Su Alma Gudonyte atsisveikinant

Vilniaus visuomenė atsisveikino su š. m. rugpjūčio 27 d. amžinybėn iškeliavusia filologijos mokslų daktare, kultūros ir visuomenės veikėja Alma Gudonyte. Gimė 1930 m. gruodžio 4 d. Narbučiuose (Anykščių r.). Motina – žymaus vilniečio, kalbininko ir knygininko Jurgio Šlapelio sesuo. Gudonių šeima tęsė šeimos tradicijas – duktė ir du sūnūs įgijo aukštąjį mokslą. Alma, baigusi Svėdasų vidurinę mokyklą išvyko į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lituanistikos. Apsigyveno pas dėdės Jurgio našlę knygininkę Mariją Šlapelienę. Padėjo tvarkytis buityje, į namus krepšeliu sugabeno 1946 m. universiteto lituanistikos seminaro bibliotekoje ir Šv. Jono bažnyčios bokšto sandėlyje paslėptas vertingesnes knygyno knygas (grėsė nacionalizacija). Knygininkė ir jos padėjėja veikė atsargiai, krepšelis su knygomis buvo pridengiamas maisto produktais ar kuo kitu. Baigusi studijas išvyko mokytojauti į Šilalę – dėstė gimtąją kalbą ir literatūrą, vėliau paskirta mokyklos direktore, pagaliau – švietimo skyriaus vedėja. 1961 m. pakviečiama dirbti į Pedagoginį mokslinio tyrimo institutą moksline bendradarbe, nuo 1971 m. buvo mokslinė sekretorė. Daugiausia gilinosi į gimtosios kalbos dėstymo metodikos problemas. Parašė knygas Suaugusių mokinių savarankiškumo ugdymas per gimtosios kalbos pamokas, Vientisinio sakinio sintaksė, Lietuvių kalbos pagrindai. Rašė apie gimtosios kalbos dėstymo ypatumus vakarinėse mokyklose. Kartu su kitais parašė vadovėlį aukštosioms mokyklos Pedagogikos paskaitos. Gyveno kitur, bet nuolat lankė ir globojo garbingo amžiaus sulaukusią Mariją Šlapelienę. Rūpesčių ypač padaugėjo po knygininkės mirties – 1977 m. balandį. Velionė norėjo, kad M. Šlapelienės lietuvių knygynas nedingtų be pėdsakų, kad jo vietoj (Šv. Jono, dabar Domininkonų gatvėje) būtų įsteigtas muziejus. Bet dar gyvai esant knygyno patalpas užėmė kita įstaiga. Prasidėjus laisvėjimo metams ir ypač Lietuvai atgavus nepriklausomybę imta rūpintis Šlapelių namuose įrengti Šlapelių knygyno ir Vilniaus krašto spaudos muziejų.

1990 m. rugsėjo 23 d. iš JAV atvykusi Marijos ir Jurgio Šlapelių duktė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė restorane suruošė susitikimą su Vilniaus senbuviais, su šia šeima, knygynu vienaip ar kitaip susijusiais asmenimis. Buvo kalbama apie knygyną ir jo reikšmę Lietuvai (dr. Meilė Lukšienė: „Knygynas gabendamas knygas ir žurnalus iš nepriklausomos Lietuvos jungė abi jos dalis – nepriklausomą ir lenkų okupuotą.“). Teatrologas Antanas Vengris pažymėjo knygyno leistų dramos knygelių reikšmę „klojimo“ teatrams. Čia buvo svarstytas muziejaus Šlapelių namuose klausimas. Prof. Povilas Čibiras pageidavo, kad muziejus būtų gyvas, lankomas, kad jame kas nors gyventų ir prižiūrėtų. Muziejus turėtų organizuoti žmones, tapti lietuvių kultūros centru. Meilė Lukšienė teigė, kad muziejus turėtų pratęsti šeimos demokratines tradicijas. Šlapeliai turėjo savo idėjines nuostatas, tačiau bendravo su įvairių įsitikinimų žmonėmis. Dėl muziejaus steigimo, jo profilio dar buvo daug diskutuota, Vilniaus miesto valdžiai įteikta autoritetingų asmenų pasirašyta peticija. Tačiau ratas sukosi lėtai – G. Šlapelytės-Sirutienės lėšomis, A. Gudonytei vadovaujant ir prižiūrint vyko kapitalinis namo remontas, Šlapelių bute įrengta pastovi šeimą, knygyną, Vilniaus kultūrinį gyvenimą atspindinti ekspozicija. Praėjo dar keleri metai, kol Vilniaus savivaldybė grąžino paveldėtojai namą (1996 09 12 pasirašytas aktas), kitą dieną naujoji savininkė G. Šlapelytė-Sirutienė dovanojo savivaldybei namą su sąlyga, kad jame veiktų muziejus. Jo direktore tapo ir iki gyvenimo pabaigos buvo Alma Gudonytė.

Vilniečių senbuvių, Vilnijos patriotų ir apskritai kultūros žmonių pageidavimai ir viltys išsipildė – M. ir J. Šlapelių namas-muziejus tapo aktyviai veikiančiu kultūros centru. Čia lankėsi moksleivių ekskursijos, svečiai iš užsienio, čia spietėsi Vilniečių ainių klubas. Prieš dešimtį metų buvo pasirašyta bendradarbiavimo su Tėvynės pažinimo draugija sutartis. Muziejus rėmė Vilnijos lietuvių mokyklas, mokytojus. Kas mėnesį ir net dažniau buvo rengiamos dailės, fotografijų ir kitos parodos. Populiarios buvo Bočių sambūrio kasmetinės savo kūrinių parodos. Vykdavo kultūriniai renginiai: konferencijos, pasitarimai, paskaitos, reikšmingų istorinių datų ir žymių asmenybių sukakties minėjimai. Buvo rengiami koncertai (nuolatiniai svečiai – etnografinis ansamblis Tyklė). Buvo pristatomos, aptariamos naujos knygos, ypač kuriuo nors atžvilgiu susijusios su Vilniumi. Ir visa tai nemokamai, muziejaus administracijai globojant, o dažnai ir materialiai remiant.

Pažymėtina muziejaus vadovės Almos Gudonytės leidybinė veikla. Spaudai paruošė Gražutės Šlapelytės-Sirutienės straipsnių knygą Vilnijos atgarsiai (2004), su Nastazija Kairiūkštyte parašė Vilniaus krašto lietuvių veikėjų biografijų rinkinį Lietuvos kovų verpetuose (2009). Almai Gudonytei tarpininkaujant, kuo ne kuo padedant (perskaitydavo rankraščius) pasirodė dvi šių eilučių autoriaus knygos: monografija Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas Vilniuje (2001) bei dokumentų ir laiškų rinkinys Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvas (2006). Visos knygos pasirodė Gražutės Šlapelytės-Sirutienės lėšomis.

Alma Gudonytė apdovanota sidabro medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kraštui“.

Amžinam poilsiui giminaičiai ir bičiuliai velionę palydėjo į gimtuosius Narbučius, prosenelio žemėje dar carizmo laikais įkurtas nedideles, tvirtai akmenine siena aptvertas kaimo kapinaites. Šeimos paminkle tėvų ir brolių vardai. Čia pat už keliuko prie Svėdaso ežero buvusi Gudonių sodyba. Trobesių nėra, bet dar auga medžiai, dar likusios kelios sodo obelys brandina vaisių.