Romualdas Šviedrys: „Verčiau jau būti didele žuvimi tegu ir mažame tvenkinyje (2)“

Mokslo istorikas Niujorko politechnikos universiteto prof. Romualdas Šviedrys toliau kalba apie tai, kodėl jam įdomu atvykti į Lietuvą ir kokių kūrybinių paskatų jis čia gauna, nepaisant visų sunkumų, trūkumų ir keistinų dalykų.Du skirtingi pasauliai

Mokslo Lietuva. Sakote, Lietuva nėra mokslo provincija, bet nepasakėte, kad ji apskritai nėra provincija.

Romualdas Šviedrys. Mokslo žmogui gyventi ir dirbti Niujorke ar Lietuvoje – tai du visiškai skirtingi pasauliai. Lietuvoje daug ką atperka lietuviška dvasia, žmonių charakteriai, būdas. Man labai patinka klausytis, ką kalba jauni žmonės. Mintyje turiu Lietuvą, nes Niujorke įlipęs į metro tiesiog nesuprantu daugelio žmonių kalbos. Girdžiu kurdų, indų, afrikiečių, japonų, kinų mandarinų ir ne mandarinų kalbas – kol atvažiuoju, išgirstu trimis dešimtimis kalbų šnekančius žmones. Apie ką jie kalba – nesuprantu. Lietuvoje lengviau – sunkiau suprantu nebent lenkiškai kalbančiuosius. Yra daug dalykų, kuriuos patiriu tik Lietuvoje.

Neseniai Lietuvos dailės muziejuje buvo pristatytas Salaspilio (Kircholmo) mūšio paveikslas. Nuėjau į muziejų be oficialaus kvietimo, pusę valandos anksčiau nurodyto laiko. Einu tiesiai į salę, kur yra paveikslas. Tikriau du paveikslai – originalas ir kopija. Kopijoje pažymėtas kiekvienas pulkas, Švedijos karaliaus ir mūšio vadų, artilerijos išsidėstymo vietos. Imu gilintis.

Į salę įeina šeši ar septyni vyrai, kelios moterys, sustoja prie originalo ir kalbasi prancūziškai. Vienas iš jų kalba daugiau – yra lyg ir svarbiausias iš atėjusiųjų. Paskui prieina prie paveikslo kopijos, su manim pasisveikina prancūziškai. Atsakau ta pačia kalba. Vyriškis pasidomėjo, iš kur esu. Sakau, esu mokslo istorikas. Paaiškėjo, kad mane užkalbinęs vyriškis yra Prancūzijos ambasadorius. Kur tu Niujorke ar Vašingtone paprastas žmogelis gali susitikti su Prancūzijos ar kitos šalies ambasadoriumi ir dar štai taip pasikalbėti! Visiškai neįmanomas dalykas. Vilniuje prie Salaspilio mūšio paveikslo Prancūzijos ambasadorius man pristato visą jį lydinčių asmenų komandą, taip pat vieną ne komandos narį. Mat tarp jų buvo ir tą pačią dieną Vilniuje savo knygą apie Lietuvą prancūzų kalba pristatantis Ives Passerand. Šiek tiek vėliau jis vėl prie manęs priėjo, anglų kalba sako: „Jus galbūt sudomins kita mano knyga – Valstybė ir patentai. Knyga yra viename iš Bostono knygynų“. Atsakiau, kad tą knygą tikrai gausiu, tuo pasirūpins mūsų tarpuniversitetinio ryšio bibliotekininkė.

ML. Norite pasakyti, kad Lietuvoje bibliotekininkės tokios knygos neįstengtų parūpinti?

R. Š. Pirmiausia noriu pasakyti, kad Niujorke niekada ir jokioje parodoje nepavyktų susipažinti su tokiais įdomiais ir reikšmingais žmonėmis, kaip Lietuvoje, Vilniuje. Štai liepos 4-ąją, minint JAV nepriklausomybės dieną, galima pamatyti ir pasikalbėti su JAV ambasadore Lietuvoje, o prieš tai buvau Ispanijos ambasadoje, nes norėjau gauti kvietimą į Galisijos muziką atliekančios Milladoiro grupės koncertą. Šiuo požiūriu nei Lietuva, nei Vilnius nėra periferija.

ML. Tačiau gyvenimas, net jei tai mokslininko gyvenimas, nėra vien bendravimas su ambasadoriais.

R. Š. Suprantama, tačiau šiais pavyzdžiais noriu pasakyti, kad gyvenimas tokioje šalyje kaip Lietuva kitaip organizuotas negu didelėje valstybėje. Kadaise pasirinkau, bet prieš tai uždaviau sau klausimą: kas man svarbiau – būti maža žuvele dideliame tvenkinyje ir 30 metų paaukoti Galilėjaus studijoms, o gal verčiau būti didele žuvimi tegu ir mažesniame tvenkinyje, mažiau specializuotis, tačiau užsiimti platesne veikla? Štai koks klausimas.Tapatumo klausimai, kuriems reikia atsakymo

M.L. Pasirinkimą galėjo nulemti ir Jūsų šeimos šaknys. Pasaulyje yra daugybė mažų ir labai mažų šalių, bet Lietuvą pasirinkote juk neatsitiktinai. Čia jaučiatės savas, suprantate Lietuvos žmones, o jie supranta Jus, ir toli gražu ne apie kiekvieną šalį tą galėtumėte pasakyti.

R. Š. Manau, esama tam tikros paralelės su Ignotu Domeika. Gyvendamas Čilėje jis vis prisimena Lietuvą, kalba apie ten patirtus įspūdžius. Jodamas per saulės įkaitintą Atakamos dykumą ar per Araukaniją, mintyse mato Panerių kalvas, Lietuvos girias ir pievas. „O, čia kaip Lietuvoje“, – taip reaguoja į jam patikusį peizažą, o pasilenkęs prie kokio augalo ar medelio, priduria: „Čia ne lietuviška pušis“. Čiliečiams keistuolis Domeika taip ir lieka nesuprastas: kodėl jį jaudina visokie niekai?

ML. Kodėl Domeikai tokie svarbūs tie jo lietuviškieji prisiminimai? Ne Paryžiaus grožybės, nors jis baigė Paryžiaus kalnakasybos mokyklą (École des Mines), įgijo inžinieriaus kvalifikacijas, papildydamas Vilniaus universitete įgytąjį plataus profilio gamtininko ir matematiko išsilavinimą. Pagaliau Paryžiuje telkėsi labai daug iš Lietuvos pasitraukusių pralaimėto 1831 m. sukilimo dalyvių, taip pat ir iš lietuvių suformuotojo 25-ojo pulko, tad Domeika Paryžiuje neturėjo jaustis vienišas.

R. Š. Vargu ar galėčiau lengvai atsakyti į šį klausimą. Kodėl pats nejaučiu to gilaus prisirišimo prie Lietuvos, kurį patiria lietuviai? Esu miesto žmogus, gamtoje nepatiriu jausmo, kurį išgyvena kiti lietuviai. Esu uždaros erd-vės žmogus, man jauku bibliotekoje, paskaitų salėje, auditorijoje. Todėl man gera Bogotoje, Buenos Airėse, Niujorke, Paryžiuje ar Londone. O kur mano lietuviškos šaknys? Tiesiog nežinau, sunku paaiškinti. Nejaučiu skausmo, kad vaikystėje teko palikti Lietuvą. Tą skaudulį jautė ir savy nešiojo mano tėvai, ta mūsų tėvų karta, kuriai teko savo šalį palikti 1944-aisiais.

ML. Gal Jums, septynmečiui, Lietuva dar nebuvo spėjusi įsigerti į kraują? Nejau neprisimenate vaikystės žaidimų, žalios kiemo žolės, pirmųjų draugų, kiekvieną žmogų iš vaikystės lydinčių įspūdžių virtinės?

R. Š. Geriausiai prisimenu, kad Kaune turėjome vilkšunį, kuris mane saugodavo. Taip pat prisimenu gausybę švino kareivėlių – pėstininkų ir raitelių, iš kurių rikiuodavau kariuomenių pulkus. Tai mano šešiamečio, septynmečio svarbiausi vaikystės Kaune įspūdžiai.

Negyvenau nei Lietuvos, nei kitos šalies kaime. Jei jau kalba pakrypo apie kaimą, iš Lietuvos laikų prisimenu mūsų šeimos kelionę į Inturkę 1943 metais Ten gyveno mano dėdė, prisimenu namą prie ežero, kuriame plaukiojome baidare ir valtimi. Mano brolis prie pat kranto įkrito į vandenį, buvo ištrauktas. Maži prisiminimai, tačiau jie įprasminti šeimos albumo nuotraukose. Viena nuotrauka vis nedavė man ramybės. Buvau nufotografuotas prie Telefunken radijo aparato. Vis kėlė nuostabą, kad į tokį mažą aparatą pavyko sutalpinti visą orkestrą, kuris groja. Kolumbijoje tą albumą vartydavome ir komentuodavome: čia mūsų šuo, čia su tėčiu sėdžiu prie lango sode, o štai čia mūsų sunkvežimis, kuriuo važiavome į Inturkę...

ML. Karo metais vokiečiai nekonfiskavo Jūsų tėvelio sunkvežimio?

R. Š. Karo metais nebuvo galima gauti benzino, todėl tėvas sunkvežimyje įmontavo katilą, kūrenant malkomis buvo gaunamos dujos – jomis ir buvo varomas sunkvežimis. Tiesa, kartais vis tekdavo sustoti, pakrauti malkų, kad toliau būtų galima važiuoti.

Didelį įspūdį paliko kelionė Nemunu su tėvelio jachta. Kažkur prie Smalininkų buvo Lietuvos siena su Vokietija. Mūsų jachta buvo sustabdyta, neleista toliau keliauti. Vokiečiai buvo išsikasę apkasus, pasistatę kulkosvaidį, o labiausiai įsiminė, kad vokiečių kareiviai kas rytą Nemune susprogdindavo granatą ir surinkdavo apsvaigintas žuvis. Su mažyčiu kibiriuku ir aš stengdavausi prisirinkti mažyčių žuvyčių. Deja, tikro kaimo gyvenimo niekada neteko patirti, priklausau tai kartai, kuri jau buvo atplėšta nuo kaimo. Tad ir savo tapatumą nustatyti nelengva.Per Paryžių kelias vedė į Čilę ir Kolumbiją

ML. Labai turiningi ir vaizdingi prisiminimai, net keista, kad jie neperaugo į nostalgijos jausmą dėl prarastos vaikystės ir gimtinės – šiuo atveju šios sąvokos viena kitą papildo.

R. Š. Po daugybės metų einu į LR užsienio reikalų ministeriją dėl Lietuvos pilietybės. Jauna moteriškė, vos baigusi Teisės universitetą, pavartė mano atsineštus dokumentus ir sako: „Trūksta vizos, kai 1944 m. buvote įleistas į Vokietiją“. Tarnautoja nepagalvojo, kad karo metu, artėjančio fronto sąlygomis, kai tūkstančiai pabėgėlių netvarkingai bėgo per sieną su Vokietija, apie jokias vizas nė kalbos nebuvo.

ML. Vyko „tautų kraustymasis“, nors ši sąvoka ir netaikoma Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams apibūdinti. Visos įprasto gyvenimo taisyklės neteko savo reikšmės, racionalumą pakeitė iracionalumas. Mūsų valdininkams ir tarnautojams prie tokių perturbacijų sunku prisitaikyti. Trumpai tariant, Lietuvos pilietybės ligi šiol taip ir negavote?

R. Š. Deja.

ML. Ankstyvos vaikystės Lietuva Jūsų prisiminimuose išliko ne visai reali, lyg pasaka, gal todėl tie prisiminimai ir neperaugo į nostalgiją – prarastosios ir tik atsiminimuose sugrąžinamos gimtinės, tėvynės jausmą. Manau, kad tuo truputį skiriatės nuo Ignoto Domeikos, kuris nuolat gyveno prisiminimais, tėvynės įvaizdis labai giliai buvo įsišaknijęs į jo savimonę. Domeika 29-erių tapo išeiviu iš Lietuvos, kartu su kitais 1831 m. sukilimo dalyviais traukėsi į Prūsiją, iš ten – į Paryžių, baigė Kalnakasybos institutą, likimas jį nubloškė į Čilę.

R. Š. Mūsų šeimai 1948 m. taip pat teko šešias savaites praleisti Paryžiuje, kol buvo parengtas laivas kelionei į Kolumbiją.

ML. Vadinasi, praėjus 110 metų Jūs su tėvais tarsi pakartojote I. Domeikos kelionės maršrutą – iš Paryžiaus į Pietų Ameriką.

R. Š. Atsidūrėme Kolumbijos sostinėje Bogotoje, 2640 m aukštyje virš jūros lygio Rytinėje Kordiljeroje, buvusiame vietos indėnų muiskų civilizacijos centre. Tuo metu Bogotoje gyveno tik 300 tūkst. gyventojų, tačiau miestas labai sparčiai augo. Tame mieste aš gyvenau ir mokiausi. 2005 m. Bogotoje jau buvo 7,10 mln. gyventojų. Tai vienas sparčiausiai augusių miestų Pietų Amerikoje.

ML. Vis dėlto kiekviena proga į egzotiškąją Kolumbiją Jūs neskrendate, o Lietuvą per nepriklausomybės metus kokį 50 kartų, jei ne daugiau, spėjote aplankyti. Tapote mūsų žmogumi.

R. Š. Paskutinį kartą Kolumbijoje buvau prieš 18 metų, kai mirė mano mama. Mama sirgo paskutinės stadijos vėžiu, tad iš JAV teko labai dažnai, kone kas savaitę mamą Bogotoje lankyti. Jaučiau nuolatinę įtampą, kad sukilėliai, kurie susidėjo su Kolumbijos narkotikų verslu, nenumuštų iš Bogotos oro uosto kylančio lėktuvo. Lig šiol nė vienas lėktuvas nebuvo numuštas, bet pagrobta labai daug žmonių, taip pat ir Kolumbijos lietuvių. Iš pagrobtųjų asmenų šeimų reikalaujama išpirkos – tai verslas, būdingas Kolumbijos mafijos struktūroms. Kai kurie šalies įpročiai šokiruoja. Antai mano kolumbietės žmonos brolis (lietuviškai laigonas – G. Z. pastaba) važiuoja Bogotoje savo džipu ir prie šviesoforo mato, kaip vienas automobilis staiga užkerta kelią kitam. Kyla ginčas. Persekiojamo automobilio vairuotojas šoka prie vairo, pavažiuoja atgal ir apvažiuoja jam kelią užkirtusį automobilį. Spėjo nuvažiuoti iki kito šviesoforo, bet persekiotojai pasivijo ir per langą nušovė bandžiusį pabėgti vairuotoją. Žmonos brolis bandė prisivyti žudikų automobilį, bet laiku apsigalvojo, nes ir jį būtų nušovę.

Mano sūnaus krikšto tėvų sūnų buvo pagrobę, prašė išpirkos. Pagrobtąjį prirakintą prie lovos saugojo penki vyrai. Policijai pavyko susekti, kokiame name laikomas pagrobtasis ir parengti išlaisvinimo operaciją. Namas buvo apsuptas, sugebėta įkišti mikrofonus, išlaisvinimo operacijoje dalyvavo specialusis kariuomenės dalinys, atgabenta net patranka. Kai pagrobtasis buvo nuvestas į tualetą, prasidėjo išlaisvinimo operacija. Iššovė patranka, namas buvo beveik sugriautas, visi 5 grobikai nukauti, o pagrobtasis liko gyvas tualete, jį pavyko išlaisvinti.

Štai dėl tokios kolumbietiškos gyvenimo realybės šis kraštas man netapo labai patrauklus. Suprantu kolumbiečių mąstyseną, nors ją suvokti nėra paprasta: jie galvoja vienaip, sako kitaip, o daro trečiaip.

ML. O kodėl reikia daryti kitaip, koks čia išskaičiavimas?

R. Š. Kolumbietis rimta mina gali pasakyti, kad susitinkame tą ir tą valandą, bet į susitikimą neateis. Beje, kartais net duos suprasti, kad neišpildys pažado. Jų tokia bendravimo forma.

ML. Bet mes, europiečiai, galime tokių bendravimo subtilumų nesuprasti.

R. Š. Europiečiai ir nesupras. Panašiai yra Brazilijoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse. Ne vien sovietų Lietuvoje buvo mistinių dalykų, kuriuose puikiai orientavosi lietuviai, bet kurie buvo visiškai nesuprantami kitataučiui. Daug ką reikėjo skaityti tarp eilučių.

ML. Tai kaip su tokiais žmonėmis – viena galvojančiais, kita sakančiais ir trečia darančiais – gyventi?

R. Š. Sunku gyventi. Tačiau kiekvienas pamažu įsigyvena ir sistemą supranta kaip reikia.

ML. Kolumbijoje palaidoti Jūsų tėvai, vadinasi, ši šalis yra ir labai svarbi Jūsų gyvenimo dalis.

R. Š. Mano tėvai ten palaidoti, bet negalėčiau tvirtinti, kad save sieju su Kolumbija.

ML. Esate dėstęs tame pačiame universitete Bogotoje, kur matematiką dėsto garsus mūsų tautietis prof. Antanas Mockus, šiemet tik antrame ture pralaimėjęs rinkimus į Kolumbijos prezidento postą išrinktajam Juanui Manueliui Santosui.

R. Š. Vis dėlto manęs ten netraukia, o į Lietuvą traukia gal todėl, kad ilgą laiką Lietuvoje buvo draudžiama rašyti ir viešai kalbėti apie daugelį istorijos įvykių, žymių praeities veikėjų, mokslininkų, nes tai kėlė lietuvių pasididžiavimą savo tauta ir Lietuvos valstybe.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Kauno technologijos universiteto prof. R. Šviedriui išduotas garbės daktaro diplomas

Mokslo istorikai prof. Romualdas Šviedrys ir prof. Algimantas Juozas Krikštopaitis su savo parengtais mokslo istorijos magistrais Aušra Rimaite ir Dariumi Juodžiu