Kad gyva būtų istorinė ir tautinė savimonė

XXIV tarptautinė mokslo istorijos konferencija Taline

Spalio 8–9 d. Talino technikos universitete vyko XXIV Tarptautinė Baltijos šalių mokslo istorijos konferencija „Historiae Scientiarum Baltica 2010“. Daugiau kaip prieš 50 metų Rygoje pradėtosios konferencijos vyksta kas treji metai paeiliui vienoje iš Baltijos šalių miestų – Rygoje, Vilniuje, Tartu arba Taline. Prie šių konferencijų organizavimo ištakų stovėjo baltijiečių forumo idėjos ugdytojai – įžymūs profesoriai, tokie kaip medikas Paulas Stradinis (Pauls Stradins), pirmąją konferenciją organizavęs 1958 m. Rygoje, Tartu universiteto rektorius F. Klementsas, astronomas ir žymus mokslo propaguotojas Paulius Slavėnas, 1950 m. įkūręs ir daug metų puoselėjęs Lietuvos mokslo istorikų bendriją. Verta pažymėti, kad Pirmojoje konferencijoje dalyvavo garbūs Lietuvos profesoriai: V. Lašas, V. Girdzijauskas, S. Biziulevičius.

Vėliau iš šių mokslininkų estafetę perėmė jaunesnės kartos atstovai – žymus mokslo istorikas Janis Stradinis, organinės chemijos srityje tapęs pasaulinio masto figūra, geodezijos inžinierius Janis Kletniekas (Kletnieks), mokslo istorikas ir filosofas Juozas Algimantas Krikštopaitis. Būtina prisiminti ir aktyviuosius ankstesnių konferencijų dalyvius: Estijos, Latvijos mokslo autoritetus – prof. Heino Eelsalu (1930–1998), istoriką prof. Karl Siilivask, prof. A. Kalninį ir jau paminėtus Lietuvos mokslo autoritetus. Priminsime, kad buvęs Tartu universiteto rektorius prof. Jaako Aaviksoo, iki š. m. spalio 9 d. ėjęs Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidento pareigas, dabar užimantis dar ir Estijos krašto apsaugos ministro pareigas, prisidėjo prie XXIV konferencijos organizavimo ir jos sėkmės.

Be Baltijos valstybių šiemet Mokslo istorikų ir filosofų konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš Prancūzijos, Suomijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos. Dėl įvairių priežasčių negalėjo atvykti į programą įtrauktų pranešimų autoriai iš Vokietijos, JAV ir Irano.

Apie mokslo istorijos konferencijos darbą ir ateitį „Mokslo Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius kalbasi su konferencijos organizacinio komiteto pirmininku prof. dr. Peteriu MIURSEPU (Peeter MŰŰRSEPP) ir konferencijos programos komiteto nariu prof. dr. Juozu Algimantu KRIKŠTOPAIČIU. Prof. dr. P. Miursepas dėsto filosofiją Talino technikos universitete, o iki 2008 m. buvo privataus universiteto Audentis rektorius.
Prof. dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis yra Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos prezidentas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausiasis darbuotojas.

　O kodėl neįtraukus Suomijos?

Mokslo Lietuva. Naudodamasis proga pirmiausia noriu padėkoti Jums, profesoriau Peteri Miursepai, kaip konferencijos organizacinio komiteto pirmininkui, už suteiktą galimybę Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ atstovui žurnalisto teisėmis dalyvauti šioje konferencijoje. Kaip Jūs, gerbiamasis profesoriau, apibūdintumėte šios konferencijos skirtumus, o gal panašumus su vykusiomis konferencijomis?

P. Miursepas. Esminių skirtumų gal ir nėra. Šios konferencijos formatas nusistovėjęs per metų metus, tad labai panašus į anksčiau vykusių. Gyvenimas kaskart pasiūlo ir naujų dalykų, keičiasi kai kurių sekcijų pavadinimai, suprantama, ir pranešimų temos. Kartais tai priklauso nuo konkrečių mokslininkų pageidavimų, gal net nuo renginio vietos ir organizatorių interesų. Antai nuo organizatorių priklauso, ar į konferencijos programą bus įtraukiama mokslo filosofijos sekcija. Tokia sekcija buvo 2001 m. programoje konferencijai vykstant Tartu mieste ir 2006 m. Vilniuje, ji taip pat įtraukta į šios konferencijos programą.

Viena naujovių ta, kad pranešimui skiriama ne 10 ar 15 minučių, kaip kad būdavo anksčiau, bet 20 min. Tiek laiko turėtų pakakti ne tik perteikti temą, iškelti problemą, bet ir argumentuoti savo kaip tyrinėtojo poziciją.

ML. Gal organizatoriai buvo tokie apdairūs, kad numatė kurie pranešėjai neatvyks?

P. Miursepas. Taip buvo visada, tikriausiai bus ir ateityje. Pranešimų tezės paprastai rašomos prieš keletą mėnesių ar net prieš gerą pusmetį iki konferencijos, o per tą laiką įvyksta daugybė nenumatytų atvejų. Į šią konferenciją keletas jaunų mamyčių po gimdymo negalėjo atvykti. Keičiasi žmonių darbo vietos arba dėl ekonominės krizės darbdavys negali paremti konferencijos dalyvių. Žodžiu, visada iškyla įvairių trukdžių, bet dauguma pranešėjų vis dėlto sugeba atvykti.

Pradedant 2008 m. Rygoje vykusia konferencija vis daugiau susimąstoma, ar verta apsiriboti konferencijomis vien Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje? Gal reikėtų išplėsti jų geografiją, įtraukiant į organizatorius ir Suomijos mokslo istorikus? Žinoma, tai pirmiausia priklausys ir nuo pačių suomių, ar jie susitars tarpusavyje ir norės tokias konferencijas organizuoti. Pailgėtų konferencijų rengimo vietų rotacija, būtų ir kitų privalumų, pavyzdžiui, taptų platesnės nagrinėjamų temų ir problemų erdvės, atsirastų daugiau palyginamojo tarptautiniu mastu aspekto. Tokią mintį puoselėjame ir mėginsime apsvarstyti Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asamblėjoje, kuri vyks prieš uždarant šią konferenciją.

Svarbu pabrėžti dar vieną dalyką – tai mūsų narystę tarptautinėse organizacijose. Ligi šiol tarptautinėje veikloje dalyvaujame kaip Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija. Tai įgalina mokėti mažesnius nario mokesčius. Per 20 nepriklausomybės metų mūsų trys valstybės spėjo įveikti gan ilgą raidos ir pokyčių kelią, tad dabartinė padėtis nepalyginama su ta, kurią išgyvenome 1990-aisiais ar 1993-aisiais metais, nežiūrint net pastaraisiais metais mūsų šalis ištikusios krizės.

 

Vienybės išsaugojimo svarba

ML. Bijau, kad profesorius J. A. Krikštopaitis esamą padėtį gali vertinti kiek kritiškiau. Bent jau Lietuvos mokslo istorikų padėtį. Juk ir į šią konferenciją dauguma atvyko savo lėšomis, mokslo institucijos neįstengia arba nelabai linkusios finansiškai paremti jų dalyvavimą.

Juozas Algimantas Krikštopaitis. Didesnio gerėjimo nematau, bet prof. P. Miursepo mintims pritariu. Tik norėčiau pasitikslinti, kaip Jūs, profesoriau, įsivaizduojate mūsų stojimą į Europos mokslo istorijos organizaciją? Gal į pasaulinę organizaciją (sąjungą) mums derėtų registruotis kaip trijų Baltijos šalių asociacijai ir kiekvienai šaliai veikti atskirai – kaip trims šios asociacijos komitetams, atstovaujantiems savarankiškiems Latvijos, Estijos ir Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų interesams? Tada turėtume prisistatyti kaip Baltijos šalių asociacija (Baltic Association), o ne valstybių (Baltic states) asociacija.

P. Miursepas. Pritariu tokiam modeliui, žinoma, jeigu tokiomis sąlygomis būtume priimti. Pasiūlytą idėją apsvarstysime šios konferencijos asamblėjoje ir jeigu būtų pritarta, bandysime įgyvendinti. J. A. Krikštopaitis. To reikalo net nereikia „įgyvendinti“, nes oficialiuose Tarptautinės organizacijos struktūros dokumentuose kiekvieno mūsų valstybės mokslo istorikus vienijančio darinio vadovybė dabar funkcionuoja kaip Nacionaliniai tarptautinės organizacijos komitetai. Man keista, kad bandoma šiuos reikalus suvelti. Ką darysi – visuomet atsiranda tuščios vietinių vadukų ambicijos, iškreipiančios esminius dalykus.

ML. Ar bus bandoma išlaikyti Baltijos mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos idėją, tai yra bendrumo idėją? Neišsiskirstysime po savo kertes?

P. Miursepas. Manau, kad tai esminė idėja, kurią būtina išsaugoti.

J. A. Krikštopaitis. Svarbu mūsų pačių pozicijas suderinti dar prieš asamblėją. Blogiausia, jei asamblėjoje kiltų nevaisingų diskusijų, vedančių į smulkmenų nagrinėjimą.

(Asamblėjoje išryškėjo paminėtas smulkmeniškumo veiksnys – Red. pastaba).

ML. Ar nebus taip, kad estai, kurie jaučiasi per vieną ar du žingsnius priešakyje, sieks didesnio savarankiškumo ir tuomet norint tarptautinėje veikloje išsaugoti Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociaciją kils sunkumų.

P. Miursepas. Nemanau, kad akademinėje veikloje mes, estai, būtume labai išsiveržę į priekį. Priešingai, manome, kad iš lietuvių kaip tik galėtume daug ko pasimokyti.

J. A. Krikštopaitis. Ekonomikoje, finansų bei racionalių sprendimų srityje Estija veikiausiai mus lenkia, bet jeigu palygintume visumą, man regis, būtų panašus vaizdas.

 

Atsargių optimistų žingsniais

ML. Sprendžiant iš to, kas gerbiamųjų profesorių pasakyta, galima suprasti, kad mūsų trijų Baltijos šalių dalyvavimas tarptautinėje erdvėje būtų naudingas mokslo istorikams ir filosofams, padidintų ypač jaunų mokslininkų motyvaciją toliau gilintis į šios srities tyrinėjimus. O ką manote apie naujo jauno kraujo pritekėjimą į Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacijos veiklą?

P. Miursepas. Man atrodo, kad to jauno kraujo turime nemažai ir šioje konferencijoje. Užtenka pažvelgti į dalyvių veidus. Matau gan daug jaunų pranešėjų.

ML. Lygindamas pranešėjus iš Lietuvos, kuriuos mačiau 2008 m. Rygoje ir šioje konferencijoje, turiu pripažinti, kad jaunų naujų veidų ne itin daug.

J. A. Krikštopaitis. Kasmet Vilniuje rengiame tradicines mokslo istorijos ir filosofijos konferencijas „Scientia et historia“ ir turiu pastebėti, kad jaunų veidų ten nedaug, tačiau teigiami postūmiai nors ir lėti, bet jau pastebimi. Gal Estijoje pastebite geresnę tendenciją?

P. Miursepas. Gan jauną pranešėjų delegaciją šį kartą atsiuntė suomiai, jaunėja ir estų mokslo istorikų gretos.

ML. Įprasta džiaugtis, kad dalyvauja daugiau jaunų mokslininkų, bet ne mažiau svarbu išsaugoti ir brandaus amžiaus mokslo istorikų branduolį. Kaip vertinate šį vyresniosios kartos patirties perimamumą tarp mokslo istorikų? Ar suvokiama šio perimamumo svarba?

J. A. Krikštopaitis. Tradicijos perimamumas – būtinas veiksnys, bet ne viskas klostosi taip, kaip norėtume. Pernelyg didelis atotrūkis tarp mano kartos mokslo istorikų ir tos, kuri baigė studijas, apsigynė disertacijas jau nepriklausomybės laikais. Kitais idealais gyvena jaunoji karta, kuri jau nelabai linkusi gilintis į mokslo istorijos dalykus. Mat istorija prasideda nuo jų atsiradimo dienos. Iki tol – vien griuvėsiai. Jiems svarbiau pelningi, greitai ir be vargo, pasiekiami dalykai.

P. Miursepas. Įžvelgiu problemą, bet aš vis dėlto atsargus optimistas. Jaunimas Estijoje pamažu įsitraukia į mokslo istorikų gretas. Nežinau, kaip yra Lietuvoje. Esu tikras, kad jaunų istorikų kasmet daugėja ir jūsų šalyje, tačiau ar tie jaunieji sugebėjo atvykti kad ir į šią konferenciją.

J. A. Krikštopaitis. Visus jaunuosius mokslo istorikus pažįstu, bet optimistu būti negaliu. Lietuvoje neturime oficialios mokslo istorijos doktorantūros. Viename universitete magistrantūra buvo pradėta ir gyvavo penkerius metus, tačiau neišliko, mat universitetui parūpo savo vietiniams tikslams panaudoti jau patvirtintą programą: ją deformavę ir iškreipę esmę, įterpė fakulteto dėstytojų kvalifikacijai parankesnę kitos krypties programą. Kai nėra ugdymo sistemos, jaunimas neturi stimulo ir net tinkamų sąlygų rinktis mokslo istoriko kelią.

 

Tad kas rengs mokslo istorikus?

ML. Kaip mokslo istorikais tampama Estijoje? Ar yra šios krypties tyrinėtojų rengimo programos, kokia nors sistema? O gal tai vyksta spontaniškai?

P. Miursepas. Mokslo istorikų rengimo sistema – svarbus klausimas, bet tokios Estijoje mes taip pat neturime. Jauni tyrinėtojai spontaniškai, kartais visai atsitiktinai, ateina į šios krypties tyrinėjimus.

ML. Mūsų trys valstybės jauniems, pradedantiems mokslo istorikams nėra geros mamos, veikiau pamotės. Norintis rinktis mokslo istoriko kelią išlieka savotiškas visuomenininkas: nori tuo užsiimti – užsiimk, bet iš valstybės ar savo institucijos didesnės paramos nesitikėk. Tuo labiau, nelauk, kad pagal šį veiklos profilį būsi įdarbintas.

P. Miursepas. Deja, man tenka sutikti su tokiu apibūdinimu. Manau, turime siekti, kad padėtis keistųsi.

J. A. Krikštopaitis. Aš pasakyčiau griežčiau: būtų naivu tikėtis paramos iš „aukštesnių instancijų“, kai valstybės egzistencijos realybėje viskas yra nugrimzdę į korupcijos liūno dugną. Dabartinis pasaulis – individualių iniciatyvų ir užmojų arena, kurioje viešpatauja jėgos prioritetai.

ML. Ir kas tuos pokyčius turėtų daryti?

P. Miursepas. Pirmiausia universitetai. Su Tartu universiteto kolegomis bandėme tartis, kad gal jau laikas kurti bendrą valstybinį centrą, kuris jungtų filosofijos, mokslo istorijos metodologijos tyrinėjimus. Reikėtų pradėti nuo atskirų tyrinėjimų, vėliau nuo mokslo istorikų magistrantūros, dar vėliau ir nuo doktorantūros.

ML. Puiki mintis, bet kur tie parengtieji mokslo istorikai bus įdarbinti?

P. Miursepas. Tai esminis klausimas. Dalis jų galėtų dirbti universitetuose arba žiniasklaidoje.

J. A. Krikštopaitis. Panagrinėjęs JAV ir Prancūzijos studijas, drįstu teigti, kad mokslo istorijos, mokslo filosofijos, mokslo sociologijos absolventai produktyviai reiškiasi kultūros baruose ir diplomatinių tarnybų institucijose bei kitose struktūrose, kur yra reikalingas platus akiratis, humanitarinis išsilavinimas, derinamas su konkrečiu darbu. Ten jie vertinami ir laukiami. Tačiau noriu grįžti prie doktorantūros reikalų. Kasmet Lietuvos universitetuose ginamos mokslo filosofijos daktaro disertacijos, bet apsigynusieji dažniausiai pasuka į filosofinių tyrinėjimų kryptis. Bandžiau į šią problemą gilintis ir paaiškėjo, kad mokslo filosofijos doktorantūrą paprastai pasirenka pretendentai be bazinio pasirengimo konkrečioje mokslo srityje, todėl labai greitai pajunta, kad gilesniems tyrinėjimams pasirinktoje mokslo kryptyje jiems nebeužtenka pamatinių žinių. Tada ir kyla pagunda užsiimti spekuliatyviniu filosofavimu. Pastebiu, kad net Vilniaus universitetas šios situacijos pakeisti nesiruošia, nes manoma, kad mokslo filosofija turi užsiimti tik „grynieji“ humanitarai. Jie tai ir daro, slysdami paviršiumi; tad giliau skverbtis į problemą nepavyksta. Geriausiu atveju, „maigo“ pripažintų mokslo istorijos klasikų darbus, mėgindami dar kažką aptikti išvagotuose ir jau nualintuose dirvonuose.

P. Miursepas. Labai teisingi pastebėjimai, bet pirmiausia patys universitetai turėtų ieškoti, kaip išbristi iš šios klampynės. Estijos universitetai turi gan plačią autonomiją, patys gali spręsti, pagal kokias studijų programas rengti specialistus. Tarkim, universitetai gali iškelti reikalavimą į mokslo filosofijos magistrantūrą priimti tik turinčiuosius gamtos ar technikos mokslų bakalauro laipsnį ar panašiai. Manau, kad Talino technikos ar kiti Estijos universitetai gali parengti gerą mokslo istorikų doktorantūros programą ir priimti doktorantus pagal tam tikrus specifinius kriterijus. Tačiau valstybė tokios specialybės rengimo veikiausiai nefinansuos.

ML. Nefinansuos, kadangi nemato, kaip sugrįš į šių specialistų rengimą įdėtos lėšos.

P. Miursepas. Būtent. O kad atsirastų norinčiųjų savo lėšas investuoti į gaunamą mokslo istoriko specialybę, taip pat būtų sunku patikėti. Tai ne verslo, ne finansų srities ar teisės specialybė, kur lėšos, įdėtos į studijas, gali sugrįžti. Štai ir visa problema.

J. A. Krikštopaitis. Tenka tik apgailestauti, kad intelektualiai nebrandus verslas nesuvokia, kad plataus horizonto ir gilaus išsilavinimo asmenys yra ne tik kūrybingi žmonės, bet ir inovacijų autoriai, galintys potencialiai tapti labai naudingais ir „pelningais“ darbuotojais.　

Istorinę savimonę susiejo su tautiniu tapatumu

ML. Grįžkime prie prasidėjusios konferencijos. Kaip ir ankstesniais metais, ir šį kartą vyrauja medicinos istorijai skirti pranešimai. Suprantu, tai tradicija, mus pasiekianti nuo šių konferencijų pradininko prof. Paulo Stradinio laikų.

J. A. Krikštopaitis. Medicinos istorija populiari Latvijoje ir tai neabejotina Paulo Stradinio įtaka. Lietuvoje tai taip pat gan populiari tyrinėjimų kryptis, bet nepalyginama su populiarumu Latvijoje. Pastebėtina, kad XX a. pradžioje ir Latvijoje, ir Lietuvoje pirmieji ryškesni mokslo istorijos atstovai buvo būtent medikai. Gamtos mokslų atstovai į mokslo istorijos tyrinėjimus ryžtingiau įsitraukė tik XX a. antroje pusėje.

ML. Matyt, tai lėmė didesnis gydytojų materialinės padėties stabilumas ir visa tai kėlė didesnį pasitikėjimą savo jėgomis?

J. A. Krikštopaitis. Būdami geriau apsirūpinę materialiai medikai galėjo daugiau dėmesio skirti ir humanitariniams dalykams, savarankiškai gilintis į kitas sritis. Gydytojai aktyviai pasireiškė ir tarp pirmųjų tautinių valstybių kūrėjų. Medikai buvo aplenkę kitų sričių inteligentus; jiems neblogai sekėsi istorinę savimonę susieti su tautiniu tapatumu.

ML. Tačiau ar tokia gydytojo atsakomybė prieš tautą, visuomenės interesą, kuriuos pastebime gydytojų Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos asmenybėse, taip pat ir Paulo Stradinio veikloje, lygiai taip pat lengvai aptinkama ir dabarties medikų nuostatose? Ar nenulemia pernelyg pragmatiški, kartais ir merkantiliniai interesai?

J. A. Krikštopaitis. Visuomenėje, tame tarpe ir medikų profesinėje veikloje, vis mažiau humanizmo. Tai problema, kurios šių dienų tikrovėje neišspręsime.

 

Inžinierius Estijoje be darbo nesėdi

ML. Kokį vaidmenį šiandieninėje Estijoje atlieka Talino technikos universitetas? Juk neatsitiktinai šio modernaus universiteto Ekonomikos fakultete ir vyksta XXIV Tarptautinė mokslo istorijos ir filosofijos konferencija.

P. Miursepas. Tarybiniais metais Talino technikos universitetas pagal studentų skaičių buvo didžiausia Estijos aukštoji mokykla. Dabar didesnis Tartu universitetas, bet viena svarbiausių šalies aukštųjų mokyklų išlieka Technikos universitetas. Mūsų konferencija vyksta didžiausiame šiame universitete Ekonomikos fakultete. Fakultetas buvo įsteigtas 1940 m., visai neseniai minėjome jo 70-metį, o šis pastatas pastatytas prieš porą metų.

Prieš 15 metų buvo įsteigtas Socialinių mokslų fakultetas, bet socialiniai mokslai universitete buvo plėtojami ir anksčiau. Juk ekonomika ir verslas taip pat priklauso socialiniams mokslams. Jeigu prieš Antrąjį pasaulinį karą tai buvo tik technikos universitetas, tai dabar čia studijuojami ir gamtos bei socialiniai mokslai, nors pagrindą sudaro technikos ir technologijos mokslai.

ML. Ar inžinieriaus profesija Estijoje laikoma prestižine? Apskritai, kaip vertinama?

P. Miursepas. Aukštai vertinama, bet tai nereiškia, kad neturime problemų. Inžinierių parengti galima tik turint gerus matematikos, tiksliųjų mokslų pagrindus. Deja, nėra paprasta rasti gabių jaunuolių, gerai įsisavinusių matematiką ir norinčių studijuoti inžinerijos mokslus. Tai viso pasaulio problema, nes ir išsivysčiusios šalys norinčius studijuoti inžineriją studentus kviečiasi iš Indijos, Kinijos ir kitų Azijos šalių. Jaunimas Vakaruose nebenori „krimsti“ sunkių mokslų.

ML. Ar Estijoje specialistas su inžinieriaus diplomu gaus darbo?

P. Miursepas. Inžinierius be darbo nesėdės. Poreikis net didesnis, negu sugeba parengti mūsų aukštoji mokykla. Apskritai, turintiems aukštojo mokslo diplomą bedarbystė Estijoje negresia.

ML. Lietuvoje visi universitetai ir dauguma kolegijų ėmė rengti vadybininkus. Prikepė tiek, kad jie neturi darbo ir dirba atsitiktinius, o dar kiti priversti ne pagal specialybę darbo ieškotis užsienyje.

P. Miursepas. Tokia problema egzistuoja ir Estijoje, jauni žmonės dažnai negali rasti darbo pagal specialybę. Tačiau sociologiniai tyrimai rodo, kad įgijęs aukštąjį išsilavinimą žmogus daug greičiau prisitaiko prie darbo rinkos poreikių.

 

Lūkesčiai

ML. Šioje konferencijoje nematyti Talino technikos universiteto studentų, nors koridoriuose jų labai daug. Studentams neįdomu?

P. Miursepas. Visur iškabinti skelbimai, tad norintys gali ateiti. Studentų neagitavome, nes nedaug naudos iš to, kad nesidomintys pasiklausys vieno ar kito pranešimo. Geriausia būtų, kad patys studentai, jeigu jiems įdomu, susirastų.

J. A. Krikštopaitis. Organizuojant konferenciją Vilniuje buvome iškabinę skelbimus, kviečiančius studentus apsilankyti jų studijuojamų dalykų istorijai skirtose konferencijos sekcijose. Jokio efekto – studentai liko abejingi. Analogiškas vaizdas ir gamtos ar inžinierinių disciplinų konferencijose. Tai grynai studentiško gyvenimo ypatybės apraiška. P. Miursepas. Tiesą sakant, studentai nesidomi jokiomis konferencijomis, išskyrus tas, kurios tiesiogiai siejasi su jų studijuojamu dalyku.

ML. Ko laukiate iš šios, jau 24-osios mokslo istorijos konferencijos?

P. Miursepas. Visų pirma, tikimės, kad bus išsaugota šių konferencijų rengimo tradicija, išliks tęstinumas. Tikiuosi, kad bus įdomių diskusijų, kurių metu išgirsime ir naujų idėjų.

J. A. Krikštopaitis. Man atrodo, kad kiekviena tokia konferencija dalyvaujančius jaunus mokslo istorikus skatina drąsiau vykti ir į kitas tarptautines konferencijas.

P. Miursepas. Esame numatę išleisti šios konferencijos pranešimų leidinį, tad vien tezėmis, kurias gavo dalyviai, nepasitenkinsime. Kreipsimės į dalyvius, kad jie pagal savo pranešimus parengtų mokslinius reikalavimus atitinkantį straipsnį. Visų straipsnių išspausdinti nesugebėsime, bet apie 15-20 pasistengsime. O į internetą įdėsime visus, taip pat ir nepatekusius į leidinį straipsnius.　

Minties horizonto plėtimas

ML. Ir pabaigai norėtųsi išgirsti apie šių konferencijų veteranus, kurie jaučia pareigą ir būtinybę į šias konferencijas atvykti, nežiūrint solidaus amžiaus ir kartais iškylančių sunkumų.

P. Miursepas. Visi vyresnieji organizatoriai ir dalyviai, su kuriais teko bendradarbiauti ar susipažinti šiose konferencijose, ačiū Dievui, dar gyvi, aktyvūs. Pirmiausia tai pasakytina apie prof. Janį Stradinį ir prof. Juozą Algimantą Krikštopaitį. Visada būsime dėkingi savo pirmtakams ir jų darbų tęsėjams už tai, kad tokias konferencijas pradėjo rengti ne pačiais geriausiais mūsų tautoms laikais. Jie davė pradžią puikiai tradicijai, kurią stengsimės tęsti ir tvirtinti nauja patirtimi. Manau, kad esame pajėgūs nuostabią tradiciją išsaugoti ir toliau plėtoti.

J. A. Krikštopaitis. Turime būti dėkingi vyresniosios kartos mokslininkų plejadai, kuri po II-ojo pasaulinio karo regėjo, kaip mūsų tautos atsidūrė imperijos gniaužtuose, tapo kolonizacijos aukomis. Tos asmenybės politikoje nieko negalėjo pakeisti, tačiau suvokė ypač svarbų dalyką: puoselėjant susidomėjimą mokslo istorija, galima bent jau išsaugoti Baltijos tautų istorinę ir tautinę savimonę, humanitarinę kultūrą, vadinasi, nutiesti tiltą į gilesnę ir dar ne visai tolimą mūsų tautų praeitį. Minėtas pastangas vertinčiau kaip minties horizonto plėtimą, kaip tautinės savimonės stiprinimą, virtusius tam tikra pasipriešinimo režimui forma, leidusia tomis sąlygomis išlikti. 　

ML. Dabar jau nebeturime kam priešintis ir kur plėsti horizontą?

J. A. Krikštopaitis. Deja, turime. Patekome į globalių įvykių pinkles; pati mūsų tautų egzistencija išlieka labai panaši į tą, kurią jau buvome išgyvenę. Manau, kad mokslo istorijos bei filosofijos tyrinėjimai, o ypač istorinės ir politinės patirties analizė, gali ir privalo padėti įsisamoninti labai svarbius dalykus: išmokti ne tik išlikti, bet ir veikti globaliame, pasakyčiau, jau ekstremalių situacijų, verpete.

Štai kodėl mokslo istorijos ir filosofijos konferencijos, kurių dalyviai nagrinėja savos valstybės ir pasaulio patirtis, išlieka labai svarbios. Žinoma, jeigu esame apsisprendę siekti, kad mūsų nacionalinės valstybės ir ateityje gyvuotų ne tik kaip lietuviško, estiško, latviško tapatumo pavyzdžiai, bet ir kaip jo šaltiniai. Tik taip galėsime prisidėti prie Europos kultūros lobyno sankaupų. Baltijos šalių konferencijos, ugdančios tokią sampratą, būtent ir susieja tris mūsų tautas.

P. Miursepas. Visiškai pritariu ir prisidedu prie šių Krikštopaičio žodžių.

 

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

---

Nuotraukose: