MOKSLASplius.lt

Įtvirtinantis Klaipėdos krašto atminimą leidinys

Arnoldas Piročkinas 



Per kančias ir vargus 1918 m. susikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei apibūdinti visai tiktų lietuviška patarlė: Vienas galas dega, kitas svyla. Ištisus du dešimtmečius rytuose kraujavo negyjanti Vilniaus žaizda, o vakaruose tvinko Klaipėdos krašto votis. Šiandien, kada po tragiškų kataklizmų likimas galiausiai daugmaž palankiai išsprendė šiuos skaudulius, vis dėlto tų dviejų šalies galų dar negalim pamiršti. Be kitų dalykų, juos nuolat primena keli mūsų mokyti, tik nieko neišmokę intelektualai, kurie, vadovaudamiesi kažkokiomis neaiškiomis intencijomis, skuba smerkti anų metų Lietuvos vyriausybių ir visos tautos vieningas pastangas laimėti kovą dėl Vilniaus ir Klaipėdos. Visuomenę klaidinantiems tų „laisvosios minties“ ar „laisvosios moralės“ skelbėjų kėslams iškraipyti XX amžiaus istoriją sėkmingą atkirtį duoda, be kitų, ir Mažosios Lietuvos reikalų taryba. Kas bent kiek domisi Klaipėdos krašto problemomis, tikriausiai su įdomumu ir nauda yra turėjęs savo rankose iš daugelio jos leidinių bent vieną knygą. Štai dabar tokiems skaitytojams norisi pristatyti neseniai išleistą vertingą Tarybos leidinį – Mažoji Lietuva: Lietuvininkų kovos / sudarytojas Vytautas Šilas. – Vilnius: Adrena, 2010. – 151 p. Knygai išleisti lėšų skyrė 1914 m. gegužės 17 d. Poderiškių k. (buvęs Garliavos valsč.) gimęs A. Regis. Beveik trys ketvirtadaliai jo ilgo gyvenimo (mirė 2007 m. rugpjūčio 20 d. Čikagoje) buvo susiję su JAV, kur jis atsidūrė 1939 m. žurnalo „Naujoji Romuva“ komandiruotas į Niujorke vykstančią Pasaulinę parodą. Įvairioje ir aktyvioje jo veikloje mums šiuo kartu labiausiai įsidėmėtinas sėkmingas pirmininkavimas Mažosios Lietuvos rezistenciniam sąjūdžiui (nuo 1990 m.).

Pristatomas leidinys – tai devynių autorių vienuolikos rašinių ir pluošto įvairių organizacijų pareiškimų Klaipėdos krašto klausimu rinkinys. Leidinio apžvalgą vertėtų pradėti nuo M. Lietuvos organizacijų ir veikėjų autentiškų liudijimų Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva ginče, paneigiančių lengvapėdišką versiją, kad 1923 m. įvykiai dėjęsi be klaipėdiškių, – kad tai buvusi vien Lietuvos valdžios organizuota ir realizuota akcija. Kalbų paplitimas Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje (žemėlapis)

Pačių lietuvininkų pastangos susijungti su D. Lietuva išryškėjo dar tada, kai Lietuvos valstybė nebuvo, galima sakyti, atkurta, kai buvo tik atkūrimo deklaracija ir radosi pirmosios, silpnutės politinės ir karinės užuomazgos. Tada didlietuviai neįstengė daryti kokios įtakos mažlietuviams. Tokią padėtį neginčijamai rodo 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje prasidėjęs lietuvininkų susirinkimas, kuris iš karto įsteigė Prūsų lietuvių (vėliau – Mažosios Lietuvos) tautinę tarybą ir paskelbė atsišaukimą „Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!“. Šis atsišaukimas, perrašytas dabartiniu lietuvišku raidynu, publikuojamas apžvelgtoje knygoje (p. 9–11). Po dviejų savaičių, lapkričio 30 d., Tilžėje Prūsų Lietuvos tautinė taryba išplatino deklaraciją, paprastai vadinamą Tilžės Aktu. Jame, pasirašytame 24 aktyviųjų lietuvininkų, įsakmiai pabrėžiama: „Atsižvelgdami į tai – […], kad mes lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes, remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos.“ Šio dokumento, išspausdinto jau po Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva viename atviruke ar plakate, faksimilė puošia knygos viršelio paskutinį puslapį, taip pat p. 71.

Dalis šio Akto signatarų kiek apibūdinama Vytauto Šilo straipsnyje „Tilžės Akto signatarai“ (p. 52–83). Vytautas Grubliauskas straipsnyje „Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktui – 90“ (p. 64–68) ir Vytautas Šilas antrajame savo rašinyje „Tilžės Akto istorinė prasmė“ apibūdina įvairias šio Akto atsiradimo aplinkybes ir jo tolesnę įtaką Klaipėdos krašto politinei raidai. Tuo metu, kai Lietuva įnirtingai kovojo su į jos nepriklausomybę pasikėsinusiais bolševikų pulkais, lenkų legionais ir bermontininkų daliniais, 1919 m. sausio 9 d. trisdešimt M. Lietuvos patriotų kreipėsi į sąjungininkų atstovus ir JAV prezidentą Vilsoną. Tai buvo Paryžiuje šaukiamos Taikos konferencijos, kuri turėjo spręsti Vokietijos imperijos valdomų svetimų sričių likimą, išvakarės. Lietuvininkų atstovai, iš esmės imant, tai konferencijai adresavo raštą „Nuolankus prašymas Lietuvių Prūsijoje gyvenančių į Sąjungininkų valdžias bei į poną Prezidentą Vilsoną“. Šis svarbus dokumentas skelbiamas išspausdintame šioje knygoje Algirdo Antano Gliožaičio straipsnyje „Rytprūsių lietuvių kreipimasis į sąjungininkų valdžias“ (p. 77–79).

Įdomu ir svarbu atkreipti dėmesį, kad tarp šiuos visus atsišaukimus pasirašiusių lietuvininkų buvo ne vien gimę ir augę dabartiniame Klaipėdos krašte – lietuviškiausioje M. Lietuvos dalyje, bet ir nemaža iš Tilžės, Ragainės ir net Gumbinės apylinkių, kaip antai: Mikas Banaitis, Emilis Bendikas, Valteris Didžys, Mikelis Reidys, Jonas Vanagaitis. Tad ir šioje M. Lietuvos dalyje, esančioje kairiajame Nemuno krante, labiausiai suvokietintoje, dar buvo gyva lietuviška dvasia.Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariai ir jų padėjėjai. Sėdi iš kairės: V. Šaulinskis, J. Lėbartas, M. Jankus, J. Vanagaitis; stovi: S. Darius, A. Ivaškevičius Aivas, A. Marcinkevičius, J. Pronskus. Trūksta VMLGK narių J. Strėkio ir M. Labrenco

Atkaklieji mūsų intelektualai, beatodairiškai plaukiantys vokiečių nacionalistų srovėje, galėtų sakyti, jog tokių lietuvininkų būta nedaug. Iš tikrųjų atsišaukimus pasirašydavo vienas kitas apsisprendęs lietuvininkas, kilęs iš kairiajame Nemuno krante esančios M. Lietuvos dalies. Tačiau, viena, visas deklaracijas pasirašo nedidelis skaičius žmonių. Antai po Lietuvos nepriklausomybės Aktu 1918 m. vasario 16 d. parašus padėjo vos 20 Lietuvos Tarybos narių. O antra, kai sprendžiamas atbundančios ir savo žemes renkančios tautos teritorijos klausimas apskritai nėra toks lemiamas dalykas pasiryžusių kovoti už savo tautos istorines teises skaičius. Tokiais atvejais teritorijos „dalybos“ retai kada vyksta plebiscito keliu. Versalio sutartimi be jokio plebiscito nuo Vokietijos buvo atskirtos tam tikros sritys Lenkijai ir Prancūzijai. Po II pasaulinio karo be plebiscito Lenkijai teko dar daugiau Vokietijos žemių. Jeigu būtų vykęs plebiscitas, ar šiandien egzistuotų Izraelio valstybė? Niekas neorganizuoja plebiscito dėl kurdų tautos apsisprendimo kurti valstybę. Pagaliau grįžkime į XIII amžių: kokį „plebiscitą“ surengė kryžiuočiai, grobdami prūsų ir vakarų lietuvių genčių gyvenamas sritis? Tad aimanavimai, kad 1923 m. Klaipėdos kraštas buvęs be plebiscito prijungtas prie Lietuvos, neturi nei istorinio, nei tų dienų juridinio pamato. Ilgus amžius trukęs prievartinis srities atplėšimas nuo tautos kamieno nepanaikina tautos istorinės teisės ją susigrąžinti. Čia lemiamas veiksnys – jėgų santykis.

Aptariamame leidinyje yra žymaus anų laikų M. Lietuvos veikėjo, Tilžės Akto signataro ir vieno iš 1923 m. sukilimo vadovų Erdmono Simonaičio „Atsiminimai iš 1923 – 1925 metų“ (p. 43–51). Jie nušviečia lietuvininkų būklę, kai buvo skelbiami minėti atsišaukimai, o paskui ir rengiantis 1923 m. sausio akcijai. Vokiečiai, atidžiai sekę lietuvininkų tautinį judėjimą, į minėtas deklaracijas, raginančias jungtis su D. Lietuva, reagavo labai piktai. „Visi jie, – rašo E. Simonaitis, – nuo dešiniųjų iki komunistų, vadino mus išdavikais „Verräteriais“, nors Vokietijos Vyriausybė buvo priėmusi Vilsono punktus, kad visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę“ (p. 44). Spaudoje kilo įnirtinga kampanija prieš lietuvininkus. To neužteko: „Pradėjo daužyti veikėjų langus, o kriminalinė policija nuolat darydavo kratas, ieškodama medžiagos iškelti bylai dėl krašto išdavimo. Mažosios Lietuvos Tarybos viešas veikimas tokiomis aplinkybėmis buvo neįmanomas. 1919 m. sausio mėnesį turėjome savo darbą nutraukti. Gailius išvažiavo studijuoti. Mes, iš karo grįžusieji, nusprendėme griebtis kardo. Tam tikslui buvo sudarytas Žemaičių batalionas, į kurį įstojome Vanagaitis ir aš. Atsirado ten ir Dr. Didžys, už ką jam iškėlė vokiečių teisme bylą Įsrutyje“ (p. 45). Suprantama, dėl represijų baimės nemaža lietuvininkų pasitraukė iš tautinio judėjimo.

Tačiau čia verta įsidėmėti E. Simonaičio nuorodą, kad vokiečių keršto grėsmė ryžtingųjų lietuvininkų neatbaidė „griebtis kardo“, jei negalima kovoti plunksna ir žodžiu. Atsiminimuose pateikiami faktai leidžia mums sakyti, kad 1919 m. beprotiškai atrodžiusi tų klaipėdiškių idėja ginklu įvykdyti Klaipėdos krašto sujungimą su Lietuva buvo lemiamas veiksnys, kuris ilgainiui privertė Lietuvos vyriausybę 1923 m. sausyje rengti karinę akciją. Apsisprendimo būta nelengvo. Apie sunkumą galima spręsti iš tokio atsiminimų epizodėlio: „Vienas atsakingiausių asmenų, – rašo E. Simonaitis, – man pareiškė, kad 99 proc. galįs garantuoti, kad sukilimas nepasiseks. Dalyvius pakars, ir jų šeimos bus nelaimingos. Mano atsakymas: jeigu tik ir vienas nuošimtis yra galimybės kraštą išvaduoti, tai rizikuosime. Šiaipgi šis kraštas bus amžinai žuvęs. Po ilgų vargų teko susitarti. Kartais reikia sunkesnių kovų turėti su saviškiais, negu su priešu,“ – 1923 m. pradžios nuotaikas apibendrino ryžtingasis lietuvininkas.

Vokiečių nacionalistais pasekusių mūsų vargo istorikų teiginiui, kad Klaipėdos kraštą Lietuva okupavusi, svarų atkirtį duoda dr. Albertas Juška straipsniu „1923 metų sausio 15-oji Klaipėdos krašto okupacija?“ (p. 88–95). Ypač įtaigūs skyreliai, kuriuose apžvelgiamos nacių įvykdytos represijos, dėl kurių skaudžiai nukentėjo daug klaipėdiškių, kai Klaipėdos kraštas 1939 m. buvo „teisėtai“ (šį kartą plebiscito niekas nepasigenda!) atplėštas nuo Lietuvos. Kai kuriuos teisinius Klaipėdos krašto priklausomybės Lietuvai ir Vokietijai aspektus nagrinėja dr. Dainius Žalimas straipsnyje „Absurdiška kalbėti, kad Lietuva okupavo Klaipėdos kraštą“ (p. 97–102). Tik ar pasieks tuos vargo istorikus straipsnį baigiantis palinkėjimas: „Palinkėčiau ir kai kuriems istorikams, ieškantiems naujų tam tikrų faktų (šiuo atveju – 1923–1939 metų įvykius, susijusius su Klaipėdos kraštu) interpretacijų, pernelyg nepiktnaudžiauti interpretavimo laisve ir „neiškristi“ iš teisinio aptariamų įvykių konteksto. Neužmirštant tarptautinės teisės reikšmės istoriniams faktams vertinti, tikrai pavyktų išvengti klaidingų šių faktų interpretacijų“ (p. 102)?

Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai Rimkuose. 1923 m. sausisDr. Algirdas Matulevičius (jis ir šio leidinio mokslinis redaktorius) straipsnyje „Lietuvininkai: nuo kultūrinės autonomijos iki prisijungimo prie Lietuvos valstybės (XIX – 1916 m.)“, užgriebdamas kur kas ankstesnius laikus, negu nurodyta antraštėje, pateikia gana išsamią lietuvininkų būklės Prūsijos karalystėje apybraižą (p. 12–24). Prof. Aleksandro Vitkaus „Mažosios Lietuvos įvykių chronologija 1913-1924 m.“ (p. 104–112) pravers kiekvienam, kuris norės turėti krašto politinės raidos tais metais nuoseklų vaizdą.

Prieš knygos pabaigą Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas straipsnyje „Dvidešimt Mažosios Lietuvos reikalų tarybos gyvavimo metų“ (p. 119–130) apžvelgia, kokiomis aplinkybėmis 1989 m. gruodžio 18 d. buvo įkurta ši veikli organizacija ir ką ji per tuos 20 m. gana vargingomis sąlygomis yra nuveikusi. Knyga baigiama priedais – dokumentais, kurie rodo lietuvininkų ir jų rėmėjų iš D. Lietuvos, išsisklaidžiusių visokiuose užsieniuose, rūpinimąsi dėl tolesnio M. Lietuvos ateities sprendimo: dabartinė krašto padėtis jų, kaip ir visos lietuvių tautos, netenkina.

Apskritai aptariamas leidinys vertingas kiekvienam, kuris neabejingas Klaipėdos krašto istorijai, jo žmonių likimams ir tam neįkainojamai brangiam indėliui, lietuvių tautos paveldėtam iš M. Lietuvos. Kažkokių priekaištų ar ginčijamų dalykų šį kartą neatsirado. Nebent viena smulkmenėlė kelia šypsnį: knygos turinyje yra padala „Priedai“ (p. 6), bet tekste (p. 131) tokio skyrelio nėra: čia pateikiama „Vilties“ laikraščio puslapio faksimilė. Beje, kiek toje faksimilėje reprodukuojama „Lietuvių deklaracija“ susijusi su lietuvininkų kovomis? Bent jau teigiamo ryšio toje deklaracijoje neįžvelgsi. Tik visai neįžvalgūs didlietuvių veikėjai galėjo tikėtis, kad carinė Rusija sujungs istorines lietuvių žemes į vieną administracinį vienetą ir jame pasodins lietuvių tautą kaip vištą ant kiaušinių. O lietuvininkai niekad nebūtų sutikę savo seną velnią mainyti į rusų pragaro šėtoną. Tad toji „Lietuvių deklaracija“ įdėta neapsižiūrėjus ir visai be reikalo.

 

 


Nuotraukose:

 

Kalbų paplitimas Mažojoje Lietuvoje XVII a. pradžioje (žemėlapis)

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariai ir jų padėjėjai. Sėdi iš kairės: V. Šaulinskis, J. Lėbartas, M. Jankus, J. Vanagaitis; stovi: S. Darius, A. Ivaškevičius Aivas, A. Marcinkevičius, J. Pronskus. Trūksta VMLGK narių J. Strėkio ir  M. Labrenco

Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai Rimkuose. 1923 m. sausis