Vaidiname legendinį mokslininką Viktorą Ruokį

dr. Egidijus Mažintas

Lietuvos žemės ūkio akademijoje vyko renginiai, skirti įžymaus profesoriaus Viktoro Ruokio 125-osioms gimimo metinėms. LŽŪU bendruomenė, svečiai iš užsienio stovėdami ovacijomis pasveikino muzikinio kraštotyrinio vaidinimo Viktoras Ruokis – dirvožemių ir lauko riedulių karalius artistus-studentus, darbuotojus, dėstytojus. Spektaklio režisierius ir scenarijaus autorius – VPU Socialinės komunikacijos instituto doc. dr. Egidijus Mažintas. Muzikiniame spektaklyje Kaune atgijo viena spalvingiausių XX a. mokslininkų prof. Viktoro Ruokio asmenybė, gyvenimas ir kūrybinė veikla. Mokslininko vaidmenį sukūrė Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas prof. Algirdas Motuzas. „Neįsivaizduoju, ar be LŽŪU „veido“ Algirdo Motuzo šis spektaklis iš viso būtų įvykęs, – prisipažino spektaklio režisierius. – Rašydamas scenarijų naudojausi prof. A. Motuzo ir A. Danilevičiaus knyga apie V. Ruokį. Nekilo abejonių, kad būtent mylimas akademiko V. Ruokio mokinys perkels į sceną šio tragiškais laikais gyvenusio keistuolio gyvenimą. Iš studijų laikų LŽŪU prisimenu tada buvusį aspirantą A. Motuzą nenuilstamai vaidinusį dramos būrelyje. Šis pagrindinio herojaus vaidmuo buvo, matyt, pats brangiausias – kiek daug pasiūlymų, spalvų, idėjų šis nuostabus žmogus įpynė į šio kraštotyrinio muzikinio vaidinimo audinį“. Mokslininko kolegos iš LŽŪU senato ir dekanatų kalbėjosi, kad profesionalių muzikinių teatrų aktoriai nesugebėtų pakelti į tokias aktorinio meistriškumo aukštumas V. Ruokio vaidmens, kaip šis nuostabus aktorius, mokslininkas, rašytojas. Žiūrovai negalėjo atsistebėti doc. dr. R. Povilaičio, doc. dr. A. Gavenausko, doc. dr. V. Pranckiečio, doc. S. Kazlauskaitės, A. Šalučkaitės, Kaimo kultūros instituto direktorės doc. dr. Svetlanos Bagdonaitės-Statkevičienės, lektorės D. Petrikienės, doc. E. Jakienės ir kitų talentinga vaidyba, puikiai sukurtais charakteriais, muzikalumu.

Daugelio knygų apie dirvožemius ir akmenis autorius, dviejų aukštųjų mokyklų Odesoje ir Maskvoje absolventas agronomas Viktoras Ruokis griežė smuiku ir violončele, chorui dirigavo 1924 m. respublikinėje dainų šventėje, mėgo dainuoti lietuvių liaudies dainas, žiemą nemūvėjo pirštinių, kepurės, nevilkėjo palto, buvo vegetaras, valgė tik sudžiūvusias duonos kriaukšles, grūdus, apipuvusius, sukirmijusius vaisius, daržoves. Sakydavo: „jei obuolys be kirmėlės, jau blogai“. Aktyviai sportavo, įkūrė LŽŪA chorą Daina, rengė bėgikų varžybas. Pats iki senatvės važinėjo dviračiu, bėgiojo, per pertraukas tarp paskaitų vaikščiodavo rankomis žemyn galva, rašydavo stovėdamas ant rašomojo stalo pasidėjęs taburetę. Studentams tai buvo gyva legenda. Viktorą Ruokį amžininkai laikė keistu, todėl netrūko apkalbų ir atsitikimų, nutikusių šiam Don Kichotui, visą gyvenimą kovojusiam su valdininkais už švarią ir ekologišką Lietuvą. Visi nutikimai, talentingai perkelti į sceną, sukėlė žiūrovų susidomėjimą, įdomios scenos keitė viena kitą kaitindamos aistras. „Tai nepakartojamas spektaklis, nukėlęs į senuosius laikus ir vyresniuosius, ir jaunesniuosius“, – po nuotaikingo renginio nuomonėmis dalijosi žiūrovai.

Spektaklyje pasirodė visas LŽŪU mokslininkų ir darbuotojų elitas, įkūnijęs tarpukario, sovietmečio personažus: Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis (šį vaidmenį atliko televizijos laidų herojus agronomas dr. Algirdas Amšiejus), Žemės ūkio ministro prelato Mykolo Krupavičiaus vaidmenį atliko miškininkas doc. dr. A. Gavenauskas, Lietuvos universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas prof. Z. Žemaitis (Elektrifikacijos katedros laborantas J. Stumbras), prof. S. Kolupaila (hidrotechnikas doc. dr. V. Damulevičius), trečiosios V. Ruokio žmonos vaidmuo teko doc. dr. Svetlanai Bagdonaitei-Statkevičienei, praeityje garsiai šalies estrados solistei, Daugėliškių valsčiaus klebonėlis Bijūnėlis – Agronomijos fakulteto dekano doc. dr. Viktoras Pranckiečio debiutas. Čigonas Matas Bubys – LŽŪU doktorantas Povilas Mulerčikas, įdomius ir ryškius vaidmenis sukūrė doc. E. Jakienė, A. Šnipaitė, doc. A. Šaluchaitė, doc. S. Kazlauskaitė (ypač pašėlusioje Daugėliškių Užgavėnių scenoje), lekt. D. Petrikienė, studentai A. Romas, J. Savickas, V. Šmitaitis, M. Rulytė ir kt. Spektaklyje daug muzikinių numerių, daug ansamblinio muzikavimo ir solo numerių. Žiūrovams netikėta buvo vieno žymiausių Lietuvos istorijos personažų žemės ūkio ministerio prelato M. Krupavičiaus scena 1923 m. gruodžio 23 d. ministerijoje, kai sekretorė Elena praneša, kad atvyko... su šampano taure sodriu tenoru dainuodamas ariją Aukštai mes pakelkime taurę linksmybių iš G. Verdi operos Traviata ministras Mykolas Krupavičius (aktorius A. Gavenauskas). Netrukus pasirodo ir kitas žemės ūkio mokslus užsienyje baigęs M. Krupavičiaus kolega Jo Ekscelencija Lietuvos Prezidentas A. Stulginskis (aktorius A. Amšiejus). Istorikas H. Gudavičius yra pavadinęs M. Krupavičių nenuilstamu lietuviškų renginių organizatoriumi ir žemės ūkio reformos autoriumi, žymiausiu lietuviu po Vytauto Didžiojo. Įdomi aplenkėjusio klebonėlio Bijūnėlio (aktorius V. Pranckietis) scena, kai klaidžiodamas po mišką ir dainuodamas lenkiškas dainas ir himną aptinka Gabrieliaus Ruokio sodybą ir šeimyną, muzikuojančius, lietuviškai dainuojančius liaudies dainas. Daugėliškio klebonas gėdija Ruokius, kad šie nemoka dainuoti lenkiškai, ir lotyniškai besipuikuodamas atlieka lotynišką ariją. Sodybos šeimininkas G. Ruokis (aktorius R. Povilaitis) pavymui giedančiam klebonui sako: „Mums svarbiau, klebone, vaikus mokyti lietuviškai dainuoti ir kalbėti, juk Lietuvoje gyvename. Nesuprantu tokių, kurie kaip varlės prieš dalgį pučiasi svetur sakydami „aš lietuvis“, o savo namuose garbina svetimas kalbas ir papročius, ėch...“

Žiūrovai susipažino su chemiko ir agronomo dirvožemio mokslo katedros vedėjo V. Ruokio tėvų – Onos (studentė A. Gaidauskaitė) ir Gabrieliaus (Filosofijos ir kultūrologijos katedros vedėjas doc. dr. Romualdas Povilaitis) gyvenimo scenomis, Viktoriuko (studentas Juozas Kalinauskas) vaikyste Daubariškių kaime, Daugėliškių valsčiuje, Žemės ūkio akademijos steigimo peripetijomis 1924 m. ir profesoriaus gyvenimu 1971 m. paskutinėmis dienomis. Įspūdį žiūrovams paliko scena, kai studentai, neįtardami, kad ant suoliuko laikraštį Humanite užsimetęs miega kažkoks žmogelis, dainuodami 1967 m. lietuviškas estradines dainas, apkalba savo pedagogą katedros vedėją prof. V. Ruokį. O šis įsijungia į nugirstą pokalbį sugriaudamas visus išgirstus mitus. V. Ruokis sugėdija studentę Ramunę, kuri nereguliariai lankanti chorą, blogai intonuoja. Ši prisipažįsta, kad „pavasariais sunku išsirengti į repeticijas, kai vilioja pasimatymai su bernaičiais ir šokiai“. Susigėdę studentai prisipažįsta, kad kitą dieną būtinai užsirašys į chorą ir bėgikų būrelį. Spektaklio režisierius prisipažino, kad rašydamas scenas, vykusias ne tik carinėje Lietuvoje, tarpukaryje, sovietmečiu, norėjo parodyti, kad jaunimas, studentija laisvalaikiu gamtoje, gimtadieniuose ar susibūrimuose dainuodavo lietuviškas dainas.

Prieš tai vykusioje tarptautinėje konferencijoje Lietuvos mokslų akademijos nario korespondento, profesoriaus Viktoro Ruokio mokslinis palikimas, kurioje pirmuoju smuiku griežė paskutinis V. Ruokio mokinys prof. A. Motuzas, dalyvavo gausus mokslininkų būrys iš užsienio, Lietuvos žemės ūkio specialistai, mokslininkai, studentai, visi, kas pažinojo iškilų mokslininką, palydėjusį į gyvenimą vėliau daug pagarsėjusių žemės ūkio darbuotojų, pedagogų, mokslo daktarų, profesorių... LŽŪU iškilmingai paminėjęs savo geriausius mokslininkus muzikiniu vaidinimu ir ateityje rengiasi tęsti pradėtas tradicijas ir ne vien konferencijomis paminėti tautai svarbius asmenis ir specialistus.

Nuotraukoje:

Viktoro Ruokio tėvo Gabrieliaus (aktorius R. Povilaitis) vestuvės su Onute (aktorė A. Gaidauskaitė), viduryje – žynys Vaityla (aktorius A. Gavenauskas)