Prieštaravimų palikimas Klaipėdos gyvenime po 1923 metų

Prof. Arnoldas Piročkinas

Pabaiga. Pradžia Nr. 3

Kartu turėkime galvoje ir vokiečių poveikį lietuvininkams. Ilgus amžius juos veikė vokiška administracija, vokiečių valdomų dvarų, pramonės ir prekybos įmonių gausa, nuo XIX a. pradžios prasidėjo lietuvių kalbos gujimas iš pradinių mokyklų, pasibaigęs Prūsijos švietimo ministro A. Falko 1872 m. jos pašalinimu iš mokyklų, jaunų vyrų tarnyba kariuomenėje ir laivyne, lietuviškų sričių įsijungimas į visos Vokietijos rinką, sustiprėjusi todėl gyventojų migracija, kuri skiedė vietinius gyventojus, – visa tai Mažosios Lietuvos lietuviams primetė tam tikrų vokiškumo bruožų. Į jų kalbą vis daugiau brovėsi vokiškų žodžių ir net konstrukcijų, kas kartą dažniau buvo griebiamasi vokiečių kalbos buityje: mokykla pripratino sklandžiau reikšti savo mintis vokiškai. Tai, beje, būdingas ne vienai atbundančiai, iš tautinio pavergimo išsivaduojančiai tautai. Antai teko čekų spaudoje skaityti, kad jų tautiškai susipratę inteligentai net 1848 m., kada čekų tautinis judėjimas jau buvo išsiliejęs į labai platų srautą (pradžia siekia XVIII a. pabaigą), salonuose mėgdavę kalbėtis vokiškai.

Net ir po 1918 m. dalis lietuvių inteligentų bei inteligenčių Kaune griebdavosi lenkų kalbos ar bent į savo kalbą įterpdavo lenkiškų frazių. Deja, kurie ne kurie didlietuviai savo tautiečių klaipėdiškių atžvilgiu ne visada būdavo pakantūs ir tuo prisidėdavo prie lietuvininkų izoliavimosi.

Dėl šių ir kitų priežasčių Mažojoje Lietuvoje nuo XIX a. pabaigos formavosi abejingų lietuviškumui lietuvininkų sluoksnis. Jis buvo kaip tik vokietininkams labai naudingas. Atitinkamai dvasiškai apdoroti jo atstovai net darydavosi priešiški didlietuviams. Laimė, vis dėlto susidarė ir labai veiklus lietuvininkų, artimai bendraujančių su savo tautiečiais, kad ir ekonomiškai bei kultūriškai carizmo ir lenkų skriaudžiamais, iš Didžiosios Lietuvos. Šie susipratę tautiškai lietuvininkai buvo didelė atrama. Šiandien tiesiog sunku įsivaizduoti, koks būtų buvęs lietuvių tautinis atgimimas, jei apskritai jis būtų buvęs, be mažlietuvių Jurgio Mikšo, Martyno Jankaus, Viliaus Bruožio, Ensio Jagomasto, Kristupo Voskos, Vydūno, Jono Vanagaičio, Anso Bruožio, Viliaus Kalvaičio, Viliaus Gaigalaičio, Martos Raišukytės, be Dovo Zauniaus ir jo šeimos, be dešimčių ir gal net kelių šimtų mažiau žinomų pasiaukojamos talkos knygnešiams, Aušrai, Varpui ir Ūkininkui, gana kategoriškiems katalikybę propaguojantiems, dvasininkų vairuojamiems leidiniams – Žemaičių ir Lietuvos apžvalgai ir jos įpėdiniui Tėvynės sargui. Su jais sutartinai, neįtarinėdami jų „vokiečiais“, bendradarbiavo Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Petras Vileišis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Juozas Angrabaitis ir kt.

Dideliu šios lietuvininkų kartos nuopelnu derėtų laikyti tai, kad nors būdami jau susenę ir paliegę, aktyviai kūrė lietuvišką Klaipėdos kraštą po 1919 metų. Į juos lygiavosi jaunesnieji lietuvininkai: Viktoras ir Valentinas Gailiai, Endrius Šaulinskas, Edvardas Simaitis, Jonas Kybrancas, Vilius Pėteraitis, Jonas Užpurvis, Erikas Purvinas, Martynas Gelžinis, Jonas Endrikis Grigolaitis ir kt.

Šios kartos lietuvininkų veiklos sąlygos po 1919 m., kai Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir prasidėjo atkakli kova dėl jo priklausomybės, buvo sunkesnės negu kaizerinės Vokietijos laikais. Jos nepalengvėjo nė po 1923 m., susijungus jam su Lietuva. O ypač pasunkėjo po 1933 m., kada Vokietijoje valdžią gavo naciai su Hitleriu priešakyje. Kas sudarė to sunkumo esmę? Manyčiau, kad jų veikla pasunkėjo po karo nepaprastai susiskaidžius krašto gyventojams pagal tautinius, politinius ir net religinius įsitikinimus ir iki kraštutinumo paaštrėjus santykiams tarp šių grupių. Prieš karą Klaipėdos krašte apytikriai po pusę gyventojų buvo vokiečiai ir lietuviai. Jų tikslus procentinis santykis šiuo atveju mums ne toks svarbus. Iš lietuvių masės išsiskyrė minėtas anksčiau patriotiškai nusiteikusių veikėjų, sąmoningai užsiangažavusių tautininkų (ne partine reikšme) sluoksnelis. Kadangi vokiečiams jie nekėlė jokio pavojaus, nes ir savo programoje neturėjo tikslo siekti nepriklausomybės, t. y. nekėlė separatizmo šūkio, Vokietijos valdantieji sluoksniai juo daugmaž toleravo: palaikyti savo tautiškumą įstatymai nedraudė. Inercinė lietuvininkų dalis taip pat prieš juos nestojo.

Visa pasikeitė po 1919 m., gal tiksliau būtų sakyti po 1918 m. lapkričio 30 d., kai Tilžėje Mažosios Lietuvos tautinė taryba paskelbė aktą, reikalaujantį Mažąją Lietuvą (ir dalį, esančią kairiajame Nemuno krante) prijungti prie Didžiosios Lietuvos, vasario 16 d. pasiskelbusios nepriklausoma valstybe. Šis reikalavimas plačiau išdėstytas (Akto tekstas – vos du sakiniai) atsišaukime Lietuvininkai (jo faksimilė Mažosios Lietuvos enciklopedijoje, t. II, p. 777) ir periodikoje. Kaip į tokį pareiškimą reagavo krašto visuomenė? Visi vokiečiai buvo vieningi – priešiškai. Akto autoriai ir apskritai lietuvininkų tautinis judėjimas buvo pasmerktas kaip valstybės ir vokiečių nacijos išdavystė.