Prieštaravimų palikimas Klaipėdos gyvenime po 1923 metų
Mažosios Lietuvos lietuvininkai idėją atsiskirti nuo Vokietijos ir susijungti su nepriklausomybę pasiskelbusia Didžiąja Lietuva priėmė skirtingai. Didelei daliai ji kėlė pasibaisėjimą ar bent visokių abejonių. Jiems prieš akis tebestovėjo, jų nuomone, idealios tvarkos ir gerovės šalis – kaizerinė Vokietija ir jos pagrindinė dalis Prūsijos karalystė, kurios Akto paskelbimo metu jau buvo be savo monarcho. Prūsiškos tvarkos ir gerovės vizija šių lietuvininkų daliai visą vėlesnį laiką, kai Klaipėdos kraštas jau priklausė Lietuvai, žadino priešiškumą lietuvybei ir lenkė glaustis prie vokiečių. Šio jų vokiško gyvenimo nostalgija vokietininkai sumaniai naudojosi ir sėkmingai skaldė krašto lietuvininkus į dvi priešiškas stovyklas. Jų pastangų padarinys buvo tas, kad lietuvininkai, kurie laikėsi įsikibę į vokietininkų skverną, veikiai net atsisakė lietuvio vardo. 1920 m. sausio 30 d. vokiečių – 50,6 proc. ir 1,4 proc. – dvikalbių, taigi nei lietuvių, nei vokiečių, savotiškų Vilniaus krašto „tuteišų“. Sakytume, tai buvo žmonės, kurie pripažino savo lietuvišką kilmę, kalbėjo lietuviškai (vokiečių kalba buvo išmoktoji), bet nenorėjo susitapatinti su „žemaičiais“. Kadangi dvikalbystė nėra tautybės požymis, šie žmonės ėmė save vadinti tiesiog klaipėdiškiais (vokiškai Memellaender). Žinoma, ir „klaipėdiškis“ nėra tautybės pavadinimas, kaip žodis „prūsas“, pasisavintas vokiečių, pasivadinusių juo, taip pat nereiškia tautybės. Tačiau „klaipėdiškių“ tarp lietuvininkų ir klaipėdiškių (apskritai visų Klaipėdos krašto gyventojų) smarkiai gausėjo: 1925 m. sausio 20 d. įvykdytas gyventojų surašymas pateikia tokius skaičius: lietuviais užsirašė 26,6 proc., vokiečiais – 41,9 proc. ir „klaipėdiškiais“ (arba dvikalbiais) – 24,2 proc. Likusieji kitataučiai arba svetimšaliai.
Apsisprendusių lietuvių, nesigėdijusių lietuvio vardo, dalis kiek ne kiek per 14 metų buvo padidėjusi, o „klaipėdiškių“ – sumažėjusi atitinkamai 28,1 ir 22,9 proc., o vokiečiais užsirašė – 41,8 procentai. Toks lietuvininkų susiskaidymas buvo labai palankus vokiečiams. „Klaipėdiškiai“ jiems visą laiką padėjo išlaikyti didelę persvarą rinkimuose į įvairias autonomines įstaigas: Seimelyje, apskričių seimeliuose ir kitur jie turėdavo absoliučią daugumą ir galėjo visiškai nepaisyti susipratusių lietuvininkų nuomonės. Nesileidžiant į tų rinkimų dinamikos analizę, dėl vaizdumo čia pateikiami III (1930 m.), IV (1932 m.) ir V (1935 m.) Klaipėdos krašto seimelio duomenys (imami iš almanacho Kovos keliais, Klaipėda, 1938, p. 288). Tada nusistovėjo savotiška stabili padėtis: į Seimelį visus tris kartus buvo išrinkta atstovų vienodai: vokiečių po 24, o lietuvių – po penkis. Gana stabilus ir balsavusių už lietuvių sąrašus rinkėjų procentas: 17,7 (1930 m.), 18,2 (1932 m.) ir 18,83 (1935 m.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į 1930 ir 1932 m. rinkimuose balsavusių už lietuvius pokyčius Klaipėdos mieste ir apskrityse. Klaipėdos mieste jų procentas nuo 8,1 pakilo iki 19,3, o ypač lietuviškoje Šilutės apskrityje jis smarkiai nukrito – nuo 24,5 iki 14,4. Šiek tiek sumažėjo balsavusių už lietuvius procentas Klaipėdos (nuo 25,8 iki 23,3) ir Pagėgių (nuo 17,7 iki 16,9) apskrityse. Klaipėdos mieste balsavusių už lietuvių sąrašus procento padidėjimą galima aiškinti tuo, jog palyginti daug atvykusių didlietuvių darbininkų ir tarnautojų gavo krašto pasus, tapo visateisiais jo piliečiais. Na, o kas galėjo paveikti, kad apskritys, ypač Šilutės apskrityje, procentas sumažėjo? Norint įtikinamai atsakyti, reikėtų labai išsamios analizės. Šiuo kartu darykime prielaidą, kad patriotinis lietuvininkų aktyvas nerado priemonių prieš beatodairišką vokietininkų antilietuvišką propagandą. Tais metais ji ypač įsisiautėjo.
Vokietininkų propaganda dažnai būdavo labai primityvi, bet primityvumas primityviai mąstančiai miniai yra labai efektyvi priemonė. Apie vieną tokį primityvų lietuvininkų atgrasinimo nuo Lietuvos ir „žemaičių“ būdą teko girdėti iš poeto ir vertėjo Vytauto Karaliaus. Jo tėvas Endrius, aktyvus Klaipėdos krašto sukilimo ir po jo lietuvininkų veiklos dalyvis sūnui yra pasakęs tokį atvejį. Viename rinkiminiame ar kitokiame klaipėdiškių susirinkime, kur jis kalbėjęs apie lietuvybę ir reikalą balsuoti už lietuvių sąrašus, salėje buvę vokietininkai iškėlė ant virbų pririštas nagines: atseit, kas balsuos už lietuvius, tas renkasi nagines – skurdą ir nekultūrą. Įspūdinga ir paveiku?
Apie tiesiogiai ir netiesiogiai iš Vokietijos remiamų vokietininkų varomos antilietuviškos kampanijos mastą ir būdus reikėtų kalbėti atskirai. Šiuo kartu tik tiek pasakysime, jog lietuviai tai kampanijai atremti neturėdavo nei lėšų, nei intelektualinių jėgų, nei pagaliau kitų galimybių. Kaip sunku įtikinti žmogų ar tuo labiau masę žmonių, kurie, kad ir nepagrįstai, jau iš anksto turi susidarę tam tikrą nuomonę ir yra aklinai užsisklendę ją griaunantiems faktams. Taip dėjosi ir Klaipėdos krašte 1923–1939 metais.
