Atėjus metui rinkti akmenis (2)

Tęstinio serijinio leidinio „Lietuvos mokslas“ sukaktisJau 20 metų, kai rengiamos ir leidžiamos serijos „Lietuvos mokslas“ knygos. Spėjo pasirodyti per 140 knygų, iš kurių 34 monografinio pobūdžio knygas, skirtas svarbiausiems lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidos, mokslo ir technikos istorijos klausimams, parašė pats šios serijos sumanytojas, leidybos organizatorius ir leidėjas dr. Algimantas LIEKIS, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro direktorius.

Šuolis iš žurnalistikos į mokslą

Mokslo Lietuva. Per žurnalistiką atėjote į knygų leidybą ir mokslą?

Algimantas Liekis. Jei tiksliau – per inžineriją. Baigiau Kauno politechnikos institutą (dabar – KTU). Visa tai, rodos, buvo taip neseniai ir bauginančiai seniai. Inžinieriaudamas rašiau į tuometinius žurnalus Švyturys, Jaunimo gretos, teko būti ir žurnalo aviatoriams Sparnai, taip pat Statyba ir architektūra, Mokslas ir technika redaktoriumi. Parašiau ir apgyniau disertaciją mokslotyros problematika. Daugelis ją gerai įvertino – buvo išleista ir atskira knyga. Tuomet palikau inžinieriaus ir žurnalisto darbą – nuo 1984 m. pradžios pasukau į mokslą. Kad taip atsitiko, didelės reikšmės turėjo susitikimas su tuomečiu Lietuvos MA prezidentu Juozu Matuliu. Pasiūliau jam pradėti rengti daugiatomę Lietuvos mokslo enciklopediją. „Brolyti, – atsakė prezidentas, – pats ir imkis to darbo. Ir ne tik. Juk beveik netyrinėta ir technikos istorija.“ Po keleto dienų Lietuvos MA Istorijos instituto direktorius prof. Bronius Vaitkevičius sako: „Prezidento siūlymu įkuriame Mokslo ir technikos istorijos skyrių. Parašyk pareiškimą“. Taip ir tapau jo vadovu.ML. Turėjote progų bendrauti su iškiliomis asmenybėmis – Juozu Matuliu, Adolfu Juciu ir daugeliu kitų. Kaip yra, kad didžių mokslo asmenybių laikai tarsi būtų baigęsi? Turime daugybę asmenybių – įdomių, reikšmingų, bet lyg ir nelimpa vadinti didžiomis. Gal tai tik laiko klausimas? O gal mūsų gyvenimas apskritai niveliuoja, „suvidurkina“ žmones? Gyvename laikais, kai skaitiklis mažai kuo skiriasi nuo vardiklio. O gal asmenybės tikrąjį mastelį galima suvokti tik per laiko nuotolį? Pakalbėkime apie asmenybes ir laiką, kuriame gyvename.A. L. Adolfas Jucys buvo viena šviesiausių asmenybių, su kuria mane suvedė gyvenimas. Daug kartų teko lankytis jo namuose. Profesorius vaišindavo arbata ir duona su medumi. Tai labai plačios erudicijos mokslininkas – domėjosi baltų tautų istorija, lietuvių kalbos kilmės dalykais. Viešėdamas Lenkijoje, specialiai išsirengdavo prie Vyslos, kur ieškojo kadais ten gyvenusių senovės baltų reliktų. Stažuodamasis Vokietijos Demokratinėje Respublikoje rinko lituanistinės medžiagos dalykus. Taigi ne vien atomo spektrai jam rūpėjo.

Bus knyga apie Bernardą Kodatį

ML. Esate nemažai parašęs mokslo istorijos klausimais. Gal būtent mokslo istorija gali atsakyti į daugelį mūsų kartą jaudinančių klausimų?

A. L. Ne visas iškilias asmenybes esame atskleidę, bent jau tiek, kad plačiau būtų žinomi visuomenei. Neseniai viešėdamas JAV surinkau medžiagos apie pirmąjį lietuvį geodezinės astronomijos pradininką, Kauno astronomijos observatorijos įkūrėją prof. Bernardą Kodatį. Jau baigiau rašyti knygą apie šią asmenybę, tik nežinau, kas padės išleisti.

Kodėl B. Kodatį prisiminiau? Jis gimė Potsdame, Vokietijoje, augo Berlyne. Ten studijavo astronomiją. Tėvai buvo suvokietėję, nors protėviai buvo lietuviai, bet XIX a. pradžioje atsidūrė Vokietijoje. B. Kodatis dirbo mokytoju Tilžėje, astronomijos observatorijoje netoli Potsdamo, jam buvo siūloma dėstyti universitete, taigi turėjo galimybių ir toliau augti kaip mokslininkas. B. Kodatis būtų tikriausiai ir tapęs vienu iš vokiečių mokslininkų, jeigu ne lemtinga pažintis su Mažąja Lietuva, lietuviais knygnešiais, taip pat V. Mickevičiumi-Kapsuku, P. Višinskiu, Žemaite, J. Biliūnu, V. Putvinskiu-Pūtviu ir daugeliu kitų. Tai labai pakeitė jo gyvenimą: B. Kodatis apsisprendė būti lietuviu – kovotoju už Lietuvos valstybės atkūrimą. Per 1905 m. revoliucinius neramumus jis aprūpindavo lietuvius revoliucionierius ginklais, jo pastangomis ginklų gavo ir į kovą su bolševikais, lenkais, bermontininkais pakilę lietuviai savanoriai.

ML. Kaip tiksliai šią pavardę reikėtų rašyti – Kodatis ar Kuodaitis? Spaudoje randame įvairiai rašant.

A. L. Tik Kodatis. Visuose dokumentuose, kuriuos teko nagrinėti, rašoma Kodatis. Protėviai kilę nuo Plungės, o Mažeikių rajone yra kaimas Kodačiai. Žemaičiuose yra tebegyvenančių Kodačių. Pats Bernardas Kodatis visur tik taip savo pavardę rašė.

ML. Kas nutautusį lietuvių sūnų sugrąžino Lietuvai?

A.L. B. Kodatis turėjo progos susipažinti su Mažąja ir Didžiąja Lietuva, su daugeliu kilnių asmenybių ir pats dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsitraukė į kovą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos laisvės, išmoko lietuviškai. B. Kodatį iš Tilžės, kur dirbo lietuvninkų mokytoju, paėmė į kaizerinę kariuomenę, apmokė šaudyti iš toliašaudžių pabūklų Berta. Kaip astronomą, mokantį naudotis matematiniais skaičiavimais, jį neatsitiktinai nukreipė į artileriją. B. Kodatis gerai išmanė optinius matavimo prietaisus. Karo metais buvo paskirtas kaizerinės okupacinės valdžios Vilniuje leistos Dabarties laikraščio redaktoriumi. Ir iš karto ėmė remti lietuvių siekius atkurti savo Nepriklausomą Lietuvą, perduodavo lietuvių veikėjams – A. Smetonai, P. Klimui, J. Basanavičiui, S. Kairiui ir kitiems – vokiečių slaptus planus ir dokumentus, organizavo Vasario 16-osios Akto išvežimą į Berlyną ir t. t.

Iškilių asmenybių moksle badas

ML. Kaip atsitiko, kad nepriklausomos Lietuvos laikais mums lyg ir nebereikia – bent jau moksle – didžių asmenybių? Pirmais smuikais groja kas tik nori, bet ne mokslininkai. Daugeliu atvejų jie tarsi prislopinti, jų žodis lyg ir nebesvarbus, nes dabar visi žodingi, pernelyg daugiažodžiauja. Ar nepriklausomybės metais iškilo nauji matuliai, statulevičiai, poželos, juciai, marcinkevičiai? Išsiilgę iškilių asmenybių turime gręžtis į istoriją.

Iš Amerikoje rašytų B. Kodačio prisiminimų matyti, kad jis buvo labai plataus akiračio žmogus, domėjosi filosofija, Lietuvos istorija ir kitais dalykais, pasižymėjo kaip žurnalistas, o svarbiausia – buvo tikras Lietuvos patriotas. Buvo asmenybė. Tas pats pasakytina apie daugelį lietuvių, su kuriais B. Kodatis bendravo, ypač apie Vasario 16-osios Akto signatarus – juk ir juos šiandien minime kaip puikius savo profesijos atstovus – žurnalistus, istorikus, rašytojus, mokslininkus. Ne tik geri fizikai, chemikai ar matematikai buvo ir tokie mokslininkai kaip broliai profesoriai Biržiškos, J. Matulis, A. Jucys, J. Baršauskas ir kai kurie kiti – jie buvo ir savo Tautos, Lietuvos mylėtojai, istorijos žinovai, plačios ir gilios erudicijos žmonės. Tuo patraukdavo ir uždegdavo kitus – buvo asmenybės. Šiandien kaip tik tokių pasigendama ne tik moksle, bet ir politikoje, aukščiausiose valstybės institucijose. Trūkstant asmenybių į paviršių pakilę šapai dažniausiai atlieka ne Tautos ir Valstybės stiprinimo, kūrimo, o griovimo darbą.

Panašiai kaip apie B. Kodatį galėčiau pasakyti ir apie J. Matulį. Jis domėjosi ne vien chemija, elektrocheminių dangų sudarymo problemomis, bet ir kitais dalykais – praktiškai nebuvo srities, kuri J. Matulio nebūtų dominusi. Jam labai rūpėjo Lietuvos istorija ir mokslo istorija.

ML. Norite pasakyti, kad tai ne visai tipiški pavyzdžiai dabartiniame Lietuvos moksle?

A. L. Daugelis mokslininkų yra išties geri ar net puikūs savo srities žinovai, bet tai specialistai, jiems stinga platesnio akiračio. Jiems atrodo, kad jų sritis svarbiausia, bet asmenybei to per maža. Gali kapstytis savo darže ir nesuvokti nei savo vietos, nei vaidmens šalies istorijoje, ne kažin ką gali pasakyti apie savo tautos vietą dabartyje ir praeityje. O kad dabar išgyvename asmenybių badmečio laikus, visiškai sutinku. Gal ne asmenybių stinga, jų yra, bet pati sistema, aplinka tas asmenybes slopina.

ML. Kas Jus skatina taip griežtai teigti?

A. L. Jeigu šalies mokslininkai nesugebėjo pasipriešinti tokiam Mokslo ir studijų įstatymui, koks LR Seime priimtas 2009 m. balandžio 30 d., nieko geresnio negalima pasakyti nei apie tokio Įstatymo rengėjus, nei apie už jį balsavusius, nei apie mokslininkus, nesugebėjusius visam tam pasipriešinti. Įstatyme nieko nepasakyta apie Nepriklausomos Lietuvos sąvoką, nė žodžiu neužsimenama apie lietuvių tautą, nieko nepasakyta dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės. Net mokslo apibrėžimo nėra. Užtat yra sąvoka „vieninga Europos erdvė“. Lyg be mūsų trigrašio jos nebūtų.

ML. Gal Įstatymo tekste todėl ir nėra šių pamatinių sąvokų, kad lyg ir savaime suprantamos – kaip oras, kuriuo kvėpuojame.

A. L. Savaime suprantamos? Pasaulyje vien mokslui esama apie šimtas apibrėžimų. Jeigu jau priimamas Mokslo ir studijų įstatymas, būtina apibrėžti pačias sąvokas – ką tas įstatymas reglamentuoja.

Sovietmečiu dvelkia ir 12 straipsnis, kad mokslo ir studijų politiką formuoja Seimas. Tas laikmetis buvo labai panašus: mokslo institucijoms buvo privalu vykdyti partijos nutarimus, mokslui teko būti kompartijos tarnaite. Tad kuo tos nuostatos skiriasi nuo LR Mokslo ir studijų įstatymo įtvirtintosios, kad mokslas priklauso nuo Seimo valios? Seimas yra ne kas kita, kaip rinkimus laimėjusių partijų koalicija – tai politika, o mokslas juk turėtų būti objektyvus. Jokia partija neturėtų diktuoti mokslui.

Ar užsiėmimas mokslu yra kūryba?

ML. Tegu netiesiogiai, bet reikia suprasti, kad mokslas tėra instrumentas rinkimus laimėjusių politinių jėgų rankose? Jei taip, tai valdančiajai partijai (ar koalicijai) atsiranda galimybė mokslu manipuliuoti, pasinaudoti savo interesams.

A. L. Pasakysiu ir daugiau: požiūris į mokslą mažai kuo skiriasi nuo požiūrio į batų gamybą. Įstatymo kūrėjai, matyt, įsivaizdavo, kad mokslas – tai tokia veikla, kur viską galima reglamentuoti, paskaičiuoti ir numatyti. Mokslo ir studijų įstatyme niekur nepasakyta, kad užsiėmimas mokslu – kūrybinė veikla. Vadinasi, nepripažįstama mokslinė kūryba, jeigu išvis šitai apeinama. Tokiomis sąlygomis kūrybai vietos ir nelieka.

Įstatyme kalbama apie mokslo institucijas, bet ne apie asmenybes. Tiesa, iš pradžių apibrėžiama, kas yra mokslininkas: tai mokslinį laipsnį turintis tyrėjas, galintis dirbti savarankiškai ir t. t. Tačiau Įstatyme nepasakyta, kaip mokslininkas gali dirbti savarankiškai, kas jo veiklą finansuos ir pan.

Įstatyme teigiama, kad aukštosios mokyklos ir mokslo institucijos turi autonomiją, bet neapibrėžta, ką ta autonomija joms duoda, kam reikalinga. Taip pat tvirtinama, kad mokslo vertinimą atlieka atitinkamos institucijos. Jeigu taip, ką reiškia autonomija? Akivaizdus prieštaravimas.

ML. Tačiau autonomijos samprata nepanaikina, neatšaukia akademinės bendruomenės narių atsakomybės už savo veiklą. 

A. L. Prisiminkime, kaip tie patys reikalai buvo sprendžiami Pirmojoje Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Vytauto Didžiojo universitetas kaip autonomiška mokslo institucija savarankiškai teikdavo mokslinius laipsnius ir vardus, net atskiri fakultetai turėjo tokią teisę. Ar dėl tokios tvarkos blogesnius mokslininkus rengė šis universitetas? Nemanau. Reikalavimai buvo kaip įprasta ir kituose to meto Europos universitetuose.Dabar visiškai neaišku, pagal kokią sistemą veikia mūsų aukštasis mokslas ir apskritai mokslas. Svarbu įsiteikti svetimiesiems – štai ir visa sistema. Susidaro įspūdis, kad Lietuva nėra savarankiška valstybė. „Vieningoje Europos Sąjungos erdvėje“ apie Lietuvos valstybingumą jau nebėra ir kalbos.

ML. Na, bet LR Konstitucijoje dar išlieka straipsniai apie Lietuvos teritoriją, valstybines sienas, valstybinės lietuvių kalbos statusą.

A. L. Tačiau Mokslo ir studijų įstatyme nieko nekalbama apie valstybinę kalbą, todėl paskaitas Lietuvos aukštosiose mokyklose galima skaityti bet kuria pasaulio kalba.

ML. Mokslo ir studijų įstatymo 49 straipsnis reglamentuoja, kad Lietuvos valstybinėse aukštosiose mokyklose dėstomoji kalba yra lietuvių. Kitomis kalbomis galima dėstyti tais atvejais, kai studijų programos turinys siejamas su kita kalba, kai paskaitas skaito užsienio dėstytojai, jeigu studijos vykdomos pagal jungtinių studijų programas arba programų dalis vykdoma kitose šalyse. Taip pat Įstatymo išskirtos užsieniečiams skirtos studijų programos ir studijų mainų programos.

A. L. Tarpukario Lietuvoje buvo aiškūs apribojimai: dėstytojai ir profesoriai Lietuvoje galėjo būti iš bet kurios šalies, bet privalėjo išmokti lietuviškai. Reikalavimo laikytasi. Vytauto Didžiojo universitete dirbo ir paskaitas skaitė vokiečių, austrų, šveicarų, rusų kilmės mokslininkai, bet jie išmoko lietuviškai, sėkmingai dėstė Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Kadangi Mokslo ir studijų įstatyme nėra Lietuvos kaip valstybės sampratos, toks Įstatymas galėtų tikti bet kuriai kitai šaliai. Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos įtvirtintos ir kai kuriose kitose gyvenimo srityse. 1991 m. priimtas LR Mokslo ir studijų įstatymas numatė, kad Lietuvos mokslo taryba yra Lietuvos mokslininkų savivaldos institucija, o pagal dabartinius įstatymus Lietuvos mokslo taryba yra LR Seimo ir Vyriausybės pagalbininkė. Faktiškai tai jau tam tikras Finansų ministerijos pakaitalas ar dublikatas, skirstantis lėšas. Pagaliau ir Mokslo tarybos pirmininkas jau neberenkamas, bet skiriamas, ir lieka vienvaldis savo paskyrimo laikotarpiui.

Įstatymas varžo privačią iniciatyvą

ML. Kaip čia išėjo, kad pamiršę serijos „Lietuvos mokslas“ knygas, staiga pradėjome nagrinėti Mokslo ir studijų įstatymo netobulumus?

A. L. Todėl, kad visa tai susiję su leidyba. Įstatyme užkoduota, kad atskiras mokslininkas, tyrėjas neturi galimybių užsiimti moksline veikla. Pagal tarptautines teises, normas, autorines teises kiekvienas žmogus turi teisę į kūrybinę saviraišką, gali savo darbus skelbti, spausdinti ir t. t., tačiau Lietuvos įstatymuose tokios teisės įtvirtinamos, užtikrinamos tik institucijoms – visa finansavimo, vertinimo sistema. Lygiai tas pats ir su leidybine veikla. Paramos leidybai iš valstybės neįmanoma gauti, nenumato įstatymai, jeigu neatstovauji institucijai. Nors serijoje Lietuvos mokslas išleista apie šimtas knygų, skirtų žymiausiems mokslininkams, bet tos knygos galėtų „tapti mokslu“ tik tada, jeigu jas išleistų mokslo institucija. Jeigu leidėjas yra asmuo, tos knygos nepateks į mokslinių knygų duomenų bazę. Išvada tokia: dabartiniai Lietuvos įstatymai trukdo individualių mokslininkų privačiai iniciatyvai reikštis.

ML. Vadinasi, Lietuvos mokslas perdėm institualizuotas, tokiu būdu tarsi paneigiama, kad tai yra asmenybės raiškos, kūrybos sritis?

A. L. Būtent taip ir yra. Lietuvoje (bent jau įstatymų erdvėje) bandoma paneigti, kad mokslas priklauso nuo asmenybių, nuo konkrečių žmonių. Štai kodėl Lietuva šiandien jaučia iškilių mokslo asmenybių „badą“. Asmenybės nereikalingos. Taip atsakau į paties man pateiktą klausimą, kodėl praėjo didžių asmenybių, žymių mokslininkų laikai Lietuvoje.ML. Tai koks yra tų apie 140 Algimanto Liekio išleistų serijos „Lietuvos mokslas“ knygų statusas?

A. L. Lietuvoje keliaklupsčiaujama prieš vadinamąsias duomenų bazes, kurios sudarinėjamos įvairiose šalyse, o JAV jas sudarinėja firmelės, maždaug mūsų uždarųjų akcinių bendrovių lygmens. Štai į tas duomenų bazes įtraukti knyga ar leidinys jau „tampa“ mokslu, o neįtraukti – ne mokslas. Toks požiūris ir vertinimas prieštarauja LR Konstitucijai, mokslo institucijų autonomiškumo sampratai, pažeidžiamos mokslininko ir žmogaus teisės.

Į tas duomenų bazes įtraukiami periodiniai lediniai, o serijoje Lietuvos mokslas leidžiami dažniausiai monografinio pobūdžio atskiri leidiniai. Jeigu išleistą knygą nusiųsime į duomenų bazes sudarančias firmeles, jos įtrauks tą knygą į savo duomenų bazę. Štai knygą Lietuvos energetikos institutas įtraukė į ISI duomenų bazę, taip pat knygą Virpesių mokslas, skirtą MC Vibrotechnika. Tas įtraukimas nieko neduoda nei man kaip leidėjui, nei Lietuvai, nei mokslui. Tai biurokratų žaidimėliai. Šiandieniame pasaulyje ar tavo knyga bus, ar nebus duomenų bazėje, nuo to mokslo nei padaugės, nei sumažės. Kiekvienas mokslininkas, ieškodamas literatūros savo mokslui, pirmiausia žiūri į bibliografijas, o ne duomenų bazes, už kurias Lietuva kasmet sumoka bene 3 mln. litų.

Kas Lietuvoje turi prieigą prie tų duomenų bazių? Vilniaus universitetas, Švietimo ir mokslo ministerija, vienas kitas mokslininkas turi privilegiją prie tų bazių prisijungti. Plačioji mokslinė visuomenė tos prieigos neturi, todėl ir tų duomenų bazių veiksmingumas labai abejotinas.

Man ši tvarka primena liūdnos praeities socialistinį lenktyniavimą – įtrauks ar neįtrauks tave į pirmūnų sąrašą, iškabins portretą garbės lentoje ar ne? Kai kurie mūsų sumanūs vyrukai pakeičia pavadinimą ir tą patį kūrinėlį „suvaro“ į skirtingų šalių duomenų bazes, skaičius didėja, bet mokslo daugiau neatsiranda.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Serijinio leidinio „Lietuvos mokslas“ leidėjas dr. Algimantas Liekis, etnologas prof. Libertas Klimka ir prof. Juozas Vytautas Uzdila

Leidinių ekspozicija

Diskusijos metu aptariant tęstinį serijinį leidinį „Lietuvos mokslas“