MOKSLASplius.lt

Bèbras ne bebras


Valerija Vaitkevičiūtė

2010 05 25 Ryto suktinis (World 21:45–22 val., vedėja Zita Kelmickaitė) pašnekovės kalbininkės prof. D. Mikulėnienė ir L. Kalėdienė teigė, kad atėjo nauja karta, ir lietuvių kalba keičiasi. Tiksliau – keičiama, neatsižvelgiant nei į Dabartinės lietuvių kalbos žodyno šešto (trečio elektroninio) leidimo, 2006, normas, nei į iki šiolei puoselėtas kirčiavimo vadovėlių (dabartinių kalbininkų net neminimų) normas. Kad lietuvių kalba degraduoja, jau seniai akivaizdu. Kalti reformatoriai, pasišovę kalbą keisti pagal principą – nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai. L. Kalėdienė laidoje sakė, kad ji Muzikos ir teatro akademijoje dabar daug dėmesio skiria akcentui, nes akcentas rodo, kokiai socialinei grupei priklauso asmuo. Ar ji taiso akcentą – neaišku. Z. Kelmickaitė paklausė, kodėl dabar reikalaujama kirčiuoti bẽbras, o ne bèbras. Pašnekovės atsakė, kad šis žodis esąs lietuviškas. Manau, kad jos klysta. Pasidomėkime šio žodžio kilme.


Prof. J. Balčikonio redaguotame Lietuvių kalbos žodyne, 1941, t. I, p. 575, duotas vienas pavyzdys bẽbrai Gargždai, Kretingos a. ir vienas pavyzdys bèbras Kalvarija, Marijampolės a. Antrame šio žodyno leidime, 1968, t. I, p. 706, pakartoti tie patys šaltiniai, tik bẽbrai – jau iš Gargždų, Klaipėdos r. Kadangi prof. J. Balčikonis pirmuoju variantu pateikė bẽbrai, tai vėlesni leidiniai, išskyrus vieną kitą, kirčiuoja bẽbras.


Apklausus tarmių atstovus iš tų vietų, kur yra bebrų (o kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (toliau VLE), 2002, t. II, p. 760, bebrai „Dabar aptinkami visoje Lietuvoje“), konstatuota, kad pietiniai vakarų aukštaičiai (Pilviškiai, Kybartai, Vilkaviškis, Bartninkai, Vištytis, Gražiškiai, Marijampolė) kirčiuoja bèbras, veliuoniškiai (Šakiai, Lukšiai, Višakio Rūda, kur bebrai ištiesino Siesarties upę, Šešupės dešinį intaką) irgi bèbras, dzūkai (Varėna, Lazdijai, Butrimonys, Leipalingis) – bèbras. V. Vitkausko Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, 1976, p. 44, kirčiuoja bèbras Kuršėnai.

Lietuvių tarybinė enciklopedija, 1977, t. 2, p. 60, kirčiuoja bẽbras, VLE, 2002, t. II, p. 759 duoda bẽbrai.

Pažvelkime į kitas kalbas.

Latviai: Latviešu–krievu vardnīca, 1953, p. 9 – bebrs (e trumpas) б οбir Latvių–lietuvių kalbų žodynas, 1977, p. 107 – bebrs bebras (nekirčiuotas).

Lenkai: Lietuvių–lenkų kalbų žodynas, 1991, p. 59 – bẽbras bóbr; Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas, 2003, t. 1, p. 64 – bóbr bèbras.

Rusai: Rusų–lietuvių kalbų žodynas, 1982, t. 1, p. 110 – бοбρ, -pá bẽbras; V. Dalis (В. Dаль) Толковый словарь живого великорусского языка, 1978, t. 1, p. 101 – Бобръ, o бобéръ autorius laiko kitu gyvūnu; Словарь русского языка XI–XVII вв., 1975, Выпуск 1, p. 84 – Бебрь (Беберь) м. Бобр, o p. 253 – Бобръ, Бобр (1381).

Ukrainiečiai: Русско–украинский словарь, 1980, p. 39 – бобр бобéр, -брá ir Українсько–російский словник, 1984, p. 41 – боб/éр, -брá бобр, разг. Бобёр.


Čekai: Чешско-русский словарь, 1976, p. 34 – bobr бобр; бобёр.


Vokiečiai: Vokiečių – lietuvių kalbų žodynas, 1989, t. 1, p. 187 – Bíber bèbras.

Įžymus rusų etimologas V. N. Toporovas (В. Н. Топоров) Прусский язык словарь A–D, 1975, p. 203 duoda prūsų kalbos formą bebrus бοбρ ir teigia, kad tikslūs atitikmenys pirmiausiai pastebimi tarp rytinių baltų ir slavų formų, plg. liet. bebrùs, taip pat bėbrus, bėbras, bèbrius, bẽbras, babrus, babrius; debrùs, dẽbras, dãbras; vebrùs, vẽbras (formą webrùs duoda ir Simonas Daukantas leidinyje Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas, 1993, t. 1, p. 92 – Bobr, webrùs. – V. V.), latv. bębrs<*bebrus, bebris; sen. rusų бебръ, 204 p. – slavų bažnytinis бебръ, bulg. bèbor, slovėnų béber, brébar, ryt. lužičėnų (slavų kalbų pogrupis. – V. V.) bebr ir kt. V. Toporovas teigia, kad formas su tais pačiais balsiais seniau turėjo ir kitos slavų kalbos. Tai rodo vietovardžiai: kaimai Slavonijoje (ist. sritis buvusioje Jugoslavijoje. – V. V.). Bebrina, taip pat chorvatų (kroatų) XIII a. Bebrevnica, ja remiantis šioje srityje bebro forma rekonstruota *bebrъ, Lenkijoje upė Biebrza (VLE, 2002, t. II, p. 759 – Bebrà. – V. V.), Бебря – upė Dniepro baseine; beber laikoma keltų kalbos forma (keltai – savo kalba artimos senovės indoeuropiečių gentys. – V. V.). Kaip teigia V. Toporovas, pavadinime бοбρ paprastai įžvelgiama reduplikacija *bhebhru – šaknies *bher-, reiškiančios rudas. Esama ir kitų žodžio бοбρ kilmės aiškinimų: *bharv- kramtyti, ėsti. Bet didesnio dėmesio, V. Toporovo manymu, verta nuomonė, kad šis indoeuropiečių žodis, veiksmažodinis daiktavardis, kilęs iš žodžio *bher- nešti, t. y. nešioti medžiagas užtvankoms statyti. Žodžio bebras kilmės istoriją dar nagrinėjo M. Fasmeris (M. Фасмер) Этимологический словарь русского языка, 1964, t. 1, p. 141; E. Frenkelis (E. Fraenkel) Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1962, t. 1, p. 38; Pr. Skardžius Lietuvių kalbos žodžių daryba, 1943, p. 24 ir daugelis kitų, bet visus yra paminėjęs ir jų darbais pasinaudojęs V. Toporovas. Taigi, netikslinga būtų apie juos kalbėti dar kartą.Manau, kad pakankamai aišku, jog žodis bèbras atėjo iš toli, ir todėl nė viena tarmė nekirčiuoja bẽbras.

D. Mikulėnienei ir L. Kalėdienei derėjo pirma išstuodijuoti minėtus šaltinius ir ypač atsižvelgti į tarmių faktus ir tik po to skelbti verdiktą, kuris, paremtas tik išankstine nuomone, netenka prasmės.