Kad toliau plaktų Mažosios Lietuvos širdis
1996–2009 metais Mažosios Lietuvos fondas skyrė daugiau kaip 346 tūkst. JAV dolerių Mažosios Lietuvos enciklopedijai parengti ir išleisti. Šią užduotį, pasitelkęs gausų talkininkų būrį, atsakingai ir garbingai įvykdė Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sumanymui įgyvendinti prireikė beveik 15 metų, užtat šiandien galime pasidžiaugti keturiais Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) tomais. Ties atliktu darbu neketinama sustoti, bus siekiama glaustas vienatomes MLE parengti ir išleisti anglų, vokiečių, tikriausiai ir rusų kalbomis. Šios enciklopedijos idėjos autoriaus, vyriausiojo organizatoriaus ir tvarkytojo prof. Viliaus Pėteraičio (1914 10 18 – 2008 03 21) vėlė dausose, o gal ūksmingų Lietuvos ąžuolų pavėsyje, tikriausiai džiaugiasi, nes tikram patriotui nėra nieko brangesnio kaip jo pradėtų darbų tąsa.
Apie visa tai ir kitus dalykus kalbėsimės su Mažosios Lietuvos fondo tarybos pirmininku Viliumi Algirdu Trumpjonu iš Čikagos, kuris vasarą kelias savaites viešėjo Lietuvoje. Įsigijusieji MLE IV tomą gali susipažinti su gan išsamia pašnekovo biografija, paįvairinta įdomiomis nuotraukomis. Tiems, kurie MLE dar nespėjo įsigyti, padėsime, priminę bent kai kuriuos svarbiausius šio asmens gyvenimo faktus.
Gimė 1936 m. Klaipėdoje. 1940 m. birželio 15 d. Vokietijos policijos įsakymu Trumpjonų šeima iš Klaipėdos buvo ištremta ir persikėlė į Kauną. 1941 m. pavasarį su tėvais Vilius Algirdas išvyko į Vokietiją, kur metus išbuvo perkeltų asmenų stovyklose. Vėliau apsigyveno Luckenwaldėje, 1947 m. su tėvais pasitraukė į Berlyną, o 1948 m. – į Vakarų Vokietiją. 1951 m. emigravo į JAV. 1955 m.Pitsburge Vilius Algirdas Trumpjonas baigė gimnaziją, įstojo į JAV jūrų pėstininkus. 1962 m. dalyvavo Kubos karinėje blokadoje, 1968–1969 m. Vietnamo kare. 1975 m. grįžo į civilinį gyvenimą, baigė Ilinojaus universitetą ir dirbo naftos pramonės bendrovėje Amoco.
Lietuvių evangelikų liuteronų Tėviškės parapijoje Čikagoje buvo renkamas tarybos pirmininku, reiškėsi Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos veikloje (nuo 1994 m. yra jos pirmininkas), tapo Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio valdybos ir Mažosios Lietuvos fondo tarybos nariu (nuo 2005 m. Fondo pirmininkas).
Prisidėjo ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje: buvo Martyno Mažvydo paminklo (pastatytas 1997 m. Klaipėdoje) statymo komiteto narys, rinko lėšas. Kartu su artimaisiais padengė paminklo Šventvakarių Evė (pastatytas 1997 m. Priekulėje), skirto rašytojai Ievai Simonaitytei, kūrimo išlaidas. Nuo 1998 m. beveik kasmet atvažiuoja į Karaliaučiaus kraštą, lanko lietuviškas mokyklas, draugijas, savo surinktas lėšas skiria lietuvių vaikų ir jaunimo stovykloms, šventėms, renginiams ir ekskursijoms.
Su žmona Danute Purvinaite-Trumpjoniene Vilius Algirdas užaugino tris dukteris: Aldoną, Niką ir Kristiną, kurių šeimos taip pat remia lietuvių išeivių bendruomenę, palaiko ryšius su Lietuva. 2006 m. Vilius Algirdas Trumpjonas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Šiemet viešnagei artėjant prie pabaigos Vilių Algirdą Trumpjoną priėmė LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir įteikė jam Padėką ir Atminimo ženklą už nuopelnus rengiant ir leidžiant Mažosios Lietuvos enciklopedijos III ir IV tomus (2006, 2009 m.).
Kalbiname garbųjį Vilių Algirdą TRUMPJONĄ.
Nuo ko prasidėjo Mažosios Lietuvos fondas
ML. Gerbiamasis Viliau Algirdai, be Mažosios Lietuvos fondo, kurio pirmininku esate, tikriausiai nebūtų ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos. Tad gal nuo fondo ir pradėkime. Kaip fondas buvo įkurtas, kokiomis galimybėmis pasižymi, kas jo iniciatoriai ir pirmieji aukotojai?
Vilius Algirdas Trumpjonas. Fondo galimybės gan ribotos, o kiek turime narių, net ir negalėčiau tiksliai atsakyti. nes šimtą dolerių paaukojęs asmuo Fondo nariu lieka visiems laikams, ar bent jau kol Fondas gyvuos. Net pasimirę aukotojai lieka sąrašuose, dažniausiai net nežinome, ar jie tebėra gyvi. Mat Fondo nariai gyvena ne tik JAV ir Kanadoje, bet ir Australijoje bei daugelyje kitų pasaulio valstybių. Mes žinome aukotojų pavardes, bet ne visada girdime apie tolesnį jų likimą. Žymesnių asmenų veiklą ir išėjimą Amžinybėn pažymi spauda, o mažiau žinomi kartais taip ir dingsta iš mūsų akiračio. Žodžiu, paaukoję šimtą ir daugiau dolerių tampa mūsų Fondo nariais. Tokia tvarka buvo priimta dar prieš man tampant Fondo tarybos pirmininku ir mes jos nekeičiame.
ML. Kaip buvo kuriamas Mažosios Lietuvos fondas?
V. A. T. Svarbiausias siekis buvo leisti mūsų žmonių parengtas su Mažąja Lietuva susijusias knygas. Tad visa mūsų veikla, taip pat ir Fondo steigimo iniciatyva, prasidėjo nuo mažlietuvių draugijų, susibūrusių Čikagoje, Detroite ir Kanadoje. Tiesa, tų draugijų veikla nebuvo ir nėra labai formalizuota, dažniausiai jos net būstinės neturi. Net ir Mažosios Lietuvos Fondas įregistruotas mano namų adresu.
Antai Čikagos Mažosios Lietuvos lietuvių draugija, susikūrusi 1951 m., bent 20 metų veikė aktyviai, bet vėliau jos jėgos apsilpo. Vieni draugijos nariai kėlėsi gyventi į kitas JAV vietas, kiti paseno, išmirė, ir dabar teliko 20 ar 30 aktyvesniųjų narių. Iš Mažosios Lietuvos draugijos lietuvių išaugo Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, kurio vaidmuo labai svarbus steigiant ir Mažosios Lietuvos fondą.
Šiandien Mažosios Lietuvos Fondas yra tarptautinė kultūros finansavimo organizacija, remianti Mažosios Lietuvos tyrimus ir studijas. Fondo steigimo pradžia laikytini 1983 m., kai įvyko Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio III suvažiavimas. Jo metu Martynas Gelžinis iškėlė mintį, kad būtina parengti ir išleisti veikalą apie Mažąją Lietuvą anglų kalba (The Problems of Lithuania Minor). Tam reiktų 10 tūkst. dolerių. Kai medžiaga apie suvažiavimą buvo paskelbta laikraštyje, straipsnį perskaitęs mažlietuvių bičiulis Petras Pagojus iš Detroito nieko nelaukdamas Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio pirmininkui Kristupui Kikučiui nusiuntė 1000 dolerių čekį su parašu: „Šiuo čekiu steigiu Mažosios Lietuvos fondą“. Vėliau dar du kartus išsiuntė po tokią pat sumą, tad 1985 m. P. Pagojaus įsteigtame fonde buvo 3 tūkst. dolerių.
Vėliau kilo pasiūlymų leisti ne vien M. Gelžinio rašomą Mažosios Lietuvos istoriją, bet ir kitas su šiuo kraštu susijusias knygas. Nutarta Mažosios Lietuvos fondą steigti ne prie Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio, bet kaip visiškai savarankišką organizaciją. 1985 m. rugsėjo mėn. 1 d. tai ir buvo padaryta, oficialiai įregistravus Mažosios Lietuvos fondą.
Pirmieji Fondo pirmininkai gyveno Kanadoje: tai Monrealyje gyvenantys Ansas Lymantas (1985–1992) ir Vilius Pėteraitis (1992–1998). 1998 m. pirmininku tapo Toronte gyvenantis Gytis Šernas (1998–2001). 2001 m. Fondo pirmininkystė persikėle į JAV, nes MLF pirmininku išrinktas Čikagoje gyvenantis Jurgis Anysas (2001–2005). Steigėjais paskelbti šie asmenys: Petras Pagojus, Jonas Kancevičius, Pranas Gustas, Amalija ir Mykolas Jagučiai, Jonas Normantas ir kiti. Jie įnešė po 3 tūkst. dolerių.
Kova dėl Mažosios Lietuvos nėra baigta
ML. Supratau, kad prie Fondo ištakų buvo Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis. Gal žodį kitą pridurtumėte apie jo veiklą?
V. A. T. Amerikoje ir Kanadoje atsidūrę mažlietuviai buvo kviesti ir norėjo dalyvauti VLIK‘o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) veikloje, bet tam reikėjo būti politine organizacija, o draugijos buvo kultūrinės organizacijos. Todėl nutarta steigti Mažosios Lietuvos Rezistencinį Sąjūdį (kaip Mažosios Lietuvos Tarybos veiklos tęsėją), dėl kurio iniciatyvos išsirutuliojo ir Mažosios Lietuvos Fondas.
Nuo 1990 m. Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio vadovas buvo Algis Regis (1914–2009). Kalbėdamas iš Lietuvos Parlamento tribūnos 1991–1992 m. Algis Regis atkreipė LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio dėmesį į Mažosios Lietuvos klausimo svarbą. 1994 m. LR prezidentui Algirdui Brazauskui Algis Regis įteikė raštą, ragindamas imtis žingsnių, kad Karaliaučiaus kraštas būtų atkurtas kaip neatskiriama Lietuvos valstybės žemė. Tą patį reikalavimą jis išreiškė LR prezidentams Valdui Adamkui ir Rolandui Paksui. Jeigu kova dėl Lietuvos valstybės atkūrimo buvo baigta pasiekus nepriklausomybę, tai dėl Mažosios Lietuvos dar nieko nepasiekta, kova dėl jos nėra baigta.
ML. Koks tolesnis Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio likimas, ar jis tęsia veiklą?
V. A. T. Algis Regis buvo jau garbingo amžiaus, o jo pakeisti šioje veikloje tiesiog nebuvo kam, todėl Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis išsikeltas užduotis spręsti perdavė Mažosios Lietuvos tarybai. Ši organizacija veikia Lietuvoje, jai vadovauja Vytautas Šilas. Beje, ji Algiui Regiui suteikė savo garbės nario vardą.
ML. Grįžkime prie Mažosios Lietuvos fondo. Ar jis padėjo išleisti numatytas knygas?
V. A. T. Šiuo metu esame išleidę 20 knygų, ir rėmėme apie 15 kitų leidybą.
Tarpusavio supratimo buvo ne per daugiausia
ML. Kaip Jūs, gerbiamasis Viliau, apibūdintumėtė mažlietuvių ir didžlietuvių santykius išeivijoje? Ar vieni kitus suprato ir palaikė, o gal būta ir tam tikros įtampos? Gal patys mažlietuviai laikėsi kiek nuošaliau nuo didžlietuvių, norėjo atskirties?
V. A. T. Mažlietuviai labiau būrėsi tarp savęs. O jautėsi... Daugelis jautėmės taip, tarsi patys didžlietuviai nepriimtų mažlietuvių kaip lygiaverčių lietuviams.
ML. Ar ta atskirtis buvo dėl skirtingos religijos?
V. A. T. Religija tikriausiai buvo pagrindas. Aš pats prietarais netikiu, bet mano motina, bendraudama su didžlietuviais, vis jausdavo nuoskaudas. Viena moteriškė jos paklausė, į kokią bažnyčią ji eina melstis. Motina atsakė, kad į protestantų. Tada toji nustebo: tai kaip tu gali būti lietuvė, jeigu esi protestantė? Tokių žmonių yra, tačiau ar jie atspindi daugumos didžlietuvių nuomonę, man sunku atsakyti. Manau, kad tai išimtis.
Išeivijoje tarp lietuvių vyrauja katalikai, o mes, protestantai, esame mažuma. Iš tikrųjų ir gyvename atskirai. Mažlietuviai labai aktyvūs išeivijoje, gyvena tikrą lietuvišką gyvenimą. Kadangi didžlietuvių yra gerokai daugiau, jie gal ir nepastebi iš lietuviškos veiklos pasitraukusių saviškių. Pasaulio lietuvių centre Lemonte katalikų bažnyčia perpildyta, atėjusiems neužtenka vietos. O mes tokios problemos nejaučiame, nes mūsų gerokai mažiau.
ML. Ar mažlietuviai tebeturi savo maldos namus Amerikoje?
V. A. T. Savo bažnyčios neturime, bet nuomojame. Kunigas Valdas Aušra laiko lietuviškas pamaldas Ziono evangelikų liuteronų bažnyčioje, pietiniame Čikagos Oak Lawn priemiestyje. Ji priklauso Amerikos protestantų Sinodui. Vienu metu bažnyčioje vykdavo pamaldos anglų kalba, kitu metu – ir kitomis kalbomis. Vienas kunigas galėjo visas trejas pamaldas laikyti.
Mes meldžiamės kitoje. Jos įkūrėjas buvo Ansas Trakis (1912–1986), evangelikų liuteronų vyskupas. 1951 m. A. Trakis iš Vokietijos persikėlė į JAV, įsteigė lietuvių evangelikų liuteronų Tėviškės parapiją Čikagoje ir jai vadovavo, parėmė K. Donelaičio lituanistinės mokyklos steigimą. Jis steigė lietuvių evangelikų liuteronų parapijas įvairiuose Amerikos ir Kanados miestuose. A. Trakis vadovavo ir Tėviškės parapijos bažnyčiai Čikagoje, bet neįstengėme jos išlaikyti. Pasikeitė to rajono gyventojų sudėtis ir žmonės tiesiog nebenorėjo jos lankyti, prieš kokius trejetą ar ketvertą metų turėjome ją parduoti.
Dabar pamaldoms nuomojamės bažnyčią Čikagos priemiestyje, Western Springse. Tėviškės parapiją išlaikome mokėdami apie 1,5 tūkst. dolerių dydžio mėnesinį mokestį už bažnyčios nuomą. Ziono evangelikų liuteronų bažnyčios Lietuvių parapija Čikagos priemiestyje Oak Lawn taip pat silpsta, tad kunigui Valdui Aušrai ir jo parapijiečiams kyla rūpesčių, kaip išlaikyti Lietuvių parapiją.
Nejau svetimi tarp savųjų?
ML. Ar galima pasakyti, kad išeivijoje tarp Amerikos ir Kanados lietuvių mažlietuviai jautėsi truputį svetimi?
V. A. T. Galima taip sakyti, nors man pačiam sunkumų nekyla.
ML. Tačiau kiti mažlietuviai jautėsi nesuprasti?
V. A. T. Blogiausia, kai to padaryti net nemėginama, tada visados iškyla nesusipratimų. Mūsų karta – „dipukai“ – skiriasi nuo „trečiabangių“, nes tai skirtingų kultūrų žmonės. Net ir mes, senieji išeiviai, skiriamės tarpusavyje. Yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie nemėgina suprasti naujai atvykusiųjų, tada taip pat iškyla nesusikalbėjimo, tarpusavio nesupratimo problema. Pirmiausia reikia norėti vieniems kitus suprasti. Jeigu žmonės skiriasi, labai gerai būtų pasiaiškinti, iš kur tie skirtumai kyla. Kodėl tas žmogus galvoja ir elgiasi visai kitaip negu aš?
ML. Ar mažlietuviai, kurdami savo kultūrines draugijas, organizacijas, pagaliau Mažosios Lietuvos fondą, sulaukė kokios nors pagalbos iš Amerikos ir Kanados didžlietuvių?
V. A. T. Gavome milžinišką pagalbą iš Lietuvių fondo leidžiant Mažosios Lietuvos enciklopediją. Kiti stambūs nariai yra JAV Tautos fondas, JAV Tautos fondo atstovybė Kanadoje, Kanados Lietuvių fondas, taip pat daugelis kitų organizacijų ir asmenų, gyvenančių daugelyje pasaulio valstybių. Enciklopedijoje, kaip ir visose MLF išleistose knygose, aukotojai ir rėmėjai išvardyti, dauguma MLF narių yra didžlietuviai. Nė vienas kitas fondas ar organizacija tiek nepaaukojo MLE kaip Lietuvos fondas.
ML. Lietuvių fondo vadovai suvokė bendrų interesų ir siekių svarbą?
V. A. T. Mes manome, kad Mažosios Lietuvos klausimas turėtų būti aktualus visiems lietuviams ir Lietuvai, ne vien mažlietuviams. Lietuvių fonde yra žmonių, kurie suprato ir Enciklopedijos, ir Mažosios Lietuvos klausimo svarbą. Kasmet pateikiame paraišką dėl finansinės paramos skyrimo Lietuvių fondui, pasisakome, kuriam tikslui ta parama reikalinga. Tai darysime ir ateityje, taip pat prašysime paremti ir naują projektą, nes norime, kad pradėtas rengti vienatomis Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas (MLEŽ), kuris kitomis kalbomis greičiausiai vadinsis Prūsų Lietuvos enciklopedinis žinynas, pasiektų pasaulio skaitytojus.
Senas mąstymas nepadės spręsti Karaliaučiaus krašto problemos
ML. Kur Jūs, mažlietuviai, jaučiate istorijos nuoskaudas? Buvusių Rytprūsių klausimo neišsprendė Potsdamo konferencija, vadinasi, Mažosios Lietuvos problema išlieka, jos gyventojai vis dar negali sugrįžti į savo gimtąsias vietas. Kai kurie visą gyvenimą taip ir jaučiasi ne savo valia tapę išeiviais?
V. A. T. Yra žmonių, kuriems šis klausimas rūpi, išlieka aktualus, bet yra ir tokių, kurie apie tai nesusimąsto. Šiuo požiūriu mažlietuviai nesiskiria nuo didžlietuvių – ne visi gerai supranta savo krašto istoriją. Yra žmonių, kurie, išgirdę apie Mažąją Lietuvą, galvoja, kad kalbama apie Klaipėdos kraštą. Per Kalėdų mugę 2009 metais pasistatėme atskirą stalą, ir moteriškė skautė, viena iš vyresniųjų, pasipiktino: „Ką jūs čia skaldote Lietuvą į Mažąją ir Didžiąją?“
Šiandien nėra tikslinga kalbėti apie skaldymą, nes jau ir taip esame suskaldyti. štai minėtoji skautė, kaip ir daugelis kitų žmonių, mano, kad Klaipėdos kraštas yra Mažoji Lietuva, o ne jos dalis. Tiesa, Klaipėdos krašto klausimas seniesiems klaipėdiškiams taip pat aktualus.
ML. Aktualus kuria prasme?
V. A. T. Tiems klaipėdiškiams, kurie gyvena Lietuvoje, skaudu, kad Klaipėdos kraštas išbrauktas iš visų žemėlapių, iš visų organizacijų ir t. t., tad šiandien Klaipėdos krašto nebėra.
ML. O Karaliaučiaus kraštas?
V. A. T. Amerikos lietuvių taryba neišspręstą Karaliaučiaus krašto problemą norėjo iškelti į viešumą, tačiau šiek tiek baiminosi tą klausimą „stumti“ per aštriai ir per daug. Net jeigu Karaliaučiaus krašto problemą ir pavyktų iškelti tarptautiniu mastu, o kokia nors tarptautinė organizacija jį pradėtų spręsti, visai nereiškia, kad išspręstų išmintingai. Būtų dar blogiau, jei pripažintų, kad viskas yra gerai, palikime taip, kaip yra.
ML. Ar tai reiškia, kad per anksti šį klausimą aktualizuoti, nereikia skubėti spręsti?
V A. T. Laikomasi nuostatos, kad geriausia sprendimus atidėti ateičiai, kol Rusija pasikeis ir pati gera valia sutiks tai padaryti.
ML. Įsivaizduojama, kad laikas yra aukštosios politikos strateguotojų sąjungininkas, bet visai negalvojama apie žmones. Nebent tikimasi, kad jie po truputį iškeliaus Amžinybėn – visas klausimo aštrumas savaime išnyks. Tai nėra morali politika.
V. A. T. Labiausiai baugina, kad šiandien gali būti priimtas Karaliaučiaus krašto problemai nepalankus sprendimas: kol kas palikime kaip yra, paskui matysime. Bet politika nėra stiprioji mano veiklos sritis.
ML. Bet tuos klausimus kelti tarptautiniu mastu ir juos spręsti reikia?
V. A. T. Jeigu jie būtų išties sprendžiami ir tai daroma Lietuvos naudai, išties pageidautina juos spręsti.
ML. Kaip tie klausimai turėtų būtų sprendžiami ir išspręsti? Kokį įsivaizduojate scenarijų?
V. A. T. Galiu pareikšti tik savo asmeninę nuomonę. Jeigu Karaliaučiaus kraštas neatitektų Lietuvai, bet gautų nepriklausomybę, nepriklausytų nuo Maskvos, tai būtų naudingas sprendimas tiek Lietuvai, tiek pačiam kraštui. Tame krašte nemažai žmonių, kurie šito norėtų, tačiau akivaizdu, kad Maskva nepasirengusi tokiems drąsiems žingsniams.
ML. Nuo Antrojo pasaulinio karo nei Sovietų Sąjunga, nei jos teisių perėmėja Rusija taip ir neišsprendė priešingose pasaulio dalyse užgrobtų ir viena nuo kitos labiausiai nutolusių teritorijų (keturių Kurilų salų Tolimuosiuose Rytuose ir Vakaruose – buvusių Rytprūsių dalies, t. y. Karaliaučiaus krašto) klausimo. Šis kraštas žemėlapyje atrodo akivaizdžiai nenatūralus geopolitinis darinys, karinis anklavas, neturintis su Rusija natūralios valstybinės sienos nei sausuma, nei jūra. Keista, kad Europos Sąjunga ir kitos pasaulio valstybės tarsi „nemato“, kad tai visiškas geopolitinis nesusipratimas – ligi šiol taikstosi su Rusijos „teisėmis“ į šią teritoriją.
V. A. T. Niekam nekyla nė menkiausių abejonių, kad tai okupuotos teritorijos. Daug Karaliaučiaus krašto gyventojų yra gimę tame krašte jau po Antrojo pasaulinio karo, ir jų požiūris kitoks nei Maskvos. Jis vis labiau keičiasi Maskvos nenaudai. Bent aš taip suprantu, nors ir nesu politikas. Vis daugiau žmonių nori žinoti tiesą apie kraštą, kuriame jie gyvena, tačiau yra daugybė senos mąstysenos žmonių, kurie aktyviai priešinasi bet kokiems galimiems pokyčiams Karaliaučiaus krašte. Arba daro viską, kad pakištų koją bet kokioms permainoms. Net ir istoriją klastoja. Tokia realybė.
Kad nebūtų išpustyta dvasia
ML. Truputį pastrategavom, o dabar laikas grįžti prie kultūros reikalų ir „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“. Konkretūs jos rengimo darbai prasidėjo 1996 metais, o idėja gerokai senesnė. Ji sukosi ir Mažosios Lietuvos fondo taryboje. Ar ne nuo to prasidėjo, kad Viliui Pėteraičiui tiesiog rūpėjo būsimojoje enciklopedijoje įprasminti savo po kruopelytę sukauptą labai gausią medžiagą, kuri galėjo ir išsibarstyti, nes žmogus gyvena ne su saule? 1996 m. V. Pėteraitis atvyko į Lietuvą ir šiam darbui pradėjo telkti mokslininkus Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune. Jo ėmėsi Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje. Pavyzdys, kai asmeninis interesas labai gražiai sutapo su nauda visuomenei? Juk labai panašiai prasidėjo ir Mažosios Lietuvos fondo steigimo darbas.
V. A. T. Būtų sunku komentuoti, nes tuo metu, kai pradėta rengti MLE, per įvairius suvažiavimus V. Pėteraitį buvau matęs tik keletą kartų. Tad sunku įsiskverbti į jo galvoseną. Manau, kad jis, kaip ir daugelis mažlietuvių, matė, jog informacijos apie Mažąją Lietuvą yra daug, bet tos žinios išbarstytos įvairiuose leidiniuose. Išsamios knygos apie Mažąją Lietuvą nebuvo. Štai tokį apibendrinamąjį darbą su Lietuvos mokslininkų pagalba V. Pėteraitis ir buvo užsimojęs padaryti.
ML. Kaip šiandien, jau pasirodžius MLE keturiems tomams, ją vertinate? Ar tai reikėtų daryti vien kultūrine, istorine prasme? Gal ateityje tai, pribrendus metui spręsti Karaliaučiaus krašto problemą, bus ir tam tikras politinis veikimo įrankis? Kad teks spręsti, sveikai protaujantis žmogus neturėtų abejoti.
V. A. T. Kiekviena knyga gali paveikti konkretų politiką, jo galvoseną, ne išimtis ir MLE. Ar tokią mintį puoselėjo V. Pėteraitis, sunku vertinti. Gal ir taip.*
ML. Vis dėlto, kai šie tomai baigti, Lietuva turi ir tam tikrą intelektinę jėgą Mažosios Lietuvos, taip pat buvusio Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus krašto, atžvilgiu. Ne paslaptis, kad kai kam iš Lietuvos nedraugų net ir Klaipėdos krašto „problema“atrodo neišspręsta, ir šia tariama „korta“ bandoma manipuliuoti, drumsti protus. MLE daug ką pastato į savo vietą, štai kodėl drįstu teigti, kad ši Enciklopedija yra ir intelektualus, žiniomis paremtas politikos ginklas. Bet šiuo atveju labiau rūpi gerbiamojo Viliaus Trumpjono nuomonė.
V. A. T. Iš politinės pusės jau teko girdėti tam tikrų nuomonių apie MLE. Klaipėdoje svarstyta, kad į MLE per mažai įtraukta Vokietija. Kita vertus, būta ir prieštaravusių, nes šios Enciklopedijos straipsniai labai dažnai paremti kaip tik žiniomis iš vokiškųjų šaltinių, knygų. Taigi esama skirtingų nuomonių, o paskutiniajame tome Vokietija pakankamai plačiai atspindima. Nedrįsčiau pateikti labai kvalifikuotos recenzijos, pagaliau tai ir ne mano veiklos sritis, tad palieku šį rūpestį istorikams ir kitų sričių specialistams. Pagaliau tai ir enciklopedininkų kompetencijos reikalas. Kiek prisimenu, I tomas buvo susilaukęs daug daugiau kritiškų vertinimų nei IV.
ML. V. Pėteraitis buvo už tai, kad MLE atspindėtų senąjį Mažosios Lietuvos paveldą, bet ne dabartinį, kuris smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu. Norėjo matyti mažorine, o ne minorine gaida apdainuojamą Mažąją Lietuvą.
V. A. T. Negaliu sakyti, kad esu giliai mąstęs apie V. Pėteraičio koncepciją, ar svarstęs, kokia turėtų būti MLE. Esu tikras, kad Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto darbuotojai kartu su V. Pėteraičiu, o vėliau ir be jo, ją giliai išnagrinėjo, ir iš to kūrinys turėjo daug naudos. Dabar, pasiryžus leisti vienatomį MLEŽ užsienio kalba, apibendrinus jau išleistus keturis tomus, kiek suprantu, vėl labiau grįžtama prie V. Pėteraičio koncepcijos.
ML. Kaip apibūdintumėte V. Pėteraičio koncepciją, kuri ir turėtų būti įgyvendinta vienatomėje Enciklopedijoje?
V. A. T. Įsivaizduoju, kad tomą turėtų sudaryti dvi dalys. Pirmojoje bus pateiktos apibendrintos žinios apie Mažąją Lietuvą, o antrojoje reikėtų pateikti asmenybių biografijas.
ML. Ar nenukentės vienatomės savitumas? Aišku, enciklopedija turi atitikti rašytiniam žinių rinkiniui būtinus reikalavimus, kita vertus, ar gerokai „nusausintas“ vienatomis netaps ir nususintas, nepraras Mažosios Lietuvos širdies plakimo? Keturtomyje tas širdies plakimas girdimas ir jaučiamas, nepaisant net kai kurių, gal ne visai enciklopediškai, pateiktų dalykų.
V. A. T. Esu tikras, kad Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto darbuotojų pasirinktoji vienatomio MLE užsienio kalbomis sudarymo koncepcija yra teisinga, tačiau svarbi ne tik ji, bet ir detalės – kaip sumanymą pavyks įgyvendinti. Lengva pasakyti, bet kas rašys ir ar sugebės patraukliai, įdomiai parašyti? Norėtume, kad ta enciklopedija būtų naudinga ne vien mokslo žmonėms, bet patraukli ir kiekvienam skaitančiajam. Kad joje būtų ne tik sausa statistika, ne vien skaičiai, bet ir gyva dvasia. Šiuo požiūriu mūsų pageidavimai sutampa su enciklopedininkų sumanymais.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
*Vytautas Kaltenis, MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai, įdėmiai klausęsis šio pašnekesio, retsykiais įsiterpdamas, patikslino, kad V. Pėteraitis visų pirma buvo suinteresuotas Mažosios Lietuvos paveldo įprasminimu enciklopedijoje. Jam rūpėjo, kad žmonės žinotų, kas yra Mažoji Lietuva, kad Lietuva įsisąmonintų, ką yra gavusi su ja. Todėl V. Pėteraičiui labiausiai rūpėjo šviečiamoji, kultūrinė šios Enciklopedijos reikšmė. – G. Z. pastaba.
Nuotraukose:
Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas (dešinėje) ir prof. Domas Kaunas
Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto direktorius Rimantas Kareckas, Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas, Regina Zinkevičienė, MLE redakcinės kolegijos prezidentas akad. prof. Zigmas Zinkevičius, MLE 4 tomo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Danutė Valentukevičienė, MLE redakcinės kolegijos pirmininkas, Vydūno draugijos pirmininkas doc. dr. Vacys Bagdonavičius, MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai Vytautas Kaltenis.
MLE 4 tomo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Danutė Valentukevičienė, MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai Vytautas Kaltenis ir MLE redakcinės kolegijos narys Algirdas Žemaitaitis
MLE redakcinės kolegijos pirmininkas doc. dr. Vacys Bagdonavičius ir Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas aptaria MLE leidybos svarbą užsienio kalbomis
