Rusiškai neišmokome, lietuviškai pamiršome...

Valerija Vaitkevičiūtė

Brangūs tautiečiai, murdydamiesi pašlijusios ekonomikos liūne, nepamirškime Mikalojaus Daukšos dar XVI a. mums parašyto testamento: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą... Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ – Jurgis Lebedys Mikalojus Daukša, 1963, p. 292.

Bendrinė lietuvių kalba susargdinta ir serga labai sunkiai. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau VLKK) ne tik nemato to kalbos pasiligojimo, bet dar skatina jo plitimą. Intelektualai ir visuomenės dalis stengiasi apginti lietuvių kalbos vartojimo tradicijas, kurtas dešimtmečiais mūsų šviesiausių kalbininkų. Mokslo Lietuva 2008 11 06 išspausdino Konferencijos Lietuvių kalba XXI amžiaus pradžioje DEKLARACIJĄ 2008 10 27, kurioje visų sričių mokslininkai išreiškė savo susirūpinimą lietuvių bendrinės kalbos padėtimi ir dėl svetimžodžių rašymo originalo kalba. Mokslininkai pateikė argumentuotą straipsnį Sukilimas prieš kalbos komisiją (Lietuvos žinios 2007 11 12). Respublika 2009 05 05 išspausdino R. Ozolo ir A. Žebriūno straipsnį Sprendimas dėl kalbos kybo ore. I. Smetonienė ten pat teigia: „... bet kokius su lietuvių kalba susijusius pokyčius lemia ne kalbininkai, o politikai.“ Jeigu kalbos vartosenos ir jos gyvybingumo klausimus sprendžia politikai (kurių kalba šiurpina ne vieną), tai VLKK nereikalinga, nes nesugeba pasipriešinti politikų neapgalvotiems kalbą žalojantiems sprendimams. VLKK pirmininkė sako, kad Švietimo ir mokslo ministerija Kalbos komisijai priekaištų neturi. Neturi! Gal dėl kompetencijos stokos? Ši instancija net nepastebi, kad VLKK brukte bruka LTV ir LR sintaksės, kirčio ir leksikos „naujas naujos kalbininkų kartos“ nepateisinamas normas, nesutampančias su normomis Dabartinės lietuvių kalbos žodyno, 2000, ir šešto (trečio elektroninio) jo leidimo, 2006, kuris laikosi tradicijų. Juk Švietimo ir mokslo ministras teisininkas! Tai lyg ir ne jo kompetencija, o patarėjai į žodyną nežiūri.

Seimo narys G. Songaila pagrįstai siūlo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros reikalų komitetui apsvarstyti galimybę iš pareigų atleisti VLKK pirmininkę I. Smetonienę bei jos pavaduotoją Jūratę Palionytę nepasibaigus jų įgaliojimų laikui. Kas dangsto nepilnavertę kalbos komisiją? Kodėl nė karto jos narių neparodė televizijos, kas kokios srities specialistas, ir kas už ką atsako. Kas mus moko? Iš to, ką girdime per televiziją ir radiją, aišku, kad daugelis laidų vedėjų ir jų pašnekovų rusiškai neišmoko, o lietuviškai pamiršo. Pvz., žodžio žuvys dabar girdime dažniausiai tik vienaskaitą žuvis, nors lietuvių kalba iš seno ten turi daugiskaitą: žuvies (= žuvų) sugavimas sumažėjo,

plg. улов рыбы убавился (dar geriau būtų – žuvų sugaunama vis mažiau); pusė tonos žuvies (= žuvų), plg. пол тоны рыбы; menkės (= menkių) žvejyba, plg. ловля трески; stinta brangi (= stintos brangios), plg. мойва дорогая; žuvies (= žuvų) nėra, plg. рыбы нет; minta rūkyta žuvimi (= rūkytomis žuvimis), plg. питается капченной рыбой; žuvies (= žuvų) pardavėjai, plg. продавцы рыбы; tinkluose radome 30 kg žuvies (= žuvų); plg. в сети мы нашли 30 кг. рыбы; žuvis (= žuvys) turgeliuose bus pigesnė (= pigesnės), plg. рыба на базарчиках будет дешевле;

valgo ikrą (= ikrus), plg. кушает икру; ikra brangi (= ikrai brangūs), plg. икра дорогая;
žiūrovas (= žiūrovai) mato, plg. зритель видит; ką žiūrovas (= žiūrovai) pasakys?, plg. что зритель скажет?

Beglobojant kalbą VLKK visiškai negirdime lietuviškų žodžių jaunuolis, jaunimas, jaunuomenė, girdime tik jaunas žmogus (= jaunuolis), plg. молодой человек; jauni žmonės (= jaunimas, jaunuomenė), plg. молодые люди; jaunas žmogus vartojamas net tada, kai kalbama apie žemesnių klasių gimnazistą.
Anksčiau snigdavo, o dabar sniegas krinta (= sninga), plg. снег падает; daug prikrito sniego (= prisnigo), plg. выпало много снегу;

gautis (= išeiti, apie rezultatą), plg. получиться; gaunasi (= išeina), plg. получается; gavosi (= išėjo) šnipštas, plg. получился полный провал; iš to nieko nesigaus (= neišeis), plg. из этого ничего не получится. VLKK pirmininkė I. Smetonienė per LTV teigė: „Čia niekas niekur neišeina, čia gaunasi“. Taigi!..

Mañtas leidžiasi (= lipa) laiptais, plg. Мантас спускается по лестнице. Leidžiamės liftu, o laiptais lipame (užlipame ar nulipame).
Viskas tvarkoje (= gerai), plg. всё в порядке. Rusų–lietuvių kalbų žodynas, 1984, t. III, p. 286 šį posakį verčia viskas gerai.

Protas pas poną Farą (= pono Faro protas), plg. ум у господина Фара. Pas tave ilgos kojos (= tavo ilgos kojos), plg. у тебя длинные ноги. Šią klaidą taiso Kalbos patarėjas, išleistas 1939 m. (autorius L. Dambrauskas, redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius). Čia rašoma: „pas jį yra – jis turi“. Sakoma pas kaimyną yra svečių (nurodoma vieta) arba kaimynas turi svečių. Bet nesakoma: pas jį yra daug pinigų (jei tie pinigai yra jo nuosavybė), bet: jis turi daug pinigų (pažymima priklausomybė, nuosavybė), p. 91. Minėtas Kalbos patarėjas taiso ir pasakymus reikalas tame, dalykas tame (= reikalas tas, dalykas tas), plg. дело в том.

Jis mane pavedė (= šnek. apgavo, apvylė, sugriovė mano pasitikėjimą, nepateisino lūkesčių, įstūmė į keblią padėtį), plg. он меня подвёл.

Iš vartosenos ujamas žodis ėsti. Jis visais atvejais keičiamas žodžiu valgyti. Tai klaida. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000, p. 152, aiškina taip: „ėsti, ėda, ėdė 1. imti, vartoti maistą (apie gyvulius). Žmonės valgo, gyvuliai ėda, paukščiai lesa. Pigią mėsą šunys ėda (flk.)“. Taigi, taisytini pasakymai: drambliukas nori valgyti (= ėsti), plg. слонёнок хочет есть; pusryčius suvalgė (= suėdė) katinas, plg. завтрак съел кот. Beje, žemaičiai turi tik žodį ėsti, reiškiantį ir ėsti, ir valgyti, žr. V. Vitkausko Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, 1976, p. 85. Ji rinko grybus, uogas (= grybavo, uogavo), plg. она собирала грибы, ягоды.
Jau beveik niekada negirdime žodžių junginių šiek tiek, kiek nors, šioks toks, šiaip taip, kaip ne kaip, kaip nors, kur nors, kiek nors. Jie keičiami žodžiais kažkiek, kažkoks, kažkaip, kažkur ir kt. Reikia įsidėmėti, kad įvardžiai kažkas, kaži(n) kas, kažkoks, kaži(n) koks ir įvardžiai kas nors, kai kas, šis tas ir kt. – ne sinonimai. Pirmųjų neapibrėžtumo laipsnis ryškesnis negu įvardžių šis tas, kas nors, kai kas ir kt. Ir nevalia antrųjų keisti pirmaisiais, nes jų reikšmės skiriasi. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2000, ir vėlesni jo leidimai (2006) šiuos įvardžius aiškina taip: kažkas, kaži(n) kas nežinia kas, kažkoks, kaži(n) koks nežinia koks ir t. t., prieveiksmius – kažkada nežinia kada, kažkaip nežinia kaip, kažkiek nežinia kiek, kažkodėl nežinia kodėl, kažkur nežinia kur ir t. t.

Gerai pasakyta: kažkas pasibeldė į langą (nežinia kas); peiliukas kažkur prapuolė (nežinia kur), kažkada jis čia lankydavosi (seniai, nežinia kada); ir plaukai kažkaip susišiaušė (nežinia kaip); kažin ką uždėjo ant duonos, tas drebėjo drebėjo ir nukrito (uždėjo šaltienos, vaikas nesuprato, kad tai šaltiena), kažkam atidavė pinigus ir neatsimena kam (nežinia kam).

Taisytini pasakymai: norint kažką (= ką nors) įrodyti reikia turėti argumentų; norėjome kažką (= ką nors, šį tą) nuveikti; išmokome kažką (=šį tą) suprasti; jums reikia kažko (= ko nors, šio to) gaivinamo; gyvenime reikia turėti kažkokį (= kokį nors, šiokį tokį) tikslą; susitikime kažkur (= kur nors) rytoj.

Prie aptariamųjų nežymimųjų įvardžių ir prieveiksmių rusų kalbos pavyzdžiu dar pridedama dalelytė tai. Rusų kalbos dalelytė то reiškia neapibrėžtumą: что – kas, o что-то nežinia kas, когда kada, когда-то kažkada ir t. t. Lietuvių kalbos minimi įvardžiai ir prieveiksmiai patys vieni reiškia neapibrėžtumą ir, gink Dieve, nevalia prie jų dėlioti jokių dalelyčių.
VLKK šią klaidą įrašė į didžiųjų klaidų sąrašą, bet negirdėjau, kad kada nors VLKK narys būtų taisęs.

Bus daugiau