MOKSLASplius.lt

Kiek knygos prarandama ją skaitmeninant

Knygotyrininkė, Talino universiteto profesorė Tiiu ReimoVertingiausi Lietuvos spaudos paveldo objektai skaitmeninami, tad įvairių šalių tyrinėtojams ir skaitytojams prieiga prie šių mokslo ir kultūros klodų tampa vis paprastenė. Pažangos nesustabdysi, tačiau Talino universiteto prof. dr. Tiiu REIMO tvirtina, kad knygotyrininko akimis žvelgiant, taip prarandama daug labai svarbios informacijos. Apie tai (taip pat ir kitus ne mažiau aktualius dalykus) tikriausiai bus kalbama ir diskutuojama rugsėjo 23–24 d. Vilniuje vyksiančioje Tarptautinėje knygotyros konferencijoje Lietuvos Raudonoji knyga: reti ir vertingi leidiniai. Konferencijos organizatoriai – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, jo sudėtyje veikiantis Knygotyros ir dokumentotyros institutas bei Lietuvos mokslų akademija. Apie estiškųjų leidinių Raudonąją knygą (1535–1850) pranešimą skaitys Estijos knygotyrininkė prof. dr. Tiiu Reimo, su kuria kiek kitokios tematikos pokalbį pristatome Mokslo Lietuvos skaitytojui.

Mūsų pašnekovė 1976–2003 m. dirbo Talino universiteto akademinės bibliotekos Baltijos šalių literatūros ir retų knygų skyriuje, nuo 1987 jam vadovavo. Profesorė yra kelių knygų autorė: parašė Estiškų knygų chronologiją (2000), Knygos kultūra Taline XVIII a. antrojoje pusėje (2001), taip pat yra paskelbusi daug straipsnių iš knygos istorijos. Jos tyrinėjimų ir veiklos sritys – knygos istorija ir spausdintinio paveldo restauravimas. 2001 m. Talino universitete apsigynė daktaro disertaciją. Prof. dr. Tiiu Reimo yra Šiaurės, Baltijos šalių ir Rusijos regiono Knygos, bibliotekų ir skaitymo istorijos tinklo (HIBOLIRE) narė.

 


Sritis, kur lietuviai dviem žingsniais pralenkė estus


ML. Lietuvių savimonėje Estija mus lenkia kone visose strityse: pragmatiškoje politikoje, ekonomikoje, įvedant eurą. Net ir krizę ji pajuto ir įveikė pirmoji. O kaip buvo knygotyros, bibliologijos srityse?

Tiiu Reimo. Lietuvoje šis mokslas gyvuoja jau du šimtus metų, o Estijos knygotyra prasidėjo tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Ligi tol Estijoje darbai knygos tematika buvo rašomi Pabaltijo vokiečių tyrinėtojų, tad estų knygotyros mokslui tėra maždaug 90 metų.

ML. Ar buvusios Livonijos, o vėlesniais laikais Pabaltijo vokiečių, kultūra nelaikoma Estijos ir Latvijos kultūros dalimi?

Tiiu Reimo. Taip ją suvokiame kaip savo kultūros dalį. Tai ta sfera, kurioje bendrai gyvuojame, visa tai veikia mūsų dabartinę kultūrą. Pabaltijo vokiečiai kai ką perėmė iš estų gyvenimo ir kalbos. Tačiau jeigu nagrinėjame Estijos kultūrą, ir konkrečiai – Estijos knyginę kultūrą, tenka pripažinti, kad ji labai daug ką yra perėmusi iš vokiečių. Pirmieji estiškų knygų autoriai ir leidėjai buvo Pabaltijo vokiečiai, estofilai, kurie pamilo estų kalbą ir norėjo daugiau sužinoti apie ją ir apie pačius estus). Pagaliau ir pirmieji pastoriai mūsų krašte buvo vokiečiai, kurie, bendraudami su šio krašto gyventojais, jiems perteikdavo ir savo sukauptų žinių.

Reikia prisiminti, kad XVII ir XVIII a. vokiečių požiūris į estus buvo skirtingas. XVII a. Pabaltijo vokiečių tekstuose estų kalba ir kultūra buvo pristatoma kaip lygiavertė vokiečių kalbai ir kultūrai. XVIII a. požiūris keičiasi, vokiečiai pasijunta estų tautos švietėjais, mokytojais, kultūrintojais. Tekstuose tai atsispindi.

ML. Knyga – lyg savotiškas lakmusas, išryškinantis kintantį požiūrį į estus?

Tiiu Reimo. Tiek vokiškos, tiek estiškos XVII a. knygos labai panašios savo nuostatomis, skiriasi tik kalba. Bet šis santykis vėlesniais laikais keitėsi, o XIX a. viduryje tie skirtumai vėl nunyksta.

ML. Susitelkime dar šiek tiek ties XVIII amžiumi. Prancūzų švietėjai – Volteras, Ruso, Didro – ir jų pasekėjai ryžtingai griovė ligi tol visuomenėje nusistovėjusius mitus ir prietarus. Iškyla nauja socialinė klasė – jauna buržuazija su savo gyvenimiška samprata. Aukšta kilmė, aristokratizmas po truputį pradeda netekti savo ankstesnės reikšmės. Prasideda demokratinių vertybių epocha, lozungų – laisvė, lygybė, brolybė! – era. Bet štai tvirtinate, kad XVIII a. Estijoje vokiečių kultūros atstovai tarsi nejaučia laiko vėjų, jie pradeda jaustis estų mokytojais, kultūros nešėjais. Kaip čia išėjo?

Tiiu Reimo. Visa bėda, kad švietimo idėjos Estiją pasiekė ne per Prancūziją, o per Vokietiją. Šioje šalyje buvo spausdinamos knygelės paprastai liaudžiai, Estijoje tos pačios knygos buvo verčiamos į estų kalbą. Vadinasi, estai buvo vertinami kaip prastesni žmonės. O jei taip, juos reikia šviesti ir mokyti įvairiausių dalykų – ūkininkauti, apsisaugoti nuo ligų, sveikos gyvensenos ir t. t.

ML. Bet ar tokioje vokiškoje švietimo tendencijoje jau slypėjo blogio sėkla? Kas prieštarautų ir mūsų laikais, išgirdę, kad žmones reikia šviesti, mokyti apsisaugoti nuo ligų, sveikai gyventi?

Tiiu Reimo. Taip, bet visa blogybė ta, kad Estijoje (kaip ir Latvijoje), kitaip nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur buvo savas elitas ir sava kultūra, tautos elito nebuvo.

ML. Tačiau ta savoji kultūra didžiajai daliai gyventojų buvo svetimkalbė, vadinasi, mažai ką bendra turėjo su etnine lietuviškąja kultūra. Pastaroji pradėjo reikštis tik XIX a. antrojoje pusėje ir sietina su moderniosios lietuvių tautos formavimusi.

Tiiu Reimo. XIX a. pirmieji aukštąjį išsilavinimą įgiję estai tuojau pat perėjo į vokiškąją kultūrą. Tik XIX a. antrojoje pusėje estų inteligentai pasijuto esą estai ir jau nebijojo to pripažinti.

ML. Visam Europos viduriui būdingas reiškinys. Beje, kaip tos europietiškos idėjos pasiekė Estiją, kokiais keliais?

Tiiu Reimo. Per Suomiją, kur padėtis buvo kiek geresnė. Suomija vėliau pateko į Rusijos imperijos sudėtį, daug anksčiau už estus gavo autonomiją ir, kas ypač svarbu, Suomijoje niekada nebuvo baudžiavos – nei Švedijai, nei Rusijai valdant. Kaip tik šito negalėtume pasakyti apie Estiją, Latviją ar Lietuvą.

ML. Suomiai jautėsi laisvais žmonėmis, net kai jų šalį valdė švedai ar rusai, vadinasi, buvo aukštesnės savimonės piliečiai.

Tiiu Reimo. Ir tai labai svarbu, nes prisiminkime praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, kai Baltijos šalyse Liaudies frontai ir Sąjūdis įsiūbavo Atgimimo bangas. Ir vis dėlto dauguma žmonių ne iškart pasijuto laisvi piliečiai, nes žmogaus laisvė ne duodama, ne suteikiama, bet kyla iš vidaus. Ateitimi ir laisve nepasitikintis žmogus negalės būti laisvas.

ML. Kaip Jums atrodo, šiuo požiūriu estai kuo nors skyrėsi nuo lietuvių?  Gydytojas, literatas Frydrichas Reinholdas Kroicvaldas – estų nacionalinės literatūros tėvas

Tiiu Reimo. Mano asmenine nuomone, lietuviai visados pasižymėjo didesne tautine savimone ir savigarba. Aš šią lietuviams būdingą savybę sieju su Lietuvos istorija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaka tautos savimonei.

ML. Matyt, mūsų senųjų protėvių kaulai braškėjo kapuose, atsidauždami į surūdijusio kalavijo ar šalmo geležį, ir tai neleido lietuviams užmigti letargo miegu.  

Kaip formavosi moderni estų tauta

Tiiu Reimo. Tačiau taip toli į lankas nuklydome nuo knygotyros, kad net baugu, ar rasim kelią sugrįžti.

ML. Jus nutraukiau toje vietoje, kai pasakėte, kad XIX a. viduryje vėl pradėjo keistis Estijos vokiečių požiūris į estus.

Tiiu Reimo. XIX a. penktajame dešimtmetyje pirmieji aukštąjį mokslą įgiję estai pradėjo rašyti estų kalba. Septintajame dešimtmetyje ja pradėta spausdinti vis daugiau knygų. Mat 1856–1859 m. Estijoje buvo įvesti nauji švietimo įstatymai. 1816 m. Estijoje, o 1819 m. ir Latvijoje dvarininkams leista savo nuožiūra atleidinėti valstiečius nuo baudžiavos. Vėlesni įstatymai suteikė teisę estų valstiečiams pirkti nuosavos žemės. Valstiečiai tapo laisvais žmonėmis, savininkais, pradėjo keistis ir jų savimonė.

Šie pokyčiai daug ką pakeitė Estijoje. Žmonės pradėjo galvoti apie estų mokyklas, ir ne vien apie kaimo, bet ir aukštesnio lygio. Turtingesnieji norėjo išleisti į mokslus bent vieną sūnų. Šviesuomenei reikėjo spaudos, atsiranda periodinių leidinių. 1857 m. pradėtas leisti pirmasis estų periodinis savaitraštis, ėjęs daug dešimtmečių. Tai aštuonių puslapių Perno Postimees. Postimees reiškia paštininkas arba pasiuntinys, todėl pirmą laikraščio puslapį puošia paštininko atvaizdas. Laikraštyje buvo skleidžiamos žinios, spausdinami skaitytojų laiškai. Jį leido Johanas Voldemaras Jansenas (Johann Voldemar Jannsen, 1819–1890), poetės Lidijos Koidulos (1843–1886) tėvas. Vėliau ėjo Eesti Postimees ir galop Postimees. Pastarasis 1891 m. tapo pirmuoju Estijos dienraščiu. J. V. Janseno sūnus taip pat kurį laiką buvo knygų leidėjas ir net cenzorius. Juos vadiname pirmaisiais Estijos tautinio judėjimo veikėjais. Jansenas ir jo vaikai dirbo įvairiose kultūros srityse. Vėliau Jansenas iš Pärnu persikėlė į Tartu, kur galėjo labiau išplėsti savo veiklą. XIX a. antrojoje pusėje Tartu tapo estų knygų leidybos centru.

Štai, tuo metu estų inteligentai užmezgė glaudžius ryšius su suomių inteligentija, iš jos sėmėsi naujų idėjų. Suomių nacionalinis epas Kalevala buvo išleistas 1835–1836 m., daug anksčiau už estų epą Kalevo sūnus (Kalevipoeg, 1857–1861 m.), kurį išleido gydytojas ir rašytojas Frydrichas Reinholdas Kroicvaldas (Friedrich Reinhold Kreutzwald, 1803–1882), kuris laikomas estų nacionalinės literatūros tėvu. Iš suomių estai perėmė nuostatą, kad liaudies kūryba yra labai svarbi. Tiesa, Herderis dar XVIII a. pabaigoje buvo išspausdinęs estų liaudies dainas, taigi liaudies žodinės kūrybos svarba jam nekėlė abejonių.

Estams epas Kalevo sūnus turėjo labai didelę reikšmę, nes sutelkė tautą, buvo svarbus nacionalinio judėjimo veiksnys. To judėjimo vadovai rėmėsi laikraščiais, kuriuose buvo pabrėžiama, kad mes esame estai, estų tauta, privalome savo vaikus leisti į mokslus ir patys šviestis. Rašoma apie bibliotekų svarbą, nes jei savo namuose neturime knygų, galima naudotis bibliotekos galimybėmis ir savarankiškai šviestis, įgyti žinių. 1882 m. Ado Grencšteinas (Ado Grenzstein, 1849–1916) savo leidžiamame laikraštyje Olevik išspausdino straipsnį apie bibliotekas, rašė, kad kiekvienas valsčius privalo turėti savo biblioteką, ir kokios knygos joje visų pirma turi būti.

ML. Grencšteinas – vokiška pavardė?

Tiiu Reimo. Pavardė vokiška, bet Ado Grencšteinas buvo estas. Mat kai estams buvo duodamos pavardės, dažniausiai užrašydavo pagal dvarininko pavardę, pagal žmogaus amatą ar užsiėmimą. Jeigu žmogus buvo stalius, tai ir gaudavo pavardę Puuset, ar panašią. Mano nuomone, žmogaus kilmė nėra svarbiausia. Daug svarbiau, su kuria tauta jis save tapatina, kuo save laiko.


 

Ar bibliografija yra knygotyros dalis?


ML. Ar galima teigti, kad knygotyros užuomazgos atsekamos, kai pradedama domėtis bibliotekomis, aiškinama, kas bibliotekoje turi būti renkama, kaupiama, žodžiu, kaip pradedama domėtis ir rūpintis žmonių švietimo ir savišvietos reikalais?

Tiiu Reimo. Man yra skirtumas. Apie knygas, estiškų knygų spausdinamą, bibliotekas buvo rašoma gerokai anksčiau, o knygotyros atsiradimą siečiau su vėlesnėmis ir kiek kitokio pobūdžio publikacijomis. Kai pradedama tyrinėti, ką turime ir kaip visa tai radosi, vystėsi, plėtojosi, – štai čia knygotyros užmuomazgos. Ado Grencšteinas, pirmasis Estijoje iškėlęs bibliotekų svarbą tautos gyvenime

ML. Kaip tuomet dėl vokiškų knygų, kurios buvo spausdinamos Estijos žemėjė ir tikriausiai net gerokai anksčiau už estiškas? Veikiausiai tos vokiškos knygos seniau už estiškas ir buvo pradėtos tyrinėti, pateko ir į kitų šalių mokslininkų akiratį? Gal vis dar esama sunkiai įveikiamos atskirties tarp vokiškos ir estiškos kultūrų?

Tiiu Reimo. Jeigu pasirenkame tokį atspirties tašką, tai galima prisiminti, kad jau XVII a. pabaigoje buvo pateikta estiškų spaudinių apžvalga. Išleista keturių dalių bažnytinė knyga, kurioje po vienu viršeliu buvo įrašyta Katekizmas, Evangelijos, Giesmynas ir Maldynas. Šios knygos pratarmėje pasakyta, kad estiškos knygos jau seniai leidžiamos ir kokios išleistos. Tų išleistų estiškų knygų pavadinimai buvo pakartoti ir 1715 m. išspausdinti NaujojoTestamento pratarmėje.

ML. Bet tai dar nėra estų knygotyros pradmenys? Gal tik estų knygotyros ištakos, būtinas etapas, kurį teko įveikti kiekvienos tautos knygos kultūrai.

Tiiu Reimo. Iš tiesų negalėčiau viso to įvardyti kaip Estijos knygotyros ciklo pradžios, nes apie tai rašę asmenys neužsiiminėjo tikrąja knygotyra. Tie autoriai ar knygos sudarytojai galėjo pateikti atitinkamas apžvalgas, bet tik savo rengiamoms knygoms. O štai apie bibliografijos pradmenis kalbėti paprasčiau – jie ankstesni už knygotyros pradmenis. Galėtume prisiminti vieną iš estofilų (Johann Heinrich Rosenplänter,1782–1846). Jis XIX a. pirmojoje pusėje ėmė sudarinėti pilną estiškų leidinių bibliografiją, leido neperiodinį žurnalą, kuriame pateikdavo estiškų knygų apžvalgą.

2009 m. Vilniuje vykusioje knygotyros konferencijoje latvių pranešėjams buvo užduotas klausimas, ar bibliografija yra knygotyros dalis? Su savo kolega pradėjome galvoti, o kaip Estijoje į šį klausimą atsakytume? Priėjome išvados, kad tikslaus apibūdinimo ir neturime. Jeigu bibliografijos sudarinėtojas užsibrėžęs užduotį vien sudaryti bibliografiją, tai ji yra priemonė arba šaltinis, kuriuo remiasi knygotyriniai darbai. Tačiau jeigu tyrinėjame bibliografijos istoriją, raidą, jau galime kalbėti ir apie knygotyrą.

Vis dėlto Estijos knygotyrinėje veikloje kol kas neturime tikslaus bibliografijos vietos apibūdinimo.

ML. Jeigu nėra, vadinasi, nekilo būtinybės į šį klausimą gilintis? Tad gal būtų teisinga pasiremti kitų šalių knygotyros mokslo patirtimi? Nemanau, kad vokiečiai, švedai ar lenkai nėra apie tai mąstę ir priėję tam tikrų išvadų.

Tiiu Reimo. Jei kalbėtume apie švedų kalbotyrą, tai jie bibliografinę veiklą išties laiko knygotyros ir knygos istorijos dalimi. Vilniaus konferencijoje pateikta daug klasifikacijų, iš kurių matyti, kad bibliografija buvo laikoma bibliologijos, t. y. knygotyros dalimi.

ML. Knygotyrininkų konferencijoje man įsiminė Julijos Čepytės pranešimas apie Pavelo Jarkovskio (Pawel Jarkowski, 1781–1845) bibliografijos (bibliologijos) dėstymo pradininko buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, požiūrį į bibliografijos reiškinių klasifikavimą. P. Jarkovskis dėstė bibliografijos kursą nuo 1809 m. Voluinės gimnazijoje, kuri 1818 m. gavo Kremeneco licėjaus statusą ir veikė Vilniaus universiteto žinioje. Taigi prieš 200 metų pradėtas dėstyti bibliografijos kursas dėstytas iki 1832 m., kai caro valdžia Kremeneco licėjų, kaip ir Vilniaus universitetą,uždarė. P. Jarkovskis laikėsi ir kitose Europos šalyse paplitusios nuostatos, kad bibliografija – tai mokslas, tiriantis knygas. Nuostabu, kad prieš 200 metų tie dalykai buvo apmąstomi, nagrinėjami, savo aktualumo neprarado ir šiandien.

Tiiu Reimo. Išties knygotyra būtų neįmanoma be bibliografijos, nes tai vienas iš labai svarbių knygos tyrinėjimo šaltinių. Labai svarbu ir pačios to meto knygos, nes kad ir koks naudingas tyrimų šaltinis būtų bibliografija, bet vien ja remtis nepakanka, reikia tyrinėti ir pačią knygą, duoti įvertinimą, kokį vaidmenį žmogaus gyvenime ir visuomenėje ta knyga suvaidino. Pagaliau kaip tos senos knygos išliko, kaip ir kiek prie jų prisilietė konservatorių ir restauratorių rankos. Labai svarbūs knygoje palikti įrašai, vadinamosios marginalijos ar kiti skaitytojų palikti ženklai. Net jeigu knyga prastos būklės, tai gali būti įrodymas, kad ji buvo daugelio žmonių skaitoma, ėjo iš rankų į rankas. Galima rasti ir blogų knygos saugojimo ženklų, kai knyga būdavo užmetama į jai netinkamą aplinką. Visa tai yra svarbu knygos tyrinėtojui.Johanas Voldemaras Jansenas – vienas žymiausių XIX a. estų tautos atgimimo veikėjų


Kai ne vien dvasingumas svarbu


ML. Apie knygą prakalbote labiau kaip apie materialų daiktą. Ar mažiau svarbu į ją žvelgti kaip į dvasingumo šaltinį, kuris švietė gal ne vienos kartos skaitytojams, keitė požiūrį į gyvenimo reiškinius, gal net jų pasaulėžiūrą. Taigi į knygą galima gilintis labai įvairiai – tai priklauso nuo tyrinėtojo.

Tiiu Reimo. Žinoma, galime žvelgti ir vertinti labai įvairiai, bet mane truputį neramina dabar vis labiau įsigalintis požiūris, kad mes, girdi, saugosime tik dvasingąją knygos dalį, o ne jos materialųjų „kūną“. Knygos perkeliamos į mikrofilmus, skaitmenines laikmenas ir pan. Tokiu būdu prarasime labai svarbią dalį informacijos. Senovinis knygos įrišimas, apkaustai, popierius, ant kurio spausdinta labai svarbi informacija, o ypač knygotyrininkui.

ML. Pagaliau ir rankose laikomos knygos materialumas juk nė su jokia virtualia knyga nepalyginamas, nes kompiuterio ekrane nelieka fizinio kontakto, jutiminio ryšio su knyga. Ir tai ne vien dėl emocinio išgyvenimo svarbos, bet ir mokslui svarbūs dalykai.

Tiiu Reimo. Kiekvienas knygų leidybos laikotarpis pasižymi savitais knygų įrišimo būdais, įsivaizdavimu apie grožį ir kitais laiko ženklais. Tad materialiosios knygos reikšmės nereikėtų nuvertinti. Juk jeigu net įrištume knygą pagal kruopščiai atrinktą fotografiją, tai nebūtų tas pats įrišimas kaip originalo. Tai tebus perdirbinys ir tiek. Todėl knygotyrininkui nepakanka su knygos tekstu susipažinti kompiuteryje ar iš mikrofilmo. Tikras tyrinėtojas būtinai stengsis susirasti knygos originalą, nes jam svarbu knyga kaip visuma.

ML. Deja, kartu su tobulėjančiomis informacinėmis technologijomis knyga po truputį pradeda virsti virtualiu informacijos nešikliu, bet jau nėra materialus objektas, ir tai Jums kelia nerimą?

Tiiu Reimo. Mane neramina daugelio žmonių mąstysena, kad pakanka virtualios knygos reikšmės. Pamirštama, kad reikia saugoti ir originalus, net jeigu kasdieniniame darbe ir galime naudoti virtualią knygą. Nereikia pamiršti ir materialių sąnaudų: knygų skaitmeninimas, jų ir kitų leidinių bylų (failų) saugojimas taip pat nemažai kainuoja. O juk taip pat tenka galvoti, kaip saugoti originalus. Skaitmeninės kultūros paveldas mūsų neišvaduoja iš būtinybės saugoti originalus, materialius tos kultūros objektus.


Kur dėti pasenusias knygas


ML. Vieno universiteto medicininės bibliotekos vadovė teigia, kad joje senų knygų ir kitų leidinių saugoti nereikėtų. Kas penkeri metai iš esmės keičiasi medicininė literatūra, keičiasi gydymo metodai, atsiranda visiškai nauja aparatūra, vaistai. Tad jeigu gydytojas pagal senas knygas pradės gydyti ligonius, vadinasi, taikys atgyvenusius metodus. Taigi ką daryti su greitai senstančia medicinine literatūra? Beje, tai aktualu ir kitoms specializuotoms bibliotekoms, jeigu jos nori koja kojon žengti su gyvenimu. Kaip šiuo atveju elgiasi estai?

Tiiu Reimo. Prakalbome apie medicinos knygas, tačiau kad ir kokią knygą į rankas bepaimtume – labai seną ar ką tik išleistą – ji bus jau pasenusi. Kol ji rašoma, paskui leidžiama, medicinos moksle ir gydymo praktikoje spėja įvykti tiek permainų, kad bet kuri tos srities knyga jau priklauso vakarykštei dienai. Todėl elektroniniai žurnalai užėmė gan tvirtas pozicijas naujausios informacijos sklaidoje. Ką daryti su šia greit senstančia literatūra? Išties tą literatūrą saugoti kainuoja labai brangiai, todėl ne kiekviena biblioteka turėtų stengtis išsaugoti viską, ką savo fonduose turi. Tačiau valstybėje turi būti sistema, ką ir kur saugoti. Bibliotekų vadovai gali sutarti, ką kuri biblioteka kaups ir saugos, tada neprireiks ir aukštesnių instancijų įsikišimo.

ML. Jūs išties manote, kad bibliotekų vadovai lengvai susitartų?

Tiiu Reimo. Iš tiesų net nebandoma tartis. Estijos švietimo ir mokslo ministerija kai kurioms bibliotekoms suteikė archyvinės bibliotekos statusą. Tokį statusą įgijo jau trys bibliotekos: Tartu universiteto, Literatūros muziejaus ir Talino universiteto (buvusi akademinė) bibliotekos. Suprantama, kad archyvinės bibliotekos funkcijas atlieka ir Estijos nacionalinė biblioteka. Jose saugomi leidiniai išleisti iki 1940 metų, t. y. ikitarybinio laikotarpio, turintys nacionalinę ir kultūrinę vertę. Neįmanoma, būtų tikra nesąmonė, jeigu jų fondai būtų draskomi, juose saugomi leidiniai permetami į bet kurią kitą biblioteką ar knygų saugyklą.

ML. Kodėl būtent minėtose bibliotekose buvo suformuoti išskirtinę nacionalinę ir kultūrinę vertę turintys fondai?

Tiiu Reimo. Esama tam tikros logikos. Tartu universito bibliotekoje saugomas cenzūros komiteto fondas (nuo 1804 m). Jame sukaupti cenzūros komiteto leidimą spausdinti gavę ir negavę leidiniai, taip pat iš platinimo išimti spaudiniai.

Tartu literatūros muziejaus archyvinė biblioteka seniau vadinta Estijos tautos muziejumi. Tarybiniais laikais biblioteką ir kultūrinę vertę turintis archyvas buvo atskirtas nuo kitų materialių eksponatų. Pastarieji liko muziejuje, o dokumentinių eksponatų pagrindu įsteigtas naujas Literatūros muziejus. Būtent šiame muziejuje veikia archyvinė biblioteka.

Archyvinėse bibliotekose saugomas XIX a. pabaigos Estijos bibliotekų paveldas, kurį sudaro tuo laiku pradėtos rinkti estiškos knygos. Dabar tokių senų knygų jau nerasime, tiesa, kai kurie bibliofilai (aš juos visus pažįstu) vieną kitą to laikotarpio vertingiausią knygą turi.

1838 m. įkurta Estijos mokslo draugija. Iš pradžių ją sudarė Pabaltijo vokiečių estofilai, o XX a. pradžioje daugumą jau sudarė estai. Ši draugija dar XIX a. viduryje rinko estiškas knygas, turėjo sukaupusi didelę biblioteką. 1950 m. draugija buvo uždaryta, o jos biblioteka padalyta į dvi dalis. Estiškos knygos atsidūrė Literatūros muziejaus bibliotekoje, o užsienio kalbomis spausdintos knygos – Estijos mokslų akademijos bibliotekoje.

ML. Prie kurios dalies buvo priskirtos rusiškos knygos?

Tiiu Reimo. Prie užsienio kalbomis spausdintų knygų. 1988–1989 m. buvo atkurta Estijos mokslo draugija, ir Estijos mokslų akademija jai grąžino kadaise nusavintas knygas. Tačiau draugija neturėjo galimybių tokią didelę biblioteką išlaikyti. Iš pradžių dėjo pastangas visas knygas susigrąžinti, o vėliau paaiškėjo, kad finansinių galimybių ir sąlygų draugija neturi.

Literatūrinio muziejaus archyvinė biblioteka iškart pareiškė, kad jai tekusių Estijos mokslo draugijos knygų negrąžins. Tad šiuo metu užsienio kalbomis išleistoji literatūra saugoma Tartu universiteto bibliotekoje. Tos knygos daug metų buvo sukrautos į dėžes ir niekas jomis negalėjo pasinaudoti.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 


Nuotraukose: 

Knygotyrininkė, Talino universiteto profesorė Tiiu Reimo

Gydytojas, literatas Frydrichas Reinholdas Kroicvaldas – estų nacionalinės literatūros tėvas

Ado Grencšteinas, pirmasis Estijoje iškėlęs bibliotekų svarbą tautos gyvenime

Johanas Voldemaras Jansenas – vienas žymiausių XIX a. estų tautos atgimimo veikėjų