MOKSLASplius.lt

Masonybės įtaka Liudviko RĖZOS asmenybei ir kūrybai

L. Rėzos 170-osioms mirties metinėms

Irena Skomskienė



Pabaiga, pradžia Nr. 16


Tęsiame straipsnį apie Prūsų lietuvių poetą Liudviką Rėzą, kuris darbais nupynė gražų vainiką lietuviškajai Mūzai iš Mažosios Lietuvos liaudies dainų.


Karo kapeliono duona apkarto, L. Rėzai vos išvydus savo studentus su ginklais vietoj knygų. Jam plyšo širdis, vos pagalvojus, kad privalės tą mielą jaunimą raginti mirti už Tėvynę. L. Rėzos sieloje niekaip nesiderino trejybė-teologas - poetas – karo kapelionas.Tą skausmą dar labiau pagilindavo naujokų ir ginklų pašventinimo ceremonijos visose bažnyčiose, pro kurias teko armijai žygiuoti. Su tokio dvasinio maišto nuodais L.Rėza keliavo su armija klampiais Varmijos žemės keliais Vokietijos link. Jis tikrai būtų palūžęs dvasiškai dar iki mūšių pradžios, jeigu ne jam nurodytų nakvynės vietų šeimininkų masonų dvasinė parama. Elbinge pas krašto tarėją von Hindenburgą, Königsdorfe pas menonitų sektos atstovą, Marienburge pas universiteto rektorių Häbllerį, Prūsų Stargrade pas vokiečių pastorių Tolkemitą. Apie juos L. Rėza rašė savo dienoraštyje. Čia savo religiniams jausmams ir apmąstymams rasdavau artimų, švelnių sielų, idėjų pasaulyje aukštai išškilusių. Atrodo, kad tik minėtų asmenybių nuramintas dvasiškai L. Rėza ir pajėgė keliauti toliau. Pakely matydamas garsių paminklų griuvėsius ir arklidėmis paverstas bažnyčias bei pilis, jis su apmaudu ir lyg koks menotyros specialistas aprašė tuos barbariškus „žygius“. Prūsų Stargrade L. Rėza buvo sužavėtas vietos turtuolių kilnumo, paaukojusių savo šeimos moterų papuošalus vardan Tėvynės laisvės, o Jastrove L. Rėza dalyvavo pamaldose, kur naujokai burtų keliu buvo atrenkami į kariuomenę. Čia jis vėl patyrė dvasinį šoką, nes jaunimo palaiminimas į mirties žygį prieš altorių jam buvo nepakeliama psichologinė riba. karaliaučiaus herbas

Pasijutęs poVokietijos padange, L Rėza pirmiausia susirado poeto Ewaldo von Kleisto (1715-1759) memorialą. Didingoje kolonoje Frankfurto mieste L. Rėza atpažino masonų simbolius ant paminklo ir neapsiriko.Vienoje piramidės pusėje buvo užrašas. „Forti musarum amico societas“ (narsiam masonų draugui). Kitoje piramidės pusėje: „Jis krito už Tėvynę – taip lėmė jo didvyriška siela“.Dar kitoje pusėje. „Čia ilsisi savo dainomis nemirtingas didis karžygis ir išminčius – Kleistas“. L. Rėzos mintys prie šio memorialo stovint buvo labai prieštaringos - jame grūmėsi karys ir poetas. Atžygiavus į Berlyną, L. Rėza buvo pakviestas į masonų sueigą, kuri buvo, anot jo, rimta humanizmo mokykla. Tokį įspūdį sudarė lektoriai, ir L. Rėza apgailestavo, kad tokio lygio kaip astronomas Bode, gaila, bet Karaliaučiuje nėra. Pamačius sudegusią šv. Petro bažnyčią, L. Rėzai kilo klausimas – kiek dar grožybių sugriaus ir žmonių aukų pareikalaus naujasis Atila - Napoleonas? Katedroje dalyvaujant karių prisaikdinimo ir ginklų pašventinimo apeigose, L. Rėzos dvasinė drama vėl sustiprėjo. Universiteto profesoriai guodėsi, kad nėra kam skaityti paskaitų, – jaunimas išėjo kariauti. Šio absurdo išgyvenimai jį draskyte draskė. Apsistodamas Bohemijos Brolių parapijose ir bendraudamas su jų lyderiais, L. Rėza buvo sužavėtas vietine šviesuomene, jų bibliotekomis ir nuoširdžiu rūpesčiu pasaulio ateitimi. Bet žinios armijoje baugino – Napoleonas jau prie Vittenbergo. 1813m ruduo buvo šiurpių karo mūšių laikas, kai prūsų jungtinės armijos pergalė prie Dresdeno ir Leipcigo nuvijo Napoleoną atgal į Prancūziją. Nakvynės tarp kalno lavonų ir prancūzų belaisvių mirtys šokant į kalnų bedugnes buvo tokie klaikūs vaizdai, jog L. Rėza kartais nebesuprasdavo, – ar tai realybė ar košmaras. Štai kur Kristus nukryžiuojamas kasdien ant visų altorių, kuriuos pastatė žmonės. Taip jis guodėsi savo Mūzai, kuri lydėjo jį visuose mūšio laukuose. Po pergalės prie Leipcigo L. Rėza liudijo istorijai, kad „jau apverstas karo vežimas ir priešas nuvytas nuo Reino“. Ir poetas klausia. „Gal pasaulio tvarka sudrebės“.

Ši masoniška L. Rėzos pozicija apeliavo į pasiteisinimą dėl karo aukų. Ta pati mintis kirbėjo ir atvijus Napoleoną į Paryžių, kai L. Rėza tapo politinio karnavalo liudininku – paryžiečiai smurtiškai griovė Napoleono skulptūrą Wendomme aikštėje ir skandavo. „Tegyvuoja Burbonai!“ L. Rėza matė, kaip neteisybė krito ant paties tirono galvos. Pasigrožėjęs visais Paryžiaus meno šedevrais jis piktinosi, jog visa tai yra karų grobis ir nepriklauso Paryžiui, nes privalo būti savo tėvynėse. Visur patirdamas bedieviškumo apraiškas, L. Rėza su didžiausiu malonumu apleido Paryžių. Čia vėl susitikęs su savo globėju W. Humboldtu, kuris dabar dirbo diplomato darbą Londone, L. Rėza vėl patyrė jo paramą – gavo leidimą nuvykti į Londoną ir rekomendaciją susipažinti su Biblijos draugijos Londone veikla. Anglijoje jis patyrė tokią sielos argaivą, jog Londonas jam atrodė lyg dangus žemėje. Trys savaitės Londone po pasibaisėtinų karo įspūdžių ir gyvenimo šiurpiose puolimo–atsitraukimo bei mirties artumo būsenose dabar, atvykus į Londoną, taip teigiamai paveikė L. Rėzą, jog stovėdamas ant Temzės kranto jis užrašė. „Mano džiaugsmas pranoko Triumfo žygio į Paryžių palaimą…, o Biblijos draugijos veikla įtikino, kad tik iš čia galima laukti naujo moralinio atgimimo, naujos žmonijos aušros.“ 1814 06 01.Kadangi karas buvo jį psichologiškai sutriuškinęs, suprantama , kad Londono masonai, Biblijos draugijos nariai, ne tik sugrąžino L. Rėzą į kūrybinį pasaulį, bet buvo pavyzdys, kaip Biblijos draugijos veikloje neapsiriboti tik religiniais interesais. Tą jis jautė ir gėrėdamasis šv. Pauliaus bažnyčios autoriaus, masono Ch. Wreno (1697-1764) darbu ir jo žodžiais – užrašu bažnyčioje „Keleivi, jei nori pamatyti mano statinį, – žiūrėk aukštyn!“Imanuelis Kantas ir Aleksandras fon Humboltas

Nuo tos akimirkos L. Rėza buvo jau kitas žmogus ir, grįžęs namo, visus savo darbus dirbo besivadovaudamas Londono masonų pavyzdžiu. Visi jo lituanistiniai darbai 1816-1834 m., tarp jų ir prūsų lietuvių dainuojamosios tautosakos rinkinys DAINOS (1825) ir K. Donelaičio poemos „Metai“ vertimas į vokiečių k. turėjo tarptautinį skambesį. O religinių raštų leidyba buvo taiki, bet atkakli. L. Rėzos kova prieš germanizavimo procesą, išvalant lietuvių lalbą nuo iki tol gausiai vartojamų germanizmų. Originali jo poetinė kūryba, t, y, 2-oji eilėraščių rinktinė „Prutena“ (1825), pagal savo tautinius motyvus yra tikra Baltijos sakmė, gražus ir vertingas įnašas į Rytų Prūsijos poeziją. Ne mažiau reikšminga L. Rėzos visuomeninė masoniškoji veikla, įtakojant visos Prūsijos jam pavaldžią dvasiškiją – pastorius, precentorius ir savo studentus Karaliaučiaus universitete. Tokia jo duoklė masonybei buvo jaučiama net po jo mirties, kai testamentu visas savo santaupas paskyrė labdarai – pastatyti beturčiams studentams bendrabutį. Tas pastatas buvo pavadintas Rezanium.

Nors Karaliaučiuje neatstatytas po karo sugriautas jo antkapinis paminklas, bet kultūros atmintis išsaugojo ne tik tą vietą, bet ir idėją ateičiai, kuri buvo išrašyta jo paties žodžiais antkapinės stelos plokštėje:Rėzos „Lietuvių dainų“ antraštinis lapas 1825 m.

„Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui“.

Ši masonybės šviesa tebėra reikšminga ir dabarčiai, ir ateičiai, todėl Mažosios Lietuvos reikalų taryba, apsvarsčiusi tą koncepciją ir jai pritarusi, kviečia visus geros valios žmones prisidėti prie L. Rėzos atminimo propagavimo tarptautiniu mastu. Tai būtų projektas – memorialas Europos tautų karo su Napoleonu epopėjai atminti. Memorialas kaip istorinis-turistinis kelias su žymekliais eitų nuo L. Rėzos gimtinės per visą Kuršių Neriją iki jo mokslo citadelės Karaliaučiuje, būtų romantiškoji kelio atkarpa, – DAINŲ KELIAS, o nuo Karaliaučiaus prasidėtų KARO KELIAS per visą Europą iki pat Paryžiaus. Detalų viso žygio maršrutą turime. Tai L. Rėzos karo meto dienoraštis, jo knyga „Žinios ir pastabos apie 1813–1814 m. karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“. Pirmoje, t. y. DAINŲ KELIO dalyje, vyrautų lietuviškam pamariui būdingi kelio žymekliai-vėtrungės, kaip to krašto tautodailės reliktai. KARO KELIO stulpai privalėtų atspindėti kiekvienos tautos, per kurią žygiavo Prūsų armija, išmonę. Vienoki kelio stulpai per buvusią Varmijos žemę (Lenkiją), kitokie – per Bohemijos kalnus (Čekiją), dar kitokie – Vokietijos ir Prancūzijos žemėse.

Rusijos teritorijoje toks maršrutas įamžintų buvusį draugišką dviejų armijų –Prūsijos ir Rusijos – žygį per šias vietoves

Brandenburgas dabar Ušakov, Balga, Vesioloje, Šventapilė, Mamontov ir Braunsberg /Branev/.

Memorialo tikslas yra sudėtingas,- ne tik pažymėti 1812 m. Europos būklę, bet ir sistemingai ugdyti Europos šalių ir čia atvykstančių turistų buvimą pasaulyje drauge. Taigi toks memorialas turi potencijos tapti orientyru visoje Žemės planetoje ir įgyvendinti masonerijos idealą, taip gražiai suformuluotą paties L. Rėzos.Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui.

Norintiems dalyvauti tokio memorialo kūrimo procese prašome rašyti Mažosios Lietuvos Reikalų tarybai/MLRT/ -,el.p.: infomlrt@gmail.com


Nuotraukose:

Karaliaučiaus herbas

Imanuelis Kantas ir Aleksandras fon Humboltas

Rėzos „Lietuvių dainų“ antraštinis lapas 1825 m.