Romualdas Šviedrys: Man patinka vienu metu būti čia ir ten

2010 m. vasario 16-ąją minint Valstybės atkūrimo dieną septyniolika Lietuvai nusipelniusių mūsų šalies ir užsienio piliečių buvo apdovanoti ordinais ir medaliais. Apdovanotųjų sąraše ir Niujorko politechnikos universiteto profesoriaus, ilgamečio Lietuvos mokslo istorikų asociacijos nario Romualdo Sokolovo-Šviedrio pavardė. Apdovanojimų teikimo dieną profesorius atvykti iš Niujorko negalėjo, tad Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius Prezidentūroje jam įteiktas kovo mėnesį, dalyvaujant artimiausiems draugams ir bičiuliams.

R. Šviedrio pavardė Mokslo Lietuvoje šmėkši labai dažnai, galėtume net pasakyti, kad profesorius yra savotiškas rekordininkas, nes jau gerą dešimtmetį kone kasmet vis pasiūlo laikraštyje aptarti kokią nors svarbią mokslo istorijos temą. Su profesoriumi esame rengę ir išspausdinome publikacijas apie technologijų perkėlimo į kitus kraštus subtilumus, garsųjį geologą, mineralogą, vulkanologą Ignotą Domeiką, raketų ir artilerijos žinovą Kazimierą Semenavičių, orchidėjų „medžiotoją“ botaniką Juozapą Varševičių, Andriaus Rudaminos darbus Kinijoje, apskritai tėvų jėzuitų indėlį į mokslo modernizavimo ir perkėlimo į kitus kraštus pastangas (2006–2007 m.). Ir, žinoma, serija pašnekesių apie Veneros proslinkio per Saulės diską stebėjimus, nes 2004 m. birželio 8-ąją Lietuvoje galėjome stebėti šį retą ir labai įdomų astronominį reiškinį.

Kad pašnekesių su prof. Romualdu Šviedriu tematika pakankamai įvairi ir toli gražu dar neišsemta, pamėginsime įrodyti ir šia pradedama publikacija, kurios temą tikriausiai būtų galima apibrėžti tokiais žodžiais: ką mano pasaulio žmogus apie Lietuvą, pasaulį ir savo vietą jame. Ir kaip į šį kontekstą telpa mokslo istorijos ir kultūros dalykai.

　Tradicijos galia

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis profesoriau Romualdai, pirmiausia sveikiname Jus su garbingu apdovanojimu – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Esate pasaulio žmogaus pavyzdys: gimėte ir vaikystės dienas praleidote Lietuvoje, 1944 m. su tėvais pasitraukėte į Vakarus, patyrėte, koks yra karo tremtinio duonos skonis pasaulyje. Likimas Jūsų tėvus, taigi ir Jus nubloškė į Kolumbiją, kur baigėte vokiečių gimnaziją. Aukštuosius mokslus krimtote JAV, kur baigėte Cornell ir John Hopkins universitetus, kibote į mokslo istorijos tyrinėjimus. Mokate anglų, prancūzų, ispanų kalbas, taip pat ir lietuvių. Savo gimtąją kalbą ištobulinote jau buvodamas Lietuvoje, su kuria laimingai susiejote savo tolesnį kaip mokslininko ir pedagogo, taip pat ir šeimos likimą. Neatrodo, kad su Jumis skubėtų atsisveikinti Niujorko politechnikos universitetas, kur ir toliau dėstote, vadovaujate magistrantams.

Tai štai iš visos šios gausios žodžių tirados pamėginsiu išrutulioti klausimą, o gal kelis. Kaip pasaulio žmogus jaučiasi Lietuvoje? Pagaliau kas Jus nuolat traukia grįžti į Lietuvą, nejau tik žmona ir tėvų žemės, gimtinės sunkiai apibūdinamas magnetizmas? Jūs tarsi ta audimo staklių šaudyklėlė, skraidanti pirmyn atgal maršrutu Niujorkas–Vilnius. Jūsų draugams, kurių Lietuvoje turite nemažai, Jūsų atvykimai suteikia daug malonių bendravimo akimirkų, ne išimtis ir „Mokslo Lietuvos“ redakcija. Tad pamėginkime aptarti ir tokį klausimą: kokie yra didelės ir mažos šalies privalumai mokslo istorikui? Vargu ar kas geriau už Jus galėtų šia tema diskutuoti. Apskritai kas Jus paskatino kaip sūnų paklydėlį sugrįžti į gimtinę?

Romualdas Šviedrys. Pradėsiu nuo atsakymo į paskutinį klausimą. Lietuvoje atsidūriau ir esu dviejų žmonių dėka. Vienas jų buvo mano kolega Niujorko politechnikos universitete Louis Menashe. Jis kilęs iš tų žydų, kurie prieš 500 metų buvo ištremti iš Ispanijos. Jo senieji protėviai persikėlė į Graikiją, įsikūrė prie Salonikų. Jų protėviai išsaugojo, o šeima tebeturi raktą nuo namų Ispanijoje, iš kurių jų protėviai buvo iškraustyti. L. Menashe pagal šeimos tradiciją kalba Servanteso ir Don Kichoto laikų ispanų kalba, kurios pačioje Ispanijoje tikriausiai jau nebeišgirsime, nebent kokiame klasikinės filologijos seminare. Štai kas yra tradicijos galia. Tie išstumtieji iš šalies 500 metų išlaikė senąją ispanų kalbą, o štai L. Menashe dukra Niujorke jau nemoka jos, nes kolega vedė jidiš kalbančią žydę.

Politechnikos universitete L. Menashe buvo rusų ir sovietų periodo istorijos dėstytojas, dabar pensininkas ir rusiškų filmas recenzentas. Beje, jis rašė knygą apie 1905 m. revoliuciją Rusijoje, todėl buvo įleistas padirbėti į atitinkamą Leningrado (Peterburgo) archyvą. Tačiau tai, ką jis parašė, sovietams labai nepatiko, todėl daugiau į archyvus nebuvo įleistas, nors pats L. Menashe buvo lyg ir marksistas. Jis negalėjo užbaigti savo disertacijos, žodžiu, nukentėjo.

M. Gorbačiovo laikais vienas amerikietis apie Gorbačiovo reformą ryžosi sukurti keturių valandų laidų ciklą, pavadintą Inside Gorbachevs USSR. Laidų ciklą transliavo PBS (Public Broadcasting System). Tam darbui Menashe pasitelktas kaip vertėjas ir rusiškosios tematikos žinovas. Sukūrė trijų valandų ciklą, o ketvirtoji valanda turėjo būti skirta Rusijos disidentams ir žmogaus teisių gynėjams. Tai ciklo daliai kurti vėlyvą 1988 m. rudenį į Vilnių atvažiavo jo kūrėjai, kalbino daugelį asmenų. Netrukus gavau labai gražų atviruką su Neries upės vaizdu Vilniuje. Ant atviruko užrašas: „Romai, tavo vieta yra čia, kada nors turėsi grįžti“. Anksčiau aš jam sakydavau: „Niekuomet negalėsiu grįžti į Lietuvą, kol ten šeimininkaus rusai. Antraip mano tėvai, kurie bėgo nuo rusų, apsiverstų karstuose“. Kai gavau atviruką, prabėgo gal penkeri metai ir aš atsidūriau Vilniuje.

　Aplinkybės, atvedusios į Lietuvą

ML. Jūsų sugrįžimą tikriausiai paskatino jau antrasis žmogus, o Menashe raginimai buvo tik pirmas, nors dar nepakankamas postūmis?

R. Š. Tas antrasis asmuo buvo prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis. Paaiškėjo, kad jis prieš du dešimtmečius buvo aptikęs mano straipsnį, skirtą Kavendišo laboratorijai. Gal 1989 m. profesorius pirmą kartą išleistas į JAV, atvykęs į Čikagą, skaitė pranešimą VI Pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziume. Kitais metais (1990) jis vėl atvyko ir iš Niujorko pasiekė Sietlą, kur skaitė pranešimą XII Baltiškųjų studijų konferencijoje. J. A. Krikštopaitis Long Ailende (Niujorke) apsistojo pas vieną iš brolių Penikų, paklausė, kaip jam susipažinus su mokslo istoriku Šviedriu. „Tai jis čia visiškai arti“, – sako Gerimantas Penikas. Tuo metu kaip tik dėsčiau Long Ailende, 40 mylių į rytus nuo Bruklino, Niujorko politechnikos universiteto filiale.

Taip Penikas mus supažindino. Nusivežiau Krikštopaitį į savo darbo vietą, papasakojau, kaip mes reng

iame mokslo istorijos magistrantus. Krikštopaitis labai susidomėjo, girdi, reikia ir Lietuvoje pradėti rengti šios srities magistrus, nes tam buvo visos sąlygos: turime kompetentingų dėstytojų ir parengtų studentų. Šią idėją jis jau buvo aptaręs su Lietuvos mokslo istorikų patriarchu akademiku Pauliumi Slavėnu, kuris 1928 m. Jeilio universitete gavo filosofijos daktaro (astronomijos ir matematikos krypties) diplomą.

Grįžęs į Lietuvą Krikštopaitis mane pakvietė į Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų suvažiavimą, kuris vyko Tartu mieste Estijoje. Taip užsimezgė mūsų ryšiai, nuo tada dažnai atvažiuoju į Lietuvą.

ML. Jūsų pirmajai žmonai, kolumbietei, pagal profesiją gydytojai, Lietuvos išvysti neteko?

R. Š. Tuo metu ji dar buvo gyva, bet 1996 m. gegužės 19 d. staiga mirė. Man tai buvo didžiulė netektis. Suprasdamas mano būseną, J. A. Krikštopaitis vis dažniau kvietė į Lietuvą. Nutarėme kuriame nors universitete įsteigti mokslo istorikų magistrantūrą. Pradėjome vaikščioti po universitetus, siūlydami pasinaudoti Niujorko universitete sukauptąja šios krypties specialistų rengimo patirtimi. Mūsų pasiūlymais Lietuvoje nesusidomėta. Nuoširdžiai susidomėjo tik Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Kęstutis Kriščiūnas. „O, mums universitete labai reikia humanitarinio pobūdžio specializacijos“, – tokia buvo rektoriaus reakcija. Mat maždaug tuo metu buvęs Kauno politechnikos institutas tapo Kauno technologijos universitetu, tad rūpintasi dėstymo humanitarizavimu.

Iš Niujorko universiteto metams išėjau akademinių atostogų, su J. A. Krikštopaičiu ėmėme organizuoti mokslo istorikų magistrantūrą.

Tokios šalies kaip Lietuva privalumai

ML. Nepasakėte, kaip Jūs pats skynėtės kelius į mokslą.

R. Š. Palyginti vėlai baigiau doktorantūrą. Ne vienus metus atėmė kelionės iš vieno krašto į kitą. Įvairiose šalyse skirtingas mokslo metų pradžios laikas, dėl to tekdavo prarasti mokslo metus vienoje, paskui kitoje šalyje. Antai Friburge mokslo metai pradžios mokykloje baigėsi vasaros pradžioje, bet kol pasiekėme Kolumbiją, jau buvo spalis. Teko prarasti metus, nes akademiniai užsiėmimai Kolumbijoje baigiasi gruodį, iki vasario tęsiasi atostogos ir tik tada prasideda nauji mokslo metai. Kadangi nemokėjau ispaniškai, teko grįžti į ketvirtą skyrių, o ne pradėti mokslą penktame pradžios mokyklos skyriuje kaip turėjo būti. Baigiau gimnaziją Kolumbijoje gruodžio mėnesį, o amerikiečių akademinės studijos prasidėjo rugsėjį – vėl prarasti metai.ML. Ar galėtumėte apibūdinti ypatumus, kurie ryškiausiai skiria, tarkime, kolumbiečius ir lietuvius nuo amerikiečių? Taip pat ir lietuviai kuo skiriasi nuo kolumbiečių?R. Š. Visur tenka bendrauti su išsilavinusiais įvairių tautų žmonėmis, mačiusiais pasaulio, tad su visais randu bendrą kalbą. Taip pat ir gyventi man visur gera. Buvo gera Kolumbijoje, kur dėsčiau universitete, organizavau įvairius užsiėmimus. Panašiai dirbau Amerikoje ir Lietuvoje.

Man labai patinka į Lietuvą atvažiuoti. Ir štai kodėl. Vos spėjau šį kartą atskristi iš Amerikos, kai buvau paragintas būtinai aplankyti keltų-galisų muziką atliekančios grupės iš Galisijos Milladoiro koncertą. Ispanijos ambasados prašymu ši grupė sutiko atvykti į Lietuvą, koncertavo Šv. Kotrynos bažnyčioje. Iš Ispanijos ambasados gavome kvietimą, pamatėme ir išgirdome puikius atlikėjus. Neabejoju, kad ir Niujorke tas pasaulinio garso ansamblis iš Galisijos yra koncertavęs, gal ir ne kartą, bet kad šitaip paprastai būtų galima į jų koncertą ten patekti – neįsivaizduoju. Dažniausiai bilietus tenka užsisakinėti prieš du mėnesius, tą pačią dieną užsimanęs nepateksi. Pagaliau iš namų dar turėčiau trenktis piko valandą 20 mylių iki Operos teatro ar koncertų salės – didžiulis nepatogumas.

Vilniuje visi teatrai, koncertų salės tiesiog ranka pasiekiamos, labai panorėjęs net tą pačią dieną gali patekti į gerą spektaklį ar koncertą. Megapolyje, Niujorke ar daugybėje kitų pasaulio miestų apie tokius privalumus netenka nė svajoti. Niujorke nueiti į koncertą – tas pats kaip išsirengti kelionei į kitą šalį. Pagaliau ten visko tiek daug, kad apie Galisijos krašto koncertą būtų sunku net išgirsti – paskęstų tarp daugybės kitų ne mažiau svarbių ir įdomių renginių. Žinoma, jeigu būčiau tikras tos muzikos ar kultūros gurmanas, apie tą koncertą sužinočiau ir būtinai patekčiau.

Kur Lietuvoje badas

ML. Tas paradoksalus atvejis, kai „daug“ išvirsta į „mažai“ ir priešingai. Kerolo Alisos kreivų veidrodžių pasaulis: didelė pasiūla ir, atrodytų, neribotos galimybės dar visai nereiškia, kad jomis lengvai ar išvis pasinaudosi. Žmonija didindama savo „neribotas galimybes“ pasispendžia sau spąstus, patekdama į kitų būtinybių priklausomybę. O rezultatas didžios dalies žmonių slidimas paviršiumi, paviršutiniškumo, masinės kultūros, popso vis didesnis įsigalėjimas. Didėja atskirtis tarp elito ir bendro „vidurkio“ – didžiosios gyventojų dalies, „tikrų žinovų“ ir masės išsisluoksniavimas.Išvada būtų tokia: tikroji kultūra, tikros dvasinės vertybės paprastam, vidutiniškų galimybių žmogui lengviausiai prieinamos mažoje šalyje, nedideliame ar vidutiniško dydžio mieste, kur aplinkos mastai palyginami su paties žmogaus masteliu.

R. Š. Sutikčiau, kad taip yra kultūroje, bet ne mokslo istorijos srityje, kurioje tenka dirbti. Ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti. Apie mokslo istorijos reikalus tuojau pat pakalbėsime, bet norėčiau baigti pradėtuoju atlikėjų iš Galisijos koncerto pavyzdžiu. Tai keltiškų tradicijų įkvėpta muzika. Galisija yra šiaurės vakarų Ispanijos provincija, labai savita, topografiniu ir klimato požiūriu kiek panaši į kai kuriuos kitus Atlanto dalies pakraščio kraštus, tokius kaip Airija, Velsas, Škotija, Bretanė. Visus šiuos kraštus vienija senosios keltų kultūros atgarsiai, o ypač savitai jie atsiskleidžia tradicinėje liaudies muzikoje. 1978 m. savo veiklą pradėjusi Milladoiro grupė Ispanijoje yra kaip tik šios senos muzikinės galisų, arba keltiškosios* muzikos tradicijos propaguotoja.

Štai kas man buvo ne mažiau įdomu. Prof. J. A. Krikštopaitis atkreipė dėmesį į baltų išnykusią gentį – galindus. Esama duomenų, kad šios genties tam tikrus savitumus taip pat galima sieti ir su keltiškuoju paveldu ar bent jo įtaka.

Ką tuo noriu pasakyti? Tik kelios dienos Lietuvoje ir kokie nuostabūs įspūdžiai, nauja patirtis. Žinoma, tai tėra pirmo įspūdžio sukeltos emocijos, o ne gilesnio pažinimo išvados. Visa tai reikalauja tyrinėjimo, lyginimo su įvairiuose šaltiniuose glūdinčia infomacija, o iš to bus galima daryti ir išvadas.

ML. Tai ir yra ta erdvė, kurioje mokslininkui, mokslo istorikui yra ką veikti. Ar teisingai supratau, ką norite pasakyti?

R. Š. Noriu pasakyti, kad Lietuva teikia labai daug ir stebėtinų įspūdžių, bet ne visose srityse. Mokslo istorijos srityje Lietuvoje jaučiu ir matau badą.

Teleskopo 400-osios gyvavimo metinės

Kas buvo įdomu Niujorke per praėjusį semestrą? Dalyvavau mokslo istorikų konferencijoje, kurioje Niujorko universitete paminėjome Galileo Galilėjaus išrastojo teleskopo 400-ųjų gyvavimo metų jubiliejų. Paminėjome šiek tiek pavėluotai, bet tai buvo labai įspūdinga konferencija. Užtruko ją organizuoti, užtat kokį malonumą patyrė visi jos dalyviai.

ML. Pagerbdami Galilėjų neskriauskime ir olandų. Kiek atsimenu, Galilėjus pasinaudojo 1608 m. Nyderlanduose padarytais teleskopo brėžiniais, kuriuos jis gavo iš italų diplomato, 1609 m. sukonstravo aštuonis kartus didinantį, vėliau ir 20, ir 30 kartų didinantį teleskopą.

R. Š. 1608 m. Nyderlanduose išradėjas Hans Lipperhey bandė užpatentuoti žiūronus, tačiau nesėkmingai. Jo pasiūlymas atmestas, nes, girdi, tai nieko naujo, tokių išradimų jau esama iš seniau. Ir jų iš tikrųjų buvo, laivų kapitonai veikiausiai jau naudojo tam tikrus žiūronus ar jų pirmtakus su lęšių sistema.

Konferencijoje per dvi dienas perskaityta tik 12 pranešimų, tad laiko diskusijoms pakako. Ypač laukėme iš Florencijos turėjusio atvykti G. Galilėjaus žinovo Tom Settle paskaitos, kuris ir turėjo pradėti konferenciją savąja paskaita. Tom Settle ilgą laiką buvo mano kolega, dirbome tame pačiame Niujorko universiteto fakulteto skyriuje. Buvau labai sunerimęs, nes išsiveržęs Islandijos Eyjafjallajökullio (Eroivajokudlis) ugnikalnis suardė visus aviacinių skrydžių tvarkaraščius. Į Niujorką iš Florencijos kolega skrido per Paryžių ir, laimei, pateko į paskutinį lėktuvą.

Jo paskaita buvo puiki, kalbėjo apie vieną ispanų šeimą, kuri darė akinius ir kuriai beveik pavyko išrasti teleskopą gal net 20 metų prieš Galilėjų. Tuo metu jau buvo sukurta šnipinėjimo tikslams žiūronų, kurie didino ir artino vaizdą, bet labai neaiškiai. Tom Settle ir kai kurie kiti mokslininkai Europoje dabar pradeda laikytis nuostatos, kad labai svarbu apibrėžti, kas yra teleskopas. Jis turi ne tik didinti vaizdą, bet ir pateikti ryškų vaizdą.

Maždaug prieš 20 metų Tom Settle aptiko ir davė man išversti Katalonijoje rašiusio ta tema autoriaus straipsnį. Jis liko užmaršty, o Tom Settle savo pranešime visa tai atgaivino. Kilo gyva diskusija, nes visi dalyviai yra tikri tų dalykų žinovai, suvoks, apie ką kalbama. Beje, visi konferencijos dalyviai buvo kviestiniai, jų kelionės išlaidas apmokėjo mūsų universitetas.

ML. Visi vieni kitus pažinojote, sakytumei, koks uždaras masonų klubo posėdis?

R. Š. Ne visai taip. Konferencijoje susitikau su keliais mokslininkais, kurių mokslo darbus man teko tik skaityti, kad ir apie jėzuitus, bet asmeniškai jų nepažinojau. Buvo ką aptarti. Bene įdomiausia dalis – konferencijos užbaigtuvės. Tai ne vien užkandžiai ir vynas. Buvo pakviestas gan žymus aktorius iš Bostono, kuris su partneriu ir žmona aktore Londone buvo pastatę pjesę apie Galilėjaus ir jo oponento popiežiaus diskusiją. Spektaklyje jiedu dar jauni, būsimasis popiežius dar tik kardinolas, bet labai žingeidus, besidomintis mokslu. Kardinolas ateina į Galilėjaus namus, nes girdėjo, kad šis labai daug naujų ir įdomių dalykų padarė. Kalbasi jauni žmonės – mokslininkas ir kardinolas, tuo metu atviras mokslui. Abu diskutuoja svarbiausiais to meto mokslo ir tikėjimo klausimais. Mums parodyta keturių veiksmų spektaklio ištrauka.

ML. Spektaklyje tikriausiai „triuškinama“ konservatyvi, stagnuojanti Bažnyčia ir palaikomas mokslas, kurio gyvybės šaltinis yra nuolatinė idėjų kaita?

R. Š. Iš tikrųjų labiau ginama kardinolo, būsimojo popiežiaus pozicija, nes reikia suprasti, kodėl Bažnyčia tuo metu užėmė būtent mokslo atradimams nepalankią poziciją. Ketvirtame veiksme popiežius smerkia ir keiksnoja Galilėjų.

ML. Kas nuvylė popiežių, kad jis taip pakeitė požiūrį į mokslinį pažinimą? Juk Galilėjaus personažas tikriausiai atstovavo moksliniam pažinimui?

R. Š. Galilėjus pažadėjo objektyviai išaiškinti Ptolomėjaus ir Koperniko dangaus kūnų judėjimo sistemas, bet Galilėjus jį apvylė. Popiežius pateko į padėtį, kai jam nieko kito nelieka, tik viešai pasmerkti Galilėjų.

Tai mokslo istorijos teatras, kuriam negali likti abejingas. Per konferencijos užbaigtuves vienam iš aktorių turėjau išdėstyti jėzuitų ir Galilėjaus santykių istoriją. Jeigu tas spektaklis bus pastatytas Niujorke (tokių ketinimų esama), ne vieną kartą pamėginsiu į tą spektaklį nueiti. Juk mums buvo parodytos tik ištraukos.

ML. Kas Jums kaip mokslo istorikui tame spektaklyje įdomu?

R. Š. Labai įdomūs mokslo ir tikėjimo klausimų svarstymai. Keičiasi žmonių amžius, kartu ir pažiūros. Popiežius kaltinamas, kad jis pernelyg atlaidus protestantams, nesiima ryžtingų kovos priemonių. Kartu tai ir teologinių svarstymų arena.Kas yra mokslo periferija

ML. Kas trukdo ir mums Lietuvoje statyti tokius spektaklius, kuriuos būtų galima parodyti ir per mokslo istorikų konferencijas?

R. Š. Visų pirma nebūtų lėšų tokiai mokslo istorikų konferencijai surengti. Grįžkime prie paskaitos, kurią Vilniuje skaičiau 2002 m., kai buvo minimos Ignoto Domeikos 200-osios gimimo metinės ir vyko šiai sukakčiai skirta UNESCO remiama tarptautinė konferencija. Mano pranešimo tema – I. Domeika Čilėje, to meto mokslo periferijoje. Paskaita sukėlė neigiamą konferencijos dalyvių iš Čilės reakciją: kas drįsta jų mylimą šalį vadinti periferija? Šiandieninė Lietuva nėra mokslo periferija, bet labai daug ką Lietuvoje norėtųsi keisti.

ML. Kai mokslo žmonės pradeda dejuoti, kad jiems nepatinka viena ir kita, norisi pasakyti: kodėl nieko nedarote, kad būtų kitaip?

R. Š. 1999 m. rudenį mėginome daryti, kad būtų bent šiek tiek kitaip. Ėmėmės organizuoti mokslo istorikų magistrantūrą – tai buvo labai nelengva (magistrantūra organizuota 1998–1999 m., o realizuota 1999 m. rudenį). Vieną laidą magistrų parengėme, tačiau paaiškėjo, kad jiems beveik neįmanoma įsidarbinti pagal specialybę. Lietuvoje yra dalykų, kuriuos galima padaryti gerai ir greitai, bet yra ir tokių, kurių padaryti išvis neįmanoma. Todėl man patinka būti čia ir ten, tarsi balansuojant tarp dviejų gan skirtingų pasaulių.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Ambasadorius Dainius Junevičius, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė, dr. Aldona Vasiliauskienė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleris Giedrius Krasauskas, VU rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Aliucija Orientaitė, Vilniaus universiteto Mokslo muziejaus vadovas Ramūnas Kondrotas, garsus alpinistas Vladas Vitkauskas

Prof. Romualdo Šviedrio kolega istorikas Louis Menashe

Galileo Galilėjus savo teleskopą nukreipia į beribę kosminę erdvę