kaune. Universitetiniam darbui gerai pasirengusių žmonių nebuvo. Buvo keletas matematikų, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, bet jų mokslinių kvalifikacijų pervertinti nederėtų, geriausiu atveju tai buvo stropūs dėstytojai. Jie ir tapo pirmaisiais universitetinių specialybių kūrėjais, rengė pirmuosius Kauno universiteto absolventus.

Priminsime analizinę geometriją iš pradžių skaičiusį astronomą Bernardą Kodatį (1879–1957), vėliau – inžinierius mechanikas Julijonas Gravrogkas (1885–1968) ir Petras Šernas (1886–1941), diferencialinį ir integralinį skaičiavimą dėstė pirmasis Aukštųjų kursų vadovas Zigmas Žemaitis (1884–1969). Vertėtų prisiminti ir matematikus Adomą Jakštą-Dambrauską (1860–1938), Viktorą Biržišką (1886–1964). Šių matematikų J. Kubilius nevardijo, bet gera proga priminti. 1923 m. iš Miuncheno, Vokietijos, pakviestas matematikas Oto Folkas (Otto Volk, 1892–1989 m.), o 1930 m. jis sugrįžo į Vokietiją.

J. Kubilius glaustai apibūdino žymiausius tarpukaryje parengtus Lietuvos matematikus. Pirmasis Kauno universitete matematiko diplomą 1925 m. gavo Paulius Slavėnas (1901–1991). Prieš tai buvo studijavęs Maskvos universitete, studijas tęsė Kaune, kur ir baigė universitetą. P. Slavėnui parūpinta Rokfelerio stipendija, jis išvyko į JAV, specializavosi astronomijoje. Parašė keletą mokslinių darbų, 1928 m. baigė Jeilio universiteto doktorantūrą, o į Lietuvą grįžo jau kaip astronomas. Vieną darbą iš astronomijos parašė ir Lietuvoje, tačiau vėliau perėjo į mokslo populiarinimo barus, kur turėjo gabumų reikštis. Bet su matematikos mokslais atsisveikino.

Minint matematikų Gerardo Žilinsko ir Vytauto Paulausko 100-ąsias gimimo metines Šv. Jonų bažnyčioje: pirmoje eilėje Lietuvos matematikų muziejaus vadovas doc. dr. Henrikas Jasiūnas, buvęs daugiametis Vilniaus universiteto rektorius matematikas akad. prof. Jonas Kubilius ir prof. Vygantas Paulauskas

1926 m. Kauno universitete matematiką baigė Petras Katilius (1903–1995). Gabus absolventas buvo paliktas universitete, vėliau išvyko specializuotis į užsienį kaip Humboldto stipendininkas, 1927–1929 m. Heidelbergo universitete Vokietijoje tęsė studijas. Iš diferencialinės geometrijos parašė disertaciją, vadovaujant prof. K. Heinrichui Oto Lybmanui (K. Heinrich Otto Liebmann). Iš Vokietijos atvykęs P. Katilius ir pradėjo dirbti Vilniaus universitete.

1932 m. matematikos studijas Vytauto Didžiojo universitete baigė ir Otonas Stanaitis (1905–1997). Gavęs Humboldto stipendiją išvyko tobulintis į Vokietiją. Viurcburgo universitete Vokietijoje apsigynė matematikos mokslų daktaro disertaciją, grįžęs nuo 1940 m. pradėjo dirbti Vilniaus universitete. Pasak J. Kubiliaus, O. Stanaitis dirbo ir mokslinį darbą, bet 1941 m. birželio 22-ąją prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Ne tiek matematika žmonėms rūpėjo, bet kaip išgyventi.

Savitas kelias į matematiką

Gerardo Žilinsko kelias į mokslą skyrėsi nuo išvardytųjų pirmųjų matematikų kelio. Gimė Kalvarijoje, Marijampolės apskrityje tėvo gydytojo Petro Žilinsko ir motinos Marijos, Zarasų burmistro dukters šeimoje. Gerardo vaikystė prabėgo Trakuose, Vilniuje, Pskove ir Vitebske. Į Rusijos miestus šeima pasitraukė per Pirmąjį pasaulinį karą. Po karo šeima gyveno Žiežmariuose, kur nuo pradinės mokyklos prasidėjo pirmieji Gerardo žingsniai į mokslą. 1928 m. baigė Kauno Aušros gimnaziją, studijavo matematiką Lietuvos universitete Kaune. Studijas baigė 1936 m. jau Vytauto Didžiojo universitete. Jo diplominio darbo vadovas buvo doc. Petras Katilius.

Tėvo lėšomis G. Žilinskas išvyko į Angliją, kur Mančesterio universitete 1937–1939 m. specializavosi skaičių teorijos srityje pas prof. L. Ž. Mordelį (Louis Joel Mordell, 1888–1972; kai kur lietuviškai rašoma Mordelas). Tai vienas žymiausių britų skaičių kūrėjų. Gimęs Filadelfijoje, JAV, žydų šeimoje, o mums įdomu, kad tai buvo išeivių iš Lietuvos žydų šeima. Apie L. Ž. Mordelį spietėsi didelė gabių jaunų žmonių grupė, kai kurie iš jų vėliau tapo žymiais matematikais. G. Žilinskas pas žymųjį patroną užsiėmė neapibrėžtinėmis kvadratinėmis formomis, parašė keletą mokslinių darbų ir apsigynė Ph. Dr. mokslinį laipsnį.

Grįžęs į Lietuvą habilitavosi Vytauto Didžiojo universitete, o nuo 1940 m. savo likimą susiejo su Vilniaus universitetu. 1944–1962 m. vadovavo Algebros ir skaičių teorijos, Bendrosios matematikos ir Skaičiavimo matematikos katedroms. Ėmėsi lietuviškosios matematikos terminų tvarkybos, o keturių užsienio kalbų mokėjimas šiame darbe buvo itin gera paspirtis. Išleido universitetams skirtą vadovėlį Aukštoji algebra (1960), su Antanu Kaunu parengė trigonometrijos vadovėlį. Nusipelnė ir mokyklinės matematikos darbais, buvo matematikos vadovėlio vidurinėms mokykloms bendraautoris. Prieškaryje parašė vadovėlius Plokštumos trigonometrija ir Trigonometrijos uždavinynas (abu 1941 m.).