Kraštovaizdžio archeologija
Kraštovaizdžio archeologija. Kas tai yra ir kokias galimybes teikia tyrinėtojams
Su archeologais Valdemaru ŠIMĖNU ir Gintautu VĖLIUMU kalbėsimės apie mūsų krašte ganėtinai naują tyrinėjimų kryptį – kraštovaizdžio archeologiją. Pašnekovai yra tarp tų dvylikos šalies archeologų, kurie nuo 2008 m. vykdo projektą „Kultūrinio kraštovaizdžio raida archeologijos ir gamtos mokslų duomenimis „ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS“. Projekto vadovas yra V.Šimėnas, vykdytojai – Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universitetas ir Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas. Projektą, pagal prioritetinę kryptį „Tautinio identiteto išsaugojimas globalizacijos sąlygomis“, finansavo Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas (dabar Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondas). Projekto vykdymas artėja prie pabaigos, tad įmanomi tam tikri apibendrinimai.
Projekte siekta išskirti būdingiausius Lietuvos kraštovaizdžio mikroregionus, nustatyti ir ištirti dažniausius raidos dėsningumus bei sudaryti kompiuterinę archeologinę duomenų bazę – skaitmeninį archeologinį žemėlapį. Kartografiškai moderniomis ir tiksliausiomis priemonėmis buvo fiksuojami archeologijos paveldo kompleksai ir pavieniai objektai, tirta jų vieta gamtinėje aplinkoje. Taip siekta rekonstruoti paveldo objektus palikusių bendruomenių veiklą, jų gyvensenos modelius, pasaulėžiūros elementus. Pastarieji atskleidžiami tyrinėjant gyvenamųjų vietų, laidojimo paminklų ir kulto objektų tarpusavio ryšį. Projekte buvo analizuojamos apgyvendintų vietų telkimosi priežastys, priešistoriniai demografijos procesai, tradicijų raida. Buvo tiriama mikroregionų vidinė sandara istorinių apgyvendinimo vietų kūrimosi procese, gamtinių sąlygų įtaka žmonių gyvensenai ir pačių gyventojų poveikis aplinkai.
Trumpai apie pašnekovus. Humanitarinių mokslų daktaras Valdemaras Šimėnas yra Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas, praeitoje kadencijoje buvęs instituto Mokslo tarybos narys. 1994 m. apgynė daktaro disertaciją „Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje I m. e. tūkst. viduryje“. Pagrindinė darbovietė – Lietuvos istorijos institutas, Archeologijos skyrius, kuriame V. Šimėnas yra vyresnysis mokslo darbuotojas. Nuo 1993 m. dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 2001 m. tapo docentu, tiesa, pastaraisiais metais paskaitas skaito daugiau kaip valandininkas. Taip pat dėsto ir Klaipėdos universitete. Yra Lietuvos istorijos instituto ir Klaipėdos universiteto jungtinės doktorantūros komiteto narys. Šiuo metu yra dviejų doktorantų disertacijų mokslinis vadovas.
V. Šimėno mokslinių interesų kryptys: baltų genčių istorija, etnogenezė, tautų kraustymosi periodas, prūsų archeologija, archeologinių tyrinėjimų istorija. Tyrinėjo archeologijos paminklus Lietuvos pajūryje, Nemuno žemupyje, Rytų Lietuvoje. Tirti objektai: Dvyliškio pilkapynas, Jašiūnų pilkapynas, Kiauleikių kapinynas, Kreivėnų kapinynas, Vidgirių kapinynas, Šereitlaukio gyvenvietė, Pryšmančiai ir kiti. Parašė monografijas „Užmirštieji prūsai“ (kartu su Vladimiru Kulakovu, 1999 m.), „Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje I m. e. tūkstantmečio viduryje“ (2006 m.), taip pat ir kitas knygas.
Humanitarinių mokslų daktaras Gintautas Vėlius yra Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas. Jo pedagoginio darbo stažas nuo 1995 m. Nuo 2001 m. dėsto Vilniaus universitete Istorijos fakultete. 2001 m. apgynė daktaro disertaciją „Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV amžiuje“ (mokslinis vad. V. Šimėnas). Vilniaus universiteto docentas. Jo disertacija išleista atskira monografija. Archeologinių tyrinėjimų kryptys: baltų gentys vėlyvajame geležies amžiuje, laidojimo paminklai ir pomirtinio pasaulio suvokimo raida Viduramžių Lietuvoje, krikščionybės ir pagoniškų papročių sąveikos raida baltiškajame regione. Tyrinėjo šiuos paminklus: Kernavės XIII–XIV a. kapinyną, Karmazinų, Popų-Vingelių pilkapynus, Žygimantiškių medžio anglies degyklą ir kitus. 
Vien muziejiniai daiktai visuomenės jau netenkina
Mokslo Lietuva. Jeigu garbieji pašnekovai neprieštaraus, tai pradėsime nuo tam tikro įsibėgėjimo. V. Šimėno knygos „Užmirštieji prūsai“ bendraautoris prof. Vladimiras Kulakovas Vilniaus universitete prieš keletą metų vykusioje archeologų konferencijoje apgailestavo, kad Karaliaučiaus krašte yra atrasta labai daug archeologinės medžiagos, ji užfiksuota, bet neapdorota, reikiamai neaprašyta, neapibendrinta ir net nepaviešinta. Išvada tokia, kad archeologų girnos sukasi tuščiai?
V. Šimėnas. Tai sena problema. Manau, dažnas kolega pagalvoja, ar ne tuščiai dirbame? Dar amžiną atilsį doc. Pranas Kulikauskas, daugelio Lietuvos archeologų mokytojas, sakė: reikia susėsti ir dirbti prie muziejuose sukauptos ir saugomos medžiagos – visai archeologų kartai užteks darbo… . Tačiau muziejuose saugomi daiktai, o visuomenė jau prašo kitko – poreikiai kinta. Norint juos patenkinti reikia naujų tyrimų, kurių metodai taip pat keičiasi.
Štai kad ir Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas. Jame apskritai nauji tyrimai, kasinėjimai nepageidautini – pats rezervato statusas įpareigoja. Tačiau pasaulio archeologijoje atsiranda naujos sąvokos, užsienio šalyse labai populiari tapo kraštovaizdžio archeologija, kai archeologinių tyrimų duomenis bandoma susieti su gamta, konkrečiu kraštovaizdžiu. Atsirado tokie nauji terminai kaip socialinė archeologija, kai svarbiausias dėmesys kreipiamas į populiaciją. Todėl taip išplito gyvosios archeologijos renginiai, išpopuliarėję ir Lietuvoje – Kernavėje, Trakuose.
Šiandien keičiasi ir archeologo darbo prasmė, kartais ne vien dėl kasimo dirbame. Atsirado naujos programos, pavyzdžiui, geografinės informacinės sistemos (GIS), kurias labai vaisingai gali panaudoti ir archeologai. Sėdėdamas kabinete archeologas jau gali parašyti puikų darbą, tarkime, apie Žemaičių piliakalnių gynybinę sistemą. Turint tam tikrus duomenis pagal izogipsių sistemą, galima išnagrinėti, kokie objektai matyti iš vieno ar kito piliakalnio, suvesti piliakalnio duomenų bazes į sistemą, paskaičiuoti matomumo kampus, atrasti pagrindinius, pagal kuriuos matyti toliausiai. Bet tai daugiau teoriniai išvedžiojimai.
ML. Prakalbote apie analitinę archeologiją. Nežinau, ar išvis tokią sąvoką naudoja archeologai, gal besiklausant kažkaip nuo liežuvio galo išsprūdo. Jei nevykusi, tai iškart pamirškime. Kartu kyla klausimas: ar archeologai į atskiras tyrinėjimo kryptis specializuojasi pagal taikomus metodus? O gal ir toliau išlieka universalais, savotiškais archeologijos enciklopedininkais? Viską padarote patys – nuo A iki Z?
V. Šimėnas. Tarybiniais metais Lietuvos archeologai plėtojo etnogenezės tematiką, tad, kaip sakydavo habil. dr. Rimutė Rimantienė, reikėjo išmanyti viską „nuo paleolito iki glavlito“. Turėdavai suvokti labai ilgo periodo procesus. Dabar gal tam tikros temos ir susmulkėję. Tas pats kalbininkų ar geografų darbuose. Ir tai labai jaučiama, todėl kartais pasigendame platesnio atskirų sričių mokslininkų požiūrio.
ML. Kai sakote „platesnio požiūrio“, tai ką turite mintyje?
V. Šimėnas. Ne vien archeologijos, bet ir gamtos mokslų žinojimą. Beveik kiekviename moksle būna periodai, kai gilinamasi grynai į savo nagrinėjamos temos periodą, bet ateina metas, kai tenka telktis ir kitų tyrinėjimo krypčių ar net sričių duomenis, skirtingus tyrinėjimo metodus. Taip yra kalbotyroje ir archeologijoje. Pribręsta būtinybė susieti atskirų krypčių ar sričių duomenis, daryti drąsesnes išvadas, antraip nesuprasime vieni kitų ir pačių procesų.
ML. Ar šiandien vieni kitus suprantate? Pavyzdžiui, istorinės kalbotyros atstovus, geografus, botanikus, su kuriais archeologams juk tenka bendradarbiauti.
V. Šimėnas. Su kalbininkais ir apskritai filologais iškyla bene mažiausiai problemų. Su kalbininkais gal daugiausiai ir bendradarbiaujame. Turime nemažai bendrų darbų su gamtininkais, daugiausia tai akmens amžiaus tyrinėjotai. Palaikome ryšius su geologais. Tradiciškai naudojame radiokarboninių tyrimų metodą, tyrinėjame žiedadulkes. Savo tyrimams tuos metodus, tik gal mažesne apimtimi, taikydavome ir seniau.
Atgal – į muziejus
G. Vėlius. Tenka pritarti minčiai, kad laikas atsisukti daugiau į muziejus, pajudinti juose saugomus archeologinio paveldo dalykus. Naudinga vykdyti tyrimus ne vien gamtoje, bet ir muziejuose, nes iškilo poreikis kontekstualizuoti tirtus paminklus. Jų ištirta begalė – kapinynų, piliakalnių ir kitų objektų. Bet kol kas visa tai tėra kaip atskiri informacijos šaltiniai, iliustruojantys patys save. Konteksto – gamtinio, istorinio, tiriamojo meto aplinkos – dažniausiai nežinome. Jei ir žinome, tai tik teoriškai ir nedaug.
ML. Pavyzdžiui, archeologiniuose sluoksniuose aptiktos medienos rievės. Išsamiau patyrinėjus, galima padaryti išvadas apie tyrinėjamo meto klimatą ir jo pokyčius, gal ir kitus gamtinius vyksmus. Bet gal archeologams tai varginantis darbas, juk dendrochronologų turime nedaug?
G. Vėlius. Medžių rievės suteikia neįkainojamą informaciją. Pagal jas galima metų tikslumu pasakyti, kada medis buvo nupjautas, pastatytas tiriamas pastatas.
V. Šimėnas. Dendrochronologinis metodas gan produktyviai naudojamas, ypač miestų archeologijos darbuose. Pavyzdžiui, Klaipėdoje archeologas Jonas Genys ir jo kolegos (archeologas Mindaugas Brazauskas šia tema yra parašęs disertaciją) patys tą metodą įsisavino ir naudoja. Daug yra padėjęs Kauno botanikos sodo Dendroklimatochronologijos laboratorijos įkūrėjas ir vadovas habil. dr. Teodoras Bitvinskas. Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėtojai yra susidarę savo dendrochronologines skales ir daro reikšmingus darbus. Bet reikia turėti mintyje, kad pajūrio ir likusios Lietuvos klimatas gerokai skiriasi, todėl tenka daryti atskiras skales. Tai specifinis ir daug laiko reikalaujantis darbas, todėl negalime naudoti kokiame nors Vokietijos ar Lenkijos regione sudarytos dendrochronologinės skalės.
Europoje vasarą praūžusios audros aktualizavo svarstymus apie gana staigius klimato pokyčius. Praeityje, o ypač per archeologų tyrinėjamus laikus, tokių ir dar didesnių klimato pokyčių buvo daugybė. Žinome askirus klimato pokyčių periodus mezolite, kai žmonės gyveno nuolat šiltėjančio klimato sąlygomis: tai preborealis (8-7 tūkst. m. pr. Kr.), borealis (7-6 tūkst. m. pr. Kr.) ir atlančio pradžia (6-3 tūkst. pr. Kr.). Neolite iki indoeuropiečių pasirodymo Lietuvos kraštovaizdį veikė atlantis. Vėlyvojo neolito ir žalvario periodo žmonės gyveno subborealio (3 tūkst.-500 m. pr. Kr.) klimato sąlygomis, o geležies amžiaus pradžia atitiko subatlančio pradžią. Tie klimato pakitimai turėjo didelės įtakos žmonių gyvensenai. Dažnai su atšilimu kito jūros vandens lygis.
ML. Kraštovaizdis ir klimatas – tai neatsiejama. Koks pasekmės ir priežasties ryšys?
V. Šimėnas. Apie klimatą ir kraštovaizdį dažnai mąstome remdamiesi šių dienų sampratomis, matome mišką ir manome, kad jis ten augo per amžius. Užtektų panagrinėti dvarų planus prieš Valakų reformą ir po jos, kad įsitikintume, kiek miško iškirsta, kiek išaugo naujo. Su kiekvienu istorinės ar ekonominės raidos pasikeitimu, valdžios kitimu keitėsi ir kraštovaizdis. Keitėsi valdymo sistema, kito ir kraštovaizdžio ribos. Apskritai valdymo sistema, kintančios nuosavybės ribos visada formavo dvarų ribas, taigi, ir kraštovaizdį. Kretingos rajone galima pamatyti buvusių žemdirbystės laukų ribas žyminčias akmenų eiles – tai senosios žmonių veiklos barų ženklai. Kartais panašius ženklus galima aptikti miškuose, kurie tose vietose užaugo ar užauginti daug vėlesniais laikais. Dažnai neįsivaizduojame, kaip smarkiai yra pakitusi mūsų aplinka, kraštovaizdis. Tai labai įdomios tyrinėjimų temos, kurios mūsų šalyje visai nevykdomos.
ML. Kraštovaizdį suvokiame kaip žmogaus gyvenamąją aplinką, jo išteklius, ūkinės, ekonominės veiklos padarinius ir socialinio gyvenimo padarinius. Bet kartu negalima apeiti ir estetinės krašotviazdžio vertės.
V. Šimėnas. GIS programose yra pateikiamos žmogaus racionalios veiklos paklaidos. Teoriškai atlikta išvada, kad žmogaus praktinė veikla išplinta maždaug 5 kilometrų spinduliu nuo jo gyvenamosios vietos. Toliau darosi neracionalu net žvejoti ar grybauti.
Antai prie upės yra didesnių judėjimo galimybių, o prie aukštesnio kalno ar pelkės žmogaus veiklos ir judėjimo galimybės sumažėja. Užsienio šalyse minėtus dalykus tyrinėja kraštovaizdžio archeologija, kuri yra gamtos mokslų dalis. Pasaulyje kraštovaizdžio tyrimo darbuose, gan toli pažengta, bet mes tų rezultatų vis dar nepritaikome, dažniausiai nelabai net ir žinome, kokios informacijos galėtume gauti.
ML. Kur šio atsilikimo priežastys? Menkos mūsų tyrinėtojų spėkos?
G. Vėlius. Sakyčiau, kad per menkos buvo mūsų techninės galimybės. XXI amžius – tai modernių technologijų laikai. Sukurti būdai, padedantys informaciją susieti su geografine aplinka. Turime atitinkamas kompiuterines programas, trumpai tariant, GIS – geografines informacines sistemas, leidžiančias informaciją susieti su geografine erdve. Tampa įmanoma rekonstruoti praeities kraštovaizdį.
Visuminės aprėpties svarba
ML. Vis dėlto paveldo dalykų nepadaugės, net jei sudarysime labai gerą GIS sistemą. Kur glūdi šios sistemos svarba, taigi ir prasmė? Vienas teatro korifėjus jaunus aktorius skatino galvoti apie savo darbo „viršuždavinį“. Kur archeologai šiuo atveju mato savo „viršuždavinį“?
G. Vėlius. Pasakyčiau, kad siekiame visuminio proistorės matymo. Tam tikrų epochų visuminis matymas – tai labai svarbu ir atveria dideles perspektyvas įvairių sričių tyrinėtojams.
ML. Bet kol kas, ar tai nebus daugelio mūsų mokslo sričių Achilo kulnas? Ir ne tik mokslo. Visuminio matymo trūksta ekonomikos, politikos, kultūros srityse – kokią sritį bepaimtume.
V. Šimėnas. Dažnai archeologai straipsnius rašo archeologams, ir niekas daugiau jų neskaito. Įsigilina į baltų sages, suranda kokį nors naują tipą, parašo kelis straipsnius apie du žiedus, rastus skirtinguose regionuose ir šiems tyrinėjimams skiria savo gyvenimus. Iš tiesų, archeologams tai gal ir svarbu, parodo ryšius tarp tautų, bet reikėtų ir platesnio apibendrinamojo pobūdžio darbų, kurie padėtų susieti skirtingas kultūras, epochas ir t. t.
Mano kaimynas, matematikas, prašo, kad duočiau jam bent literatūros sąrašą, kad pasiskaitęs suprastų, kas vyko tais senais laikais. Pradeda skaityti apie akmens amžių ir sako: žinai, tie gremžtukai mane jau pribaigė... Jis nesupranta proceso prasmės, kurią būtent archeologai iš tų gremžtukų ir turėtų atskleisti. Nesugebame perteikti proceso, visuminės istorinės ar priešistorinės raidos, ryšio su kitais regionais.
ML. Ar archeologas būtinai turi būti kartu ir įtaigus rašytojas, sugebantis perteikti epochos kvapą, dvasią, žmonių jausmus ir mintis? Bet idealia prasme, gal nepakenktų į tuos specifinius straipsnius įlieti ir humanitarinio ar kūrybinio prado? Kaip manote, ar archeologas turi tapatintis su labai įtaigiais kūrėjais kaip Sigitu Geda, Gintaru Beresnevičiumi?
V. Šimėnas. Sigitas Geda archeologų darbams yra parašęs recenzijų, pavyzdžiui, Lietuvos pajūrio kapinynų tema. Apie religinę baltų reformą, pasaką „Eglė – žalčių karalienė“ G. Beresnevičius yra pateikęs tokių įžvalgų, iki kurių mes, archeologai, nesugebėjome prisikasti. Iš tikrųjų, yra apie ką pamąstyti. Kartais kitų sričių kūrėjas daugiau ir giliau pamato, negu tos tyrinėjimų srities specialistas.
O štai buvęs muzikos mokytojas, dabar istorikas Arvydas Norkūnas yra parašęs keletą archeologinių knygų: „Aisčiai“, „Gentinė lietuvių tauta rytuose“, „Galindai“ ir kt. Su malonumu perskaitau, nes jo visai kitas mąstymas. Muzikai, matematikai siekia priežasties ir pasekmės sąsajų, jiems rūpi išsiaiškinti ir tai puiku. Mes, archeologai, dažnai pasitenkiname konstatavimu, kad įvyko vienas ar kitas dalykas, bet užmirštame pasiaiškinti, kodėl įvyko – gamtos pokyčiai ar kitos priežastys tai sukėlė. Todėl, įvykių nesusiejus su platesniu priežasčių kontekstu ir kyla problemų.
Ir profesionalai kartais nesusišneka
ML. Gal reiktų skirti akademinę ir švietėjiškąją veiklą,kuri yra daugiau visuomeninio, komunikacinio pobūdžio?
G. Vėlius. Teko susidurti su man pačiam gan netikėta problema. Bandėme renovuoti Kernavės archeologijos muziejaus ekspoziciją, išsikėlėme lyg ir paprastą uždavinį: vizualizuoti Kernavės slėnį, piliakalnius ir visą gražų kraštovaizdį trimis esminiais priešistorės ir istorijos momentais – akmens amžiaus, romėniškojo ir viduramžių laikotarpių. Piešėme gyvenvietę, aplinką ir paaiškėjo, kad tai, kas atrodė paprasta ir savaime suprantama iš tiesų yra labai sudėtinga. Pradėję gilintis į archeologų mokslinius darbus susidūrėme su pažiūrų ir nuomonių įvairove. Vieni gyvenamuosius būstus įsivaizdavo buvus stulpinės konstrukcijos, kiti – gal jau rentinės. Vieniems atrodė, kad sodybų galėjo būti 20, kitiems regėjos, kad buvo tik trys. Vienų tyrinėtojų nuomone, laukai tęsėsi iki horizonto, o kitų vaizduotėje buvo tik minimalūs laukų ploteliai.
ML. Kodėl toks profesionalų nesusikalbėjimas?
V. Šimėnas. Dėl to, kad išankstinė nuomonė trukdo suvokti naują informaciją ir daryti teisingas išvadas. Ji susiformavusi iš senesnių darbų, bet nesusimąstoma, kad reiktų remtis naujausiais duomenimis. Savo studentams sakau: klausykitės manęs, bet jeigu mano nuomonę ar vadovėlines tiesas paneigsite – suteiksite tik džiaugsmo. Svarbu kritiškai mąstyti, nes duomenys dažnai vieni kitiems prieštarauja. Buvo metas, kai kritiškai galvoti buvo baiminamasi: jeigu autoritetas parašė, tai taip ir sakykime. Autoritetas dažnai slegia, o moksle tai pavojingas dalykas.
G. Vėlius. Lietuvos archeologija ilgą laiką buvo orientuota į etnogenezės problematiką, daiktus, jų tipus, t. y. tipologiją, o aplinka, kasdienybė, pragyvenimo šaltiniai, ištekliai – antraeiliai dalykai. Visa tai galima sieti ir su to meto politine situacija, nes tuo metu etnogenezės klausimai buvo labai svarbūs, per juos buvo galima atskleisti savastį.
V. Šimėnas. Tarybiniais metais sekta F. Engelsu, ir nors deklaruotas dėmesys šeimos, giminės raidos tyrimams, paaiškėjo, kad senųjų bendruomenių socialiniais klausimais nieko ir neturime ištyrę. Engelsas parašė ir kitaip interpretuoti buvo neįmanoma, nes išeitų kad kasiesi po istorinio materializmo pagrindais.
ML. Klasikų kenksmingumas pasireiškia tuo, kad jie nekritikuojami, jais pernelyg pasikliaujama.
V. Šimėnas. Šiuos dalykus nagrinėjame savo projekte „Kultūrinio kraštovaizdžio raida archeologijos ir gamtos mokslų duomenimis“. Pati tema pasaulyje nėra nauja. „Archeologinio kraštovaizdžio“ terminas (vok. „Siedlungsarchäologie“, pažodinis vertimas „apgyvendinimo archeologija“) pirmą kartą panaudotas jau 1911 m. žymaus vokiečių archeologo Gustavo Kossinos darbe (jis gimė ir augo Tilžėje). Rytų Prūsijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą archeologas Herbertas Jankūnas (Herbert Jankuhn, 1905–1990) rašė straipsnius apie Kuršių marių krantų linijas ir archeologijos paminklų išsidėstymą Klaipėdos krašte. Būtent jis tą išsidėstymą siejo su gamtinėmis sąlygomis, buvusiu aukštesniu marių vandens lygiu, parodė, kad tie paminklai tam tikru atstumu nutolę nuo dabartinių marių vandens. Prieš karą H. Jankūnas buvo Kylio universiteto archeologijos muziejaus mokslo darbuotojas, paskui direktorius. Domėjosi Rytų Prūsijos archeologija, karo metais tyrinėjo vikingų Haithabu (Šlėzvige) gyvenvietę. Po karo už bendradarbiavimą su naciais kuriam laikui nušalintas nuo pedagoginės veiklos. Daugelio monografijų, taip pat archeologijos vadovėlių aukštosioms mokykloms autorius. 1977 m. parašė monografiją „Einführung in die Siedlugsarchäologie“ („Įvadas į apgyvendinimo archeologiją“).1983 m. Lenkijoje išverstas ir išleistas jo vadovėlis lenkų kalba „Wprawowadzenie do archeologii osadnictwa“. H. Jankūnas Getingeno mokslų akademijos, Švedijos mokslų akademijos ir Austrijos mokslų akademijos narys. Šlėzvigo muziejuje saugoma jo Semboje ir Tilžės apylinkėse surinkta archeologinė medžiaga. 
Dabar Kernavėje dirbantis ir mūsų projekte dalyvaujantis archeologas Rokas Vengalis parašė disertaciją apie senųjų gyvenviečių archeologiją. Buvau per disertacijos gynimą kaip oponentas, ir mane nustebino, kad mūsų jaunoji archeologų karta yra paveikta anglosaksų. Jų teoriniuose darbuose ir vadovėliuose teigiama, kad ši tyrinėjimų kryptis gimė Amerikoje, nors iš tikrųjų Lietuvos pašonėje, Rytprūsiuose.
ML. Seniau pasiduodavome klasikams, dabar anglosaksams.
V. Šimėnas. Vokiečiai su amerikiečiais ginčijasi, kam turėtų priklausyti tos tyrimų krypties pradininko prioritetas. Minėti vokiečių archeologų darbai Rytprūsiuose prasidėjo maždaug antrajame XX a. ketvirtyje. Bet kuriuo atveju tai siejama su Kuršių marių kranto linijos ir archeologinių paminklų išsidėstymu Klaipėdos krašte, skandinaviškos prekyvietės Kaupo-Viskiautų apylinkėse (Otto Kleemanno darbai Kuršių Nerijos pietvakarinis galas). Nebent paaiškėtų, kad seniausių tos krypties amerikiečių darbų mes nežinome. Po karo Vokietijoje tos krypties darbai buvo priblėsę, daugeliui archeologų buvo uždrausta dėstyti aukštosiose mokyklose, tačiau praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje tie tyrinėjimai atgimė. Dabar jie pasaulyje labai populiarūs, o Švedijoje skiriamos net specialybės – archeologija ir archeologinis kraštovaizdis. Pastarosios krypties specialistai rengiami gamtos fakultetuose, tad išeitis jiems – gamtinės sąlygos. Tačiau staiga susidomima, kodėl kur nors Gotlando saloje keliai susieina į vieną tašką, nors jokios būtinybės nematyti. Pradedama ieškoti priežasties, pritaikomi archeologų tyrinėjimų metodai, kasinėjama vietovė ir išsiaiškinama, kad ten, po žeme, esama vikingų gyvenvietės pėdsakų. Gyvenvietės seniai nebėra, apie ją nieko nežinoma, o kelių struktūra išliko.
ML. Lietuviška Jankūno pavardė Lietuvos archeologus jei ir ne įpareigotų imtis tos tyrimų krypties, tai bent turėtų sudominti.
V. Šimėnas. Klaipėdiečiai imasi tų tyrinėjimų. Klaipėdos universiteto rektorius archeologas Vladas Žulkus visada buvo linkęs į kraštovaizdžio archeologiją. Neatsitiktinai Vladas Žulkus ir Libertas Klimka parašė knygą „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“. V. Žulkus rašė straipsnius apie tarpgentines teritorijas ir kt. Šlėzvigo-Holšteino žemėje, kur dirbo H. Jankūnas veikia Baltijos-Skandinavijos archeologijos centras (Zentrum für Baltische und Skandinavische Archäologie), kuris puikiai bendradarbiauja su Klaipėdos universitetu. Didžia dalimi iš bendradarbiavimo su vokiečiais gimė mokslo darbų leidinys „Archaeologia Baltica“, kurį dabar leidžia Klaipėdos universitetas.
Per savo projektą ieškodami partnerių pamatėme, kad ir mums geriausia bendradarbiauti su Baltijos–Skandinavijos archeologijos centru, Kylio universitetu, Šlėzvigo-Holšteino žemės muziejumi. Visus juos vienija, darbus koordinuoja ir finansuoja Šlėzvigo-Holšteino žemės muziejaus fondas. Mūsų atliekami darbai visiškai sutampa su minėtų įstaigų vykdomomis programomis ir tikslais. Todėl jau dabar, kaip partneriai, esame įtraukti į naujai vokiečių paruoštą ilgalaikį (18 metų) projektą. Belieka sulaukti teigiamo Vokietijos valdžios atsakymo. Kernavė minėtame projekte būtų prestižinis objektas.
G. Vėlius. Bendradarbiaujame su vokiečiais, Kernavėje jie atliko georadarinius matavimus prietaisu, kuris fiksuoja tam tikras magnetines anomalijas po žeme. Prietaisas reaguoja ne tik į metalą, bet ir į akmenis, geležies lydymo krosnelę, didesnes duobes, laužaviečių pėdsakus, net į seniau perkastą žemę. Kernavėje tokia tyrimų metodika labai aktuali, nes tai rezervatas, UNESCO saugomas paveldo objektas, tad plataus masto archeologiniai kasinėjimai ten neleistini. Rekomenduojama naudoti neardančius, nedestruktyvius metodus. Gauname informaciją tiksliai pririštą prie geografinės koordinačių sistemos, tad centimetro tikslumu žinome kur ir kokiame gylyje galima tikėtis radinių. Skaitmeniniame žemėlapyje kiekviena anomalija pavaizduojama grafiškai.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Ledo slinktys pavasarėjant
Valdemaras Šimėnas su vokiečių archeologu
Gintautas Vėlius ir Valdemaras Šimėnas „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje
Archeologas Herbertas Jankūnas (1905–1990)
1931 m. Jankūno straipsnio apie Kuršių marių kranto linijas iliustracija
Archeologas Herbertas Jankūnas (antras iš kairės) su darbininkais
