Tikroji tiesa apie lietuviškus dvarus ir juose kauptus kultūros archyvus

Dr. Egidijus Mažintas 　

„Apie Lietuvos dvarų istoriją, kultūrines dvarų tradicijas daugelį dešimtmečių beveik nekalbėdavome. Visa, kas su tuo susiję, bandoma ištrinti iš žmonių atminties. Visais laikotarpiais – rusifikacija, polonizacija, tarpukaris, pokario metai – didelę išliekamąją vertę turintys dvarų archyvai, knygų rinkiniai buvo deginami. Dvarai – socialiniai kultūros ir mokslo, gamybinės augalininkystės, agronomijos ir gyvulininkystės, parkotyrinės veiklos židiniai – buvo negailestingai draskomi ir grobstomi. Lietuvos valdovo dvaras buvo šalies kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Dvaro tradicijas turėjo visos Europos šalys. Dvarininkai Lietuvos etninėse žemėse gyveno, dirbo, kūrė dažnai neramiais prieštaravimų laikais, o jų gyvenimo istorijos atitiko tuos laikus. Jie niekuo nesiskyrė nuo kitų Europos didikų gyvenimo būdo, šeimų gyvenimo istorijų: dvare ir jo prieigose gyvenusių žmonių dvasią labiausiai audrino nuožmi kova tarp prietarų ir švietimo, magijos ir mokslo, baimės ir garbės, žiaurumo ir žmoniškumo, grožio ir kaltės, smaginimosi ir ligų, o labiausiai – artėjanti ir visur tykojanti mirtis. Kasdien dvaruose būdavo vagiama, plėšiama, prievartaujama, žudoma, neteisėtai pasisavinamas arba atvirai išgrobstomas čia gyvenusių dvarininkų ir aplinkinių pavaldinių turtas.

Ištisos dvarininkų šeimos per kelias kartas būdavo visiškai sunaikinamos: net teismai buvo patekę į valstybines polonizatorių, rusifikatorių, konkurentų, politinių priešininkų ar kerštingų pavyduolių rankas. Dvarininkai kaip ir kiti šalia jų gyvenantys valstiečiai, miestiečiai buvo barbariškai žudomi dėl „kilnių idealų“, „tėvynės ir Dievo vardan “, deginami, virinami, prigirdomi, sodinami į kalėjimus arba iškeliami į kitas šiaurines teritorijas, viešai marinami badu ir troškuliu, plėšomi įkaitintomis replėmis, gyvi užmūrijami arba užkasami į žemę, ketvirčiuojami, pakariami, sušaudomi, smaugiami, jiems išduriamos akys, nupjaunami liežuviai, kiti organai už rengtus išsivaduojamuosius judėjimus, pasipriešinimus buvusioms diktatūroms, politikieriams, vyriausybėms, keliavusioms po kraštą kaip ciklonai su krikščioniškomis, provoslaviškomis, polonizavimo, vėliau sovietizacijos diegiamomis „vertybėmis“ ir kitaip suvokiamo „teisėtumo“ įteisinimo inkvizicijomis. Lietuvos dvarai, ypač rezidenciniai, tapę kultūrinio gyvenimo centrais, atliko visuomenės telkimo vaidmenį, buvo svarbus tautos kultūros vienijimo, literatūrinės kalbos formavimosi veiksnys, juose formavosi viešojo elgesio, papročių ir kitos tradicijos. Dvaras turėjo ir politinės reikšmės. Apie dvarininkų gyvenimus visais laikais sklido neįtikėtinos istorijos, legendos.

Net dabar nuolat kyla klausimas, kodėl pasakojama taip, nors viskas buvo visai kitaip? Kodėl pasakojamos tokios istorijos, kurios toli gražu neatitinka tikrovės. Nikolas Makiavelis, diplomatas, rašytojas, kariškis savo knygoje Kunigaikštis dar XVI a. aprašė savo kartos dvarininkus, dažnai stovėjusius prie valstybės vairo: „svarbiausia politiko dorybė yra mokėti paimti valdžią į savo rankas ir ją vėliau išlaikyti (o šiandien Lietuvos Seime ar Vyriausybėje kitaip?). „Valdovo sukurta politinė santvarka ir politinė bendruomenės kultūra, – aiškino Makiavelis, – taip pat ir individui esanti tokia svarbi, kad kunigaikštis, kai valstybei iškyla pavojus, neturi būti varžomas etikos principų“. Šia teorija (ji dažnai klaidingai laikoma tirono veiklos gairėmis) Makiavelis grindžia protingo valstybės valdymo mokslą. Gudrius žudikus sąmokslininkus visuomenė nors ir smerkė, bet kartu nuolat jais žavėjosi gaudydami „valstybės dvaro intrigas“, kurios tada atrodė ne mažiau įdomios, nei šiandien. Šiandien gyvename Lietuvoje laikotarpį, kai pasaulinis miestas naikina kaimą – kartu ir etninės kultūros pagrindus. Kaimo griovimas kartu yra paročių ir tradicijų, prigimtinio lietuvių tikėjimo naikinimas. Pasauliniame mieste nebelieka nieko amžino ir absoliutaus. Jei kiekvieno lietuvio valstiečio pirkia, pasak G. Beresnevičiaus, turėjo savo gerąsias dvasias (pats kaimas – tai tiesioginė atvirybė Absoliutui), o kultūros miestas – jį globojusį šventąjį, tai pasaulinis miestas garbina tik save patį, atiduodamas duoklę jį sukūrusiam grynam ir emancipuotam intelektui, mokslui. Matome, kaip mūsų akyse mokyti vyrai su mokslo diplomais naikina žemės ūkį, medį, prie kurio tiek šimtmečių Lietuva dirbo ir klestėjo. Mokslas tampa globalia naikinančia religija. Mūsų tauta ES kontekste virsta amorfiška mase, organiškos formos tautiniai simboliai – negyvais stereotipais. Lietuvos miesto jau niekas nesieja su gimtuoju kaimu ir kraštu.

Pasauliniame mieste smunka tauta, izoliuota ir atkirsta nuo papročių, tradicijų, užtat tarpsta kosmopolitizmas. Pasaulinis miestas kuria žmogų ir masę, besivadovaujančius principu: pelnas, uždarbis ir asmeninė gerovė. Kaimo moralė ir dorovė tampa pašaipos objektu. Barbaras ir civilizuoti žmonės, intelektualai, biurokratai, net technokratija nežino, kas yra tėvynė. Tai žino ir supranta tik kultūringas žmogus. Tikruosius Lietuvos kultūrininkus, valstybininkus išaugino kaimas, ne miestas. Pasauliniame mieste, kokie yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, Raseiniai, Telšiai, Druskininkai ir kt. gyvena ir minios žmogus, kuris trokšta tik duonos, alaus ir pramoginių reginių, ir inteligentiškas žmogus. Inteligentiškas žmogus (jį filosofai Spengleris ir Donskis dar vadina „intelektualiu didelio miesto gyventoju“) – ireliginga, tuščia, bedvasė, faktų besivaikanti ir nuo mokslo, biurokratinių privilegijų apkvaitusi būtybė, besibjaurinti viskuo, kas nesusiję su miestu, niekinanti kaimą ir valstietiją. Tačiau žemės ūkio specialistams tai netaikoma. Pastebime labai svarbų dalyką – agresyvios vadybos, mokslo, technikos inovacijų šviesoje miestas pradėjo engti provinciją prieš du dešimtmečius. Netgi sovietams nepavyko parklupdyti kaimo, kaip tai padarė savi „prichvatizacijos dainiai“. Šiandien galime įsitikinti, kad jiems pavyko su kaupu – kaimiškoji kultūra beveik sunaikinta. Miesto kultūros neturėjome ir jos nėra. Vienas anglų kritikas mūsų tautietį Nobelio premijos laureatą poetą Č. Milošą, gyvenusį lietuviškame kaime, pavadino „mūsų šimtmečio siaubingų įvykių liudininku“, o poetas jam atsakė: „Mes, rytų europiečiai, žiūrime į istoriją kaip į prakeikimą“. Tačiau jau du dešimtmečius esame nepriklausomi nuo kitų valstybių ciklonų.

Mes patys savo rankomis iškastravome kultūrinį paveldą, sukergėme jį su plastmasinėmis ES ir JAV aklai kopijuojamomis kultūromis. Vis dėlto anų laikų bajorai ir dvarininkai palankiau žiūrėjo į lietuvių kultūrą, papročius, tradicijas, nei šių dienų mūsų elitu vadinamos politinės partijos ir tautos valstybininkais besididžiuojanti nomenklatūros kasta – naujoji „dvarininkija“, kaip sakydavo V. Ruokis:„Neduok Diev iš ubago ponas“. Dauguma sukilimo dalyvių ir vadų, kovojusių su carinės Rusijos valdžia dėl Lietuvos krašto laisvės, buvo dvarininkai. Visi, net lenkiškai, gudiškai kalbantys dvarininkai buvo ištikimi LDK tradicijoms, aktyviai dalyvavo lietuvių tautinio ir kultūrinio sąjūdžio veikloje. Dauguma dvarininkų suvokė dvarų kultūros ir pastatų reikšmę kultūrai – tai rodo ir įvairių kartų rašytojų susidomėjimas dvaro problemomis. Labai svarbūs pokyčiai – dvarininkų kaip mecenatų įsiliejimas į meno kūrybos procesą. Paminėtinas druskininkiečio M. K. Čiurlionio pakvietimas dirbti ir mokytis grafo kunigaikščio Oginskio rūmuose Rietave. Lietuvos dvarininkų įsijungimas į meninių struktūrų santykius išvadavo menininkus nuo kankinamų pragyvenimo šaltinio paieškų ir atvėrė galimybes dalyvauti asmeninėse išradingumo ir kūrybiškumo pamokose. Antai dvarininkų tarpininkavimas išlaisvino M. K. Čiurlionį nuo mokesčio už muzikos pamokas ir padėjo įgyti universitetinį išsilavinimą (studento krepšelį). Toks bendradarbiavimas pakeitė užsakovo ir kūrėjo santykį, pastarajam suteikdamas daugiau iniciatyvos. Kiekvienas svarbus darbas buvo užsakomas, ir kiekvienas menininkas buvo priklausomas nuo savo užsakovo, tiesiai sakant, nuo šeimininko norų. Menininkas buvo įtraukiamas į tvirtesnę, ilgai trunkančią sąjungą, ypač, kai patekdavo į savo mecenato namų, rūmų aplinką. Antai M. K. Čiurlionis griežė ir gyveno Rietavo dvaro rūmuose. Lietuvoje tarp senjoro ir menininko jau daugelį šimtmečių tvirtėjo dialogas, abipusis supratimas, kuris leido šimtus šalies dvarų išpuošti originaliomis freskomis, sienine tapyba, skulptūromis, skoningais renginiais, operomis ir baletais.

Nuotraukose:

Deja, gan tipiškas daugelio senųjų dvarų rūmų vaizdas...

...Zyplių dvarvietė Šakių rajone galėtų būti neblogu dvaro pastatų tvarkymo pavyzdžiu – ten vyksta įvairūs kultūriniai ir kitokio pobūdžio renginiai