Mums svarbiau rengti mokinius Lietuvai - Europoje ir taip esame

dr. Egidijus Mažintas 

Šiandien netrūksta specialistų ir daugelio mokslininkų įsitikinimo, kad pradėta Lietuvos švietimo reforma, mokyklų tinklo pertvarka tapo „griaunančiu interesų grupių susidorojimo su mokymu procesu“. Nenuostabu, kad siautėjantis švietimo ciklonas, sėjantis sumaištį jaunų žmonių protuose, kolektyvuose, bendruomenėse, vyksta tylint pilietinėms institucijoms, o šviesuomenės norų niekas nepaiso. Sumaištis visoje švietimo sistemoje jau davė savo rezultatą – gabiausi studentai renkasi užsienio šalių universitetus. Skaudžiausia, kad išvykstančios šeimos (balandžio-liepos mėnesiais išvyko daugiau kaip 40 000 asmenų) į kitų šalių mokyklas vien šiais metais rugsėjo 1-ąją palydės apie 20 000 mokyklinio amžiaus Lietuvos vaikų. Lietuvoje sumažės mokyklų, kurias jau nusižiūrėjo užsienio verslininkai – jos bus paverstos viešbučiais, grožio salonais, restoranais, tarptautinio verslo banginių tupyklomis. Su pigia darbo jėga – lietuviais samdiniais. Šiandien nėra rimtų argumentų, kodėl reikėjo pertvarkyti mokyklas. Didesnę nuostabą kelia tai, kad matydami nesklandžiai vykstantį reformos (griovimo) procesą tylėjo ir tyli net švietimo reformos autoritetai. Per 20 nepriklausomybės metų žmonių europinės tapatybės ieškotojų, lietuviškos tautinės mokyklos naikintojų gretos patrigubėjo, tačiau aktyvių europinių modelių dainių indėlis į Lietuvos mokslą, kultūrą, švietimą liko tik šnipštas. Skaudu, kad eiliniai žmonės, žiniasklaida plovė smegenis visiems šių politrukų skiedalais apie šviesią šalies švietimo sistemos ateitį. Geriausias pavyzdys – nuolat kritikuojamos Baltarusija, Rusija, Kazachstanas. Šių šalių aukštosiose mokyklose ir universitetuose mokosi maždaug milijonas užsieniečių. Į švietimo sistemą jie investavo milijonus dolerių, kad baigę mokslus studentai grįžtų į savo tėvynę. Kiek užsienio studentų mokosi reformų krečiamoje Lietuvoje? Kelios dešimtys. Supliuško ir visa aukštojo mokslo reforma, nepasiekusi tikslų pleišėja vos tik pradėjusi. Manyčiau, turėtų įsikišti Vyriausybės vadovas ir prezidentė: „Gerb. Ministre, visai jūsų komandai sustabdomas atlyginimas, nes visi tupime duobėje dėl jūsų kaltės. Malonėkite išsrėbti košę, kurią užvirėte“. Deja. Įdomiausia, kad Lietuvoje demokratiją daugiausiai diegė asmenys, kurie niekada negyveno demokratijos sąlygomis, ir niekad neturėjo jokio supratimo apie demokratinių institucijų veiklą. Tai žmonės su partijų vėliava, po demokratinių reformų skraiste kūrė korupcinę, gaujų principų veikiančią bandos interesus ginančią sistemą, pripumpuotą dėdžių, tetų, vaikų, anūkų. Negi neskauda širdies, kai beprasmiškai ardomos gerai dirbančios mokyklos, kai vaikai varu varomi iš jiems mielos aplinkos? Kaip reikėtų visa tai sutvarkyti – atsakyti tikrai nelengva.

Kalbinu Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centro, praėjusiais metais atšventusio 15 metų jubiliejų, direktorių Gintarą Jurkevičių, kuris vadovauja šiai mokymo įstaigai nuo pirmųjų dienų. Matematiko diplomą turintis G. Jurkevičius turėjo viziją performuoti centrą į respublikinį mokslo ir kultūros židinį, aukštaitis, puikiai išlaikęs savo krašto tarmę, sėkmingai siekia ambicingų tautiškų lietuvybę skatinančių tikslų.

Egidijus Mažintas. Kaip galima racionaliai paaiškinti reiškinį, kai griaunama gerai funkcionuojanti mokykla? Tai panašu į nesusipratimą arba net į priešiškų jėgų veikimą Lietuvos valstybėje“, – klausia pedagogų leidžiamas savaitraštis „Dialogai“. Kodėl 20 metų mokyklos stumdomos dėl neaiškių tikslų, vaikai varinėjami iš vienos ugdymo įstaigos į kitą?

Gintaras Jurkevičius. Švietimo sistemoje dirbantys pedagogai niekada neturėtų pamiršti, kad jie dirba dėl vaikų, moksleivių, kurie kurs ateities Lietuvą. „Neužsimerkime prieš nemalonią tikrovę: mūsų švietimo pasaulis prisotintas technokratinio turinio ir autoritarizmo, o savo esme merkantilūs švietimo tikslai skatina jaunus žmones siekti materialios gerovės aukojant dvasinį vystymąsi“, – pastebėjo gruzinų pedagogas Šalva Amonašvilis. 1994 m. Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų centras įsteigtas pagal Danijos Fyns grafystės liaudies mokyklų modelį. Centras, Vilniaus miesto tarybos pavadintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardu, dėl savo pasiekimų ir moksleivių saviraiškos darbų įvertintas ne tik Vilniaus apskrities mokyklose, bet ir visoje šalyje. Norėdami pateisinti žymios rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos, pasižymėjusios ir aktyvia pedagogine veikla vardą, pradėjome taikyti ir neformalųjį švietimą.

E. M. Kokie to neformaliojo ugdymo prioritetai?

G. J. Manau, neformaliojo ugdymo prioritetas – mokinio poreikiai, o ne ugdymo plano vykdymas, tikslas – visų pirma keisti mokytojų požiūrį į neformalųjį švietimą. Mokytojas turi užsiimti savo darbu, o neformalų švietimą palikti profesionalams, kurie išmano savo darbą, turi tinkamą išsilavinimą teatro, muzikos, dailės, šokio srityje – vien pedagoginių kvalifikacijų šių būrelių veiklai per maža. Taip pat svarbu, kad lietuviškoji kultūros sklaida būtų įdomi mokyklai ir jos auklėtiniams, kurie už mokyklos durų jau gyvena europinių standartų prisotintoje kultūroje. Nesinorėtų, kad neformalus ugdymas taptų subkultūrų ugdymo sistema. Mūsų tikslas – kuo daugiau mokinių pritraukti į mokyklą, o po pamokų su vaikais leisti dirbti kitiems. Reikėtų, kad mokiniams būtų dėstomi tautiniai papročiai, tradicijos, kad jie dainuotų lietuvių liaudies dainas, šoktų tautinius šokius, deklamuotų Maironio eilėraščius. Tam, kad mokinys su tomis neformaliojo ugdymo kompetencijomis galėtų sėkmingai studijuoti meninio ugdymo disciplinas šalies aukštosiose mokyklose ir universitetuose. Tiksliai suskaičiuoti moksleivius, kurie lanko būrelius, sunku, nes skiriasi skaičiavimo metodikos. Neformaliam ugdymui skirtos lėšos negali būti naudojamos formalaus švietimo spragoms kamšyti, nes egzaminai – tai dar ne visas gyvenimas. Mūsų moksleiviams ypač svarbūs ir dalyvavimo, bendravimo; praktiniai, kūrybiniai, meniniai įgūdžiai, kurių galima išmokti pasirinktuose neformaliojo ugdymo užsiėmimuose. Siekiame neišvengiamos amžiaus būtinybės padėti atsiskleisti žmogaus asmenybei, talentams, intelektui, tautiniam unikalumui. Humanistinis pedagoginis mąstymas tapo daugelio didžiųjų žmonijos mąstytojų, praeities ir dabarties mokytojų pasaulėžiūros ir kūrybos pamatu. Todėl reikia gilaus viso ugdymo proceso atsinaujinimo, paremto humanistiniu tautiniu pedagoginiu mąstymu.

E. M. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos švietimo sistemą pasirengę reformuoti liberalai su konservatoriais panoro galutinai sužlugdyti ne tik mokslą, bet ir mokyklas. Tinklo pertvarka, „pririšta“ prie dirbtinės struktūros, pareikalavo daug lėšų, suardė nusistovėjusias tradicijas ir išbalansavo iki tol neblogai veikusią sistemą, ugdymo procesą. Atrodytų, pagrindinis siekis buvo sugriauti tai, kas veikė, ir aklai kopijuoti Lietuvai netinkančius vakarietiškus variantus. Kodėl šalis į savo reformos tinklus įtraukia tik kosmopolitus, menkai apie švietimą nusimanančius valdininkus, korumpuotus ES aklai įsiteikti norinčius nomenklatūros ryklius. 

G. J. Svarbiausia pedagogų veikla – dirbti vaikams, keistis patirtimi, panaudoti kuo daugiau patirties sklaidos kanalų: sudaryti sąlygas mokykloms bendrauti, organizuoti bendravimo patirties ugdymo seminarus, įtraukti mokytojus ir švietimu besidominčius mokslininkus.

Švietimo sistemos pertvarka, atsakomybės už švietimo rezultatus decentralizavimas pastebimas ne tik Baltijos šalyse, bet ir visame pasaulyje. Tai verčia sutelkti dėmesį į pačioje mokykloje vykstančius procesus. Švietimo kokybę ir problemas matome analizuodami savo mokyklos būklę, stebėdami ir gerindami mokymą ir tobulindami švietimo sistemą konkrečioje mokykloje. Šie įsitikinimai suformavo svarbiausią mūsų tikslą – paskatinti mokyklos bendruomenę suprasti savo išskirtinę situaciją, išsikelti tikslus ir įgyvendinti mokyklos tobulinimo projektus.

E. M. Kad nuolatinis programų kaitaliojimas savitikslis, rodo daug faktų ir aiškūs interesai. Perkėlei vieną temą iš IX klasės į X, iš III į IV – ir atsiveria naujų vadovėlių, metodinių priemonių erdvės. Todėl ir atsirado gausybė vandeniu skiestų priemonių, vadovėlių, kurių kokybė iš esmės nesiskiria. Jų reikšmė nyksta, o tam mėtomos lėšos...

G. J. Per pastaruosius kelerius metus, specialiųjų poreikių turinčių vaikų skaičius augo. Tai daugiausia moksleiviai, turintys elgesio, kalbos, bendravimo, sveikatos problemų. Specialiosios mokyklos specialistams tenka švelninti mokinių neigiamos patirties padarinius, o bendrojo lavinimo švietimo įstaigų specialistai ne visada turi galimybę tai atlikti. Šiuo metu specialiojo ugdymo sistema sutelkta į integracijos procesus, struktūruotą mokymą, nuošalyje palikdama sąveiką su aplinka, sąlygas rengti moksleivį savarankiškam gyvenimui, socialinei kompetencijai ugdyti. Todėl susitaikėme su Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatų įgyvendinimo programa, užtikrinančia specialiųjų poreikių mokinių ugdymo kokybės gerinimą. Ieškome galimybių kuo anksčiau taikyti ankstyvąją intervenciją. Įgyvendindami specialiojo ugdymo programą, remiamės specifiniais ugdymo programų sudarymo principais, naudojamės aktyviais, interesą ir motyvaciją, teigiamas emocijas žadinančiais metodais. Viena jų – kiemo teatras, kuriame mūsų moksleiviai patirs meninio teatrinio ugdymo sistemos vertybes. Taip pat stengiamės užtikrinti kokybišką vaikų ugdymą suaugusiųjų mokymo centre, pasitelkdami visą sistemą būtinų sąlygų – mūsų pedagogai nuolat kelia savo kvalifikaciją, aktyviai dalyvauja centro gyvenime. Ieškome bendradarbiavimo formų ir darbo būdų, kurie padėtų į mokinių specialiųjų poreikių tenkinimą ir ugdymo proceso tobulinimą maksimaliai įtraukti moksleivius bei jų tėvus(globėjus). Mokykla – žmogaus dvasingumo laiptai, o ne mokymo auklėjimo įstaiga.

E. M. Mokytojams ir mokiniams nesiliaujantis ir dirbtinis ugdymo programų turinio kaitaliojimas tapo kasdienybė. Nuolat keičiamų programų turinys tampa ne geresnis, o vis tamsesnis, miglotesnis. Šis nuolat iš aukštesnių švietimo instancijų vykdomas veiksmas griauna nusistovėjusią mokymo sistemą ir reikalauja vis daugiau papildomų lėšų.

G. J. Žmogus yra šventovė, mokykla – šviesos nešėja. Todėl mokinys – siela, ieškanti šviesos. Tautinis auklėjimas – tai vaiko sielos maitinimas viskuo, kas geriausia šalies etninės lietuvių kultūros ir pedagogikos sistemoje. Keitėme pagrindinio ugdymo programas. Kiek buvo kalbų, seminarų, pildyta betikslių anketų, vykdyta kitos tuščios veiklos! Ar programos tapo geresnės? Ar iš esmės kas nors pasikeitė? Mūsų mokykla išliks, keisis jos statusas. Turime aiškią viziją – ugdyti tautinį patriotiškai nusiteikusį jaunimą Lietuvai, kad mūsų vaikai teiktų gražių vilčių. Skaudu girdėti, kad mokyklų absolventai pasirenka užsienio universitetus ir ketina gyventi svetimose šalyse. Valstybė juos remia, kad studijuotų svetur? Rengdami mokinius pagal neformalias programas, sutaupysime milijonus, o atsiėmę mokyklos baigimo pažymėjimą pareikš, kad gyvens Lietuvoje, kurs šeimas, studijuos. Tikiu, kad ateityje savo patirtį, etninių ir kultūrinių papročių tradicijas savo artimiesiems ir tęs garbingas pedagogų tradicijas jie perteiks Lietuvos kaimo mokyklose. Išsigandę aukštųjų mokyklų reformos išvyksta gabiausi mokiniai, nes neturi pinigų studijoms šalies universitetuose. Būkime atviri – čia jau kažkas ne taip. Esame Europoje – kiek galima jiems visiems į galvas kalti: „eikime, einame ir eisime į Europą“. Didžiosios Europos valstybės visada kartojo, kad bijo mažų tautų nacionalizmo. Europarlamentaras iš Lietuvos neseniai pareiškė, kad „mažų tautų nacionalizmas – fikcija, niekis palyginti su didžiųjų valstybių nacionalizmą skatinančiomis programomis ir realia tikrove“. Siūlyčiau kitaip: eikime į Lietuvą, į mažus miestelius, kaimus, ten gyvenkime, kurkime kiemo teatrus, mokyklas, darželius, ugdykime mokinius patriotus, savo šaliai atsidavusius Lietuvos piliečius, o ne kosmopolitus.

E. M. Dauguma šalies vidurinių mokyklų, patekusių po „valstybės politikos“ peiliu, jau reorganizuotos, nors mokyklų bendruomenės su tuo nesutiko ir net bylinėjosi teismuose. Nelaimėjo. Anot Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus D. Numgaudžio, „nepadės nei politikai, nei Seimo nariai ar mokyklų bendruomenių piketai – vis tiek iki 2012 m. vidurinių mokyklų šalyje neliks“. Gal vidurinės mokyklos galės akredituotis ir tapti gimnazijomis (to pageidautų daugelis)? Ne. Manoma, kad mokinių skaičius bet kuriame mieste diktuoja kitas schemas. Todėl turėsite apsispręsti, ar būsie išdidūs, ar liksite ubagais? Tai demokratijos parodija ir atviras šantažas. Mokyklų vadovus nutarė pamokyti pinigais.

G. J. Kad nebūtume nubausti, reikia Mokyklos tarybos rašto. Neatmetame galimybės, kad mūsų mokykla ateityje bus reorganizuota į pagrindinę mokyklą. Kitų rajonų ir miestų politikai tokios atsakomybės nenori prisiimti ir pasiūlė apsispręsti pačioms mokyklų bendruomenėms. Kolegos mokyklų direktoriai prisipažino: kol buvo vilties, jie kovojo dėl vidurinės mokyklos statuso. Kai tapo aišku, kad politika nesikeis, nuleido rankas: jei ir kovosime, niekas nesikeis. Teks sutikti reorganizuotis, kad mokykla gautų lėšas renovacijai, atmesti emocijas ir prisiimti atsakomybę prieš mokinius ir jų tėvus. Atsitiktinumo galima sulaukti keičiantis patirtimi, skatinant idėjų jungimąsi, spartinant tautinės pedagoginės, meninės raiškos ir mokslo raidą. Tik atsitiktinumas gali sukelti reikšmingų pokyčių. Bendradarbiavimas ir didelių pokyčių laukimas – tai vertybės, sujungusios daug žmonių. Kita vertus, švietimo sistema nėra izoliuota. Vienu didžiausių socialinės raidos iššūkių švietimui – sparčiai besivystanti informacijos ir komunikacijos technologija, kelianti naujus raštingumo reikalavimus, atverianti naujus informacijos šaltinius, siūlanti naujus mokytojavimo būdus. Tačiau negalima pamiršti, kad gyvename kitokioje šalyje, kurios kalbą, papročius, kultūrą, tradicijas gynė mūsų protėviai ir tėvai. Todėl nuo pedagogų priklauso, ar jaunimą ugdysime tautine ar kosmopolitiška dvasia, t. y. kitoms šalims. Būtų gaila, kad moksleivių talentų konkursai netaptų anglakalbių ir subkultūrų fiesta, kurioje nėra vietos tautiniams šokiams, vaidinimams, dainoms, papročiams ir kad lietuvių kalba tose programose dominuotų, juk gyvename Lietuvoje. Deja, šiuo metu televizijos ir radijo eteryje esti atvirkščiai: jaunimas gėdijasi savo kalbos, papročių, eteryje neskamba lietuvių liaudies dainos, moksleiviai žino NBA žaidėjų, kitų šalies milijonierių biografijas, bet yra abejingi mūsų tautos šviesuoliams, mokslininkams, pedagogams, Lietuvą kūrusiems sunkių permainų laikotarpiu. Turime prisiimti atsakomybę ir dirbti sąžiningai, kad moksleiviai mokytųsi lietuviško kultūrinio paveldo ir gyventų bei socializuotųsi Lietuvoje. Kviečiame visus moksleivius studijuoti Vilniaus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre. Šiais mokslo metais yra 7–12 tęstinio vidurinio mokymo klasės. Suteikiama galimybė mokytis dieną, vakare, neakivaizdžiai (10–12klasės), profilinis mokymas įgyvendinamas 11 klasėje. Turime dizaino, dramos studiją, rengiame anglų kalbos kursus, veikia suaugusiųjų choras, yra muziejus, sporto salė, skaitykla, biblioteka. Adresas: Vilnius, Žirmūnų g. 32, tel.: 8 5 279 74, el. paštas: rastine@bitescentras.vilnius.lm.lt

E. M. Ačiū už pokalbį.