Profesionalūs tapytojai pasirinko Vilnių

Saulius Kruopis

Vilniaus tarptautinis tapybos pleneras, vykęs visą rugpjūčio mėnesį, baigėsi paroda Karolinos viešbutyje. Jau daug metų Vilniuje nevyksta jokio miestui skirto plenero. Anksčiau tokias menininkų stovyklas organizuodavo miesto savivaldybė. Deja, ši tradicija jau senokai nutrūko. Daugeliui netikėta, bet geranoriška Karolinos viešbučio vadovų valia ir privačia iniciatyva vėl atkurta Vilniaus tapybos plenerų dvasia.

Parodos ekspoziciją padėję rengti Edmundas Atkočiūnas ir M. K. Čiurlionio namų direktorius Stasys Urbonas pastebėjo, kad tapytojų drobėse dominuojantys Vilniaus bokštai, gausūs miesto tiltai, šv. Kristoforo siluetas, Katedros kolonos ir abstraktaus ekspresionizmo pliūpsniai leido gausiam žiūrovų būriui pažvelgti į savo miestą kitu kampu. Vilniumi ypač susižavėjo svečiai iš Latvijos ir Rusijos. Maskvietės menininkės Tamara Grigorjeva ir Natalia Yankovskaya žavėjosi ir naujausios architektūros pavyzdžiais Vilniuje. Jos tapė monolitinius namus, tiltus ir estakadas. Tarp pilkų masyvų matėsi ir miesto žalieji plotai. Tą pačią temą, tik kitokia estetine išraiška – laisva ir neįprasta spalvine gama, – pateikė iš Rygos atvykusios Dace Gaile ir Ieva Naglina: vaizduojamas tiltas, akcentuojami meniniai objektai po tiltu.

Tačiau Vilnius gali pasigirti ne tik tiltais, bet ir vaizdžiomis krantinėmis, kurios sužavėjo ignalinietę Nijolę Kujalytę. Menininkė Skaidrė Butnoriutė savo kūrinyje Prie Katedros vaizduoja būrelį jaunų žmonių, galbūt atėjusių į pasimatymą, o gal tiesiog besidžiaugiančių gyvenimu... Aplink zuja mašinos, troleibusai ir kažkur skubantys žmonės. Šioje drobėje viską nulemia netradicinė kompozicija, akinanti šviesa ir didžiosios Katedros kolonos, skendinčios šešėlio mėlyje. Užupio Respublikos tapytojai, maestro Romualdas Kunca ir Giedrius Bagdonas nesiblaško – jiems pakanka mylėti ir tapyti Užupį. Vienas nutapo savo namą-dirbtuvę, kitas – vaizdą iš savo namo lango į cerkvę. Šiaulių universiteto dėstytojas Edmundas Birgėla vengia tiesiogiai vaizduoti miestą – jam pakanka, kad merginos muzikantės Noatė, Dorėja ir Elėja instrumentais groja savo melodiją, skirtą Vilniaus miestui... Taip persikeldami į Senamiesčio gatveles aptinkame jau kitokį Vilnių, perteiktą Vinco Matonio bažnytinio Vilniaus bokštuose.

Tapytojas Linas Gelumbauskas minimalistine maniera ekspresyviai šaudosi spalvomis. Jis estetizuoja drobės paviršių šviesių spalvų tonais, nuslysdamas nuo objekto detalizavimo ir smulkaus piešinio imitavimo. Ta pati energija, tik jau kita išraiška ir jausena, perteiktas minimaliomis priemonėmis metrinėje drobėje miesto simbolis Šv. Kristoforas. Įspūdingo kūrinio autorius – šiaulietis tapytojas Ugnius Ratnikas, kuriantis vaiduoklių ir kitokių nenustatytų personažų scenas. Jo kolega, taip pat šiaulietis tapytojas Dalvis Udrys pasidavė Sauliaus Kruopio netikėtai idėjai – tapyti dvimetrines drobes erdvioms Karolinos viešbučio erdvėms. Taip gimė didžiulė Dalvio spalvinė kompozicija, kupina keisčiausių personažų, persipynusiose neįtikėtinose tarpusavio istorijose sukurdami regimą ir neregimą efektą. Tokio įspūdingo dydžio drobę jis tapė ant viešbučio stogo, kepinant 30 laipsnių karščiui. Kitos dvi, jau mažesnės jo drobės, vaizduoja Senamiesčio siluetus, bokštus ir namų stogus. Jo kūriniai papuoštų daugelį interjerų. Tai išduoda teptuko potėpiai, rankos miklumas, spalvinės gamos suderinimas ir paveikslo paviršius.

Radviliškietis Martynas Gaubas visus nustebino jau retu žanru – grotesku. Jis vaizduoja savo dėstytoją E. Birgėlą, klūpintį ties viešbučio skulptūra, susiraičiusia gyvate, ir kiekvieną vakarą bučiuojantis ją vietoj Šiauliuose paliktos uošvienės. Tikra istorija, tikri menininkai, tikros plenero nuotaikos.

Alytiškė Skaistė Elena Radzevičiūtė, jauniausia plenero dalyvė, dar studentė turėjo neįkainojamą galimybę tapyti greta pripažintų menininkų. Ji džiaugėsi atradusi naujų išraiškos priemonių ir plenero metu išmokusi tapybos paslapčių. Vilnietis Rimtas Tarabilda pateikė drobę, vaizduojančią Pilies gatvę, tikrą skruzdėlyną – šimtus praeivių, lyg tai būtų miesto šventė ar eisena. Įdomu, kad būtent Vilniui skirtas jo diplominis darbas, reprodukuotas 1968 m. atskirame leidinėlyje, o dabar ir pristatytas. Šiandien tai labai retas leidinys.

Tapytojui S. Kruopiui, plenero kuratoriui ir šių eilučių autoriui, norėjosi tapyti Karolinos viešbutį, jo nuolatinį ritmą, konferencijas ir šimtus pasipuošusių, labai susireikšminusių žmonių su blizgančiais dokumentų segtuvais ir paskendusiais šūsnyse baltų popierių... Akivaizdi linksma ironija kostiumuotiems jaunuoliams, kurie dairosi į šalis, nes dirbti jiems trukdo dailios moterų figūros, o ypač jų kojos, kai jos žingsniuoja raudonais kilimais... Karolinos viešbutis pasipuošęs net 18 naujai sukurtais meno kūriniais, kasdien laukia naujų svečių, rudens konferencijų maratono ir meno gerbėjų.