Romualdas Šviedrys: Kazimiero Simonavičiaus veikalas ir jo asmenybė nusipelno gilesnio tyrinėjimo (3)

Spalio 8–9 d. Taline vyks Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencija, kuriai Niujorko politechnikos universiteto prof. Romualdas ŠVIEDRYS parengė pranešimą apie Kazimiero Simonavičiaus (Semenavičiaus) veikalą Artis Magnae Artileriae (Didysis artilerijos menas). Ar pasiseks nuvykti į Taliną, šiandien dar neaišku ir pačiam R. Šviedriui, tačiau bet kuriuo atveju jo pranešimas įtrauktas į konferencijos programą ir bus perskaitytas. Turėtų kilti diskusijų, nes kai kurie R. Šviedrio teiginiai kertasi su mums įprastomis „tiesomis“, kurias išsamiau patyrinėjus kai kuriuos dalykus, matyt, teks koreguoti.

Šioje pokalbio su R. Šviedriu dalyje kaip tik tuos opesnius dalykus ir bandome aptarti. 　

Lietuvos mokslo istorikų laukia dideli darbai

ML. Kokie didžiausi iššūkiai laukia Lietuvos mokslo istorikų?

R. Šviedrys. Laukia begalė darbų.Puiku, kad 1971 m. tuometis Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Adolfas Ivaškevičius sugebėjo išleisti Kazimiero Simonavičiaus 1650 m. Amsterdame lotynų kalba pasirodžiusio veikalo Artis Magnae Artileriae Pars prima (Didysis artilerijos menas, pirmoji dalis) trumpą ištrauką apie raketas. A. Ivaškevičius parašė leidiniui įvadą, iš lotynų į rusų kalbą išvertė Alfonsas Bielinis. Taip primintas K. Simonavičiaus įnašas į raketų kūrimo sritį.

Kad Lietuvos mokslo istorikams ir toliau yra ką veikti, rodo net didžiausių Lietuvos mokslo įžymybių daug neatskleistų, neištyrinėtų biografijos puslapių. Sovietinio laikotarpio enciklopedijose daug kas nutylima, net Bostone išleistoje 37 tomų Lietuvių enciklopedijoje daugybė netikslumų, kai rašoma apie Kazimierą Simonavičių (kitur Semenavičius, lenkiškai Siemienowicz, apie 1600 – po 1651), Juozapą Varševičių ar Ignotą Domeiką. Labai svarbu bent akivaizdžias klaidas ištaisyti.

ML. Bostoniškėje enciklopedijoje bent jau į asmenybių lietuviškumo aspektus ir lietuviškąją kilmę kreipiamas dėmesys – to nerasime jokiose kitose tautų enciklopedijose. Net ir minimi asmenys visur figūruoja kaip lenkų mokslininkai, sąmoningai ar ne, tačiau bet koks lietuviškumo, tautinio savitumo veiksnys ištrinamas, besąlygiškai išryškinant jų „lenkiškumą“, „rusiškumą“, pastaruoju metu ir „baltarusiškumą“ – tai priklauso nuo to, kas autoriai, kokia kalba knyga parašyta ir kokiems skaitytojams skirta. Lietuvos tyrinėtojų darbuose teigiama, kad K. Simonavičius kilęs iš neturtingų „Ostoja“ herbo bajorų, gyvenusių Raseinių krašte, vadinasi, Žemaitijoje. Baltarusiai teigia, kad K. Simonavičiaus gimtinė Vitebsko krašte prie Dubraunos, o jo giminės ištakos sietinos su smulkiais rusų kilmės kunigaikštukais Semianovičiais, žinomais XIV–XVII amžiuje. Beje, net į paties K. Simonavičiaus prisistatymą savo knygoje kaip Lietuvos bajoro (Eguitis Lithuani) baltarusiai randa ką atsakyti: girdi, XVII a. pasirašydamas Lietuvos bajoru Simonavičius mintyje turįs ne etnonimą, bet politonimą, t. y. priklausomybę ne etninei lietuvių tautai, bet Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lenkams K. Simonavičius – sulenkėjęs šlėkta. Žodžiu, kiekvienas tempia vežėčias į savo pusę, kaip I. Krylovo pasakėčioje „Gulbė, lydys ir vėžys“.

R. Šviedrys. Kiekviename leidinyje kartojami tie patys neteisingi tvirtinimai apie daugelį asmenybių, taip pat ir apie K. Simonavičių. Spalio mėnesį Taline vyksiančiai tradicinei Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijai, rengiu pranešimą apie K. Simonavičių. Bandysiu pateikti visiškai naują tezę, kurią formuluoju ir savo pranešimo pavadinimu Fejerverkai, o ne artilerija. Tai bus nauja K. Simonavičiaus knygos Didysis artilerijos menas analizė. Jau seniai įtariau, o dabar galutinai įsitikinau, kad jo knyga skirta pirmiausia fejerverkams, o ne artilerijai.

ML. Kai kalbama apie fejerverkus, įsivaizduojama, kad tai nėra labai rimta inžinerijos ir technikos mokslų sritis, bent jau lyginant su artilerija?

R. Šviedrys. Manau, tai labai rimta sritis. Labai dažnai Europos kraštų vadovai pristigdavo lėšų patrankoms liedinti, bet beveik visada rasdavo pinigų prabangioms šventėms rengti, o kokia šventė be fejerverkų. Tas pats ir šiais laikais.

Artileristai būdavo atsakingi už fejerverkus ir kitas pirotechnines priemones karaliaus, princų ar kunigaikščių dvaruose. Ko reikėjo, norint savąja švente pranokti konkurentus? Dažnai tam pasitarnaudavo įspūdingi fejerverkai, o siekiant fejerverko ugnis iškelti kuo aukščiau, buvo naudojamos raketos, taip pat ir tripakopės. Todėl K. Simonavičius savo knygoje tas fejerverkų ir kitų pirotechnikos efektų organizavimo priemones ir pateikia.

ML. Į knygos pavadinimą „Didysis artilerijos menas“ siūlote kreipti mažiau dėmesio?

R. Šviedrys. Jeigu į tiek daug svarbiausių to meto Europos kalbų buvo verčiamas jo veikalas, tai jau savaime nemažai pasakantis faktas. K. Simonavičiaus knyga naudojosi daugelio šalių artilerijos ir kitų sričių specialistai ne tik XVII, bet ir XVIII a., knyga buvo naudojama ir kaip mokymo priemonė.

Pirmame skyriuje rašoma apie to meto visišką chaosą Europoje naudotuose svorio matuose – dažnas miestas turėjo savo matų sistemą. O artileristas, fejerverkų rengėjas keliaudavo iš miesto į miestą. Tarkime, iš Florencijos į Varšuvą atvykusiam fejerverkų specialistui – kaip jam susiorientuoti Lenkijoje naudotų matų sistemoje? Juk reikėjo pagal savo turimą formulę ar receptą pasigaminti įvairių spalvų fejerverkų ugnis.

ML. Norite pasakyti, kad kariniais tikslais tos raketos nebuvo taikomos, bet naudotos tik iškilmėms ir pramogai?

R. Šviedrys. Raketos naudotos signalizacijai ir kitiems tikslams, bet ne kaip karinės griaunamosios jėgos priemonė. K. Simonavičius buvo labai moderni XVII a. asmenybė, taip pat ir modernus autorius, nes citavo šaltinius, kuriais pasinaudojo ir rėmėsi savo knygoje. Žinoma, jo citavimas ne visai atitinka dabartiniams autoriams keliamus reikalavimus (kada veikalas publikuotas, kaip ir kuriame puslapyje rūpimi dalykai aprašomi), bet K. Simonavičius nurodo autorių, knygos pavadinimą, parašo, apie ką toje knygoje kalbama. Tenka pripažinti, kad jis buvo labai apsiskaitęs žmogus, savo knygai panaudojo apie 200 įvairių šaltinių. Kalbu apie pirmąją jo knygos dalį. Antroji dalis, kuri nebuvo publikuota, skirta fortifikacijai, karybai ir artilerijai.

ML. Tad kur glūdi tikroji K. Simonavičiaus knygos reikšmė ir vertė?

R. Šviedrys. Savo pranešime sieksiu parodyti, kad K. Simonavičiaus knyga buvo populiari, išversta ir į kitas Europos kalbas. Esu numatęs nuvykti į Brown universitetą Providence mieste prie Bostono, kur surinkta didžiausia Amerikoje fejerverkams skirta knygų ir vadovėlių kolekcija. Ten saugomas ir į olandų kalbą išverstas K. Simonavičiaus veikalas. Lietuvoje dažniausiai minimi jo vertimai į prancūzų (1651), vokiečių (1676), anglų ir olandų (1729) kalbas, o XX a. išversta ir į lenkų kalbą (1963, iš lotynų kalbos). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (t. 10, p. 166, 1983 m.) tvirtina, kad buvo vertimas ir į danų kalbą. Daugiau žinių apie danų vertimą niekur nesu aptikęs, o į olandų kalbą išverstą knygą gal pavyks išvysti numatomoje kelionėje į Brown universitetą.

K. Simonavičiaus biografijoje daug nežinomybės

ML. Ką naujo tikitės aptikti kad ir olandų kalba išleistoje K. Simonavičiaus knygoje?

R. Šviedrys. Galimas dalykas, įvade bus pateikta ir šiek tiek naujų žinių apie patį K. Simonavičių. Tvirtinama, kad jis 1632–1633 ar 1634 m. dalyvavo mūšiuose prie Smolensko, Bialos, kur buvo naudojama artilerija. Žinoma, kad Simonavičius studijavo Vilniaus universitete. Esama žinių, kad pasižymėjusį mūšiuose Lietuvos bajorą K. Simonavičių protegavo Lenkijos kancleris J. Osolinskis (Ossolinski), kuris padėjo jam iš karaliaus Vladislovo IV Vazos (1595–1648) gauti lėšų tolesnėms studijoms Olandijoje. Toje šalyje mūsų kraštietis ne tik studijavo tvirtovių sutvirtinimus, bet ir projektavo bei statė fortifikacijas. 1646 m. jis minimas kaip artilerijos inžinierius. Spėjama, kad apie 1648 m. karaliaus Vladislovo IV jis buvo paskirtas Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės karališkosios artilerijos vado pavaduotoju. Po kurio laiko vėl išvyko į Olandiją, galimas dalykas, dėl nesutarimų su savo vadu K. Arciševskiu. Po metų Amsterdame buvo išspausdinta Simonavičių išgarsinusi knyga Artis Magnae Artileriae Pars prima, studio et opera Casimiri Siemienowicz, Eguitis Lithuani, olim artileriae Regni Poloniae…

Jei pavyktų daugiau sužinoti apie K. Simonavičiaus vaidmenį išvardytuose mūšiuose, galėtume praturtinti savo žinias apie jį ir kaip artilerijos vadą ir fortifikacijų specialistą. Jau pabodo apie K. Simonavičių skaityti nuolat pateikiamus tuos pačius faktus, dažnai iš piršto laužtus, kartojant įvairių autorių ne iš piktos valios padarytas klaidas. Taip yra dėl to, kad niekas tos K. Simonavičiaus knygos nėra skaitęs, kartoja autoritetus, kurie taip pat nėra jos skaitę.

1650 m. Vilniaus akademijos (universiteto) studijas baigusiųjų asmenų sąraše magistrams skirtame skyriuje yra įrašas apie tai, kad 1651 m. Kazimieras Simonavičius (Casimiry Symonowicz) sirgo ir negalėjo laikyti egzaminų. Jam leista juos laikyti namuose 1651 m. birželio 7 dieną. Tada K. Simonavičiui buvo suteiktas magistro laipsnis. Paskutinė žinia apie K. Simonavičių mus pasiekia iš 1651 m., kai jis pasirašė dedikaciją savo veikalo prancūziškame leidime. Manoma, kad tais metais jis galėjo mirti, nors tikslių duomenų nesama.

ML. Ką manote apie K. Simonavičiaus knygos iliustracijas? Argi nėra įspūdingos?

R. Šviedrys. Savo pranešime Talino konferencijai parodysiu, kad tos iliustracijos ar bent labai panašios buvo pateiktos viename rankraštyje maždaug 120 metų iki pasirodant K. Simonavičiaus veikalui. Tiesa, tos iliustracijos rankraštyje taip ir liko, publikuotos nebuvo – iki pasirodant K. Simonavičiaus knygai. Rankraštis vėliau panaudotas vieno vokiečio – Johannes Šmidlapo (Schmidlap), o jo parašytąją knygą cituoja K. Simonavičius. K. Simonavičius tą knygą skaitė, matė. Joje tikriausiai išvystume daugelį tų pačių paveikslėlių. Tik K. Simonavičius kaip puikus braižytojas tuo piešinius gal savaip adaptuoja.

ML. Vadinasi, elgiasi korektiškai, autorystės nepasisavina, nes pirmtakus nurodo?

R. Šviedrys. Nepasisavina, ir tuo Simonavičius gerąja prasme skiriasi nuo daugelio kitų to meto autorių.

Šuolis į Lenkiją

R. Šviedrys. 1965 m. dėl Simonavičiaus indėlio raketų kūrimo srityje kilo karšta diskusija tarp dviejų mokslo istorikų – lenko ir rumuno. Tais metais Varšuvoje ir Krokuvoje vyko Tarptautinis mokslo istorikų suvažiavimas, kuriame man teko dalyvauti. Gera proga prisiminti kai kurias tos įsimintinos kelionės į Lenkiją peripetijas. Buvau vienintelis iš Kolumbijos į tą suvažiavimą atvažiavęs mokslo istorikas. Labai rizikavau, bet Kolumbijos universitetas Bogotoje sutiko apmokėti kelionės išlaidas, kad važiuočiau ir garsinčiau Kolumbijos mokslo vardą. Mano tėvas, išgirdęs apie būsimą mano kelionę, sunerimo, ėmė net piktintis: „Tu važiuosi į Lenkiją? Mes bėgome nuo Stalino, o tu pats lendi į sovietų nagus...“ Aš jį nuraminau, kad važiuosiu į Paryžių, o į Lenkiją nevažiuosiu, pasakysiu, kad negavau vizos. Pakankamai darbo turiu ir Paryžiuje, paskui vyksiu į Madridą, kur botanikos sode tyrinėsiu vieno Kolumbijos mokslininko veiklą.

Tėvą nuraminau, bet Paryžiuje nuėjau į Lenkijos ambasadą. Prieš tai pabuvojau pas Kolumbijos konsulą ambasadoje, kur palikau savo lietuvišką pasą ir prašymą: jeigu rugsėjo 1-ąją nepasirodysiu, prašome telegrama duoti žinią mano žmonai. Tada patraukiau į Lenkijos ambasadą, kur nebuvo nė gyvos dvasios, bet pagaliau suradau tarnautoją. Aiškinu, kad ieškau, kas galėtų padėti nuvažiuoti į mokslo istorikų suvažiavimą Lenkijoje. Parodžiau savo parengtą pranešimą, kitus popierius. Taip pat paaiškinau, kad dėstau Kolumbijos valstybiniame universitete ir mano karjerai labai pakenktų, jeigu ant mano Kolumbijos paso atsirastų Lenkijos antspaudas. Žodžiu, dėl mokslo istorijos truputį perlenkiau lazdą ir tariausi, ką man daryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos.

Baigėsi tuo, kad man išdavė kelionės į Lenkiją dokumentą, kurį turėdamas pasieniečiams galėjau nerodyti paso. Taip patekau į Lenkijoje vykusią mokslo istorikų konferenciją.

ML. Šią kone detektyvinę istoriją prisiminėte tikriausiai dėl Simonavičiaus? Kas toje mokslo istorikų konferencijoje Jums padarė įspūdį?

R. Šviedrys. Prisimenu, kaip iš Rumunijos atvažiavęs vienas mokslo istorikas susikirto su lenkų kolega. Po lenko skaityto pranešimo rumunas pareiškė, kad ne lenkai yra raketų kūrimo Europoje pradininkai, bet gerokai anksčiau rumunas, parašęs raketų kūrimui skirtą rankraštį. Tuo metu ne visai supratau, kad kalbama apie K. Simonavičių, nes imta ginčytis, ar yra to rumuno rankraštis. Lenkas labai įsižeidė: kažkas drįsta kėsintis „į lenkų prioritetą raketų kūrimo srityje“. „Atsiprašau, faktas gali būti skaudus, bet su faktais negalima ginčytis“, – atsakė rumunas.

Atsivertęs to pranešėjo iš Rumunijos tezes, supratau, kad jo teiginiuose gali būti racionalaus grūdo. Dar labiau suintrigavo vėliau gautas rumuno pranešimo tekstas, taip pat ir lenkų istoriko tekstas, dėl kurio ir kilo tas mokslinis ginčas.

Prabėgo jau daug dešimtmečių, bet jaučiu, kad negalima toliau atidėlioti, būtinai turiu tą rumuno rankraštį pamatyti, net pasidaryti jo kopiją, nors tai storokas 450 puslapių rankraštis. Jis saugomas Sibijaus (Sibiu) mieste Vidurio Rumunijoje. Šis miestas XVI a. buvo vadinamas Hermanštatu (Hermanstadt), nes jame bene nuo XV a. gyveno vokiečių ir austrų kolonistai, veikiausiai amatininkai. Turima duomenų, kad to miesto arsenalo viršininkas vadovavo ir patrankų liejyklai. Jis ir parašė artilerijai skirtą rankraštį, nors jis ir nebuvo išspausdintas. Praėjus apie 80 metų vokietis Šmidlapas tą rankraštį persirašė ir išspausdino 80 puslapių knygelę. Ji saugoma Miuncheno valstybinėje bibliotekoje. Ši knygelė cituojama ir K. Simonavičiaus veikale, paminėtas jos autorius, teisingiau knygelę išleidęs asmuo, kuris pasinaudojo savo pirmtako rankraščiu, bet tikrosios autorystės nenurodė. Šis rankraštis aptiktas tik 1961 metais.

ML. Labai lėtai sukasi mokslo istorikų ratai; prieš kone 50 metų aptiktas toks įdomus ir mokslo istorijai svarbus rankraštis, rumunų mokslo istorikų tikriausiai ištyrinėtas skersai ir išilgai, bet mūsų tos žinios iki šiol nepasiekė. Gali atrodyti, kad kai kam net iš mokslo istorikų nesinori, jog naujos šviesos būtų įlieta į senąjį žinių bagažą. Kas trukdo tas knygas palyginti, taip pat ir su mums vis dar anonimiško rumuno rankraščiu? Išsispręstų daugelis miglotų spėlionių, o kiekviena hipotezė ar spėlionė apauga vis naujais pramanais arba kartojami senieji.

R. Šviedrys. Reikės nuvažiuoti į Rumuniją, kur tas rankraštis saugomas.

ML. Išeitų, kad kelios mūsų tyrinėtojų kartos gyvavo truputi mistifikuotoje pažinimo erdvėje, K. Simonavičiui priskyrė ir tai, ko jis nepadarė, daug faktų netikslūs, nepatikrinti. O kas iš tikro svarbu, kas reikšminga, lig šiol nesugebėjome ištirti, net ir jo veikalo „Didysis artilerijos menas“ vis dar nesugebėjome išsiversti į lietuvių kalbą ir išleisti.

R. Šviedrys. Dėl to niekas nekaltas, nes rumunų rankraštis aptiktas tik 1961 metais. Toks yra mokslinio pažinimo kelias.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Kazimiero Simonavičiaus knygos „Didysis artilerijos menas“ iliustracijos nuotrauka

Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė ir prof. dr. Romualdas Šviedrys Taikomosios dailės muziejuje dalijasi įspūdžiais iš Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtos parodos

Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui paminėti sukurtas Kazimiero Simonavičiaus atvaizdas (dailininkas grafikas Antanas Rimantas Šakalys)