Kad netaptume didžio melo politikos įkaitais (2)

Pradžia Nr. 14

Įdomus ir aktualus pašnekovas – tai toli gražu ne tas pats. Vilius Bražėnas puikiai suderina šias dvi savybes. Kalbindami antikomunizmo patriarchą nesiekiame, kad jo mintys būtinai būtų paskelbtos biblijinėmis tiesomis ir visi tik taip galvotume. Bet įsiklausyti ir pačiam padaryti savo išvadas pravartu kiekvienam, ne vien Viliaus Bražėno gerbėjams. Pagaliau verti dėmesio mūsų pašnekovo argumentai, faktų dėstymas, išvados ir apibendrinimai. Žodžiu, norint visada yra ko pasimokyti. Tad naudokimės proga.

Jei neini blogio sunaikinti…

Vilius Bražėnas. Visai neseniai skaičiau, kad pasaulis nėra teisingas, jame teisybės nerasi, kova tarp gėrio ir blogio tęsiasi. Pastaruoju metu įsikaliau į galvą ir kitiems bandau priminti vieno išminčiaus posakį: jei pamatęs blogį neini jo sunaikinti, jis ateis ir sunaikins tave. Kunigas Stasys Yla, kurį begėdiškai dažnai cituoju, visiems norintiems girdėti praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį pasakė: kova niekada nesibaigs, net kai trispalvė suplevėsuos virš Lietuvos sodybų dar reikės kovoti už Lietuvą. Pasak Stasio Ylos, kova tarp gėrio ir blogio nesustoja, kas liaujasi kovojęs – miršta... Vienas šviesiausių išeivijos lietuvių tą pasakė 1950 m. Ateityje.

Kaip feljetonistas iš tų žodžių darau išvadą, kad aplink mus – daugybė vaikščiojančių lavonų. Ta proga galima priminti amerikietišką anekdotą apie antkapinį paminklą Džonui Smitui ar kuriam kitam asmeniui. Antkapyje užrašyta: Džonas Smitas mirė sulaukęs 30 metų ir palaidotas, sulaukęs šešiasdešimties.

Tas anekdotas puikiai apibūdina vadinamuosius mūsų intelektualus. Neseniai Lietuvos Seime vyko mokslo reikalams skirta konferencija, kurioje istorikas dr. Algimantas Liekis apgailestavo, kad labai mažai mokslininkų dalyvauja valstybės valdyme. Vadinasi, rūpestį valdyti palieka kažkam kitam.

ML. Niekas tų mokslininkų ir nekviečia, nes ir be jų yra daug norinčiųjų valstybę valdyti. Dabar ne karaliai, bet juokdariai valdo Lietuvą. Rinkėjai to patys norėjo, dabar ką pasėjo, tą ir pjauna.

V. B. Nenuskutęs bulvių, košės neišsivirsi. Taikau mokslininkams. Reikia ne laukti, kol tavęs paprašys ateiti ir atsisėsti į tam tikrą kėdę, bet pačiam padirbėti, kad tave pastebėtų. „Tu ateik ir pabūk mūsų prezidentu“. Tokių pasiūlymų gali ir nesulaukti. Reikia ir pačiam šiek tiek alkūnėmis pasidarbuoti. Patikrink savo idėjas žmonėse ir mūšyje su kitomis idėjomis. Sustiprėk debatuose ir tada ateik vadovauti kitiems.

Pasakęs kad ir geriausią prakalbą, parašęs straipsnį pasaulio nepakeisi. Kaip blogybės ne iš karto sugadina žmogų, taip ir tiesos ieškantys toli gražu ne iš karto tą tiesą pasiekia. Bet kiekvienas po trupinėlį dėkime į bendrą aruodą ir jau bus judėjimas į priekį. Amerikoje manęs dažnai klausdavo, o kartais ir rankomis skėsčiodavo – na, ką jis galįs padaryti, pasaulio juk nepakeisi... Aš jam sakydavau: Do you want you can – daryk, ką gali – tai viskas, ko iš tavęs reikia.

Tuo mane įtikino patriotai amerikanistai, kurie JAV konstitucijos laikosi ne kaip deklaracijos, bet kaip pagrindinės žmogaus teisės į gyvybę ir laimės kūrimą. Šios pagrindinės žmogaus teisės nėra kieno nors duotos, bet ateina iš Dievo, t. y. įgimtos. Tai ne valdžios, ne Kongreso ar Seimo mums duota malonė, bet žmogui iš prigimties duota vertybė. Štai šios įgimtos teisės kartais prasiveržia prieš priespaudą – ir labai gerai.

ML. Labai gerai, kad Viliaus Bražėno ir kitų didelę gyvenimo išmintį sukaupusių žmonių gali bent kai kuriuose renginiuose ar susibūrimuose pasiklausyti jaunimas, bet į tuos renginius Jus juk kviečia atskiri Jus pažįstantys asmenys, Jūsų prakalbas girdėjusieji.

V. B. Jeigu pasiklausytume kai kurių žmonių, tai karvių tešmenys ir kanopos „prie ruskio“ buvo skanesnės ir gyventi buvo geriau, negu dabar, kai parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausio maisto. Ir tų žmonių nepakeisi. Man atrodo, kad tie žmonės vis dar turi įtakos net mokyklose – visur vyksta kova dėl jaunimo. Ko gero, mes nepakankamai dėmesingi jaunimui, vadinasi, esame nepakankami patriotai. Bet ir per dideli patriotai kartais kai ką pagadina. Kai pradeda prakalbą jaunimui, tai sunku sustabdyti: kalba kaip jis kentėjo, koks buvo narsus ir kiek gero padarė.

Dar būdamas skautas išgirdau, ką gali reikšti visai šaliai vienas vaikas. Olandijoje gyventojai žemę iš jūros atkovoja statydami užtvankas. Vienas vaikas pamatė, kad pro užtvanką pradėjo sunktis vanduo. Berniukas šaltą dieną ir visą naktį liko prie užtvankos pirštu užkišęs tą plyšelį. Štai ką gali padaryti net mažas vaikas, jeigu suvokia savo poelgio prasmę. Ši vaikystėje išgirsta istorija man įstrigo visam gyvenimui.

Daug panašių herojiškų įvykių galima papasakoti ir apie Lietuvos vaikus. Mergaitės ir berniukai naktimis atnešdavo į girią partizanams karštos košės, šovinių, atitinkamos aprangos. Ypač jeigu tarp kovotojų buvo jų artimiausi žmonės. Štai apie šiuos vaikus reikia kalbėti jaunimo renginiuose, o ne apie savo didvyriškumą.

Pirmąją knygą privertė parašyti žmona

ML. Jūs apie save niekad nekalbate?

V. B. Aišku, kad kalbu, kartais esu priverstas ir apie save kalbėti. Knygą Po dvylika vėliavų paskatino parašyti žmona Eda, pareiškusi: „Arba tu parašysi prisiminimus apie savo veiklą, arba tau daugiau nepadėsiu nei medžiagos rinkti, nei ko nors kito“. Vis rasdavau būdą pasiteisinti, kodėl to darbo nesiimu. Kai žmona mirė, jau negalėjau pasiteisinti. Savo prisiminimų knygą (išleista 2005 m.) skyriau žmonos atminimui.

Kitai knygai temą išgvildenti padėjo vienas kritikas iš Marijampolės. Jis paskaitė Po dvylika vėliavų ir pareiškė: „Bražėnas pasigyrė“. Man kilo mintis pakalbėti apie tai, ar savęs neminėdamas gali nusakyti istorinį momentą. Juk svetima pavarde neprisidengsi. Paskui pagalvojau, ką galiu atsakyti tam savo kritikui: taigi tu nežinai, kuo tas Bražėnas dar gali pasigirti. Todėl kitoje knygoje imsiu ir tikrai pasigirsiu.

ML. Bent šiek tiek paslapties šydą galite praskleisti: apie ką toje knygoje rašysite?

O kodėl ne? Juk ar labai daug kam iš lietuvių yra kliuvę kalbėti tūkstančiams klausytojų, suvažiavusiems prie Rašmoro kalno (Mount Rushmore) parke Pietų Dakotos valstijoje, į kurį suplūsta lankytojai iš viso pasaulio? Rašmoro kalne iškalti keturių JAV prezidentų – Abraomo Linkolno (Abraham Lincoln), Tomo Džefersono (Thom Jefferson), Jurgio Vašingtono (George Washington) ir Teodoro Ruzvelto (Theodore Roosevalt) veidai. Šie Amerikos prezidentai amerikiečius kaip laisvos tautos piliečius vedė iš kolonijinių laikų į XX amžių. Danų emigrantų palikuonis skulptorius Gutzonas Borglumas* (Gutzon Borglum, 1867–1941) menų mokėsi Paryžiuje, o grįžęs į Ameriką keliolika metų kūrė šalies prezidentų skulptūras Rašmoro kalno aukštybėse. Vien Vašingtono nosis yra sunkvežimio didumo. Vasaros metu vakarais tos skulptūros įspūdingai apšviečiamos, o netoliese kalnuose rengiamos konservatyvaus jaunimo politinio švietimo stovyklos. Praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį yra tekę tose stovyklose keletą kartų kalbėti jaunimui apie socializmą, komunizmą, nacizmą, konstituciją ir pan. Organizatoriai ne ką kitą, o lietuvį pasirinko kreiptis į tūkstantinę publiką, susirinkusią iš viso pasaulio, kad pristatyčiau organizaciją, stovyklą ir esmines pasaulio politinio gyvenimo temas.

ML. Ar tekdavo dalyvauti ir lietuvių jaunimo panašaus pobūdžio renginiuose?

V. B. Amerikos lietuvių jaunimas manęs į savo renginius nekviesdavo – nei neolituanai, nei ateitininkai, nei kiti. Jiems nerūpėdavo net nuomonę išgirsti, kaip iš šalies jų veikla atrodo. Į tas konservatyvaus jaunimo politinio švietimo stovyklas savo vaikus siųsdavo tėvai iš Australijos, Anglijos ir pageidaudavo, kad į jų vaikus būtų kreipiamasi gyvu žodžiu. Be kad lietuvių šeimų vaikai tose stovyklose būtų dalyvavę, neteko susidurti.

ML. Saviesiems pranašu nebūsit? Ar nepasijusdavote savas tarp svetimųjų ir svetimas tarp savųjų? Kokios Jūsų pažiūros Amerikos lietuviams netikdavo?

Neįtikdavo, kad visur ir visados kritikuodavau Amerikos globalistų (nepainioti su nieko dėta globalizacija) įtaką Amerikos vyriausybėje. Į dienos šviesą vilkau tos globalistų politikos kenksmingumą pavergtoms tautoms. Siekdami pasaulinės valdžios globalistai galėjo sudaryti sandorį su pačiu šėtonu. Pigiai pardavinėdami Amerikos ir Kanados grūdus, kitas prekes Sovietų Sąjungai, globalizmo politikos atstovai tik stiprino Sovietų Sąjungą ir ilgino jos gyvavimą. Nuotraukoje matyti, kokių amerikietiškų knygų radau: „Tautinė savižudybė – karinė pagalba Sovietų Sąjungai“. Pristatinėdamas tokias knygas baimės įvariau ir nuo komunizmo pabėgusiems lietuviams, kurie bijojo, kad jų vaikų karjeros nesugadinčiau savo propaganda.

ML. Argi Amerikos lietuvių jaunimas nebuvo auklėjamas lietuviškumo, tautiškumo dvasia? Juk tą patį ir Jūs diegėte ir ligi šiol diegiate savo knygomis, straipsniais ir prakalbomis?

V. B. Taip. O kiek tas tautiškumas ir lietuviškumas truko? Šoko šoko „Klumpakojį“ ir susišoko su amerikonkomis, o jų sugyventi vaikai jau nebekalba lietuviškai. Baigėsi tautiškumas. Ar dabar juos pamatysime Lietuvoje, ar sugrįžo iš Amerikos į tėvynę?

Prieš seiliojimosi politiką

ML. Ne viską suprantu, todėl prašau man atleisti. Viena vertus, Amerikos lietuviai nuoširdžiai siekė išsaugoti lietuvybę, puoselėjo svajonę atkurti Lietuvos valstybę kai tik tai bus įmanoma, ir buvo išplėtoję labai plačią veiklą, pasiekdami net JAV Kongresą ir Senatą, kai tekdavo ginti Lietuvos reikalus. Amerikos lietuvių balsas nuolat buvo girdimas, jo dėka JAV niekados nepripažino trijų Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos, kurią 1940 m. įvykdė Sovietų Sąjunga. Pagaliau ir VLIK’o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) veikla verta pagarbos, siekiant nuolat priminti okupuotos Lietuvos nepriklausomybės bylą tarptautinėse konferencijose. VLIK’o pastangomis ir Europos parlamentas 1983 m. priėmė rezoliuciją, smerkusią Lietuvos okupaciją ir anekciją.

V. B. Paskutinio VLIK’o pirmininko dr. Kazio Bobelio veikla nebuvo kreipiama į lietuviškumo išlaikymą – siekta paveikti įvairių šalių vyriausybes ir organizacijas, kad nebūtų pamiršti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacija ir aneksija. VLIK’e teko būti vicepirmininku informacijos reikalams. Mano „karjera“ šioje organizacijoje baigėsi, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Tada ir VLIK’as nutraukė savo veiklą kaip įvykdęs užsibrėžtąją užduotį. Galimas dalykas, panašų žingsnį turėtų žengti ir Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Galiu pasakyti, kad buvo nemažai ir daugiau už mane lietuvybei atsidavusių tautiečių, bet tos lietuvijos išlaikymas tirpo visose išeivijose. Man buvo svarbiau kinas ar bet kurios kitos tautos atstovas, kuris pasisakydavo prieš Sovietų Sąjungos šelpimą kanadietiškais ir amerikietiškais grūdais – taip gynė kartu ir Lietuvos laisvės reikalus, negu kad lietuviškai kalbantis išeivis, bijojęs pasakyti drąsų žodį prieš Sovietų Sąjungą.

ML. Tikriausiai pripažįstate, kad ne kiekvienas žmogus gimė būti herojumi, kitam juk nelemta atlikti nė vieno iš dvylikos Heraklio žygdarbių. Jūs pats už tuos „neherakliškos“ prigimties žmones kovojote, gynėte jų žmogiškąjį orumą, bet visada nemėgdavote skystablauzdžių, kurie nuleidžia galvą. Gal dabar gailitės, kad per aštriai prieš juos pasisakydavote, ir taip iš galimo sąjungininko įsigydavote priešą?

V. B. Nebūtinai žmogus turi visą laiką degti ugnimi. Prisimenu ne vieną atvejį, kai būdavo palaikomi, remiami ir net aukštinami kongresmenai, kurie buvo Sovietų Sąjungos rėmėjai. Arba štai senatorius Chris Dodd. Jo tėvas buvo tikras antikomunistas, pavergtųjų tautų gynėjas, o sūnus – liberalas ir salonbolševikas. Kai matai, kad lietuviai mulkinami, skatinami aukoti pinigus, kurie skirti tokiems politikams paremti, lieka tik rankomis skėsčioti – žmonės nenuvokia, ką remia.

ML. O Jūs rėmėte į Amerikos prezidentus 1964 m. kandidatavusį respublikoną senatorių Barį Goldvoterį (Barry Goldwater, 1909–1998), kurio itin radikalūs pareiškimai gerokai baugino daugelį amerikiečių.

V. B. Jo „radikalumas“ gąsdino tuos, kurie nesuvokė, jog dalyvauja mirtinoje kovoje. Goldvoteriui buvo pabodęs nuolatinis Amerikos politikų seiliojimasis su sovietais, 1964 m. jis iškėlė savo kandidatūrą rinkimuose į prezidento postą. Jo šūkis buvo „Why not victory?“ (Kodėl ne pergalė?). Goldvoteris buvo pasirengęs laimėti konkurenciją su sovietais, o to nenorėjo kitos Amerikos politikos jėgos. Dauguma išeivijos pabėgėlių, nukentėjusių nuo komunistų, balsavo prieš Goldvoterį, paveikti pasaulinės žiniasklaidos, kuri buvo kontroliuojama Kremlių norinčių paremti ir į JAV rinkimus įsikišusių komunistų ir kitų globalistų.

ML. Amerikiečius, kaip ir visus normalius žmones, įbaimino 1962 m. Karibų krizė, kai žmonija buvo atsidūrusi ant branduolinio karo slenksčio. Amerikiečių dauguma Goldvoterį veikiausiai tapatino su konfrontavimo prieš Sovietų Sąjungą politika. Žmonėms nusibodo nuolatinė dviejų supervalstybių kaktomuša. Ar jų negalima suprasti?

V. B. Jokia kaktomuša negrėsė, o kad Sovietų Sąjunga taip ilgai išsilaikė, tai tik dėl Amerikos pinigų, grūdų ir technologijų. Pavyzdžiui, astronautų kostiumo sukūrimas NASA konstruktoriams kainavo 10 mln. dolerių, o sovietams tokį kostiumą parduodavo už 160 tūkst. dolerių. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių. Akivaizdus įrodymas, kad JAV viršūnėms reikėjo Sovietų Sąjungos. Ji seniai būtų subyrėjusi, jei ne amerikiečių globalistų pagalba.

Kaip strateguojama didžio melo politika

ML. Gerbiamasis Viliau, kaip atsitiko, kad tie, kurie mums kalė marksizmo dogmas, bandė išpustyti idealizmo pasireiškimą ar bent kiek labiau pasireiškusį tautiškumo jausmą okupuotoje Lietuvoje, patys pirmieji spėjo ne tik persiversti, persiorientuoti ir užsitikrinti tvirtas materialines gyvenimo pozicijas nepriklausomoje Lietuvoje? Jų rankose politiniai ir finansiniai įtakos svertai, kai kurie tapo tikrais oligarchais, nors ir nesistengiančiais afišuotis. Įdomiausia, kad tie patys asmenys vėl mus moko, tik visai priešingų dalykų – demokratijos, europietiškumo, kviečia „plačiau mąstyti“, neužsidaryti „provincialumo kiaute“. Materialistai atskleidė tikrąją savo esmę, visa galva nėrė į materialines vertybes ir nesiskundžia gyvenimu, nes vartosi kaip inkstai taukuose. Kaip Jūs paaiškintumėte tokius nuostabius gyvenimo virsmus?

V. B. Atsakymą galima rasti Anatolijaus Golicyno knygoje New Lies For Old (Nauji melai vietoj senųjų, išleista Dodd, Mead & Co, 1984 m.). KGB majoras Golicynas šioje organizacijoje dirbęs itin slaptoje strateginio planavimo grupėje, 1961 m. gruodį per Suomiją pabėgo į Vakarus, savo knygoje atskleidė SSRS vidaus ir užsienio politiką apnuoginančius faktus. A. Golicynas teigė, kad realiau mąstantiems SSRS vadovams buvo aišku, kad jų šalis rieda į ekonominę ir politinę prarają, iš kurios išsigelbėti gali padėti tik neatidėliotinos permainos. Tam tikslui buvo perorganizuotas SSRS Valstybės saugumo komitetas (KGB), kurio pirmininku buvo paskirtas Aleksandras Šelepinas. Jis pakeitė generolą Ivaną Serovą, tą patį, kuris 1941 m. pasirašė pirmąjį iš Lietuvos tremiamų asmenų sąrašą. A. Šelepinas KGB vadovo poste išbuvo 1958–1961 m., o 1959 m. KGB pradėjo strateguoti planą, kaip „modernizuoti“ SSRS su Vakarų pagalba.

Tai štai KGB Strateginio planavimo grupės išvada nelabai džiugino SSRS vadovus: SSRS griūva ir sugrius, jeigu nebus imtasi neatidėliotinų permainų. Buvo prisiminta V. Lenino 1921 m. Sovietų Rusijoje pradėtoji vykdyti naujoji ekonominė politika (NEP), kurios imtis privertė badas šalyje ir visiška ūkio suirutė, gamybos nuosmukis ir baisi infliacija. NEP’as leido naudoti samdomąją jėgą, nuomoti žemę, smulkią privatinę nuosavybę, ypač skatinta kooperacija. Ši politika padėjo atkurti šalies ūkį, rinką, stabilizuoti finansus. Bet mirus Leninui NEP’as pradėtas likviduoti, o baigėsi tuo, kad pasibaigus NEP’ui buvo likviduota spėjusi susiformuoti naujoji buržuazija ir turtingesnieji valstiečiai.

ML. NEP’ą pakeitė jos savaip antipodas – 1929 m. J. Stalino pradėtoji masinė žemės ir ūkio kolektyvizacija.

V. B. Bolševikų panaudotas melas išaiškėjo labai greitai, NEP’as jiems buvo reikalingas kaip priemonė gauti užsienio paramą ir gelbėti šalį nuo bado. Tam buvo reikalingos ekonominės ir politinės nuolaidos. Tai buvo apsimestinė politika.

ML. Būtų įdomu panagrinėti, kas skiria apsimestinumą nuo įžvalgumo politikoje. Prisiminkite Leniną, kurį Jums yra tekę matyti gyvą per paradą Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Galimas dalykas, esate vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris gali pareikšti matęs gyvą Leniną. Mūsų vyresnės kartos žmonėms frazė „jis matė Leniną“ yra labai iškalbinga kaip ištisos epochos atspindys. „Mačiusieji Leniną“ buvo įvairių renginių, oficialių minėjimų ir švenčių būtini dalyviai, tarsi „nenutrūkstamų lenininių idėjų laidas“. Aštrialiežuviams tai buvo proga pasišaipyti iš nukriošusios santvarkos. O Jums kokį įspūdį paliko Leninas? Tikriausiai jautėtė didžiulį pakilimą, kaip ir visa aplinka, to parado dalyviai, kuriems teko juk istorinė galimybė išvysti „revoliucijos vadą“?

V. B. Matyt, esate perpratęs minių psichologiją. Leninas ir iš jo pasimokęs Stalinas labai gerai suvokė, kaip reikia manipuliuoti masėmis. Hitlerio naciai ištobulino parado „meno“ įtaką iki aukštumų. Mano vaikystėje Lenino komunistų paprastas eilinis paradas paveikė, kai pro mūsų daugiabutį pamatėme žygiuojančius su raudona vėliava! Kiemo vaikėzai sušuko „Žiūrėkit, mūsų Volodia vėliavą neša!“ Rodos viską atiduotum, kad Maskvos gatve žygiuotum parado priešakyje su Lenino vėliava.

Taip man tada atrodė. Su tėvais nuo karo pasitraukusiais į Ukrainą, per Maskvą tuo metu važiavome į Lietuvą.

Tačiau paradai neišgelbėjo „raudonosios imperijos“. Praėjus 40–50 metų po NEP’o imperijos pamatai ėmė braškėti.

Keitė įvaizdį, bet ne sistemą

ML. Ką mums rodo Anatolijaus Golicyno pavyzdys? Kad ir kokia negyvybinga, stagnuojanti buvo Sovietų Sąjungos politinė ir ekonominė sistema, bet būta daug mėginimų tą sistemą „patobulinti“, pritaikyti prie realaus gyvenimo. Reformų bandė imtis V. Leninas, N. Chruščiovas, J. Andropovas, o M. Gorbačiovas persitvarkydamas tiek „nusireformavo“, kad iš imperijos prezidento pasijuto besėdįs jau ne prie suskilusios, bet prie sudužusios geldos.

V. B. Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II M. Gorbačiovas gavo neįmanomą uždavinį: pakeisti Sovietų Sąjungos įvaizdį, nepakeičiant sistemos. Labai įžvalgus apibūdinimas. Kadangi pertvarkai, arba reformoms, reikėjo ir geros vaidybos, tai nebeišėjo naudoti teroro, tokio įprasto visai Sovietų Sąjungos politikai. Juk buvo išlikę tie, kurie su mielu noru būtų pradėję naują teroro bangą. Sovietų karinė „mašina“ sunerimo: kas čia vyksta, šitiek laisvių, balsus parodė, kas netingi – visiška anarchija valstybėje! Odesoje karinio jūrų laivyno ir sovietų armijos karininkai pareikalavo susitikimo su M. Gorbačiovu. Šis atskrido juos nuraminti. „Nesirūpinkite, viskas eina pagal planą ir visiškoje mūsų kontrolėje“, – tai Gorbio žodžiai to susitikimo su karininkais metu.

ML. Tipiškas partinis ideologas M. Gorbačiovas taip įsijautęs žmonėms kalbėdavo apie „perestroiką“, kad galų gale ir pats patikėdavo tuo, ką sako. Jums neatrodo?

Man atrodo, kad jis vykdė užduotį, kurios tikslas – gelbėti sovietų galią. Tam imtasi įvairiausių priemonių, kuriomis net sunku patikėti. A. Golicynas ketveri metai iki Lenkijos „Solidarumo“ įkūrimo išpranašavo, kad tokia organizacija bus įkurta. Buvo A. Golicyno knygoje išpranašauta ir Berlyno sienos, skyrusios dvi Vokietijaa, griūtis. Pasauliui reikėjo parodyti, kad Sovietų Sąjunga „persitvarko“ ne žodžiais, bet veiksmais. Visos tos priemonės, kurios slypėjo po žodžiu „perestroika“, buvo reikalingos tam, kad būtų išsaugota silpstančios Sovietų Sąjungos galia. Bet kai kas tuos dalykus pamiršta, sąmoningai ar ne visai. Apie tai A. Golicynas rašo savo antroje knygoje „Perestroikos apgaulė“ („Perestroika Deception“, 1995). Daug ką stebino išskirtinis A. Golycino informuotumas ir įžvalgumas. Jis tiek informacijos suteikė Vakarų šalių žvalgyboms ir vyriausybėms, kad reikėjo tik ja tinkamai pasinaudoti. Kitas dalykas, kiek Gorbio ir Sovietų Sąjungos „prietėliai“ Vakaruose leido veiksmingai tą į jų rankas patekusią informaciją panaudoti prieš „socializmo tvirtovę“.

Perestroika taip pat buvo vienas iš Sovietų Sąjungos sumanių manevrų pasauliui suvedžioti. Iš Baltijos šalių Lietuva buvo nepatikimiausia, todėl perestroika pradėta nuo Estijos, kurios KP pirmasis sekretorius buvo M. Gorbačiovo klasės draugas. Neatmetu minties, kad ir Lietuvoje buvo duota komanda organizuoti persitvarkymą. Tuo metu dienraštyje „The Washington Times“ buvo šmėkštelėjusi mane sudominusi žinutė, esą Gorbis bando „panaudoti pabaltijiečių nacionalizmą parestroikai išgelbėti“.

ML. Grūdai krito į parengtą dirvą, nes visi troško permainų.

V. B. Visi troško laisvės, o susikryžiavo keli dalykai. Juk net ir kai kurie komunistai norėjo atsikratyti Maskvos „rankos“. Todėl „perestroikos tėvas“ ir jo šalininkai patys nesitikėjo, kad jų pasėtoji sėkla Baltijos šalyse įgis tokį mąstą, kad permainos pasirodys besančios didesnės už KGB strategų sumanymus.

ML. Bet ar nepavėlavo perestroika, ar neturėjo prasidėti N. Chruščiovo, ar bent jau džiazą mėgusio J. Andropovo laikais? Juk naujasis „pranašas“ Gorbis vėlavo į šią stagnacijos šalį „ateiti“ net ketvirtį amžiaus.

V. B. Perestroika prasidėjo apie 1959-uosius ir tęsėsi. Ypač propaguojama Andropovo „meilė džiazui“ (JAV dešinieji puikiai atpažino šį manevrą) buvo vienas iš keliastulpių iki Gorbio perestroikos.

Pamečiui negalėčiau visų Sovietų Sąjungoje vykusių procesų analizuoti. Man atrodo, kad visas reikalas nuosavybėje, kurią pamažu pradėjo periminėti su gamyba susijusio karinio-pramoninio komplekso atstovai, taip pat ir KGB „viršūnėlės“. O tada jau prireikė rinkos dėsnių įtvirtinimo Sovietų Sąjungoje, prireikė ir „demokratijos“, nes juk reikėjo prisigrobtą turtą apsaugoti.

ML. Gal teisingiau demokratijos iškamšos, staiga atsiradusių tarsi iš nieko oligarchų modelį atitinkančios „demokratijos“.

V. B. Keitėsi nuosavybės savininkai, o su pokyčiais prireikė ir naujų įvaizdžių. Senukas J. Andropovas buvo naujo įvaizdžio atstovas, propagandos padarytas liberalu, girdi, vertino viskį ir mėgo džiazą. Šalis buvo pratinama prie pokyčių, o jie reikalingi buvo tik tam, kad būtų išsaugota sistema.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Naujausia Viliaus Bražėno publicistinių straipsnių ir interviu knyga

Keturių Amerikos prezidentų skulptūros, iškaltos Rašmoro kalno oloje Pietų Dakotoje, JAV