MOKSLASplius.lt

Siekusi gyvenimo pilnatvės

Prof. Česlovas Kalenda 

 Istoriniai šaltiniai byloja, kad pirmoji moteris, apgynusi filosofijos daktaro disertaciją ir gavusi daktaro diplomą, buvo Elena Lukrecija Kornaro, gyvenusi XVII amžiuje Venecijoje. Tačiau tokios žinios filosofijos istorijoje, bent jau iki XX amžiaus, yra kažkas daugiau negu retos. Lietuvoje šios srities pirmeive tikriausiai galima laikyti Kristiną Rickevičiūtę (1922–1984), kuri 1962 m. apgynė disertaciją iš logikos. Po to padėtis ėmė ryškiai keistis. Filosofijos disertacijas viena po kitos apgynė Rūta Gudaitytė, Bronė Černienė, Jūratė Skersytė, Danutė Kapačiauskienė, o dar truputį vėliau – Leonarda Jekentaitė. Šios moterys, galima sakyti, papildė filosofiją ne tik naujais vardais, bet ir naujais turinio motyvais.

Tuo metu, kai Kristina rengė disertaciją, Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, kuriam priklausė ir Filosofijos katedra, dėl ideologinių motyvų viena po kitos buvo atleidžiamos iš užimamų pareigų žinomos lietuvių literatūros dėstytojos. Šio proceso vienas iš įsisąmonintų ar neįsisąmonintų motyvų, kaip dabar pastebi literatūrologai, buvo susijęs ir su patriarchaliniu mentalitetu, nes puolimo objektu tapo tik moterys, išdrįsusios nepaklusti politiniam spaudimui, mąstyti savarankiškai, laikytis savo įsitikinimų. Totalitarinė visuomenė sudarė tiesiog šiltnamio sąlygas tam mentalitetui reikštis. Vienintelis oficialus asmuo, viešai prieštaravęs susidorojimui, buvo fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas, kuris minėtą gėdingą procesą traktavo kaip netalentingų puolimą prieš talentingas. Tai buvo precedento neturintis atvejis, rodęs viltį teikiančių properšų vietinėje akademinėje aplinkoje. Netrukus E. Meškauskas tapo Filosofijos katedros vedėju. Prasidėjo naujas tarpsnis šio akademinio padalinio istorijoje, ypač ugdant filosofijos kadrus, dėmesį kreipiant pirmiausia į asmeninius sugebėjimus ir atmetant išankstines nuomones bei prietarus. Taip į filosofijos aspirantūrą atėjo nemaža gabių, daugiausia Vilniaus universitetą baigusių jaunuolių, tarp jų moterų. Be Leonardos Jekentaitės ir jau išvardytų kitų, dar reikėtų paminėti Nijolę Radavičienę, Jūratę Baranovą, Ritą Šerpytytę, Neriją Putinaitę. Šių vardų negalime šiandien palikti nuošalyje kalbėdami apie mūsų filosofijos būklę, jos teminę ir žanrinę įvairovę, ypač išaugusį dėmesį etikos problematikai.

Tokios mintys ateina į galvą skaitant pasirodžiusį leidinį Leonarda. Tragiškas gyvenimo džiaugsmas (Vilniaus universiteto leidykla, 2010, 180 p.). Tai knyga, skirta Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentės Leonardos Jekentaitės-Kuzmickienės (1946–2008) atminimui.

Nors Kristina Rickevičiūtė ir Leonarda Jekentaitė priklauso skirtingoms kartoms, bet jos panašios vienodu nugyventų metų skaičiumi – 62 (tarsi tai būtų kažkokia užkeikta gyvenimo riba!) ir vienodu likimu (abi pakirto ta pati liga). Negana to, jos pasižymėjo nepaprastu asmeniniu žavesiu, elegancija, veiklumu, ypatinga pagarba ne tik kolegoms, bet ir studentams bei kiekvienam žmogui. Abi buvo puikios dėstytojos, asmeniškai atsakingos už sakomas tiesas, abi intensyviai domėjosi etikos klausimais ir juos profesionaliai tyrė. Kristina savo aktyvia moksline ir visuomenine veikla bei išmintingu elgesiu suvaidino reikšmingą vaidmenį kuriant žmonišką, demokratišką, tolerantišką atmosferą katedroje ir universitete. Leonarda tęsė šias tradicijas.

Nors Leonarda dirbo jau skaidresnėje aplinkoje, bet su senojo mąstymo stereotipais taip pat susidūrė. Kaip pati prisipažino, bendraamžiai jos „nepriėmė“, laikydami ją gražia moterimi, o ne intelektualia bendradarbe (p. 135). Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, skatinusių ją gilintis į žmogaus prigimties bei sielos gelmes, žvalgytis po tamsiuosius psichikos užkaborius, kartu ieškant tako į šviesą ir aukštuosius idealus.

Leonarda ne iš karto surado savo pašaukimą. Jaunystėje ji nemažai blaškėsi. Dar moksleivė vedė laidas vaikams Lietuvos televizijoje. Svajojo būti aktorė. Bet įstojo į universitetą studijuoti biofizikos. Kartu ji – ir Lietuvos konservatorijos aktorystės meno studentė. Negana to, dar laimėjo konkursą ir dirbo televizijoje Panoramos laidų pranešėja. Puikiai mokydamosi baigė studijas universitete. Tada suprato, kad biofizikos specialybė ne jai skirta. Netenkino ir rutininis darbas televizijoje. Pradėjo dėstyti filosofiją. Pagaliau įstojo į Vilniaus universiteto filosofijos aspirantūrą. Savo posūkį į filosofiją kildino „iš skausmingo poreikio susivokti, kas žmogaus gyvenime yra tikra ir kas – miražai“ (Iš L. Jekentaitės minčių, spausdinamų ant knygos viršelio ketvirtojo puslapio). Kaip matome, Leonarda pasirinko mokslinę veiklą pagrindine savo darbo sritimi motyvuotai, tik po intensyvių paieškų ir įgijusi nemaža įvairios patirties.

Disertaciją „Žmogaus koncepcija amerikiečių neofroidizme (K. Horney, H. S. Sullivano, E. Frommo teorijų kritinė analizė)“ (mokslinis vadovas doc. Jonas Repšys) apgynė Leonarda 1977 m. ir tapo diplomuota mokslininke. Tyrėjos pasirinkta problema reiškė filosofinės minties atsigavimą to meto oficialiojo dogmatizmo kontekste ir mąstymo horizonto plėtimąsi. Kartu šis pasirinkimas atitiko pačios tyrėjos prigimtinių galių pritaikymo lūkesčius, siekius kūrybiškai reikštis, spręsti egzistencinius individo gyvenimo klausimus, perprasti žmogaus būties prieštaras ir humanistinių idealų įgyvendinimo kliūtis bei paradoksus. Šių problemų orbitoje bei analizėje Leonarda surado savo tikrąjį pašaukimą ir ją nepaliaujamai dominančių interesų nišą. Neatsitiktinai psichoanalitinis požiūris tapo dominuojančiu L. Jekentaitės mokslinės kūrybos bruožu ir toliau. Jis buvo skleidžiamas ir gilinamas jos monografijoje „Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė“ (1992), moksliniuose straipsniuose, metodinio pobūdžio leidiniuose, meno kūrinių vertinimo publikacijose. Tokie mąstytojai kaip I. Kantas, S. Kierkegaard‘as, A. Schopenhaueris, F. Nietzsche, S. Freudas, A. Bergsonas, E. Frommas, G. Deleuze ir kt. tapo nuolatinių jos apmąstymų objektu. Tyrėjos mintys iš esmės sukosi apie gėrį, grožį, tiesą, šventumą ir kitas fundamentalias kategorijas. Autorė siekė apimti gyvenimo visumą, būties pilnatvę, teoriją ir praktiką, moters pasaulio vertybes ir meną. Ji pastoviai domėjosi Lietuvos kultūra, jos kūrėjų talentais, atradimais, naujais reiškiniais, tarp jų ir tokiais, kuriuos vadino „destrukcija estetizuotais pavidalais“ (p. 121). Čia ji įžvelgė pavojingo žaidimo bei liguistumo simptomus, narcisizmo bei cinizmo, etinio reliatyvizmo stiprėjančias tendencijas. Didžioji dalis šios produktyvios teorinės veiklos rezultatų paskelbti Leonardos knygoje „De profundis: psichoanalitinės filosofijos žvilgsniu apie mąstytojus ir menininkus“ (sudarytoja R. Brūzgienė). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, 520 p.).

Leonarda buvo ne tik aktyvi tyrėja, mokslinių konferencijų bei diskusijų dalyvė. Ji nuoširdžiai, su meile ir jautria atsakomybe dirbo dėstytojos darbą, kruopščiai ruošėsi paskaitoms. Artima jos draugė Rūta Brūzgienė pažymi, kad Leonarda mokėjo „su studentais bendrauti – išgirsti, paklausti, sustiprinti“, mokėjo „vertinti žmones pagal jų vidų“ (p. 41), sielojosi dėl studentų nesėkmių ar kolegų neatidumo bei nepamatuotų ambicijų juos vertinant.

Plačiai L. Jekentaitė reiškėsi ir už akademinės sferos ribų. 1997– 2001 metais ji ėjo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės pareigas. Kaip tik tuo metu buvo atlikti parengiamieji darbai, kad Kuršių nerija būtų įtraukta į Pasaulio paveldo paminklų sąrašą, o lietuvių kryždirbystė paskelbta žodinio ir nematerialaus paveldo pasaulio šedevru. Be minėtų valstybinių pareigų, Leonarda dalyvavo ir nevyriausybinių organizacijų, draugijų ir klubų, tarp jų tarptautinio klubo Zonta, C. G. Jungo analitinės psichologijos draugijos, veikloje.

Nepaisant aktyvios mokslinės, pedagoginės, visuomeninės ir kultūrinės veiklos, Leonardai nemažiau svarbi buvo ir šeima. Be šeimos ir be meilės, be vaikų ir rūpinimosi kitais, be dėmesio sau ir troškimo pačiai būti mylimai ji neįsivaizdavo visaverčio ir pilnatviško žmogaus gyvenimo. Tai liudija jos šeimos narių ir artimų draugių prisiminimai, publikuojami jos atminimui skirtoje knygoje. Knygos sudarytojas Leonardos vyras prof. Bronius Kuzmickas parengė turiningą ir įžvalgią nelauktai klastingos ligos palaužtos mylimos žmonos gyvenimo ir kūrybos apžvalgą bei darbų bibliografiją. Šis leidinys yra gražus paminklas gražiai gyvenusiai ir nepaprastai gyvenimą mylėjusiai, jį tobulinusiai Kūrėjai.