Permainų vėjuose

Ar tai universiteto problema? Prieš gerą dešimtmetį teko vienam gerbiamam rektoriui užduoti klausimą: ar universitetas jaučiasi atsakingas už diplomą gavusį ir į gyvenimą išėjusį savo absolventą?.. Atsakymas buvo toks: universitetas rūpinasi studentu tol, kol jis studijuoja…

Su tokiu požiūriu negaliu sutikti. Mes turime apie tuos jaunus žmones mąstyti ir kai viliojame studijuoti, ir kai jie universitetą palieka jau kaip diplomuoti specialistai. Kitaip – mes apgavikai. Suprantu, kad galimas ir toks požiūris: įgytas humanitarinis išsilavinimas nepakenks nei fizikui, nei medikui, nei ekonomistui. Jeigu dviem inžinieriams bus duota užduotis išgriauti pusę senamiesčio, nes reikia statyti naujus pastatus, tai humanitarinius pagrindus turintis inžinierius dar gerai pamąstys, ar tikrai reikia griauti. Kitas, bijau, bus tik aklas vykdytojas. Šia prasme, jei humanitarinį išsilavinimą vertinsime kaip bendrojo išsilavinimo pagrindą, universitetui gal ir tas pats, kas bus su jo diplomantu.

Vis dėlto mes gyvename konkrečiomis sąlygomis, konkrečioje darbo rinkoje, konkrečioje visuomenėje. Man labai skaudu skaityti tokius atsiliepimus: baigiau filologiją ir neturiu jokios specialybės… Iš tikrųjų mes ir neteikiame specialybės. Vadinasi, jaunas žmogus, ateidamas į mūsų fakultetą, apsiriko. Arba dabartinės sistemos buvo nulemta taip, kad jis ėjo bet kur, kad tik patektų į aukštąją ir nesusigaudė, ko nori gauti. Jeigu žmogus nori įgyti konkrečią specialybę, turi eiti į kolegiją, bet jis kažkodėl eina į universitetą. Nemanau, kad universitetas turėtų pereiti prie konkrečių specialybių mokymo.

Vidurinė mokykla, net gimnazija, dar ne visada sugeba parengti jaunuolį gyvenimui. Daugelis dar nežino, ko nori.

Visiškai sutinku. Dabar kalbame apie akceleraciją, mėginame įteigti, kad šešiolikmetis viską išmano ir yra suaugęs žmogus, bet jis toli gražu dar nesugeba atsirinkti, kas jam svarbu, ir ko jis nori iš gyvenimo. Jaunimo socialinė branda toli gražu nėra vienoda, ne kiekvienas jaunuolis gali sąmoningai spręsti savo ateitį. To ir bijau – jaunuolis mano, jam įteigiama, visokie sociologiniai tyrimai patvirtina, kad jis pats renkasi gyvenimo kelią, bet dažnai matau, kad jo sąmoningos valios tik trupinėliai; visa kita – visuomenės, šeimos spaudimas, reklamos gražbylystė, stereotipai, nesusigaudymas ir t. t.

Vis dėlto plačiąja prasme universiteto uždavinys yra duoti žmogui išsilavinimą, o ką jis su tuo išsilavinimu darys – paties žmogaus reikalas.

Laikai keičiasi, kartu ir humanitarai

Nedrįsčiau teigti, kad šie laikai geresni ar blogesni, kad iš vidurinės ateina blogesni ar geresni abiturientai. Nepasakyčiau, kad vidurinėse blogiau išmokoma lietuvių kalbos ir kitų dalykų. Tiesiog laikai keičiasi, jie yra kitokie, tad ir abiturientai geriau moka vienus ar kitus dalykus. Tai turime priimti kaip tam tikrą duotybę ir nesukti sau dėl to galvos. Visi laikai geri. Klausimas, ar universitetas atitinka esamus laikus. Gal ne visada.

Gal kitaip reikėtų vertinti mūsų laikų filologinį, apskritai humanitarinį išsilavinimą? Vis labiau tenka balansuoti tarp žinomybės ir nežinomybės.

Greičiausiai taip ir yra. Konceptualioji krizė, kurią tikriausiai patiriame, mums neleidžia suvokti, kiek mes humanitariką turime puoselėti kaip absoliučią vertybę, jeigu esame konkrečios rinkos dalyviai.