Į mugę su glėbiu knygų
Lietuvių vardų kilmės žodynas
Tai penktasis žodyno leidimas pataisytas ir papildytas lietuviškais vardais – senaisiais asmenvardžiais iš istorinių šaltinių. Jo autoriai – Kazimieras Kuzavinis ir Bronys Savukynas.
Aiškinant vardų kilmę pateikiami bendriniai ar tikriniai žodžiai, iš kurių jie padaryti, nurodoma lingvistiškai nustatyta tuometinė tų žodžių reikšmė. Tad vardai gali būti parenkami pagal interesantui priimtiną etimologinę prasmę. Vardų morfofonologinė forma ir kirčiavimas atitinka dabartinės lietuvių bendrinės kalbos normas, tad žodynas laikytinas norminamuoju.
Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai
Ši mokomoji knyga parengta iš tarminės medžiagos, surinktos rytų aukštaičių vilniškių patarmės šiaurės rytų dalyje – Ignalinos r. Palūšės, Daugėliškio ir Vidiškių parapijų kaimuose. Knygą sudaro teorinis įvadas, tarminiai tekstai, taip pat užduotys ir pratimai. Pridėtas kompaktinis diskas su pasakotojų garso įrašais. Sudarytojai ir autoriai: Vytautas Kardelis, Daiva Kardelytė-Grinevičienė, Agnė Navickaitė ir Inga Strungytė.
Knyga skiriama studentams lituanistams, studijuojantiems lietuvių kalbos dialektologiją. Tarminiai tekstai tiks kalbos istorijos, istorinės ar lyginamosios dialektologijos studijoms. Knyga pravers ir mokytojams lituanistams, taip pat tiems, kurie domisi lietuvių kalbos tarmėmis.
Bendrinės kalbos norminimas ir vartojimas
Ši knyga – Gimtosios kalbos žurnalo 2006 m. Nr. 12 priedas. Rinkinyje Bendrinės kalbos norminimas ir vartojimas skelbiami straipsniai, parengti pagal pranešimus, 2005 m. balandžio 15 d. perskaitytus Lietuvių kalbos draugijos 70-mečiui skirtoje konferencijoje Dabartinės bendrinės kalbos norminimas, ugdymas, istorija.
Irena Kruopienė apžvelgia, kaip pirmaisiais metais atgavus spaudą buvo norminama kalba Vilniaus žinių dienraštyje. Aldonas Pupkis nagrinėja LKD veiklą 1935–1941 m. ir plačiau apžvelgia, kaip LKD kalbininkai normino įvairias morfologines lytis. Vidas Garliauskas rašo apie vardyno norminimą 1933–1940 m. Gimtojoje kalboje. Lionė Lapinskienė iškelia kalbininko Petro Būtėno (1896–1980) nuopelnus bendrinei kalbai. Jurgita Gailiūnaitė apžvelgia Prano Skardžiaus (1899–1975) sintaksės svetimybių taisymus.
Albino Drukteinio straipsnyje Aktualizuotos reikšmės ir norma argumentuotai išplečiama dabartinė aktualizacijos samprata. Kazimieras Župerka rašo apie lietuvių kalbininkų ir kitų kultūros žmonių – rašytojų, žurnalistų, pedagogų, politologų, dvasininkų ir kt. – domėjimąsi etiniu kalbos dėmeniu nuo Atgimimo laikų iki šių dienų (Mūsų dėmesys kalbos etikai). Rita Miliūnaitė, remdamasi įvairių tinklalapių diskusijomis kalbos klausimais, aptaria dabartinės visuomenės požiūrį į kalbą ir kalbininkų darbą (Internetinė visuomenė ir kalbininkai: pokalbis įmanomas?). Dviejuose straipsniuose remiamasi studentų kalbos tyrimais. Tai Giedrės Čepaitienės straipsnis Komplimento semantika ir raiška ir Silvijos Papaurėlytės-Klovienės Studentų kalbos kultūros ugdymas.
Beje, ši knyga – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos dovana visiems žurnalo Gimtoji kalba prenumeratoriams.
Pasaulio vietovardžiai. Europa
Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas pradėjo leisti daugiatomį Pasaulio vietovardžių žodyną. Toks pasaulio vietovardžių žodynas Lietuvoje išeina pirmą kartą. Jis leidžiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva ir pagal jos patvirtintą koncepciją. Žodynas skiriamas kitų šalių (ne Lietuvos) vietovardžių – tikrinių vietovių pavadinimų – vartosenai lietuvių kalboje, ypač rašybai, vienodinti.
Pirmasis žodyno tomas Pasaulio vietovardžiai. Europa pateikia apie 40 tūkst. vietovardžių iš 44 šalių (išskyrus Lietuvą) su beveik 54 tūkst. įvairių nuorodų (iš sinonimų, iš autentiškų formų ir jų romanizacijos). Tomą sudaro žodyniniai straipsneliai ir autentiškų formų rodyklės (lotyniškoji, kiriliškoji, graikiškoji).
Žodynas rengiamas Visuotinės lietuvių enciklopedijos vardyno ir 2001 m. Londone išleisto pasaulio atlaso The Times Comprehensive Atlas of the World pagrindu, iš jų žodynui atrenkami vietovardžiai. Iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos imami visi vietovardžiai, įeinantys į planuojamų straipsnių antraštes.
Praktinė leidinio paskirtis nulėmė jame pateikiamus vietovardžių duomenis. Žodyno straipsnelių antraštėms pasirinkta vietovardžio sulietuvinta forma – adaptuota arba tradicinė, po jos skliausteliuose teikiama autentiška forma, o prireikus dedama ir sinonimų. Žodynas nesprendžia klausimo, kada kurią formą – autentišką ar sulietuvintą – vartoti; jame stengiamasi pateikti kuo tikslesnių duomenų abiem vartosenos atvejams.
Žodyno rengimą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija pagal Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 m. programą.
Parengta pagal Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto informaciją
