Profesorė Elena Eringienė Moncevičių giminės veidrodyje

Pradžia Nr. 15

Rugpjūčio pradžioje Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta nauja knyga „Elena Eringienė iš Moncevičių giminės“. Pristatymo metu dalyvavo gausios Moncevičių giminės nariai priešakyje su profesore, jos dukterimis gydytojomis Elena Eringyte-Grikieniene ir Vaiva Eringyte. Tęsiame reportažą iš renginio.

Bajoras Ildefonsas Racevičius vertas savo vardo

Kad jau Poplavskiams buvome pakankamai atidūs, tai negalima apeiti ir bajorų Racevičių, antraip daug ko nesuprasime tų žemaičių bajorų genealogijos sankirtose. Racevičių bajorystė patvirtinta 1684 m. sausio 15 d., 1720 m. sausio 20 d. ir 1766 m. birželio 21 d. Žemaitijos Raseinių žemėvaldos žinyboje. Giminė turėjo herbą „Buivolo galva“, tačiau valdant carinei Rusijai herbą teko iš naujo patvirtinti, kas ir buvo padaryta 1799 m. sausio 5 d. ir 1825 m. lapkričio 28 d.

Ypatingo dėmesio nusipelno profesorės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės proseneliai iš moteriškosios linijos, t. y. jos močiutės Marijos Racevičiūtės-Moncevičienės tėvai ir seneliai. Profesorės prosenelis – Ildefonsas Marcelijus Feliksas Racevičius (1830–1885). Visi trys vardai iškalbingi, žemaičiuose nedažni, o iš nuotraukos matyti, kad vyras apskritai nebuvo pėsčias. Ildefonsas Racevičius turėjo du brolius – Pranciškų Romualdą (g. 1826) ir Simplicijų Kazimierą (g. 1828 m.), o visų trijų senelis buvo Anupras Juozapas Racevičius.

Gal teisybė, o gal šeimos legenda, žinoma, per profesorės močiutę dabar pasiekusi ir mus, bet Ildefonso Racevičiaus siekio studijuoti aukštojoje mokykloje negalėjo sulaikyti jokios kliūtys. Kadangi pinigų kelionei į Maskvą ir studijoms neturėjo, paramos iš tėvų nesitikėjo, tai ryžosi labai rizikingam žingsniui: pavogė iš savo motinos arklį, jį pardavė ir išvyko studijuoti... teisės mokslų. Geriau nesugalvosi, skamba kaip anekdotas. Teisės mokslus baigė Maskvoje, po studijų buvo paskirtas dirbti į Olonecko guberniją (prie Ladogos ežero). Ten atliko ir karinę tarnybą. 1853–1856 m. dalyvavo Krymo kare, buvo Olonecko gubernijos karininkų korpuso sekretorius ir laivybos regiono krovinių transporto sekretorius. Caras Aleksandras II jam suteikė kolegijos registratoriaus rangą, po metų pakėlė į gubernijos sekretorius. Abiejų caro įsakų nuotraukos pateiktos aptariamoje knygoje. Taip pat įdėta atminimo medalio su Vladimiro juosta nuotrauka. Šį apdovanojimą Ildefonsas Racevičius gavo už dalyvavimą Krymo kare, yra ir apdovanojimą patvirtinančio caro manifesto (1856 m. rugpjūčio 26 d.), išduoto Olonecko gubernijos valdybos, nuotrauka.

Grįžęs iš Krymo karo Ildefonsas Racevičius dirbo grafo Vladislavo Pliaterio dvarų, kaimų, fermų ir karčemų Raseinių, Telšių, Panevėžio apskrityse valdytoju (plenipotentu). Grafas jam perdavė valdyti apie 20 valdų, tvarkyti korespondenciją ir valdyti jo pinigus. Išeitų, kad istorija su pavogtu motinos arkliu grafo Pliaterio akyse teisininko ir bajoro Ildefonso autoriteto nesumenkino, gal net pridėjo šiai asmenybei savotiško šarmo. Žmonėms tokie dalykai daro įspūdį ir turėtų patikti, ypač jeigu dvarininkai, kurie tikrai nebuvo vargšai, nepalaikė sūnaus veržimosi į universitetą – juk ne į aludę. I. Racevičius buvo įgijęs visišką savo darbdavio pasitikėjimą, turėjo teisę kontroliuoti grafo Pliaterio nuomininkus, samdyti dvarų administracijos pareigūnus, kelti bylas, sudarinėti sutartis, dėl šių reikalų galėjo kreiptis į vyriausybines Rusijos institucijas. Išsaugotas grafo įgaliojimus patvirtinantis raštas.

Racevičius su šeima gyveno V. Pliaterio dvaro gyvenamuosiuose namuose Šataikiuose, kur atvažiuodavo groti kunigaikščių Oginskių orkestrai iš Rietavo ir Plungės. I. Racevičius turėjo tris vaikus: dukterį Mariją Vincentą Oną, profesorės Eringienės močiutę, kurią minėjome pirmuoju vardu, ir du sūnus – Vitoldą Aleksandrą ir anksti mirusį Kazimierą. Marija Racevičiūtė mokėsi Palangos progimnazijoje, vėliau atitekėjo į Mončių dvarą. Kartu atsikėlė jos mama ir vyresnysis brolis Vitoldas Aleksandras Racevičius.

Bajorai Moncevičiai Žemaičiuose

Visiškai priartėjome prie Moncevičių tėviškės Kretingos rajone Mončių kaime (Darbėnų valsčius), tiksliau buvusiame kaime. Sovietiniais laikais po trėmimų, prievartinio gyventojų surašymo 1949 m. į kolūkį „Žemaičių žemė“, melioracijos ir kolūkiečių iškėlimo į naują kolūkio gyvenvietę Plokščiuose, Mončių paprasčiausiai neliko. Iš buvusių 20 kaimo sodybų, kuriose įvairiu metu gyveno 25 šeimos, liko tik viena prie Giralės (Girelės) miško, bet joje jau gyvena kiti žmonės.

Tvirtinama, kad Moncevičių giminė Mončiuose žinoma nuo XVII a. pirmosios pusės, kai ten įsikūrė 10 valakų dvaro savininkas Adomas Moncevičius, atsikėlęs iš Gaurylių kaimo. Tą patvirtina 1637 m. šios giminės bajorystės įtvirtinimo data. A. Moncevičius laikytinas ir herbo „Slizenis“ pradininku. Nereikia būti dideliu lingvistu, norint padaryti išvadą, kad Mončių dvaro ir kaimo pavadinimas kilo iš Moncevičių giminės. Senovėje Moncevičių gyventa Kelmės ir Mažeikių apylinkėse, o profesorius Mykolas Biržiška prisiminė žmones su šia pavarde XIX–XX a. sandūroje gyvenus ir Viekšniuose.

Gal kitam skaitytojui gilintis į žemaičių giminių praeitį gali atrodyti nuobodokas užsiėmimas, bet labiau besidomintis knygoje ras įdomių dokumentų – bajorystės patvirtinimų, testamentų, prašymų faksimilių ir tai didina knygos išliekamąją vertę. Tai pačios istorijos, bent jau tos istorijos išlikusios tegu ir nedidelės dalies bylojimas į mūsų dienas. Knygos sudarytojos nėra istorikės ir ne istorijos veikalą sudarinėjo, bet suvokė giminės išsaugotų istorinių dokumentų vertę ir svarbą, sudėjo juos į knygą, tad jos svarba metams bėgant dėl to tik didės. Šiandien daugeliui istorijos ir kultūros dalykų mes dažnai neturime laiko, kartais pristingame ir nuovokos atskirti, kas yra iš tiesų svarbu, o kas praeina kaip vienadieniai dalykai. Laikas išryškina ir atskleidžia tikrąsias vertybes. Garbė Moncevičių giminės ir jos atšakų palikuonims, kurie sugeba įvertinti, o šia knyga įrodo, kad moka ir didžiuotis savo pirmtakų darbais.

Istorijoje ir rašytinėje kultūroje daugiausia išlieka karo žygiuose ar valstybei svarbioje veikloje pasižymėję asmenys, įprastų kasdienių darbų rutina metraščių ir kronikų užrašytojams gal ir nedarė didelio įspūdžio. Žemę dirbantis, didelę dorą šeimą auginatis žemaičių bajoras gal ir nedarė įspūdžio kaip išskirtinė asmenybė, nors tokių buvo dauguma ir jie buvo tikroji žemės druska, tradicijų puoselėtojai, žmogiškosios atminties saugotojai, etinių, religinių ir kitų dvasinių vertybių perteikėjai iš kartos į kartą. Gerai, jeigu šiandienos žmonės sugeba tą su gimtąja žeme susijusių žmonių svarbą suvokti, nes tik taip išlieka ryšys tarp kartų, tiesiausias tiltas iš praeities į dabartį ir ateitį. Gaivinamas tas gyvybiškas ryšys, kurį nutraukė XX a. revoliucijų gaivalas, o bolševikinė samprata šlavė nuo žemės paviršiaus kaip didžiausią kliūtį, siekdama įtvirtinti naujus santykius tarp žmonių, naujo požiūrio į istoriją principus.

Bus daugiau

Nuotraukose: 

Prof. Elena Eringienė rodo Moncevičių giminės nuotrauką naujoje knygoje

Moncevičių giminės herbas