Į mugę su glėbiu knygų

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (MELI) Vilniaus knygų mugėje 2007, kuri vyks vasario 22–25 d. Lietuvos parodų centre Litexpo pristatys pereitų metų pabaigoje ir jau šiais metais išleistų leidinių šūsnį. Jau dešimtį metų institutas leidžia reikšmingą mokslinę literatūrą. Tai ne tik Visuotinė lietuvių enciklopedija, kurios išleista jau dešimtis tomų, bet ir mokslo bei kultūros fundamentiniai leidiniai, kita enciklopedinė ir leksikografinė medžiaga, lietuvių kalbos, dvikalbiai ir terminų žodynai, vadovai ir žinynai. Nemažai dėmesio skiriama Lietuvos ir pasaulio kultūros, mokslo ir technikos paveldo veikalams, lietuvių raštijos ir etninės kultūros paminklams, taip pat mokslinei ir techninei literatūrai. Beje, institutas leidžia aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų vadovėlius, užsienio autorių mokslinius veikalus, periodinį bendrinės kalbos žurnalą Gimtoji kalba. Kai kuriuos iš naujų instituto leidinių ir pristatome Mokslo Lietuvos skaitytojams.

Pranės Dundulienės knygų serija: vaizdiniai ir simboliai lietuvių mene 

Dabar garsios etnologės Pranės Dundulienės darbai gali dar lengviau pasiekti visus, besidominčius lietuvių papročiais, šventėmis ir meno įvaizdžiais. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas išleido seriją šios tyrinėtojos knygų, skirtų svarbiems iš amžių glūdumos mus pasiekiantiems lietuvių vaizdiniams.

Knygoje Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene primenama, kad lietuvių kūryboje, mitinėje tautosakoje, apeigose, tikėjimuose, papročiuose ilgus tūkstantmečius buvo gyvi paukščių vaizdiniai, dažnai paukščiams priskiriamos fantastinės, antgamtinės savybės. Čia rašoma apie senovės lietuvių paukščius-totemus, šventuosius paukščius, su jais susijusias apeigas ir ritualus, tokių paukščių vaizdinių atspindžius liaudies ir profesionaliajame mene.

Ugnis lietuvių pasaulėjautoje – knygelė ne tik ugnies garbintojams. Joje atskleidžiama, kaip lietuviai garbino ugnį ir namų židinio deivę Gabiją, pasakojama, kaip susiformavo lietuvių namų židinio kultas, kaip ugnis susijusi su svarbiausiomis žmogaus gyvenimo akimirkomis – gimimu, santuoka ir mirtimi. Juk ilgus tūkstantmečius ištrintą iš medžio ar išskeltą iš akmens ugnį žmonės laikė nepaprasta, šventa. Toks požiūris ypač ilgai išsilaikė Vakarų Baltarusijoje ir Pietų Lietuvoje: jis buvo gyvas dar XX amžiaus pradžioje.

Knygos Akys lietuvių pasaulėjautoje skaitytojai supažindinami su mitiniais akių vaizdiniais, atspindinčiais senąją lietuvių pasaulėjautą ir atsiskleidžiančiais žodinėje bei rašytinėje kūryboje, tautodailėje, etnografijoje, religinėse apeigose. Akys minimos seniausiuose mitologijos tekstuose, apeigose, vaizduojamos mene. Lietuviai, kaip ir kitos tautos, apie akis sukūrė gausią ir įdomią tautosaką, vaizdavo jas meno kūriniuose.

Lietuvių tautosakos tyrinėtojams svarbi knyga Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. Joje siekiama parodyti lietuvių roplių kulto raidą, atskleisti jo atsiradimo priežastis, aptarti tolesnę plėtotę pagonybės ir krikščionybės laikais. Knygoje aprašomi žalčių ir gyvačių vaizdiniai senuosiuose lietuvių tikėjimuose, liaudies ir profesionaliajame mene ir literatūroje. Juk gyvūnų kultas – vienas ankstyviausių pirmykščių žmonių fantastinių vaizdinių, susiklosčiusių vėlyvojo paleolito laikais, kai žmonijos žinios apie gamtą ir gyvūnų pasaulį buvo labai menkos. Nepaaiškinami gamtos reiškiniai tapo religinių vaizdinių pagrindu. Bene anksčiausiai pirmykštis žmogus fantastiniais vaizdiniais apipynė roplius.

Verta prisiminti ir kiek anksčiau išleistą šios serijos knygą Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Joje nuosekliai aprašomos visos kalendorinės lietuvių metų šventės. Remdamasi gausiais etnografinėse ekspedicijose surinktais duomenimis, taip pat istorijos šaltiniais, tautosaka, autorė išsamiai aptaria kalendorinių švenčių papročius, apeigas, personažus, atskleidžia švenčių kilmę, jų ryšį su gamta, žemės darbais, parodo jų prasmę ir reikšmę lietuvio doroviniam gyvenimui.

Šios serijos knygelės yra labai patogaus skaitytojui, nedidelio formato, patraukliai išleistos, gana gausiai iliustruotos meninių simbolių nuotraukomis ir paveikslais.

Zanavykų šnektos žodynas: jau trečias tomas

Tai trečiasis, paskutinis Zanavykų šnektos žodyno tomas. Į žodyną pateko žodžiai ir sakiniai, užrašyti ekspedicijose, surinkti pačių zanavykų, užfiksuoti didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. Žodyne yra užfiksuota didelė dalis šnektos leksikos, jos vartosenos pavyzdžių ir kitos svarbios informacijos. Tai labai svarbu, nes šiuo metu tarmės, veikiamos žiniasklaidos ir bendrinės kalbos, sparčiai keičiasi. Daug senų tarmiškų žodžių traukiasi iš vartosenos. Keičiasi kartos ir nebelieka tikrųjų tarmės atstovų.

Žodyne pateikiama vakarų aukštaičių kauniškių tarmės zanavykų šnektos leksika. Šis darbas atspindi bendrinės kalbos pamatu tapusios šnektos leksinę ir gramatinę sistemą, iš dalies ir fonetikos ypatybes, todėl pravers bendrinės kalbos kilmės aiškintojams, tarmių ir bendrinės kalbos santykių tyrėjams, visiems, kurie domisi vakarų aukštaičių dvasiniu paveldu. Zanavykų šnektos žodynas parengtas pagal išsamiųjų tarminių žodynų principus: į jį dėti visi iš gyvosios kalbos ir rašytinių šaltinių surinkti žodžiai, jie iliustruoti užrašytais sakiniais.

Pirmas šio žodyno tomas išėjo 2003 m., antras – 2004 m.

Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius

Pernai išleista solidi Stasio Vaitekūno monografija Lietuvos gyventojai Per du tūkstantmečius, kurioje analizuojama Lietuvos gyventojų demografinė raida per du tūkstančius metų. Lietuvos gyventojų skaičius ir jų demografinė bei socialinė sudėtis amžių tėkmėje nuolat kito dėl įvairių kataklizmų ir permainų, karų, epidemijų ir pandemijų, ekonominių bei politinių sukrėtimų. Į tretįjį tūkstantmetį Lietuva atėjo kaip nepriklausoma valstybė, gyventojų skaičiumi lenkdama kai kurias Europos valstybes, bet vis vien pagal šį rodiklį priklausanti mažų valstybių grupei. Lietuvių tautos ir jos identiteto išsaugojimas šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių valstybės ir pačių žmonių uždavinys. Dėl to labai svarbu žinoti kuo daugiau apie savo šalies gyventojus. Šioje S. Vaitekūno monografijoje didžiausias dėmesys skiriamas gyventojų skaičiui, jų demografinei ir tautinei struktūrai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesniais laikais. Aptariami gyventojų nuostoliai epidemijų, karų ir okupacijų metais, žmonių tremtys, deportacijos, emigracija.

Detaliai aprašoma XX–XXI a. gyventojų raida, jų skaičius, amžiaus sudėtis, gimstamumas ir mirtingumas, dabartinės šeimos problemos, santuokos ir ištuokos, gyvenimo trukmė, religijos, žmogiškieji ištekliai, jų kiekis ir kokybė, vidaus migracijos, gyventojų tankumas ir koncentracija atskiruose rajonuose, miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Išsamiai aptariama Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos – baltarusiai, čigonai, karaimai, latviai, lenkai, rusai, totoriai, ukrainai, žydai. Taip pat aprašomos gyventojų prognozės, tautos raidos problemos. Skiriama visiems besidomintiems Lietuvos gyventojais.