Laikas, asmenybė, teatras...

Pradžia Nr. 13

Tęsiame pašnekesį apie lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) darbus ir reikšmę Lietuvos teatrologijai ir teatro istorijos tyrinėjimams. V. Maknys gyveno ir reiškėsi itin sunkiais mūsų kraštui laikais, kai istorinių lūžių, besikeičiančių santvarkų sąlygomis kūrybinei inteligentijai teko spręsti itin sudėtingas užduotis.

Istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus grąžinimas Lietuvai 1939 m. rudenį pasirodė besąs moderniųjų laikų „Trojos arklys“, sumaniai panaudotas sovietų ir atvedęs prie 1940 m. birželio – pirmosios sovietinės okupacijos, kurios kulminaciją „vainikavo“ 1941 m. birželį prasidėję geriausių Lietuvos inteligentijos atstovų trėmimai į Sibirą ir Rusijos šiaurę. Birželio 22-ąją Vokietijos pradėtasis pavergtų tautų „išlaisvinimas“ iš raudonųjų okupantų akies mirksniu išvirto į „rudąją“ okupacijos formą – nė kiek ne geresnę už „raudonąją“. Pagaliau 1944-ųjų vasarą prasidėjusi antrosios bolševikinės okupacijos banga, virtusi kone 50 metų svetimos valstybės brutalia prievarta ir diktatu visose gyvenimo srityse. Bet koks neatsargus „žingsnis į kairę ar žingsnis į dešinę“ galėjo reikšti blogiausią lemtį – atskiram žmogui ir visai tautai.

Tai istorijos tarpsniai, kai nelaisvės sąlygomis tautoje reikėjo išsaugoti laisvą dvasią – sunkiai įgyvendinama užduotis, jei išvis įmanoma. Išsiaiškinti, kiek tą užduotį įgyvendinti pavyko mūsų kūrybinei inteligentijai – ne šios publikacijos užmojis. Kai kas vis dėlto pavyko dėka tų asmenų, kurie sugebėjo išlikti ne tik savimi, bet ir rūpintis tautos dvasine sveikata, ekstremaliomis sąlygomis rūpinosi bendru labu.

Apie tai pokalbyje su humanitarinių mokslų daktaru doc. Aleksandru GUOBIU, 2010 m. pradžioje V. Maknio 100-mečiui paminėti pasirodžiusio jo Raštų* dvitomio sudarytoju. Lietuvybės nešėjo misija

ML. Vadinamasis Vilniaus kraštas ir lietuviškas teatras. Ką būtų galima apie tai pasakyti.

A. Guobys. Regis, nė vienas Lietuvos teatras nėra tiek nusipelnęs nacionalinei šio krašto kultūrai kaip Vaidilos teatras 1920–1940 metais. 

ML. Beveik sutampa su Lenkijos okupacijos šiame krašte metais.

A. Guobys. Įsiminė vieno teatrologo keista reakcija, kalbai pakrypus apie Vaidilos teatrą: „A, ten buvo vienas nacionalizmas...“ Bet koks tai buvo „nacionalizmas“!

Užtektų prisiminti, kas tuo metu darėsi vadinamajame Vilniaus krašte ir kokius stebuklus darė Vaidilos teatras praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.

Juozas Kanopka 1930 m. su kitais studentais įkūrė Vilniaus lietuvių studentų sąjungos dramos sekciją, kuri 1936–1939 m. vadinta Vilniaus lietuvių teatru, o 1939–1944 m. – Vaidilos teatru.

Lenkų okupacijos metais Vaidilos teatras lankė visus Vilnijos miestelius ir kaimus, kartais pasivadinęs įvairių draugijų vardais – Jėzaus širdies, Teresės ir pan. –. Svarbiausia buvo gal net ne vaidinti, bet nešti lietuvišką žodį. Buvo atvejų, kai vaidintojus lenkų nacionalistai koliojo, vijo šalin ir net mušdavo. Nepaisant visų išbandymų, tie lietuvių aktoriai atliko didžiulį darbą, paliko reikšmingą lietuvių teatro istorijos puslapį.

Už lietuviškumo skleidimą teatrui vadovavusį ir jame vaidinusį, vaidinimus stačiusį J. Kanopką 1937 m. Lenkijos valdžia ištrėmė iš Vilniaus. Jis Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavo istoriją, 1939 m. baigė šio universiteto Studentų teatro studiją, kuriai vadovavo Algirdas Jakševičius. Beje, J. Kanopkos diplominis darbas universitete ir buvo skirtas A. Jakševičiui. Vilnių sugrąžinus Lietuvai 1939 m. J. Kanopka buvo Vaidilos teatro direktorius.

ML. Kaip „Vaidilos“ teatrui sekėsi karo metais?

A. Guobys. Ir Antrojo pasaulinio karo metais šis teatras tęsė labai svarbų Vilnijos atlietuvinimo vaidmenį. Iki 1943 m. kovo 17-osios, kol V. Maknys dėstė teatro istorijos discipliną Vilniaus universitete Teatrologijos katedroje, visi Vaidilos teatro aktoriai mokėsi pas V. Maknį – būtent tada jiems suteiktas profesionalių aktorių statusas. V. Maknys nemažai apie šio teatro veiklą rašė.

ML. „Vaidilos“ teatras lenkmečiu ir nacistinės Vokietijos okupacijos metais atliko lietuvybės nešėjo misiją – ši veikla neturėtų būti pamiršta. Tačiau teatro istorija, kaip ir kiekviena istorija, tiek reikšminga, kiek tyrinėtojų ir visuomenės suvokiama, įvedama į viso kultūrinio gyvenimo kontekstą. Ar „Vaidilos“ teatro nuopelnai Lietuvos kultūrai reikiamai įvertinti?

A. Guobys. Prieš keletą metų Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus išleido dokumentų rinkinį, kuriame ta veikla nušviečiama. Regina Kazlauskaitė tvarkė Vaidilos teatro fondą, jai ir buvo pasiūlyta parengti rinkinį. 2001 m. pasirodė jos sudaryta knyga Vilniaus skrajojantis teatras „Vaidila“. Po truputį knyga įvedama į Lietuvos teatro istoriją, bet reikėtų ta tema parašyti ir monografinį darbą. Puikūs aktoriai ir režisieriai susiję su Vaidilos teatru: Juozas Kanopka, Vladas Jurkūnas, Antanas Krutulys, Dana Rutkutė, Mykolė Krinickaitė, Antanas Rūkas, Algirdas Jakševičius, Balys Lukošius, Aldona Liobytė (ji vaidino ir rašė scenos veikalus, kurie buvo inscenizuojami) ir kiti. Vardyti būtų galima ilgai, dauguma tų aktorių vėliau įsiliejo į Vilniaus dramos teatrą, dabartinį Lietuvos nacionalinį.

Kai kurie Vaidilos teatro veiklos principai šiek tiek skyrėsi nuo Dramos teatro. Režisierius B. Lukošius, nors ir buvo tos pačios Valstybės teatro vaidybos studijos auklėtinis ir Jaunųjų teatro (1933–1934) artistas, kaip R. Juknevičius ir A. Jakševičius, tačiau Vaidilos teatrą žūtbūt norėjo pasukti kita kryptimi. Jis puoselėjo viltį ilgainiui suburti čia poetinės-romantinės krypties teatrą. Tuo tikslu jis ieškojo veikalų, kurių tematika būtų paimta iš lietuvių tautos praeities herojinių kovų (spaudos draudimo laikotarpis, didžiųjų Lietuvos veikėjų darbai ir žygiai ir t.t.). Jis statė V. Adomėno Baltoji obelėlė, Svetimos plunksnos, Žemaitės Petras Kurmelis ir kt. Deja, teatrą likvidavo.

Į teatrą eita tarsi į bažnyčią

ML. Tikriausiai pritarsite, kad Lietuvos teatro baltoji dėmė – tai jo veikla Antrojo pasaulinio karo metais. O juk teatras veikė, statė spektaklius, atrodo, dideles pastangas stiprinti Lietuvos teatrinį ir muzikinį gyvenimą dėjo Švietimo valdybos generalinis tarėjas dr. Pranas Germantas-Meškauskas (1903–1945), suvaidinęs teigiamą vaidmenį to meto Lietuvos gyvenime (kiek tai apskritai buvo įmanoma nacių okupacijos sąlygomis). Jis priešinosi nacių siekiams 1941 m. rudenį uždaryti Lietuvoje aukštąsias mokyklas, gelbėdamas Lietuvos jaunimą nuo nacių kėslų panaudoti jį karo reikmėms, išplėtė vidurinių mokyklų tinklą, rėmė kultūros įstaigas, įsteigė Daktaro Germanto fondą, į kurį visuomenės aukojamas lėšas skyrė mokytojams, studentams, moksleiviams remti. Kartu su dauguma kitų generalinių tarėjų pasipriešino nacių siekiui lietuvius mobilizuoti į SS legioną. Už tai brangiai sumokėjo – buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurioje kalėjo kaip įkaitas kartu su V. Maknio dėstytoju, Teatrologijos katedros įkūrėju ir lietuvių literatūros klasiku prof. Baliu Sruoga ir kitais 45 įkaitais. Jei Balys Sruoga iš koncentracijos stovyklos buvo išlaisvintas, tai Pranas Germantas-Meškauskas papildė Štuthofo aukų sąrašą. Sprendžiant iš daugelio duomenų, okupacinė Vokietijos valdžia nemažai dėmesio skyrė teatrinei ir muzikinei veiklai, juk net Vilniaus žydų gete veikė teatras, buvo rengiami koncertai.

Tarsi nutolstame nuo užsibrėžtos Vytauto Maknio temos, bet pats mūsų pašnekesio pavadinimas – „Laikas, asmenybė, teatras“ – teikia galimybę kiek plačiau panagrinėti Lietuvos teatro procesus įvairiais istorijos etapais. Kaip galėtumėte apibūdinti karo metų Lietuvos teatrą, lietuviškąją teatrologiją, kurios atstovai karo metais buvo Vytautas Maknys ir Balys Sruoga (iki Vilniaus universiteto uždarymo 1943 m. kovo 17 d., kai B. Sruoga buvo suimtas ir su kitais įkaitais išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą).

A. Guobys. Karo metais labai aktyvus ir produktyvus buvo B. Sruogos teatro seminaro dalyvis, teatro kritikas ir dramaturgas Jurgis Arnas Šaltenis. J.A. Šaltenis yra pirmasis parašęs Lietuvių teatro istoriją, tačiau šios rankraščiai tebedūlija Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Deja, jo gyvenimas pokario metais sovietų buvo sutryptas.

Kyla klausimas, kaip turėtume vertinti karo metų Lietuvos teatrą? Ligi šiol rašyta tiesmukai: atėjo okupantai, panaikino sovietinį teatrų repertuarą, persekiojo kultūros ir mokslo veikėjus ir t. t. Toks vertinimas buvo įtvirtintas sovietų laikais – taip iki šiol ir liko. Tačiau užtektų prisiminti Romualdo Juknevičiaus spektaklį Vincas Kudirka (1942 11 15). Aktoriaus H. Kačinsko kurtas V. Kudirka pasižymėjo plačia erudicija, grakščiom manierom, puikiu estetiniu skoniu. Nacionalinio išsivadavimo idėjos buvo siejamos su karo meto slogia aplinka, aktualiais tautinės vienybės šūkiais. Spektaklio finale, kai aktorius kaldavo ant paminklo himno žodžius, žiūrovai atsistodavo, susiimdavo rankomis ir giedodavo Lietuvos himną.

Kadangi apie Lietuvos akademinį dramos teatrą rašiau disertaciją, sukaupiau daug medžiagos, dokumentų, juose atsispindėjo ir tokia nuomonė: tokio iškilaus teatro kaip prie vokiečio gal ir neturėjome, žiūrovai teatrą nepaprastai mėgo, eidavo kaip į bažnyčią, salės lūždavo nuo žiūrovų. „Teatre tvarka buvo penkiems su pliusu, o aukštą profesinį meistriškumą tuomet lydėjo nepaprasta žiūrovų meilė“.

Vienas iš to meto teatro žinovų, teatrologas, ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius Balys Juškevičius 1943 m. mokėsi Vilniaus dramos teatro studijoje, kuriai vadovavo Romualdas Juknevičius. Knygoje apie Klaipėdos dramos teatrą B. Juškevičius rašo vardydamas karo metais matytus spektaklius – Ibseno Norą, Ričardo Bilingerio Gigantą (Auksinė Praha) ir dar kelis: „Tai buvo tarsi bažnytiniai stebuklai Velykų rytą, nesibaigiančios Bernelių mišios“. Gerumas, meilė, grožis... Koks poveikis jaunam žiūrovui!

ML. Ar ne paradoksas? Juk tuo pačiu metu nacių okupuotoje Lietuvoje vyko kraupūs dalykai: savo veiklą priversta sustabdyti Laikinoji Lietuvos vyriausybė, apie Lietuvos autonomiją Vokietijos sudėtyje nesą ko svaičioti, žydų tautybės gyventojai uždaryti į getus, o po pralaimėto mūšio prie Stalingrado prasidėjo getų likvidavimas – masinės žydų žudynės.

A. Guobys. Prisimenu, kokius pamatėme pirmuosius vokiečių kareivius. Dar buvau vaikas, gyvenau Anykščių rajone, antrą ar trečią Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dieną vokiečių kareiviai motociklais atbildėjo į mūsų sodybą. Žiūrėjome kaip į stebuklą: gražūs vyrai, tvarkingi, motorizuoti, šokoladą vaikams dalina.ML. Atėjo kaip išvaduotojai nuo bolševizmo. Todėl karo metų teatrinį gyvenimą Lietuvoje tikriausiai būtų teisinga pradėti nagrinėti nuo prieškario įvykių, t.y. nuo platesnio konteksto.A. Guobys. Nežinau, ar šiandien galite įsivaizduoti to meto sovietų kariuomenę? Jie, pasak Sibiro tremtinės G. Skardžiūtės, atėjo iš rytų „kaip skėriai, nunešiotomis uniformomis, kojos nuo kelių iki pėdų apvyniotos žaliais bintais, o batai nuplyšę, kai kurie su vyžomis...“ Savaitę prieš vokiečių atėjimą jie ypač siautėjo: sovietiniam režimui „nusikaltę“ – o iš tikrųjų nieko dėti žmonės – buvo tremiami į Sibirą ir Rusijos šiaurę, suiminėjami, kankinami ir žudomi... Košmariškas laikas. Ir staiga ant motociklų atvažiuoja „išvaduotojai“. Kaip žmonėms žiūrėti į visa tai?ML. Matyt, priklausė nuo to, kas rašė, vertino to meto įvykius, taip pat ir teatro. A. Guobys. Pokario metais Lietuvos teatras atsidūrė labai sudėtingoje padėtyje. Naujos lietuviškosios dramaturgijos, atspindinčios tą laiko dvasią, nebuvo, todėl nieko kito neliko kaip statyti sovietinę dramaturgiją. V. Ivanovo, B. Lavreniovo, K. Simonovo, J. Germano, A. Korneičiuko, N. Pogodino, A. Arbuzovo, L. Zorino pjesės tapo Lietuvos dramos teatrų repertuaro pagrindu. Šiandienos akimis žiūrint tai buvo lietuviško teatro išniekinimas: primesta dramaturgija, naujos, svetimos santvarkos moralės principai, tradicines vertybes iškreipiančios idėjos. Beje, kiekviena okupacinė valdžia pirmiausia reikalauja ir atitinkamo teatrų repertuaro.ML. Suprantu, kad reikėjo formuoti „naujos mąstysenos žmogų“, kurti naują santvarką, sugriaunant visus tiltus į praeitį, kuri buvo svarbi tik tiek, kiek priminė nesiliaujančią darbo žmonių kovą prieš išnaudotojus. Teatras tapo agitacijos už naują santvarką forma. Žodžiu, buvo formuojamas „tarybinis“ teatras, kur tarybinis patriotizmas, socialistinis humanizmas, naujo herojaus bruožai buvo neišvengiama tarybinio teatro sampratos dalis.

Tačiau Boriso Dauguviečio (1885–1949) atvejis gal yra graži išimtis iš liūdnos taisyklės? Paskutiniai penkeri jo kūrybos metai susiję su Vilniaus dramos teatru, kur šis režisierius pastatė dešimt spektaklių, per kuriuos jo talentas sužėrėjo visomis spalvomis. Ne tik statė spektaklius, bet ir pats vaidino, kūrė scenarijus.

A. Guobys. Ne visiems taip sekėsi kaip B. Dauguviečiui. R. Juknevičius 1945 m. Vilniaus dramos teatre labai žaismingai ir talentingai pastatė A. Čechovo vodevilius Piršlybos, Meška ir Jubiliejus, kurie buvo aukštai įvertinti, prisimenami ir po 20 metų. Bet pats režisierius buvo atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje – 1946 m. dėl politinių motyvų atleistas iš Vilniaus teatro. R. Juknevičius prieš Antrąjį pasaulinį karą stažavosi, dirbo režisieriumi praktikantu pas Vsevolodą Mejerholdą, didįjį teatro novatorių, kurį 1939 m. sovietai sušaudė kaip „liaudies priešą“. Tad ir R. Juknevičiaus pastatytus A. Čechovo vodevilius to meto teatro kritika vertino ne kitaip kaip „mokytojo darbą“, Vs. Mejerholdo teatro kopiją, o tuo metu toks lyginimas nebuvo suvokiamas kaip pagyrimas.

Dėl B. Dauguviečio spalvų žėrėjimo Vilniaus teatre, manau, kad toks aukštas jo darbų vertinimas ateina iš tų 90-ties pastatymų, kuriuos jis buvo sukūręs iki karo Valstybės teatre Kaune. Vilniuje jam teko nepaprastai sunkūs išbandymai.

Pirmieji pokario metai – teroro, žmonių persekiojimo, nacionalinės kultūros paniekinimo metai. Jo žmona Petronėlė Vosyliūtė su dukra Galina pasitraukusios į Vakarus. Vilniaus teatras – R. Juknevičiaus kūrybos lopšys. Jo pirmoji parašyta ir pastatyta sovietinė pjesė Nauja vaga – sudurstytų sovietinių idėjų konglomeratas. A. Čechovo Vyšnių sodas, su kuriuo 1945 m. pasirodė Rygoje Pabaltijo, Baltarusijos ir Karelijos–Suomijos respublikų teatrų rusų klasikos pastatymų apžiūroje, patyrė visišką fiasko. Nusivylęs rezultatais, jis viešai prisipažino: „Lietuva Čechovo neatstovauja“. Lygiai tokia pati buvo ir jo vadovaujamo teatro režisūra: jis leido statyti tik sovietinių autorių A. Korneičiuko, B. Romanovo, L. Maliugino, B. Gorbatovo ir kt. kūrinius.

Tačiau Vilniaus laikotarpio B. Dauguviečio veikloje ypatingai vertintini ir akcentuotini trys labai reikšmingi momentai: Dramos studijos globa (juk sovietų valdžia draudė teatrines mokyklas steigti Lietuvos aukštosiose mokyklose, o šią studiją baigė 78 asmenys), nacionalinių kūrinių Marti ir Žaldokynė pastatymai (abiejų rež. K. Kymantaitė), pralenkę vaidinimų skaičiumi visus iki šiol vaidintus spektaklius. Statydamas nacionalinę dramaturgiją, formuodamas teatrų repertuarą B. Dauguvietis visuomet tvirtino, kad „bet kurios tautos mūsų laikų teatro sąvoka yra nereali, slidi, vedanti prie tokio teatro, kuriame tautinės kūrybos lobynas pakeičiamas teatriniais triukais ir formalistiniais fokusais. Kaip daina yra sintezė tautos dvasios, taip ir teatras eina koja kojon su tautos jėgų plėtote, jos kūrybinėmis galiomis ir jos literatūra“. (LTMKM, inv. Nr. 5229/2)

Gelbėjusi teatro lietuviškumą

ML. Kaip tose naujose aplinkybėse jautėsi ir reiškėsi Vytautas Maknys? Juk įbridęs į teatrologijos vandenis turėjo plaukti pasroviui? O gal yrėsi prieš srovę?

A. Guobys. Gerą paslaugą jam padarė aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė. Jos vyras J. Banaitis buvo kultūros ministras, o tai buvo gan patikimas šarvas. Kiek to meto teatrinė kritika ir spauda nebūtų „pešiojusi“ pačią Kymantaitę, ji vis tiek užsispyrusiai statė lietuviškus veikalus. Jeigu 1940–1944 m. vis dėlto gyvavo lietuviškas teatro repertuaras ir lietuviškas teatras, o atėjus sovietiniams „išvaduotojams“ prasidėjo kažin koks teatro hibridas, tai šviesos spindulys to meto repertuare sietinas pirmiausia su K. Kymantaitės pavarde.

Apskritai tai labai įdomios istorijos, tik mes vis kažko tarsi bijome ir visos tiesos nepasakome. Noriu grįžti prie istorijos, kaip K. Kymantaitė yra padėjusi V. Makniui. 1945–1953 m. jis dirbo Vilniaus dramos teatro Vaidybos mokykloje. Kai virš V. Maknio ėmė tvenktis debesys ir ministras J. Banaitis pareikalavo jį pašalinti, K. Kymantaitė užstojo, pareiškusi, kad V. Maknys Vaidybos mokyklai tinkamas. Prieštarauti teatro partorgei Kymantaitei nesiryžo net ir ministras.

Užtat buvo rastas kitas susidorojimo būdas – 1952–1953 m. mokykla likviduota ir Lietuvos konservatorijoje įkurtas teatrinis fakultetas (Konservatorijoje V. Maknys pradėjo dėstyti Lietuvos teatro istoriją tik po kurio laiko, pasikeitus jos vadovybei).

　Lietuviškos vestuvės

ML. Koks buvo tolesnis lietuvybei nusipelniusio „Vaidilos“ teatro likimas?

A. Guobys. 1945 m. gegužės mėnesį sujungti Vilniaus miesto teatras ir Vaidilos teatras. Tame procese dalyvavo ir Kipras Petrauskas, pobūvio metu pakėlęs taurę „už gražias lietuviškas vestuves“.

O ką tos „vestuvės“ davė? J. Kanopka man pasakojo: vaikščiojo teatro koridoriumi ir matė, kaip visi Vaidilos teatro 20 metų gyvavimą liudijantys archyvai, afišos ir dokumentai buvo išmėtyti, sutrypti, baldai ir kitas rekvizitas sunaikinti. J. Kanopka visa tai išvydęs apsiašarojo, negalėjo apie tai ramiai kalbėti ir daugeliui metų praėjus. Tai buvo jo gyvenimo dalis, į Vaidilos teatro kūrimą ir veiklą buvo įlieta daug jo paties kraujo ir prakaito.

ML. Proletkulto kumštis teatre. Laikai, kai bažnyčios buvo verčiamos sandėliais, dirbtuvėmis, nes proletariatui nereikėjo nei bažnyčių, nei „buržujų“meno. Kaip buvo aiškinama teatrų „susiliejimo“ būtinybė?

A. Guobys. Tuos klausimus spręsdavo tuometinės valstybinės institucijos. Tais pačiais 1945 m. Vaidilos teatro patalpose buvo įkurdintas Vilniaus rusų dramos teatras. O Vaidilos teatras likviduotas. Teatras sunaikintas ir pamirštas.

　Kriterijai

ML. Kokiais kriterijais vadovavosi Maknys, vertindamas teatro spektaklius, režisierių ir aktorių darbą? Kokių nuostatų laikėsi rašydamas Lietuvos teatro istoriją?

A. Guobys. Praverstų priminti Maskvos teatrologo prof. Georgo Gojano nuostatas, kuriomis V. Maknys ir vadovavosi: „Jeigu tu istorikas ir rašai apie istoriją, privalai rašyti objektyviai“. G. Gojanas stebėdavosi, kad lietuviai A. Smetonos laikų teatrą iš Lietuvos teatro istorijos stengiasi išbraukti, o Rusijoje kad ir Stolypino laikų teatro niekas nė nemano menkinti, juo labiau išbraukti.

ML. Kas leista metropolijai, nepasiekiama provincijai. Buvome imperijos pakraštys.A. Guobys. To paties principo kaip ir G. Gojanas laikėsi ir V Maknys: teatro istorijos negalima nutylėti, kokia bebūtų, iš istorijos nevalia išmesti jokio fakto, nes kiekvienas faktas, įvykis tampa kitų įvykių priežastimi. Tik visų ryšių grandinę suvokę galėsime suprasti visą įvykių eigą.

1958 m. Sąjunginėje teatrologų konferencijoje G. Gojanas teisingai kritikavo jaunuosius Lietuvos teatrologus, nes jie apie istorinių veikėjų darbus sprendžia pagal tai, ko šie nepadarė, bet ne iš to, ką padarė naujo palyginti su pirmtakais. Neteisinga dabarties kriterijais vadovaujantis juos taikyti scenos meną ugdžiusių menininkų kartai, kitaip tariant, teatro meną reikia vertinti iš istorinės perspektyvos. Taip pat ir profesionalaus teatro atsiradimui reikia taikyti istorinės perspektyvos mastelį. G. Gojanas priekaištavo lietuvių profesionalaus teatro ištakų tyrinėtojams, kurie pasirenka neteisingus atskaitos taškus, vertinimo kriterijus. Antai XX a. pradžioje kai kurie mėgėjų teatrai kvietėsi apmokamus režisierius, telkėsi toms trupėms originalias pjeses rašiusius dramaturgus, į mokamus spektaklius rinkdavosi lietuviška publika, o mūsų teatro istorikai tą teatrą vis tebevadina mėgėjišku. Ir tik todėl, kad aktoriai ir režisieriai iš teatro negalėdami pragyventi, buvo priversti papildomai užsidirbti iš kitų šaltinių, nors būtent teatrinė kūryba sudarė jų gyvenimo prasmę ir esmę. Latviai, baltarusiai ir kitų tautų tyrinėtojai visai kitais kriterijais vadovavosi, ieškodami savo profesionalaus teatro ištakų, o lietuviai save tik nuskurdina, nesugeba istoriškai teisingai įvertinti savojo profesionalaus teatro pradmenų.

Tai štai V. Makniui šios G. Gojano mintys buvo suprantamos ir labai artimos, nes ir jis taip suvokė teatro istoriko ir teatrologo veiklos priedermę, tais principais vadovaudamasis rašė teatro istoriją. Jam jokios reikšmės neturėjo kūrėjo partinė priklausomybė ar pažiūros, nes jis vertino kūrybos rezultatą. Bet pamėgink tais laikais nevaržomas tokiais principais vadovautis.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Vilniaus miesto teatras 1939–1940m. Pirmoje eilėje (iš kairės): A. Škėma, J. Palubinskas, V. Palaima (sėdi ant žemės), G. Jackevičiūtė, D. Kubertavičiūtė, A. Kubiliūtė, N. Nakas, O. Juodytė, M. Chadaravičius, M. Mironaitė, G. Jakavičiūtė, V. Ivanauskas, K. Dauguvietytė, E. Grikevičiūtė, V. Derkintis. Antroje eilėje (iš kairės): P. Zulonas, J. Siparis, T. Vaičiūnienė, H. Kačinskas, J. Grybauskas, J. Rudzinskas, R. Juknevičius (meno vadovas), K. Preikšas, V. Tamaliūnas, S. Jukna, O. Knapkytė, J. Gustaitis

Vilniaus Valstybės teatras, K. Inčiūra „Vincas Kudirka“ 1940 10 13. Past. A. Sutkaus, rež. R. Juknevičius, dail. P. Kalpokas. Barbora – Ona Knapkytė, Laskauskas – Vacys Ivanauskas

Vilniaus valstybės teatras. K. Inčiūra „Vincas Kudirka“, 1940 10 13. Past. A. Sutkaus, rež. R. Juknevičius, dail. P. Kalpokas. Moterėlė iš Kražių – Emilija Grikevičiūtė, Agota – Ona Juodytė, Barbora – Ona Knapkytė

Juozas Kanopka 1936 m.