Reikia sudeginti daug žvakių norint, kad žmogaus protas nušvistų žinių šviesa
Tai liaudies medicinos enciklopedijos viena iš knygų, ypatingos literatūros rūšies pavyzdys. 1755 m. Johanui Gutenbergui išspausdinus Bibliją ir pradėjus knygų spausdinimo erą žmonijos is¬torijoje, kartu su Biblijos vertimais į nacionalines Europos kalbas beveik lygia greta prasidėjo ir liaudies medicinai skirtų knygų vertimai iš lotynų ir vokiečių kalbų. Plito šių rankraštinių knygų nuorašai, vėliau tas didelę paklausą turėjusias knygas imta spausdinti. Per Vokietiją ir Lietuvą knygos plito ir į Maskvos Rusią. Viena iš tų kny¬gų, kuriai skirta ši publikacija, nemažai pasako, kaip buvo suvokiama liga ir sveikata, kur mūsų protėviai ieškojo sveikatos šaltinių, pagaliau kaip gydėsi šios žemės galingieji. Ta knyga – įvairių tautų ir kraštų bendravimo priemonė, žmoniją jungiantis tiltas.
Knygos, aitrinusios ir malšinusios aistras
Mokslo Lietuva. Gerbiamoji Tatjana Aleksandrovna, pradėkime nuo prisiminimų ir tam tikro apibendrinimo: kokį įspūdį Jums paliko 2009 m. knygotyrai skirtoji mokslinė konferencija Vilniuje? Ką galėtumėte išskirti?
Tatjana Isačenko. Konferencija man suteikė daug optimizmo, manau, ir kitiems dalyviams taip pat. Visada malonu dalyvauti kolegų renginiuose. Paminėjome 200 metų sukaktį, kai Lietuvoje, Vilniaus universitete, pradėti knygotyriniai, bibliotekininkystės tyrinėjimų darbai. Įdomu, kad ši sukaktis sutapo ir su pirmųjų bibliotekų atsiradimo Lietuvoje sukaktimi. Visa tai reikšminga tyrinėjant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bibliotekas.
ML. Kas Jus asmeniškai domina LDK bibliotekų istorijoje, apskritai bibliotekininkystei ir knygai skirtuose tyrinėjimuose? Dirbate Rusijos valstybinėje bibliotekoje Maskvoje, labai prestižinėje ir pasaulyje gerai žinomoje bibliotekoje, turinčioje stiprų mokslinių tyrimų skyrių. Temų tyrinėjimams tikriausiai nepristigstate, tačiau malonu, kad ir Lietuvos bibliotekose randate tyrinėtinų dalykų.
T. I. LDK teritorijoje buvusių ir dabar gyvuojančių bibliotekų, jose saugomų knygų tyrinėjimas man svarbus keliais aspektais. Šių bibliotekų ir knygų tyrinėjimas vyko nuolatinėje polemikoje, religinių ir kultūrinių tradicijų sankirtoje, jų tarpusavio įtakose. Visa tai labai įdomu.
ML. Tos religinės ir kultūrinės tarpusavio įtakos bei sankirtos LDK kultūrą stiprino ar silpnino? Pagaliau tos kultūros tyrinėjimų poleminis pobūdis ją skurdino, o gal papildydavo nauja energija ir kokybe? Gal toje polemikoje dalis energijos buvo tuščiai eikvojama? Kitaip tariant, ar skirtingos kultūros tarpusavio polemikoje praranda dalį savo potencialo, o gal priešingai – turtėja, prisipildo nauja patirtimi?
T. I. Jeigu kalbame apie dviejų religijų – stačiatikybės ir katalikybės – pagrindu formuojamas kultūras, mūsų tyrinėjimai rodo, kad XVI a. Rusioje ta dviejų kultūrų sąveika buvo labai produktyvi.
ML. Kai sakote „produktyvi“, tai kieno atžvilgiu?
T. I. Visos rusų kultūros atžvilgiu.
ML. Mintyje turite labiau religinę kultūrą ar pasaulietinės kultūros pasireiškimo daigus? Suprantu, kad XVI a. religinę ir pasaulietinę kultūrą skirti būtų labai nedėkinga užduotis, gal visai neįmanoma.
T. I. Vis dėlto XVI a. pabaigoje ir XVII a. jau galima stebėti pasaulietinės literatūros atsiskyrimo nuo religinės literatūros gan aiškius požymius.
ML. Kalbate apie to meto Rusios literatūrą? Džovanio Bokačio (Giovanni Boccaccio, apie 1313–1373) „Dekameronas“, parašytas 1348–1358 m., jau įtvirtina žmogaus asmenybės išsivadavimą (ar bent drąsų mėginimą išsivaduoti) iš religinių ir kitokių dogmų įtakos, žmogaus jausmai, emocijos, net kūniški geiduliai suvokiami kaip visaverčio gyvenimo vertybės, nepavaldžios davatkiškiems įpročiams, siaurakaktiškiems ir fanatiškiems sustabarėjusios aplinkos reikalavimams. Bet visa tai sietina su Florencija ir Neapoliu, kur tas literatūrinis šedevras gimė, bet toli gražu ne su Maskvos Rusia, kur net XVI a. toks laisvamanis rašytojas kaip Bokačas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Tuo labiau, kad Rusioje Renesanso, bent katalikiškosios Vakarų Europos požiūriu, ir nebuvo.
T. I. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Renesanso epocha žmogų išvaduoja iš religijos dogmų varžtų. Tačiau įdėmiau patyrinėjus kad ir tuos 3 tūkst. inkunabulų, kurie iki XV a. pasirodė Europoje, pamatysime štai kokį dalyką. Net trečdalis tų inkunabulų skirti botanikai, medicinai ir zoologijai, tad taip ir knieti ištarti: štai senosios knygos, kuriose pavyko išsivaduoti iš religijos poveikio. Bet jei tuos inkunabulus patyrinėtume išsamiau, įsitikintume, kad net ir ten, kur kalbama apie augalus, gyvūnus ir gydymą, pagrindinis dėmesys telkiamas į žmogaus sielą. Visa medžiaga pateikiama per sielos atspindį. Siela yra pirminė substancija vertinant visa kita ir šitai ypač išryškėja, kai pradedame nagrinėti tų inkunabulų įvadus.
Rankraštinė knyga perėmė daug senosioms knygoms būdingų tradicijų. Kultūrų sąveikos etapai sietini ir su knygų vertimais iš kitų kalbų, plintant verstinėms knygoms. Aptariamoje epochoje Europoje vyravo trys tarptautinio bendravimo kalbos literatūroje – lotynų, žydų (tiksliau – aramėjų) ir bažnytinė slavų kalbos. Didžioji dalis religinės literatūros buvo leidžiama šiomis kalbomis. Atgimimo epocha atvėrė vartus knygų vertimams ir į kitas Europos kalbas. Pirmosiose Europos kraštų tipografijose, vėliau ir Vilniuje, knygos buvo pradėtos spausdinti ir kitomis kalbomis.
XVI a. pabaigoje ir Lenkijoje pradėtos spausdinti vaistingiesiems augalams skirtosios knygos. Jos buvo vadinamos kaip ir Vakarų Europoje spausdintieji kompendiumai – Hortus Sanitatis. Maskvos Rusioje pirmoji tokia rankraštinė knyga į bažnytinę slavų kalbą išversta 1534 metais. Pavadinime pavartota sąvoka „Вертоград“, o tai reiškia „sielos sodas“. Tai dorovinė kategorija. Šitai suvokti labai svarbu, jeigu norime suprasti, kaip buvo suvokiama, kas yra liga ir kaip ji turi būti gydoma. Knygų tekstai buvo nukreipti į tai, kad žmogui padėtų įveikti aistras. Aistros buvo suvokiamos kaip nuodėmės, o šios – kaip liga. Europos viduramžių kultūroje šioms gydomosioms knygoms buvo skiriama labai reikšminga vieta. Rusioje šnekamojoje kalboje tos knygos buvo vadinamos „травники“. (Lietuviškai pagal prasmę teisingiausia būtų versti „vaistažolių knyga“ arba „herbaras“ – G. Z. pastaba).
Dėl lietuvės Maskvos valdovas prarado barzdą
ML. Vienai iš tokių knygų skirtas ir Jūsų pranešimas Vilniaus knygotyros konferencijoje. Kadangi rankraštinės knygos „Hortus Sanitatis“ vertimo į slavų kalbą nuorašas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, tai mus šis faktas faktas labai domina.
T. I. Šis Vilniuje saugomas vaistažolėms skirtasis rankraštinio veikalo nuorašas turi labai įdomią istoriją, toli gražu ne visai išaiškintą. Vilniaus nuorašas sietinas su Maskvos metropolito skriptorijaus dirbtuvių knygine produkcija iš Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Ivanovičiaus (1479–1534), dar vadinamo Vasilijumi III, laikų.
ML. Kad jau prisiminėme Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III, galima priminti Lietuvos skaitytojui kai kurių svarbių žinių. 1526 m. Vasilijus III vedė Eleną Glinskaitę, kilusią iš Lietuvos kunigaikščių Glinskių. Prieš tai savo pirmąją žmoną Solomoniją Saburovą uždarė į vienuolyną, mat iš jos nesulaukė įpėdinio. Po dviejų mėnesių vedė dvidešimtmetę Eleną, o kad 47 metų jaunikis šalia gražuolės jaunosios neatrodytų kaip jos tėvas, nusiskuto barzdą ir pasiliko tik ūsus. Toks tradicijų paniekinimas buvo negirdėtas dalykas Maskvos Rusioje, bet ko nepadarysi dėl kerinčios lietuvaitės. Iš šios santuokos gimė Ivanas Rūstusis (1530–1584), tapęs pirmuoju Rusijos caru (nuo 1547 m.). Beje, barzdos nusiskutimas nebuvo paskutinis Vasilijaus III prasilenkimas su senomis tradicijomis. Išliko penki jo laiškai žmonai Elenai, dalį pirmojo laiško didysis kunigaikštis parašė pats: „...siunčiu su šiuo laišku raštelį, savo ranka rašytą, kad tu jį skaitytum ir saugotum“. Tai akivaizdūs nusižengimai seniesiems papročiams. Ar tai nebus Maskvą pasiekusios Renesanso epochos Europoje atgarsis, naujų idėjų įtaka bent jau pačiam didžiajam kunigaikščiui, gal ir jo artimiausiai aplinkai? Apskritai kiek tos katalikiškosios Vakarų Europos dvasinės ir kultūrinės vertybės turėjo įtakos to meto Maskvai?
T. I. Galima kalbėti apie įvairias Vakarų ir Rytų krikščionybės kultūrų sąveikas XVI a. Rusioje. Tai ir katalikiškosios tradicijos tyrinėjimai pagal Šv. Ambraziejaus Milaniečio (apie 340–397) ir Šv. Benedikto Nursiečio (480–547) vertimus arba pagal Biblijos vertimą, kurį 1499 m. atliko Novgorodo ir Pskovo arkivyskupas Genadijus (apie 1410–1505). Kai kurias knygas jis vertė iš lotynų kalbos, pavyzdžiui, dalį Senojo Testamento knygų, sudarė biblijinių knygų kodeksą. 1450 m. pirmą kartą išspausdintas Biblijos vertimas iš hebrajų ir aramėjų kalbų į lotynų kalbą, vadinamoji Vulgata, tapusi oficialiu katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstu. Iš Vulgatos vertimus į bažnytinę slavų kalbą darė ir arkivyskupas Genadijus. Jo aplinkoje galima pastebėti nemažą katalikybės įtaką.
Kito pobūdžio katalikų kultūros poveikį Maskvos Rusiai galima sieti su įvairių vadinamųjų klaidingų mokymų ir „erezijų“ skverbimusi. Jos tuo metu gan plačiai sklido Rusioje. Prisiminkime 1485 m. Liubeke, Vokietijoje, lotynų kalba išspausdintą knygą Hortus Sanitatis. Jos autorius Johanas von Cube (Joannes de Cuba), tą knygą parašęs dar 1447 metais. Liubeke 1492 m. išspausdintas ir šios knygos vertimas į vokiečių kalbą pavadinimu Gaerde der Suntheit (Sveikatos sodas). Žinoma spaustuvininko pavardė – Stefanas Arndes. Štai ši knyga veikiausiai per Lenkiją ir Lietuvą pateko į Maskvą ir užima tarpinę padėtį tarp mano paminėtųjų dviejų tipų Vakarų Europos krikščioniškosios įtakos poveikių Maskvos Rusiai. Viena vertus, knyga orientuoja į dvasinį tobulėjimą, taip pat ir fizinį, nes žmogaus kūnas – tai sielos šventovė. Kita vertus, ši knyga tebėra Antikos mokslo ir žinių sankaupa, kur svarbi vieta tenka astrologijai, alchemijai ir įvairiems „eretiškiems“ nuokrypiams (griežto to meto bažnytinio mokslo požiūriu).
Ši problema atsispindi ir knygos Hortus Sanitatis vertėjo į slavų kalbą likime, kai kuriose jo gyvenimo peripetijose. Kalbu apie vokiečių gydytoją, vaistažolių žinovą ir filosofą Nikolajų Biulovą (Nicolaus Bülow, Buelow, Bulev, Nikolaj Ljubčanin, Nemčin) iš Liubeko. Kurį laiką jo likimas buvo persipynęs ir su Lietuva, jo išverstos knygos įžangoje jis vadinamas „lietuvių belaisviu“. Vėliau buvo išvežtas į Rusią, atsidūrė Maskvoje ir tapo didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III rūmų gydytoju. Maskvos metropolitui Danijilui pageidaujant, Biulovas iš vokiečių kalbos išvertė 1492 m. Liubeke išspausdintą herbariumą arba vaistažolių knygą Gaerde der Suntheit (Hortus Sanitatis). Vertimo darbą dirbo metropolito skriptoriume, knygą baigė versti 1534 m. gegužės mėnesį – jau po Vasilijaus III mirties. Mat 1533 m. rugsėjo pabaigoje didysis kunigaikštis medžioklėje susirgo ir mirė nuo antkaulio uždegimo (periostito).
ML. Ar didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III liga ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios N. Biulovui buvo užsakytas veikalo „Hortus Sanitatis“ vertimas?
T. I. Sofijos III metraščio 1533 m. įrašas liudija, kad didįjį kunigaikštį Vasilijų Ivanovičių gydė N. Biulovas, tad valdovo liga veikiausiai paspartino vertimo spartą, o gal ir knygos išvertimo būtinybę. Galimas dalykas, kad pats Biulovas ir pasiūlė šį veikalą išversti. Įgijęs metropolito Danijilo palaikymą, šį darbą sugebėjo atlikti, nors šiuo puikiai iliustruotu ir apipavidalintu darbu Vasilijus III ir nespėjo pasidžiaugti.
Perteikta primirštoji žmonijos išmintis
ML. Išverstasis veikalas nepadėjo išgydyti Maskvos Rusios valdovo, bet galime neabejoti, kad Biulovas jį gydė Liubeke išspausdintos knygos originale išdėstytais būdais. Taip pat ir vėlesnių laikų gydytojai tikriausiai pasiligojusius Rusijos carus, pradedant nuo Ivano Rūsčiojo, gydė pagal „Hortus Sanitatis“ knygos receptus. Kokie tie būdai ir apskritai kas toje knygoje dėstoma?
T. I. XVI a. Rusioje pradėti leisti enciklopedinio pobūdžio darbai. Hortus Sanitatis faktiškai yra pirmas medicininis traktatas, medicininis enciklopedinis veikalas Rusioje, skirtas mokytis kaip nesusirgti, išsaugoti sveikatą. Tiesa, ši rankraštinė knyga buvo skirta elitiniam didžiojo kunigaikščio artimos aplinkos skaitytojui. Knyga organiškai įsirašė į kitų išskirtinių veikalų gretą, kuri pradėta sudarinėti metropolito Makarijaus pastangomis. Rusiškame N. Biulovo vertime ši knyga pavadinta „Благопрохладный вертоград“, o moksle ji žinoma pavadinimu „Травник Николая Любчанина“ (Nikolajaus iš Liubeko vaistažolių knyga). (Nikolajaus iš Liubeko vaistažolių knyga). Knygoje Hortus Sanitatis pateikta apibendrinta senųjų kultūrų (graikų, arabų, siriečių) patirtis, viduramžiais perduodama iš kartos į kartą. Tai savotiška empirinio racionalizmo ir religinio misticizmo medicinos sistemų išvestinė, sudaryta iš žinių apie augalus ir mediciną. Knyga laikytina gamtos mokslų žinynu, svarbiausiu dorovės ramsčiu (juk liga buvo suvokiama kaip nuodėmių pasekmė), žymiausiu XVI a. vidurio iliustruotu Rusios chronografu. Pastarąją sąvoką taikome senovės raštijos paminklo prasme, kaip tam tikros žinojimo srities apžvalgą pagal Bibliją ir Bizantijos kronikas. Tai žmonijos patirties sankaupa, pradedant Hipokratu (apie 460–370 m. pr. Kr.), Dioskoridu (Dioskorides, I a. Mažosios Azijos botanikas ir farmaceutas), baigiant Sevilijos vyskupu enciklopedininku Izidoriumi Ispanu (570–637) ir vienuoliu Konstantinu Afrikiečiu (apie 1020–1087) iš Monte Kasino, kurie Vakarų Europą supažindino su jau primirštais graikų ir arabų medikų darbais. Koks ryšys sieja N. Biulovą su Lietuva ML. Būtų įdomu išgirsti, kaip tas Nikolausas ar Nikolajus Biulovas iš Liubeko – gydytojas, farmacininkas ir filosofas – tapo Lietuvos belaisviu. Ką daugiau žinome apie jo ryšius su Lietuva? T. I. Tai įdomu visiems tyrinėtojams. Esama įvairių spėlionių, tačiau jos nepatvirtintos įrodymais. Sunku paaiškinti, kodėl rankraštinėje verstoje knygoje Biulovas minimas kaip „litovskij polonianik“– lietuvių belaisvis. Gal raštininkas supainiojo žodį „polonianik“ su žodžiu „poddannyj“, t. y. pavaldinys? Tai atviras klausimas. Kaip ten bebūtų, Biulovas į Maskvą veikiausiai pateko per Lietuvos teritoriją. Galimas dalykas, kai kurias savo vežtąsias knygas galėjo palikti Lietuvoje. Neatmestina galimybė, kad ir savo vaistažolininką Hortus Sanitatis versti pradėjo dar buvodamas Lietuvoje. Galimas dalykas, Nikolausas Biulovas iš Liubeko lydėjo pagarsėjusį vokiečių inkunabulų ir knygų spaustuvininką, gydytoją ir teologą Bartolomėjų Gotaną* (Bartolomeus Gotan, Bartholomiius Ghotan), kai šis keliavo į Novgorodą, kur buvo numatęs įkurti spaustuvę ir pradėti spausdinti knygas. Tikėtina, kad Gotanas buvo kviečiamas pradėti knygų spausdinimo veiklą Novgorode. Kita vertus, tai galėjo būti ir jo paties iniciatyva. Esama pagrindo teigti, kad Gotanas į Novgorodą atvyko pakviestas mūsų jau pažįstamo Nikolauso ar Nikolajaus Biulovo, taip pat kilusio iš Liubeko. Žinome, kad N. Biulovas pirmą kartą į Novgorodą atvyko 1490 m. ir tarnavo arkivyskupo Genadijaus (mirė 1505 m.) rūmuose. Tuo metu jis reiškėsi ne kaip gydytojas, bet kaip astrologas ir vertėjas. Po 1504 m. Biulovas išvyko į Romą, tarnavo popiežiui Julijui (1443–1513). Į Rusią sugrįžo 1508 m. (kituose šaltiniuose minint 1506 metai – G. Z. pastaba) ir tapo didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III (valdė 1505–1533 m.) asmeniniu gydytoju. Be gydymo reikalų Biulovas į rusų kalbą vertė Gotano išleistas knygas. Mirtina liga susirgusiam didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III, Maskvos metropolitui Danijilui pageidaujant, Biulovas iš vokiečių kalbos į to meto rusų kalbą vertė herbariumą Hortus Sanitatis. ML. Užsiminėte, kad Biulovas knygą „Hortus Sanitatis“ į rusų kalbą galėjo pradėti versti dar buvodamas Lietuvoje. Tokią hipotezę iškelti, vadinasi, turėti tam pagrindo? T. I. Pagrindas štai koks. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas 1499 m. inkunabulas „Der groβe Hortus Sanitatis“ išleistas Strasbūre. Vienas šios knygos egzempliorius saugomas Rusijos valstybinėje bibliotekoje. Štai to inkunabulo lapų paraštėse aptinkame glosas – žodžių paaiškinimus vokiečių kalba. Šį inkunabulą tyrinėjant kilo mintis patikrinti, ar šis inkunabulas negalėjo Biulovui būti vertimo šaltinis, kai jis ėmėsi savojo vertimo. ML. Pakaktų palyginti inkunabulo paraštėse esančią rašyseną su Biulovo rankraščiais ir problema būtų išspręsta. T. I. Kai lyginome rašysenas, paleografas padarė išvadą, kad inkunabulo paraštėse padarytieji įrašai negali priklausyti to meto Vakarų kultūros atstovui. Bent jau kuriam laikui ankstesnės hipotezės, kad tai Biulovo rašysena, teko atsisakyti. Galimas dalykas, išsamesnis tyrimas mus dar sugrąžins prie minėtos hipotezės. ML. Ar žinoma, kaip 1499 m. inkunabulas pateko į Vilnių? T. I. Manau, taip pat dar tyrinėtinas dalykas. Kuo Jus sudomino Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomos šios knygos nuorašas, atliktas jau XVII a. pabaigoje. Kuo jis įdomus, ar nepaseno dar 1447 m. Johano von Kube parašytoji knyga, jei nuo jos parašymo iki Vilniuje saugomo jos nuorašo pasirodymo praėjo kone pustrečio šimto metų? Šis nuorašas kelia labai didelį tyrinėtojų susidomėjimą ir pirmiausia dėl to, kad joje išliko kai kurios dalys prarastos kituose šios knygos nuorašuose. Antai Ukrainoje, Charkovo V. N. Karazino nacionalinio universiteto centrinėje mokslinėje bibliotekoje, saugomas šios rankraštinės knygos pirmasis nuorašas (protografas), kai kurias dalis jau yra praradęs. Charkovo protografas tyrinėtojų akiratyje buvo nuo 2000 m., ir nekyla abejonių, kad jis priklausė Maskvos metropolito skriptorijui. Tai ne Biulovo ranka darytas nuorašas, nes pastarojo tekstas būtinai jį išduotų buvus svetimšaliu. Charkovo protografą tyrinėtojams nekyla abejonių, kad tai metropolito Danilo iniciatyva atliktas nuorašas, jame neaptikta Vakarų Europos paleografijos būdingų elementų. Tyrinėjant rašyseną ir popieriaus vandensženklius. Paaiškėjo, kad protografo popierius sutampa būtent su Metropolito skriptorijuje darytais nuorašais, kitomis rankraštinėmis knygomis ar net metraščiais. Protografo aptaisai, įrišimas buvo atlikti Karačevo mieste (Ukraina). Iš to galima spręsti, kad Ukrainos teritorijoje šis protografas saugomas bent jau nuo XIX a. Galimas dalykas, kad šis nuorašas į Charkovą pateko, kai Rusijos imperatoriaus dvariškis V. N. Karazinas buvo nusiųstas į Ukrainą steigti Charkovo universitetą. Aptariamos knygos Vilniaus nuorašas išspausdintas ant popieriaus, kurio vandenženkliai datuoti XVII a. paskutiniuoju trečdaliu. Pagrindas teigti, kad maždaug tuo metu tas nuorašas ir buvo padarytas. Jis gerai išsilaikęs, jau paliestas restauratorių rankų, pasižymi puikiomis iliustracijomis. Kai kuriose ryški individuali piešėjo maniera. Inicialai kruopščiai išpiešti plunksna juodu rašalu ir cinoberiu. Knygos apipavidalinimas būdingas XVII a. paskutinio trečlaikio Maskvos rankraštinių knygų nuorašams, taip pat ir padarytiems Metropolito skriptorijuje. Knyga įrišta XIX a. pradžioje. Nors Vilniaus nuorašas vėlesnis už saugomą Charkove, bet abu jie yra labai vertingi rankraštinės knygos pavyzdžiai, kelia didelį įvairių sričių tyrinėtojų susidomėjimą. Bus daugiau Kalbėjosi Gediminas Zemlickas Nuotraukose: Humanitarinių mokslų daktarė Tatjana Aleksandrovna Isačenko (antra iš kairės) Vilniaus knygotyros konferencijoje (2009) Bažnyčios tėvų vyskupų Ambraziejaus Milaniečio ir Bazilijaus Didžiojo graviūros
