Profesorius Rimantas Laužackas – profesinio rengimo metodologijos Lietuvoje kūrėjas

2010 m. birželio 26 d. Lietuvos mokslo visuomenė, palankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, būtų iškiliai ir džiugiai paminėjusi žymaus mokslininko ir pedagogo profesoriaus Rimanto Laužacko 60-ąsias gimimo metines. Deja, likimas lėmė kitaip: profesoriaus netekome prieš metus. Mes, buvę Jo bendradarbiai ir mokiniai, negalėjome tylomis praeiti pro šią jubiliejinę datą, nepasidaliję savo mintimis apie profesorių kaip mokslininką, mokytoją, draugą, kolegą ir žmogų.

Žvelgiant į prof. Rimanto Laužacko gyvenimą, prieš akis atsiskleidžia nepaprastai ramaus, mąstančio, plataus akiračio, intelektualaus, kūrybingo ir ištikimo savo mokslinėms idėjoms žmogaus paveikslas. Jis savo pavyzdžiu kilniems darbams įkvėpė ne vieną Lietuvos edukologijos mokslininką, parengė ištisą jaunų mokslų daktarų kartą. Profesorius buvo profesinio rengimo metodologijos pradininkas Lietuvoje. Būdamas sąžiningas, atsakingas ir be galo darbštus žmogus, gebėjo aprėpti daugelį edukologijos sričių, ypač profesinės edukologijos, kurioje paliko tokį ryškų pėdsaką, kad kitiems šioje srityje bus sunku į Jį lygiuotis ar bandyti pralenkti.

Profesoriaus asmenybė stebino korektiškumu, pagarba kitiems. Jis buvo nepaprastai tolerantiškas, mėgiamas bendradarbių, kolegų, studentų. Mokėjo įsiklausyti ir išgirsti kitų nuomonę, dirbo nelaukdamas pagyrų ar įvertinimo, dažnai be jokio atlygio svarbiam darbui aukodavo asmeninį laiką. Visų pažinojusiųjų atmintyje profesorius Rimantas Laužackas lieka kaip itin kompetentingas edukologijos mokslininkas, pedagogas, darbštus, tolerantiškas, šiltas, dvasingas žmogus.

Vytauto Didžiojo universiteto studijų prorektorius, žymus mokslininkas, profesorius Rimantas Laužackas gimė 1950 m. birželio 26 d. Obeliuose, Rokiškio rajone. Studijoms, moksliniam ir pedagoginiam darbui pašvęsti metai prabėgo Kaune. Rimantas Laužackas buvo socialinių mokslų (edukologijos) habilituotas daktaras. Pedagogikos mokslo kandidatinę disertaciją Jaunųjų inžinierių profesinės adaptacijos valdymo pedagoginiai faktoriai sistemoje aukštoji mokykla-įmonė parengė ir apgynė 1986 m. Vilniaus universitete. Habilitacinį darbą Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos parengė ir apgynė 1998 m. Vytauto Didžiojo universitete. Profesoriaus pedagoginis vardas suteiktas 1999 metais. 1973 m. baigė Kauno politechnikos instituto Inžinerinės ekonomikos fakultetą. 1973–1988 m. dirbo Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos ekonomikos, Pedagogikos ir estetinio auklėjimo katedrų asistentu, vyr. dėstytoju, docentu. Nuo 1988 m. buvo Pedagogikos ir estetinio lavinimo katedros vedėjas, nuo 1989 m. – Socialinių ir humanitarinių mokslų instituto direktorius. 1992–1993 m. ėjo Mokslo ir technologijų tarnybos prie LR Vyriausybės Studijų skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete Edukologijos katedros docentu. 1997–2006 m. VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas, nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. – Vytauto Didžiojo universiteto studijų prorektorius.

Profesorius vykdė aktyvią mokslinę veiklą, jo mokslinių interesų sritys: darbo rinkos, profesijų, kvalifikacijų, profesinio rengimo tyrimai, profesinio rengimo vadyba ir standartizavimas, kvalifikacijų sistemos, mokytojų rengimas. Paskelbė 4 monografijas (2 su bendraautoriais), parengė 3 metodines knygas, 106 mokslinius straipsnius, 22 iš jų užsienio moksliniuose žurnaluose ir straipsnių rinkiniuose; tarptautinių ir 3 Lietuvos mokslinių žurnalų redkolegijų narys, žurnalo Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos vyr. redaktorius. Vadovavo 12 disertantų, dalyvavo daugiau nei 20 habilitacijos ir daktaro disertacijų tarybų darbe, oponavo 6 daktaro disertacijoms. Skaitė per 40 pranešimų mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo (kaip vadovas, ekspertas, koordinatorius ar konsultantas) virš 30 tarptautinių ir Lietuvos mokslo ir plėtros projektų. Būdamas charizmatiška asmenybė, sutelkdavo profesinio rengimo srityje dirbančius žmones, suvienydavo jų jėgas bendram tikslui – tapti lygiaverčiais partneriais Europoje.

Vytauto Didžiojo universitete padėjo metodologinius profesinio rengimo pamatus, išvystė edukologijos kryptį. Jo indėlis labai svarbus kuriant Lietuvos profesinio rengimo sistemą. Pastaraisiais metais aktyviai dalyvavo rengiant Lietuvos profesinio mokymo įstatymą, pedagogų rengimo, aukštojo mokslo kvalifikacinius ir pažangumo vertinimo rekomendacinius nuostatus, profesinio mokymo Baltąją knygą, Lietuvos kvalifikacijų sistemos ir sandaros dokumentus, metodiką ir kitus svarbius dokumentus.

Profesorius Rimantas Laužackas buvo Lietuvos švietimo tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Mokslo tarybos nostrifikacijos komisijos, Studijų kokybės vertinimo centro ekspertų tarybos, Profesinio mokymo metodikos centro prie Švietimo ir mokslo ministerijos valdymo komiteto, Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos ir Senato, Klaipėdos universiteto Senato narys.

Už nuopelnus universitetui, Lietuvos mokslui ir švietimui Rimantas Laužackas apdovanotas Vytauto Didžiojo universiteto sidabro ir aukso medaliais, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu.

Profesorius Rimantas Laužackas skatino kartų dialogą ir telkė universiteto bendruomenę liberalaus universiteto kūrimo darbams, inicijavo ir įgyvendino darbus, reikšmingus Lietuvos visuomenei. Universitete profesorius paliko nebaigtų darbų, mylimus kolegas ir studentus, viltį, kad Jo pradėti darbai bus tęsiami.

Apie 1990 m. profesinis mokymas Lietuvoje buvo tokia sritis, kurioje sunku buvo rasti tiesiogiai ja besidominčių ir tyrinėjančių mokslininkų. Kai prieš integraciją į Europos Sąjungą išaugo dėmesys šiai sričiai, atsirado poreikis burti modernesnes mokslines pajėgas profesinio rengimo srityje. Iš tuo metu dirbančių profesinio rengimo srityje mokslininkų, kurie orientuotųsi darbo pasaulyje, suprastų objektyviąją profesinio rengimo pusę, darbo rinkos poreikius, perėjimą prie rinkos ekonomikos, subjektyvųjį aspektą – kaip žmogaus poreikius gali tenkinti darbo pasaulis, nebuvo. Rimantas Laužackas – šios srities pradininkas Lietuvoje.

Į profesinio rengimo sistemos reformavimo sūkurį Rimantas Laužackas įsiliejo dar 1992 metais. Tuo metu jis daug stažavosi Vokietijoje, turėjo šioje srityje naujos patirties ir idėjų. Jau tada R. Laužackas buvo aiškus tos srities teorinis lyderis, turėjo gilių žinių, išmanė užsienio šalių patirtį. Su R. Laužacko moksline veikla ėmė kurtis modernioji profesinio rengimo tyrinėjimo ir mokslo kryptis, kuri jau atitiko laisvos rinkos ekonomikos tendencijas ir sąlygas. Jis ėmėsi šios užduoties labai rimtai. Tuomet ir buvo suvokta būtinybė kurti mokslinės krypties centrą, kuris būtų tiesiogiai susijęs su profesinio rengimo tyrimų problematika ir profesijos mokytojų rengimo klausimais, nes Lietuvoje tuo metu niekas tokios veiklos nevystė.

1997 m. Profesinio rengimo studijų centras įsteigtas Vytauto Didžiojo universitete. Tai buvo svarbus profesinio rengimo mokslinių pagrindų Lietuvoje kūrimo centras. Praktinis, valdžios ir teorinis mokslininkų tandemas leido politiką susieti su giliomis akademinėmis žiniomis ir praktine metodine veikla. Tai lėmė profesinio rengimo reformos sėkmę. Šiuo metu vykdomas Kanados regiono Kvebeko projektas, per kurį siekiama perimti Lietuvos patirtį, paremtą profesinio rengimo idėjomis. Daugybės šių dabar praktiškai įgyvendintų ir toliau plėtojamų idėjų autorius – R. Laužackas. Jomis vadovautasi kuriant Lietuvos profesinio rengimo reformą, gausinant kitas idėjas.

R. Laužacko nuopelnai Lietuvos profesinio rengimo sistemai

Profesoriaus Rimanto Laužacko nuopelnai profesinio rengimo sistemai akivaizdūs: jo pastangomis susiformavo profesinio rengimo terminija, per PHARE programą parengtas pirmasis profesinio mokymo žodynėlis, išleista pirmoji jo monografija, vėliau išversta į latvių kalbą. Jis buvo profesinio mokymo turinio formavimo mokytojas, išmokęs, kaip rengiamos programos, apibrėžiamos kompetencijos. Jo knygos tapo svarbiu indėliu, padėjusiu suprasti profesinio mokymo turinio formavimą, sudaryti aukšto lygmens profesinio rengimo programas. Projektuojant turinį, rengiant kvalifikacijų ir profesinio mokymo standartus, jis buvo pagrindinis šių idėjų ir koncepcijų autorius. Be to, profesorius buvo pagrindinis mokytojas, kai reikdavo imtis naujos veiklos, pavyzdžiui, profesinio mokymo turinio atnaujinimo ar profesinio rengimo standartų rengimo. Jis buvo atviro ugdymo turinio ir išmintingo reglamentavimo šalininkas.

R. Laužackas labai aktyviai dalyvavo ruošiant Profesinio rengimo Baltąją knygą. Nors tuo metu jo idėjos atrodė nelabai realios ir sunkiai įgyvendinamos, vėliau paaiškėjo, kad iš tikrųjų tai – itin toliaregiškos įžvalgos. Šiuo metu jos jau fiksuotos Lietuvos Respublikos Profesinio mokymo įstatyme, vadinasi, vis dėlto efektyvios ir išpildomos. Vis labiau ryškėja R. Laužacko pastangų savalaikiškumas, kad tos pažangios mintys ir dauguma nuostatų būtų įtvirtintos.

Labai daug R. Laužackas dirbo įgyvendindamas Nacionalinės kvalifikacijų sistemos kūrimo projektą – pradedant idėjos formulavimu, baigiant paskutinių leidinių leidimu. Darbo grupių veikla, turinio planavimas – visa tai buvo daroma bendradarbiaujant su juo ir jo mokiniais. Profesorius buvo pasinėręs į šį projektą, matė tolesnes perspektyvas. Vien kvalifikacijų sistemos žodyno rengimas reikalavo ir kantrybės, ir sutelktumo – puikiai žinoma, kaip sunku pasiekti, kad būtų pritarta naujoms sąvokovms ir idėjoms. Tačiau jį domino dalyko esmė ir reikšmė ne vien profesiniam rengimui, bet ir visai Lietuvos švietimo kultūrai.

Visus uždegdavęs savo idėjomis ir stebėtina intuicija inovacijoms

Kita R. Laužacko veiklos sritis – profesijos mokytojų rengimas. Profesoriaus pastangomis bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija, taip pat per įvairią projektinę veiklą Lietuvoje pereita prie modernaus profesijos mokytojo rengimo. Pirmiausia po ilgų diskusijų įtvirtinta R. Laužacko nuostata, kad profesijos pedagogas turi būti rengiamas nenuosekliai, kad galima pirma įgyti profesinių žinių, vėliau, jau turint profesinės patirties, pedagogines ir didaktines kompetencijas. Šias nuostatas kaip tik ir buvo sunkiausia įtvirtinti, nes Lietuvoje vyravo nuoseklus mokytojų rengimas – sistema, veikianti ir šiandien. Nelengva buvo įrodinėti, kad neverta nuosekliai rengti profesijos mokytojų. Išbandyti modelį praktikoje – dar kebliau, nes stigo lėšų ir galimybių tam modeliui sukurti ir įgyvendinti. Tai pavyko padaryti pasitelkiant Lietuvoje tuo metu pradėjusią veikti Leonardo da Vinči programą per pirmą tokio masto bandomąjį projektą, skirtą Lietuvos ir Latvijos Profesijos mokytojų rengimo reformai. Projektas pavyko, profesijos mokytojų rengimo koncepcija ir modelis buvo sukurti, o mes gavome progą įsitikinti, kad modernus profesijos mokytojų rengimas efektyvus – tai buvo tiesiog revoliucinis Rimanto Laužacko pasiekimas. Jis klojo šios reformos pagrindus Lietuvoje ir skatino ją veikti. Be to, jo pastangomis šis modelis įtvirtintas ir kituose universitetuose. Taigi kito projekto metu, pasitelkiant jau ESF lėšas, ši profesijos mokytojų ir mentorių rengimo programa paskleista dar per tris Lietuvos universitetus: Vilniaus pedagoginį universitetą, Šiaulių bei Klaipėdos universitetus, kur profesijos mokytojų, galinčių atnaujinti savo kompetencijas ir įgyti pasirengimą, būrys pagausėjo. Tai buvo kokybinis šuolis atnaujinant Lietuvos profesijos mokytojų kvalifikaciją, sudaręs prielaidas kitiems procesams vykti sparčiau ir sklandžiau.

Rimantas Laužackas matė bendrą profesinio rengimo sistemą, vieningą, neišskiriant darbo rinkos profesinio mokymo, apimančią visus segmentus. Šis jo požiūris taip pat pasirodė pranašiškas, nes šiuo metu kaip tik tokiu supratimu vadovaujamasi.

R. Laužackas nuolat akcentavo sektorinio principo ir kvalifikacijos svarbą visuose segmentuose taip pat tai, kad sistemos efektyvumas priklauso nuo resursų paskirstymo, nuolat pabrėždavo sektorinį principą, o ne programos specifiškumą. Visas profesinio rengimo institucijas gebėjo vertinti per mokymosi visą gyvenimą nuostatas. Profesinio rengimo centrus matė kaip kokybiškus ir atvirus visiems, kuriems reikia kvalifikacijos: ir jaunuoliams, ir suaugusiesiems. Dabar matome – kas įgyvendinta ir kas numatyta įgyvendinti artimiausiais metais Lietuvoje, yra jo minčių ir idėjų realizavimas. Pirmą kartą šias jo idėjas ir nuostatas bandyta įtvirtinti jau 1996 m. pirmajame Profesinio mokymo įstatymo projekte.

Kita svarbi profesoriaus idėja buvo Nacionalinė kvalifikacijų sistema – tą idėją jis skleidė Lietuvoje ir labai prisidėjo prie jos įgyvendinimo. Kam vadovavo R. Laužackas rengdamas nacionalinės kvalifikacijų sistemos koncepciją ir modelį, labai vertinga: tai būtent ta medžiaga, kuria naudojamės toliau plėtodami Nacionalinės kvalifikacijų sistemos gaires. Ji bus naudojama ir įgyvendinant pačią sistemą. Profesoriaus įžvalgos labai taiklios, puikiai tinkančios Lietuvai. Kvalifikacijų sandarą, sistemos modelį ir koncepciją jis pagrindė mokslu, todėl tai – labai pažangūs kūriniai. Iš šių veiklų ir to, kas sukurta formuojant kvalifikacijų sistemą, galime įžvelgti, kiek daug R. Laužacko širdies įdėta į tuos darbus.

Profesorius R. Laužackas noriai ir drąsiai stodavo ginti ir profesinio rengimo interesų, nebijodamas rizikuoti ir savo asmenine pozicija, visuomet atstovaudavo profesinio rengimo grandžiai: taip buvo kuriant Lietuvoje kolegijų koncepciją ir pertvarkant profesinio rengimo turinį, kad pastarasis būtų orientuotas į kompetencijas ir į kvalifikaciją. Profesoriaus įtaka aiški ir reformuojant aukštąjį mokslą, labiau orientuojantis į kvalifikacijas ir kompetencijas, pereinant nuo orientacijos į teorinių žinių perteikimą prie orientacijos į kompetencijas ir realių kvalifikacijų suteikimą aukštajame moksle. Profesorius R. Laužackas atstovavo idėjai, kad profesinis mokymas turėtų būti pagrįstas socialine partneryste.

Kai kilo diskusijos, ar profesinio rengimo įstaigos turėtų būti perduotos savivaldybėms, R. Laužackas pasiūlė idėją, kaip galima būtų reorganizuoti profesines mokyklas į viešąsias įstaigas, taip suteikiant daugiau galių socialinei partnerystei ir įtraukiant socialinius partnerius ir visas suinteresuotas puses į profesinio rengimo valdymą. Mokslininkas palaikė mintį ir idėją, kad profesinio mokymo įstaigos atsivertų aplinkai. Dabar toks mūsų įgyvendintas modelis gali tapti pavyzdžiu ir kitoms valstybėms Europoje. Vokietijoje dualinis mokymas reorganizuojamas einant link viešųjų įstaigų, pasitelkiant Lietuvos pavyzdį.

Remiantis profesoriaus išsakytomis mintimis pavyko apginti pataisas kuriant biudžetinių įstaigų įstatymą Lietuvoje, atveriant kelią įstaigas pertvarkyti į viešąsias. R. Laužackas visuomet akcentuodavo socialinės partnerystės svarbą, visų pusių atsakomybę.

Net kankinamas sunkios ligos profesorius R. Laužackas nebuvo palaužtas, iki paskutinės dienos vis dar svarstė svarbiausius profesinio rengimo klausimus, dalijo patarimus, kaip toliau plėtoti idėjas, domėjosi kvalifikacijų sistemos įgyvendinimu ir modulinių profesinio rengimo programų kūrimu. Tai buvo didelė jo gyvenimo dalis, kuri gyvena ir mums jo netekus.

Reikia iškęsti...

Jau kurį laiką turėjęs sveikatos problemų R. Laužackas jų neakcentuodavo, tad draugų, pašnekovų, kolegų atmintyje iki paskutinių savo gyvenimo dienų išliko kaip ramus, kantrus ir kupinas optimizmo. Buvo liūdna, bet ruseno viltis, kad liga pasitrauks ir šis didis žmogus vėl didžiule jėga įsijungs į Lietuvos įvykius. Tačiau negailestinga melanoma alino, jėgos palengva seko. Ne kartą jis yra pasakęs: reikia iškęst – ir kentėjo. Silpstančios jėgos nesudrumstė minties skaidrumo, mokslininkas ir toliau domėjosi tuo, kas vyksta jo kuruojamose srityse. Netgi paskutinėmis savaitėmis, sunkiai rinkdamas žodžius, jis su kolegomis aptarinėjo jų ateitį, tolesnius jų planus.

Rimantas Laužackas kultūros ir išprusimo požiūriu buvo tikras akademinio sluoksnio atstovas, iniciatyvus ir tvirtas savo pozicijose, charizmatiškas, ryškus savo srities lyderis, visus uždegdavęs savo idėjomis ir stebėtina inovacijų intuicija.

Rimantas buvo kantrybės žmogus. Šiuo metu, kai sopa dėl nykstančios Lietuvos kultūros ir švietimo sistemos trūkumų, jis yra lyg uola, kuri mums primena – daryk tai, ką gali padaryti, puoselėk viltį.

Medžiaga parengta iš Romualdo Pusvaškio (ŠMM bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento direktoriaus pavaduotojo), prof. Vincento Valdo Dienio (Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro direktoriaus pavaduotojo), dr. Tomo Jovaišos (VPU dėstytojo) ir prof. Laimos Sajienės (VDU Profesinio rengimo studijų centro studijų ir tyrimų grupės vadovės) prisiminimų.

Nuotraukose: 

R. Laužackas – profesinio rengimo metodologijos Lietuvoje kūrėjas, visus uždegdavęs savo idėjomis ir stebėtina intuicija inovacijoms

2006–2009 m. prof. R. Laužackas buvo VDU studijų prorektorius