Masonybės įtaka Liudviko RĖZOS asmenybei ir kūrybai

Irena Skomskienė

L. Rėzos 170-osioms mirties metinėms

Prūsų lietuvių poetinis žodis ir to krašto liaudies dainų pirmoji publikacija 1825 m. susijusi su Liudviko Rėzos vardu. Nors išauklėtas vokiečių kultūros ir literatūros dvasia, jis niekada nepamiršo esąs lietuvis. Būtent todėl savo darbais nupynė gražų vainiką lietuviškajai Mūzai iš Mažosios Lietuvos liaudies dainų.

Nuo 15 metų gyvendamas Karaliaučiuje, kaip ir visi lietuvių kilmės šviesuoliai, Karaliaučiaus universiteto auklėtiniai, L. Rėza monarchinę Prūsiją įvardijo kaip kultūros ir valstybingumo idealą, apeidamas Prūsijos militaristinę dvasią. Toks prūsiškojo patriotizmo fenomenas (preussentum) buvo paveikęs to meto intelektualus, tarp jų ir jauną teologą, poetą L. Rėzą. Visą gyvenimą jis paskyrė Dievui, Mūzai, Karaliaus kultui, Tėvynei, broliams ir sau. Tai masonų doktrinos esmė. Taip, L. Rėza buvo masonas. Kokią įtaką masonybė turėjo L. Rėzos kūrybai, pasaulėžiūrai ir patriotizmui?

Dar studijų laikais 1894–1899 m. išmokęs susitapatinti su visata per meilę, jis anksti pajuto kuriančio prado galybę ir jo apraiškas. Klausydamasis įžymių profesorių – filosofo Imanuelio Kanto, orientalisto ir teologijos dėstytojo J. Hase (Herderio mokinio), istoriko K. Mangelsdorfo, ekonomisto Ch. Krauso – paskaitų, L. Rėza tapo idealiu Prūsijos valstybės piliečiu, dvasiškiu, poetu, mokslininku ir europinio masto kultūros istoriku.

Jam studijuojant Karaliaučiaus universitete, įtakingiausi visuomenės sluoksniai buvo m a s o n a i, kurių ložės knibždėte knibždėjo visoje Prūsijoje, taip pat ir Mažojoje Lietuvoje. Apie tai rašo Alexander Giese knygoje Laisvieji mūrininkai (1998).

Kadangi masonai buvo ir kitų visuomeninių draugijų Karaliaučiuje nariai, būtent čia pasekime, kaip L. Rėza pateko į jų ordiną. Rėza, kaip vienas gabiausių ir darbščiausių studentų, buvo rekomenduotas talkininku į nepaprastai prestižinį darbą Karaliaučiaus Pilies bibliotekoje, kuri garsėjo ne tik savo fondų turtais, bet ir ypatingais lankytojais – visa Karaliaučiaus intelektualiaja aristokratija ir universiteto moksliniu elitu. Reikšminga buvo ir tai, kad Pilyje patalpas turėjo keletas visuomeninių organizacijų, pavyzdžiui, Karališkoji vokiečių draugija, veikusi nuo 1741 metų. Bičiuliški santykiai su tos draugijos nariais ir svari L. Rėzos dalykinė parama kuriant Karaliaučiaus Pilies istorijos muziejų, suvedė jį su masonais. L. Rėza masonams imponavo visais atžvilgiais. Dar studijuodamas jis jau reiškėsi kaip poetas. Pirmieji jo eilėraščiai – idilijos (Merginos pasveikinimas pavasariui, Laukų gėlelei, Mylintis jaunuolis ir kt.) liudija jo santykį su to meto literatūrinių srovių – sentimentalizmo ir Getingeno giraitės – poetų įtaka. Ypač pastarosios, nes šiuos lyrinius ir kitus karo tematikos pirmuosius savo eilėraščius jis išspausdino būtent Getingeno giraitės poetų leidinėlyje Penkiolika vokiškų dainų (1799). Rėzos draugas kompozitorius W. Jensenas tiems eilėraščiams sukūrė melodijas, o jųdviejų kūriniai greitai tapo populiarūs, nes atitiko tų dienų istorinę situaciją – 1799 m. lapkričio 18 d. visa Europa pašiurpo nuo Napoleono įžūlumo: jis išvaikė Prancūzijos vyriausybę ir pasiskelbė konsulu. Tai buvo karo su visa Europa preliudija, todėl prūsiškasis dainų rinkinėlis su patriotinėmis dainomis bematant paplito Karaliaučiaus kariniame dalinyje ir tarp jaunimo. Gal todėl istorikas ir rašytojas L. Bačko (1754–1823), dėstęs istoriją Karaliaučiaus tvirtovės Artilerijos kademijoje, susidomėjo L. Rėzos asmenybe – jaunas teologas pakviestas dirbti karo kapelionu į Karaliaučiaus Įgulos bažnyčią. 1800 m. toms pareigoms jis iškilmingai įšventintas Potsdamo katedroje.

Tačiau Rėza neatsisakė ir darbo Pilies bibliotekoje, kur jautėsi lyg žuvis vandenyje. Kadangi visos masonų ložės buvo sekamos policijos, mažai liko žinių, kaip į šv. Jono adeptus 1806 m. pateko L. Rėza. Ta simbolinė pradinė pakopa priklausė ložei Trys karūnos (Maurer- Loge zu den Drey Kronen in Königsberg in Preussen), vienai seniausių ložių Karaliaučiuje.

Masonų doktrinos aukštosios maksimos dėl pasaulio pertvarkymo ir savo epochos pastūmėjimo pirmyn humanizmo dvasia kerėte kerėjo L. Rėzą. Sprendžiant iš jo 1806–1812 m. kūrybos, aiškiai matyti, kaip išsiplėtė jo mąstymo ribos. Dabar jau abstrakčios sąvokos, vadinamos Žmonija, adresu. Pasikeitė jo eilėraščių tematika, vietoj lyrikos – istoriniai 1806–1807 m. įvykiai. Tai Elegija nugalėtiems prie Auerštadto, Eilės ant pakajaus Tilžej, Mūšis prie Yluvos, Elegija Ch. Krausui. Tačiau dėl vieno dalyko – Karaliaus kulto – jis niekada nekeis savo mąstymo. Prisiminkime, ką jis rašė apie Frydrichą Wilhelmą Pirmąjį (1713–1740). Nemirtingas jo nuopelnas tas, kad beveik kiekvienas kaimo lietuvis moka skaityti ir rašyti. Nors tas kareivių karalius galutinai sumilitarino valstybę, bet L. Rėzai jis liko Apšviestojo monarcho idealas dar ir todėl, kad jo iniciatyva Karaliaučiaus universitete 1723 m. įsteigtas lietuvių kalbos seminaras. 1807 m. Frydrichas Wilhelmas Trečiasis (1770–1840) naikina baudžiavą – vėl karaliui L. Rėza jaučia begalinį dėkingumą.

Vienišiaus dalios prisiskyrimas pačioje jaunystėje, kai jo konfesija to nereikalavo, manau, buvo L. Rėzos nuosprendis. Tą liudija jo lyrinė išpažintis – lyg metafizinis pasižadėjimas savo Mūzai, eilėraštis Nuskendęs žiedas.

Tuometės Prūsijos politiniame gyvenime plito liberalinės parlamentarizmo idėjos, į politinę areną žengė nekilmingojo luomo inteligentija. Madingi tapo vieši akademiniai disputai, prilygstantys filosofinei revoliucijai. Karinėje aplinkoje tas aktualijas L. Rėza jautė itin stipriai, ypač po 1806–1807 m. įvykių, kai Prūsija prarado dalį savo teritorijos ir okupantai Prūsijoje ėmė daryti savo tvarką, ardyti Prūsijos monarchijos pamatus. Būtent tokiu dramatišku Prūsijai metu L. Rėza įšventintas į masonų ordiną. Vokietijoje bematant susikūrė Reino sąjunga – 1806 metais.

Rėzos darbinė aplinka – karininkai ir kareiviai – iš pradžių jam buvo suvokiama tik išoriškai: šaunūs paradai, gražūs mundurai, patriotinės dainos, bet kai jis susipažino su kareiviška kasdienybe, buvo giliai sukrėstas. Pasirodo, kareivinėse iki šiol tebetvyrojo baudžiava. Tebegaliojo kareivį žeminančios drausminės nuobaudos: jie buvo varomi pro rykščių rikiuotę, neturtingo luomo kareiviui drausta tapti karininku. Visa tai L. Rėzai kėlė stiprų vidinį maištą. Jį jaudino kareiviška dalia ir folkloras, ypač karinės dainos, kurias jis ėmė užrašinėti. Liaudies kūryboje L. Rėza įžvelgė tokių nuostabių meninių poezijos savybių, nuoširdaus ir tyro jausmo, kad jau ne teoriškai, bet praktiškai juto Herderio estetikos ir filosofijos esmę. Pavyzdžiui, Potsdamo miestely ant pylimų žalių /ten stovėdams žalnieriukas ašarėles braukė/ arba Neverki, sūneli, margas dobilėli, užtekės saulelė ir ant kareivėlio. Be abejonės, užuojauta baužiauninkams valstiečiams ir kareiviams paskatino L. Rėzą rinkti liaudies dainas, nes jo biografai šį faktą datuoja būtent 1807 metais. Būtent darbas kareiviškoj ir masoniškoj aplinkoj buvo labai reikšmingas L. Rėzos kūrybai. Pavyzdžiui, baudžiavos pasmerkimas – Epitafija J. Ch. Krausui (1807) – sukurtas mirus profesoriui, dėsčiusiam Rėzai valstybės ūkio administravimą ir istoriją. L. Rėza išaukštino Krausą kaip kovotoją prieš baudžiavą ir pavadino jį antruoju Prūsijos Kantu. Taigi nuo1806 m. L. Rėzos posūkis į pilietinę poeziją buvo nediskutuotinas masoniškosios pasaulėžiūros rezultatas.

Ryškūs ir kiti jo pasiekimai – veržimasis į akademinį darbą. 1807 m. jis apgynė disertaciją lotynų kalba Apie šventųjų knygų moralės aiškinimą pagal I. Kantą. Gavęs filosofijos daktaro laipsnį, L. Rėza gavo teisę skaityti paskaitas Karaliaučiaus universitete privatdocento teisėmis. Masonų ložėje girdėdamas, kad sostai ir bažnyčios yra pagrindiniai prievartos ir savivalės šaltiniai, jis pritarė nekilmingojo luomo intelektualų pozicijai ir kitaip pažvelgė net į šventų dalykų dogmas. Universitete dėstydamas Rytų kalbas, L. Rėza išplėtojo tą kursą ne tiek teologijos mokslui, kiek Antikinei grožinei literatūrai pažinti. Dėl to užsitraukė senosios kartos profesorių nepasitenkinimą, o iš Prūsijos švietimo ir kulto ministro barono Wilhelmo von Humboldto (1767–1835) sulaukė labai palankaus įvertinimo. Šis mokslininkas ir politikas, Gėtės artimas draugas ir aukšto laipsnio masonas, labai susidomėjo L. Rėzos asmenybe ir kūryba, nes didelę reikšmę teikė Antikos pasaulėjauta pagrįstam harmoningam žmogaus idealui. Tą aptikęs L. Rėzos kūryboje ir veikloje, ponas ministras buvo taip sužavėtas L. Rėza, kad ėmė visapusiai remti visas jo iniciatyvas: iš hebrajų ir graikų kalbų išversti Bibliją ir išleisti lietuviškai, į vokiečių kalbą išversti K. Donelaičio Metus, neleisti Karaliaučiaus universitete panaikinti lietuvių kalbos seminaro, įkurti Biblijos draugiją ir išleisti savo pirmąjį eilėraščių rinkinį Prutena (1809). Visas šias idėjas ministras palaimino. Kadangi W. Humboldtas priklausė masonų Misijoms Londone, kurių tikslas buvo globoti perspektyvių adeptų raišką visuomenėje, nenuostabu, kad L. Rėza nusipelnė tokio dėmesio ir jo lyra suskambo visomis jaunatviškos širdies stygomis. Tokiu laimingu L. Rėzai metu išspausdintas ir jo pamokslas kariams Kokios yra kario priedermės Dievui, savo karaliui, savo Tėvynei ir sau (Was ist der Kriegsmann Gott, seinen König, sich und dem Vaterland schulding, 1809). Tai buvo jo karjeros garantas: 1810 m. L. Rėza parašė antrą mokslinį darbą lotynų kalba apie pirmuosius krikščionis tarp lietuvių. Ši studija jam suteikė mokslininko reputaciją ir ekstraordinarinio profesoriaus titulą. Universitete jis ėmė skaityti paskaitas – įvadą į Senąjį ir Naująjį Testamentą ir Bažnyčios istorijos kursą. Be to, laimėjęs karą su universiteto kuratorija dėl lietuvių kalbos seminaro likimo, L. Rėza 1810 m. paskirtas to seminaro vadovu. W. Humboldto įtaka jautėsi ir visuomeniniame L. Rėzos darbe: Biblijos draugijos įkūrimas 1810 m. ir vadovavimas jai, paskaitos visuomenei, be to, 1811 m. L. Rėza paskirtas stambaus visos Prūsijos karinio junginio (jau ne tik bažnyčios) karo kapelionu. Tačiau jį labiau džiugino Mūzos malonė. To meto vokiečių spaudoje garsėjo L. Rėzos kūrybos puikūs įvertinimai: buvo giriami jo kūrybos rinkinio Prutena I dalis (1809), eilėraščiai Baltijos sakmė, Balgos griuvėsiai, Tėvynės daina, Karvitos kapai, Filosofų alėja prie Karaliaučiaus, visos epitafijos mirusiems jo profesoriams, Sembos žvejo daina ir t. t.

Viską sujaukė karas su Napoleonu – Rėzos tiesioginės pareigos reikalavo būti šalia savo karių ir mūšio laukuose. Netrukus atėjo diena, kai Prūsija oficialiai paskelbė karą Prancūzijai (1813 m. kovo 16 d.). L. Rėza, su nacionaliniu Prūsijos pulku išvykdamas į karo laukus, dar suspėjo su savo draugu kompozitoriumi W. Jensenu sukurti pluoštą karinių dainų ir jas išleisti – Rytprūsių nacionalinio kavalerijos pulko karo dainos išvykstant iš Karaliaučiaus 1813 m., gegužės 3 diena.

Bus daugiau

Seniausias žinomas XIX a. Liudviko Rėzos portretas

Juodkrantės kurorto centrą puošia Liudviko Rėzos paminklas (skulptorius Arūnas Sakalauskas 1994 m.)