Dėl kurių ne kurių samprotavimų apie Jono Jablonskio kalbinę veiklą
Arnoldas Piročkinas
Per 120 metų nuo 1890 m. Varpo Nr. 6 išspausdinto pirmo Jono Jablonskio straipsnio dėl jo kalbinės veiklos pareikšta labai daug įvairių samprotavimų, vertinimų ir sprendimų. Buvo aptariami ir atskiri jo darbai, ir veiklos visuma. Kaip rodo bibliografinė rodyklė, Lietuvių kalbotyra, vien nuo 1930 iki 2000 metų Lietuvoje ir užsienyje paskelbta per 500 darbų, skirtų Jablonskio gyvenimui ir veiklai. O kur dar šiokie ar tokie trumpi atsiliepimai rašiniuose kitomis temomis. Šioje gausybėje visokių spaudinių ne sykį prasikiša autorių santykis su Jablonskiu ir jo kalbiniu palikimu.
Visko aprėpti ir iškomentuoti neįmanoma. Paliksime daugiau ar mažiau nekvalifikuotus vertinimus, tolygius teologijos profesoriaus kanauninko Blažiejaus Čėsnio nuosprendžiui: „Taip pat yra faktas, kad kalbininkai kunigai: Ant. Baranauskas ir Kaz. Jaunius dar anksčiau už garbingąjį Joną Jablonskį nustatė literatūrinę kalbą...“1 Būta ir teigiamų, bet nepamatuotų pagyrimų Jablonskiui, kaip štai toks: „Jokia mūsų kalbon įsibrovusi svetimybė, joks rusicizmas neišliko nenubrauktas a. a. prof. J. Jablonskio plunksnos,“ – sakoma viename nekrologe.
Mums, suprantama, rūpi svaresni Jablonskio kalbinės veiklos apibūdinimai, bet ir tarp jų esama nemažai skirtumų. Jų visų taip pat nesužiūrėsi. Tad šiuo kartu pasirenkame du Jablonskio ir jo vietos lietuvių kalbos moksle aptarimus.
Po I pasaulinio karo, bene minint Jablonskio gimimo 60 metų sukaktį, paplito metafora: Jablonskis – lietuvių kalbos (rašomosios, vėliau – bendrinės) tėvas. Kaip žinome, metaforoje slypi palyginimas. Tačiau ilgainiui, užmiršus ar neatkreipus dėmesio į pasakymo metaforiškumą, kam ne kam susidarė įspūdis, jog Jablonskis iš tikrųjų lėmė lietuvių bendrinės kalbos atsiradimą. Tokia prielaida, iš esmės imant, netiksli. Gyvenimo aplinkybės kaltos, kad Jablonskiui neteko stoti prie BK pradžios – prie tarmės-pagrindo parinkimo. Tuo jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo kelių kitų tautų BK kūrėjų. Antai nuo Vuko Stefanovičiaus Karadžičiaus, kuris 1814-1818 m., pagrindu paėmęs pietinę jakavų šnektą, nustatė naujosios, dabartinės serbų BK fonetiką ir rašybą, sunormino gramatiką ir žodyną, atsižvelgdamas į tautosakinę vartoseną. Slovakų BK buvo kuriama iš dviejų kartų. Pirmą sykį tai mėgino padaryti katalikų kunigas Antonas Bernolakas (Bernolák), 1790 m. išleidęs lotyniškai rašytą slovakų kalbos gramatiką, sakytume Danieliaus Kleino 1653 m. Grammatica Litvanica. Jo teikta BK dėl ideologinių ir kalbinių aplinkybių neprigijo. Praėjus penkiasdešimt su viršum metų, antru kartu jau slovakų vidurinio dialekto pagrindu kurti BK ryžosi Liudovytas Štūras (Štúr). Iš pradžių nuo 1845 m. ta tarme jis ėmė leisti laikraštį Slovenskje národnje noviny, o po metų dviem veikalais – Slovakų tarmė, arba reikalas rašyti šia tarme (Nárečja Slovenskuo alebo potreba písanja v tomto nárečí) ir Slovakų kalbos mokslas (Nauka reči slovenskej) – teoriškai pagrindė ir praktiškai įtvirtino naująją slovakų BK. Čekų BK (spisovný jazyk, t. y. rašomoji kalba) pagrindėjas buvo kalbininkas Josefas Dobrovskis. Jo vokiškai rašytų veikalų Ausfürliches Lehrgebäude der bömischen Sprache (1809), Geschichte der bömischen Sprache und Literatur (1818) ir lotyniškos studijos Institutiones linguae slavicae dialecti veteris (1822) poveikis buvo toks stiprus, kad čekų BK pagrindu tapo ne kuri gyva tarmė ar paplitusi bendrinė šnekamoji atmaina (obecný jazyk), bet XVI a. pabaigos, jau bene 150 m. nevartojama čekų raštų apdorota kalba. Lietuvių BK susiformavimas vyko kiek kitaip: jos pradinį aktą – apsisprendimą dėl tarmės-pagrindo pasirinkimo – atliko ne kalbininkai, bet laikraštininkai, jei taip galima vadinti Aušros redaktorius ir talkininkus. Tą pasirinkimą vėliau įtvirtino Šviesos ir Varpo leidėjai. Taigi jie visi laikytini vadinamosios suvalkiečių tarmės pagrindu įsigalėjusios BK gimdytojais. Tačiau pagimdę kūdikį, kas dažnai būna neįgudusiems tėvams, jie neišmanė, kaip su juo elgtis. Pranas Skardžius taip apibūdina Aušros redaktorių pasimetimą: laikraščio „rašyba visą laiką svyravo, sintaksė buvo palaida, o žodžių daryba daugiau remiama ne gyvosios kalbos duomenimis, bet apriorinėmis žiniomis.“3 Ne ką geriau susigaudė, kaip toliau plėtoti BK, ir Šviesa su Varpu. Po septynerių blaškymosi metų atėjo Jablonskis, kuris jau pirmajame minėtame Varpo straipsnyje, Mykolo Miežinio Lietuviszkos gramatikos (Tilžė, 1886) recenzijoje, ėmė svarstyti svarbias rašto kalbos problemas. Praėjo dešimt metų. Per juos ir pats sau, ir visuomenei jis išaiškino pagrindinius BK norminimo būdus, kol galiausiai 1901 m. Lietuviškos kalbos gramatikoje įtvirtino nuo Aušros praktikoje galiojusį principą: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgįja kokia-norint viena tarmė“, kartu pareikšdamas, kad „šitos gramatikos kalba bus „paprastoji suvalkiečių tarmė“, tik bus ji, kur reikiant, ir kitomis tarmėmis sustiprinama ir suremiama.“4 Tuo pareiškimu buvo surašytas lietuvių BK liudijimas. Taigi apibendrintai galėtume sakyti, kad Jablonskis buvo ne lietuvių BK tėvas, bet įtėvis ar auklė. Tokia auklė, kuri visą gyvenimą su meile ir rūpesčiu lydi branginamą auklėtinį. Pagaliau vadinkime Jablonskį ir kalbos tėvu – kiek pasaulyje žymių žmonių vadinama šiuo vardu: didieji pirmųjų amžių krikščionių teologai vadinami Bažnyčios Tėvais (lot. Patres Ecclesiae), Herodotas – istorijos, Euklidas – geometrijos tėvas ir t. t. Tik moksle vis dėlto svarbu būti tiksliems. Kur kas keblesnis ir svarbesnis dalykas Jablonskio kalbinės veiklos vertinimo požiūriu – ar ji buvo mokslinė, ar tik praktinė. Pirmą kartą ši dilema, matyt, iškilo 1922 metais, sumanius Jablonskiui suteikti įsteigto Lietuvos universiteto Kaune garbės profesoriaus vardą. Kadangi Jablonskis neturėjo kokio mokslinio laipsnio ir nebuvo dirbęs aukštojoje mokykloje, tokį aktą reikėjo pagrįsti. Tuo tikslu tų metų kovo 2 d. Kazimieras Būga surašė Trumpą J. Jablonskio raštų apibūdinimą, kurį dar pasirašė V. Krėvė-Mickevičius ir Eduardas Volteris. Šiame dokumente trumpai, bet taikliai apibūdinta Jablonskio kalbinė veikla. Visų pirma, pabrėžiama jo darbų mokslinė reikšmė, o praktinė nukeliama į antrą vietą: „Jablonskio raštai, liečią lietuvių kalbos morfologiją ir sintaksę, turi ne tiktai mokslo, bet ir didelę praktikos vertę mūsų gyvenimo aplinkybėse.“ Toliau iškeliama Jablonskio parašyto Juškos (Juškevičiaus, kaip rašė Būga) žodyno Pabaigos žodžio (Posleslovije) mokslinė vertė. Tas Pabaigos žodis, teigia K. Būga „yra tam tikra žodyno studija, paliečianti svarbių sintaksės ir dialektologijos problemų. Iš Jablonskio Pratarmės (t. y. Pabaigos žodžio. – A. P.) ilgai dar semsis užsienio kalbininkai žinių lietuvių kalbos mokslui.“ Charakteristiką-rekomendaciją Būga baigia tokia išvada: „Jaunam mūsų universitetui priderėtų tą mūsų rašomosios kalbos tėvą, vienatijį lietuvių kalbos SINTAKSĖS ŽINOVĄ pakelti GARBĖS PROFESORIUMI.“ Po Jablonskio mirties netrukus Juozas Balčikonis „Vairo“ žurnale išspausdino straipsnį Jablonskio nuopelnai, kur pabrėžė: „Jablonskis buvo ne tik didis mokytojas, bet ir didis mokslininkas.“6 Po metų žurnale Šviesos keliai jis savo teiginį išplėtojo ir patikslino: „...Jablonskis pasiliks amžinai brangiu mūsų tautai daugiausia už savo mokslo nuopelnus. Jis giliai ir plačiai ištyrė lietuvių kalbą, davė jos mokslo metodus, lietuvių kalbos mokslo dalykuose yra didžiausias autoritetas, paskutinė sprendimo instancija. Trumpai sakant, jis buvo tikras mokslo žmogus“ (JBRR, t. II, p. 171-172). Straipsnyje pabrėžiamas glaudus Jablonskio mokslo ryšys su praktika, įvairiomis jos sritimis, kurios naudojasi jo mokslo vaisiais – terminais, sudarytais publicistikai, matematikai, teisei, medicinai ir t. t.] Toks Jablonskio mokslininko ir praktiko santykio iškėlimas Balčikonio straipsnyje nebuvo atsitiktinis dalykas. Dar 1928 m. Pranas Skardžius, kad ir ne visai kategoriškai, yra mėginęs atriboti Jablonskio kalbos darbus nuo mokslo: „J. J-skis, šiaip ar taip kalbėsime, yra nutiesęs pagrindus mūsų bendrinei kalbai, o a. a. K. Būga – kalbos mokslui...“ (SRR, t. V, p. 578). Keliame prielaidą, kad P. Skardžius per paskaitas studentams ar kuria kita proga galėjo ir ne tokia delikačia forma daryti skirtumą tarp Jablonskio ir Būgos. Veikiausiai ne be jo sugretinimų poveikio 1930 m. žurnale Švietimo darbas išspausdintame straipsnyje Jablonskis – mūsų rašomosios kalbos tėvas Mykolas Durys, išaukštinęs Jablonskį kaip bendrinės kalbos kūrėją, rašė: „Rygiškių Jonas, Jablonskis –nebuvo atsidavęs moksliniam tyrimui. Mokslininku-tyrinėtoju šioje srityje buvo prof. Būga, kurio darbai atskleidė mums mūsų kalbos, kaipo to gyvojo prigimtinio organizmo, daug paslapčių...“7 1931 m. P. Skardžius žurnale Archivum Philologicum išspausdina straipsnį J. Jablonskis, kuris kažkodėl nepateko į Rinktinius raštus. Šio straipsnio teiginiai, kad ir kiek vėliau modifikuojami, iš esmės kartoja M. Durio nubrėžtą Jablonskio ir Būgos skirtumą: „...jis (Jablonskis) buvo didžiulė priešybė K. Jauniui ir K. Būgai: kiek tie nardėsi kalbos mokslo augštybėse, tiek jis plūkėsi su kasdieniniais bendrinės kalbos dalykais. Kiek aniemdviem rūpėjo visa, kas gali išaiškinti objektyvinę kalbos tiesą, tiek jo siekiamasis praktinės kalbos tobūlumo tikslas ribojo jo darbą ir vertė jį rinkti tinkamesnes kalbos brangenybes arba, jų pritrūkus ar neradus, pasidaryti sau įvairių naujenybių. Žodžiu sakant, Jaunius su Būga yra buvę universalistai, o J. J-skis – eklektikas.“8 P. Skardžius Jablonskio reikšmę mokslui, skirtingai nuo J. Balčikonio, vertina tik tuo, kad, viena, „yra surinkęs daug naujos medžiagos“ ir, „antra, jis didžia savo kalbos nuojauta galėjo daug kur vykusiai įžvelgti ir aikštėn iškelti tokias mūsų kalbos svarbmenas, kurios kitiems ir į galvą neateidavo“ (ten pat, p. 13). Galėtume sakyti, jog minėtas Balčikonio straipsnis „Šviesos darbuose“ buvo atkirtis M. Durio ir P. Skardžiaus formuojamai pažiūrai, kad Jablonskis – kalbos praktikas, o Būga – kalbos mokslininkas. Deja, į Balčikonio nuomonę P. Skardžius nė kiek neatsižvelgė. Visuose savo straipsniuose apie Jablonskį (jų bene 10), taip pat rašydamas apie Būgą (6 straipsniai) ar kitomis progomis, nuosekliai laikėsi šios pasirinktos 1930 m. vertinimo krypties. Net 1973 m., likus vos dvejiems metams iki mirties, P. Skardžius rašė: „J. Jablonskis yra didžiausias mūsų kalbininkas praktikas“, nepastebėdamas, kad tolesniuose straipsnio sakiniuose pakliūva į didžiulį prieštaravimą. Teigdamas, kad „Bendrinę kalbą suprasdamas kaip sistemą, ne kokį palaidą atskirų tarmių mišinį, jis (Jablonskis. – A. P.) kalbos vartoseną stengėsi grįsti žmonių kalbos dėsniais, ne aklai kopijuodamas liaudies kalbą“ (SRR, t. II, p. 546), P. Skardžius prieš savo valią pripažįsta Jablonskį esant mokslininką. Jei Jablonskis apie savo kalbos sistemos supratimą būtų kur bent keliais žodžiais užsiminęs, tai šiandien jį minėtume kaip vieną iš kalbos sistemos koncepsijos pradininkų šalia Ferdinando de Sosiūro (Saussure). O kad jo vadovautasi sistemos suvokimu, P. Skardžiaus nenorima laikyti mokslininku. Atrodo, vienas iš svariųjų argumentų nužeminti Jablonskį iki kalbos praktiko J. Skardžiui buvo tai, kad Jablonskis nesinaudojo lyginamuoju istoriniu metodu: „Istoriškai lyginamuoju metodu jis (Jablonskis. – A. P.) nieko nėra tyręs,“ – rašė P. Skardžius minėtame žurnalo Archivum Philologicum straipsnyje (p. 12), – taip pat jis tuo lyginimu beveik neoperuoja ir savo raštuose.“ Čia tiktų paklausti, ar Jablonskiui buvo neišvengiamai būtina naudotis istoriniu lyginamuoju metodu. Tam tikrais atvejais jam tai būtų pravertę – išvados būtų buvusios įtikimesnės, bet dėl Jablonskio nuoseklios ir sąmoningos orientacijos į dabartinės kalbos duomenis ir dėsnius negalima jam prikišti moksliškumo stokos. Jablonskis bendrinę kalbą grindė dabartinės kalbos vidiniais raidos dėsniais. 1934 m. P. Skardžius straipsnyje Kazimieras Būga ir rašomoji kalba aiškino: „J. Jablonskis rašomosios kalbos taisyklingumo kriterijumi daugiausia laikė analoginį principą ir, jį taikydamas, daugiau vadovavosi savo kalbos jausmu“ (SRR, t. II, p. 179). Šiuos du kriterijus, kuriais naudojęsis Jablonskis spręsdamas apie bendrinės kalbos taisyklingumą, P. Skardžius minėjo ir kituose straipsniuose. Analogija yra bene pats paprasčiausias bendrinėms kalboms taikomas norminimo principas. Tačiau jis ir gana ribotas: naudojamasi juo dažniausiai kuriant naujus terminus. Ir ne vienas Jablonskis juo yra rėmęsis: be Būgos ir P. Skardžiaus bei kitų mūsų kalbininkų, analogiją taikė, kurdamas naujus terminus, pavyzdžiui, XIX a. vidurio čekų kalbininkas Josefas Jungmanas.9 Tad naudojimasis analogija BK norminimui ir plėtojimui, nepaisant jos ribotumo, nėra toks nemoksliškas kriterijus, koks gali rodytis iš P. Skardžiaus straipsnių apie Jablonskį. Reikia apgailestauti, kad bene žymiausias ketvirtojo–septintojo dešimtmečio kalbininkas nesusiprato išaiškinti kitų Jablonskio metodų, o jų iš tikrųjų esama, kaip yra nurodęs minėtame straipsnyje J. Balčikonis, ne vieno. Kurie ne kurie Jablonskio svarstymai ir argumentavimai leistų įžvelgti, kad jo ituityviai vadovautasi dabar vadinamais kontrastiniu, distribuciniu, transformaciniu, opoziciniu ar dar kitais moderniaisiais metodais. Pavyzdžiui, balsių rašybai Jablonskio laikytasi fonologinio principo, apie kurį pradėta kalbėti, kada Jablonskis jau buvo atsisveikinęs su šiuo pasauliu... Tačiau apie Jablonskio BK norminimo principus ne šios dienos kalba. Tiesiog nykų įspūdį palieka ne kartą P. Skardžiaus pabrėžiamas Jablonskio vadovavimasis kalbos jausmu. Menkinamojo įspūdžio nemažina nė pažyminys „aštrus“ pasakyme: „Kitas didžiai svarbus dalykas yra buvęs jo (Jablonskio. – A. P.) aštrus kalbos jausmas“ (SRR, t. II, p. 304). Kad Jablonskio iš tikrųjų turėta „aštraus kalbos jausmo“, abejoti nereikia, bet negalima sutikti, jog „dėl to jis pirmasis galėjo dėti pamatus mūsų pastovesnei rašybai, žodžių darybai, terminologijai, kaitybai, sintaksei ir apskritai raštų kalbai“, kaip teigiama P. Skardžiaus 1950 m. Aiduose (SRR, t. II, p. 376-377). Pats Jablonskis nepasikliovė savo kalbos jausmu. Tam turime gausybę pavyzdžių. Visų pirma tai jo atkaklios pastangos rinkti įvairių tarmių kalbos duomenis ir iš jų apibendrinti taisykles. P. Skardžius išleido iš akių, kad Jablonskis, teikdamas ar atmesdamas kurį kalbos dalyką, ne sykį yra rėmęsis Frydricho Kuršaičio, Kazimiero Jauniaus, to paties Būgos, Aleksandro Briuknerio (Brückner), Augusto Leskyno (Leskien) išvadomis. Tad kokia čia gali būti kalba apie subjektyvų kalbos jausmą? Jau pačiame pirmajame kalbiniame straipsnyje, Mykolo Miežinio Lietuviszkos gramatikos recenzijoje, Jablonskis stojo prieš emocinį kalbos reiškinių motyvavimą: „...lingvistišką pusę gramatikos negalėjo Kun. M. M-nys atremti ant dabartinio kalbų mokslo, kurio vietą, drauge su „augsztai mokįtu d-ru J. Basaniu“, užėmė akla meilė gimtinės kalbos ir noras ją apgįti ir išgisti, kad-ir ji nėmaž to nereikalauja.“10 Principo nesivadovauti subjektyviomis prielaidomis Jablonskis laikėsi visą gyvenimą. Nebuvo jis nė aklas liaudies kalbos pavyzdžių imitatorius: dar 1892 m. Varpe jis iškėlė principą – „sekant dvasią kalbos, reikėtų teip sakyti“ (JR, t. IV, p. 20). Šio „kalbos dvasios“ principo P. Skardžius nesuvokė: nuolat prikaišiojo Jablonskiui, kam „nepagrįstai“ gujęs iš lietuvių kalbos žodį keliauninkas. Pirmasis šio žodžio teisinti stojo Būga 1920 m. straipsnyje Dėl Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos kritikos: tai esąs „žmonių žodis“, pažįstamas „tiek Lietuvos Vakarams, tiek jos Rytams“. 1927 m. P. Skardžius jį paminėjo kartu su kitais žodžiais, kurie jam rodėsi be reikalo taisomi (SRR, t. II, p. 47). Jablonskis 1928 m., recenzuodamas V. Kamantausko Trumpą kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodyną, palyginti plačiai aiškino, kodėl „keliauninkas“ netinka BK. Čia atkreiptinas dėmesys į galutinę išvadą: „Skardžius šalia žodžių riešutautojas, kiaušiniautojas, uogautojas, kiškiautojas, mergautojas... galėtų čia rasti vieną kitą savą „riešutauninką, kiaušiniauninką... mergauninką“, bet ką tat reikš žodynėlio skaitytojui?“ (JJRR, t. II, p. 483). Tuo pasakymu Jablonskis jablonskiškai nurodo, jog žodis keliauninkas gali būti sporadiškas žmonių kalbos vedinys. O dėl tokių vedinių pats P. Skardžius 1935 m. yra sakęs: „... bendrinės kalbos naujadarai yra remiami visuotinesniais darybiniais mūsų kalbos polinkiais, ne sporadiškai antriniais liaudiniais dariniais“ (SRR, t. II, p. 192). Tai ne vienintelis atvejis, kai P. Skardžius nesuprato, kodėl Jablonskis taisė liaudies kalbos pavyzdžiais pateisinamus tam tikrus žodžius. Tuo labiau Jablonskis negalėjo vadovautis kalbos jausmu kurdamas lietuvių BK rašybos sistemą. 1893 m. straipsnyje Dar keletas žodžių apie mūsų rašybą jis nurodė, ko pageidauja iš rašybos: „... malonėtšiau, kad mųsų rašyboje būtų daugiaus gramatiškos logikos, kad būtų sergimi įstatymai nuoseklumo“ (JR, t. III, p. 3). O logika nepaiso kalbos jausmo! Tad P. Skardžius, sakydamas, jog Jablonskis dėl aštraus kalbos jausmo dėjęs pamatus mūsų pastovesnei rašybai, neleistinai apsirinka. Lygiai taip pat jo ir juo pasekusių kitų kalbininkų bei nekalbininkų tvirtinimas, kad Būga – tikras mokslininkas, o Jablonskis – tik praktikas, neteisingas. Šį Jablonskio sumenkinimą norėčiau, baigdamas savo pranešimą, atremti žymaus rusų kalbininko Vladimiro Toporovo nuomone apie Jablonskį. Ji buvo išreikšta man rašytame 1967 m. balandžio 18 d. laiške, kuriuo žymusis lingvistas atsiliepė į mano jam, kaip ir daugeliui įstaigų ir asmenų, privaloma tvarka nusiųstą tuometinio filologijos daktaro disertacijos autoreferatą. Tikėdamasis, kad dar neužmiršome rusų kalbos, paskaitysiu ne vertimą: : „В настоящее время ясно, что Яблонскис – не только фигура, принадлежащая литовской культуре, но и один из выдающихся деятелей европейского „лингвистического“ просвещения, суть которого – создание нового статуса общественного бытия языка („литературного“)“. Nuotraukose:
J. Jablonskis su savo anūkais (1926 m. )
Lietuvių kalbininkai Seinuose (1909 m. vasarą). Sėdi J. Šlapelis, J. Jablonskis; stovi K. Būga, J. Balčikonis
1 Čėsnys B. Krikščionybės nuopelnai mūsų tautai // Draugija,, 1938, Nr. 13-14, p. 540.
2 A. a. Prof. Jonas Jablonskis // Policija, 1930, Nr. 5(81), p. 81-82.
3 P. Skardžius. Rinktiniai raštai, t. II. – V., 1997. – P. 269 (toliau tekste SRR, tomas, puslapis).
4 J. Jablonskis. Rinktiniai raštai, t. II. – Vilnius, 1957. – P. 60 (toliau tekste JJRR, tomas, puslapis).
5 L. Bederis. Kazimieras Būga apie Joną Jablonskį // Švyturys, 1969, Nr. 12 (492), p. 15.
6 J. Balčikonis. Rinktiniai raštai, t. II. – Vilnius, 1982, p. 168 (toliau tekste JBRR, puslapis).
7 M. Durys. Jablonskis – mūsų rašomosios kalbos tėvas // Švietimo darbas, 1930, Nr. 4, p. 378.
8 P. Skardžius. J. Jablonskis // Archivum Philologicum, 1931, kn. 2, p. 7.
